2014 Sausio 26

Vytauto Didžiojo mįslių sprendėjas

veidas.lt


Labiausiai dėmesio nusipelniusiu istoriku pripažintas Vilniaus universiteto mokslininkas Rimvydas Petrauskas, jau spėjęs tapti ir šio universiteto Istorijos fakulteto dekanu.

Istorikas Rimvydas Petrauskas Vilniaus universiteto profesoriumi tapo būdamas trisdešimt septynerių, o būdamas keturiasdešimties pradėjo eiti šio universiteto Istorijos fakulteto dekano pareigas. Tokia sparti karjera veikiausiai nebūtų išskirtinė retenybė gamtos ar technikos mokslų pasaulyje, tačiau humanitarų padangėje vertinama kaip neeilinė sėkmė.
Pats profesorius „teisinasi“, kad tai iš dalies lėmė ir istorinės aplinkybės: neišvengiama istorikų kartų kaita nepriklausomybės metais, iš svarbių postų pasitraukus „partijos istorikų“ plejadai. Rimvydas vidurinę mokyklą sostinėje baigė ir studijas pradėjo 1990-aisiais, taigi pats tapo pokyčių Vilniaus universitete liudininku. Pasak jo, ši kartų kaita vyko sparčiai ir palyginti neskausmingai. Galbūt todėl istorijos moksle nesusiformavo kartų „duobė“, būdinga daugeliui kitų mokslų: ji atsirado tuomet, kai ištisos diplomantų laidos, nematydamos perspektyvos išgyventi iš mokslinės veiklos, sukdavo į verslą.
O tai, kad R.Petrauskas pasuko į viduramžių tyrinėjimus, daugiausia lėmė dvyliktoje klasėje perskaityta rusų medievisto Arono Gurevičiaus knyga „Viduramžių kultūros kategorijos“. Joje autorius sugebėjo atskleisti įvairovę ir spalvingumą epochos, kuri tradiciškai įsivaizduojama kaip griežta ir niūri.

Trūksta Vytauto Didžiojo biografijos

Ką Rimvydo gyvenime pakeitė dekano pareigos? „Tai, kad padidėjo administracinės veiklos krūvis ir atitinkamai sumažėjo laiko rašymui bei skaitymui. Be pareigų universitete, priklausau Lietuvos istorikų komitetui, organizuojančiam šalies istorikų suvažiavimus. Tačiau atsilikti moksle neturiu teisės, nes vėliau jo nebepavyčiau“, – aiškina pašnekovas.
Šiuo metu LDK tyrinėtojas ketina plačiau apžvelgti tų laikų visuomenės, ypač jos elitinių grupių, kaitą nuo XIII amžiaus iki XVI amžiaus pradžios ir patyrinėti, kaip Lietuvos valdovų dvarą veikė vakarietiškų tradicijų perėmimas.
„Be to, seniai galvoju apie šiuolaikinę, naujais šaltiniais ir tyrimais paremtą Vytauto Didžiojo mokslinę biografiją. Šis istorinis asmuo mane ypač domina, nes jo valdymo metu šalyje įvyko svarbių pokyčių. Iki šiol sociologinės apklausos vienareikšmiškai rodo, kad Vytautas Didysis – populiariausia Lietuvos istorijos persona. Beje, retas atvejis, kai valdovas, startuojantis iš tokių nepalankių pozicijų (Vytautas buvo ne pagrindinio valdovo, o nuo valdžios nustumto Kęstučio sūnus) ir dar nepaliekantis savo tiesioginių palikuonių, taip puikiai įsiamžina tautos istorinėje atmintyje. Žinių apie jo paties kilmę ar šeimyną smarkiai nepagausėjo, tačiau šiandien geriau pažįstame aplinką, kurioje Vytautas Didysis gyveno ir veikė. Todėl lengviau suprasti, ką reiškė, pavyzdžiui, du Vytauto pabėgimai į Vokiečių ordiną arba kodėl jis taip atkakliai siekė karūnos, nors neturėjo jos paveldėtojų. Arba kodėl šis valdovas nesureikšmino Baltijos pajūrio teritorijų, tačiau su lenkais karštai ginčijosi dėl ukrainietiškų žemių“, – vieną po kitos beria mįsles istorikas.

Šaltinių nedaug, ir juos privalu pažinti

Ar LDK laikų istorijoje dar liko erdvės naujiems tyrinėjimams? Juk rašytinių šaltinių nedaug ir jie visi „išknebinėti“, archeologinė medžiaga taip pat „iščiupinėta“… Profesorius aiškina, kad XV amžiuje, Vytauto Didžiojo laikais, Lietuvoje pastebimai sustiprėjo rašto tradicija, taigi pagausėjo vietinės kilmės dokumentų skaičius ir jų įvairovė. Nevertėtų atmesti prielaidos, kad tolesnės tokių dokumentų paieškos užsienio archyvuose galėtų vainikuotis sėkme.
Sunkiau tikėtis naujų XIII–XIV amžiaus Lietuvos istorijos šaltinių pasirodymo, nes šio laikotarpio tyrinėjimai iš esmės paremti svetimšalių liudijimais. Viena vertus, to laikotarpio raštijos apskritai nebuvo daug, antra vertus, netgi turima dėl įvairių priežasčių – subjektyvaus metraštininkų požiūrio į lietuvius ar tiesiog jų pažinimo stokos – nėra labai patikima. Iš savų minėto laikotarpio rašytinių šaltinių tėra išlikę karaliaus Mindaugo dokumentai, Gedimino laiškai ir kelios tarptautinės sutartys. Taigi didelio šaltinių pasirinkimo LDK istorijos tyrinėtojai kaip ir neturi.
R.Petrauskas stažavosi Berlyno, Greifsvaldo ir Krokuvos universitetuose, taip pat Herderio institute Marburge. Tuomet turėjo galimybę nuodugniau pasidomėti Vokiečių ordino archyvais. „Ordinas palaikė intensyvius kontaktus su LDK, be to, visuomet pasižymėjo kokybiška raštvedyba. Tai lėmė, kad jo archyvuose išsaugota santykinai daug mums įdomių dokumentų. O stažuotė Berlyne, kuriame šiandien atsidūrė ir reikšminga senųjų Karaliaučiaus archyvų dalis, mano manymu, LDK tyrinėtojui tiesiog privaloma. Aišku, kalbu apie tyrinėtojus, kurie sugeba savarankiškai skaityti lotynų, senovės vokiečių ir senovės rusų kalbomis rašytus dokumentus“, – patikslina istorikas.
Nors daugėja profesionalių senųjų rašytinių šaltinių vertimų, padedančių lengviau jais operuoti pradedantiems istorikams bei mėgėjams, tačiau profesionalūs istorikai, pašnekovo įsitikinimu, kliautis vien tokiais vertimais neturi teisės.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar jau esate apsisprendę, už kurią partiją ir politiką balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...