Atmintis. Prieš 75 metus, 1940 m. kovo 12 dieną, Maskvoje pasirašyta Sovietų Sąjungos ir Suomijos taikos sutartis, pagal kurią suomiai užleido SSRS visą Karelijos sąsmauką.

Taip baigėsi Europos šiaurėje kilęs nedidelis, bet labai reikšmingas ir pamokomas Lietuvai 105 dienų karas, kai 200 mln. gyventojų turinti stalininė Sovietų Sąjunga užpuolė buvusią savo koloniją – keturių milijonų gyventojų Suomiją. Tai buvo pirmas iš trijų SSRS ir Suomijos karų. Netrukus prasidėjo Tęstinis ir Laplandijos karai.

1939-ieji – ypatingas laikotarpis ne tik Lietuvos Respublikos, bet ir visos civilizuotos Europos istorijoje. Tai laikotarpis, kai žlugo Versalio sistema ir buvo padėti pamatai tai politinei struktūrai, kuri Europoje susiklostė po Antrojo pasaulinio karo.

Sovietai ypač domėjosi suomių jūrų uostais, ir suomių bei sovietų derybose dėl teritorinių mainų pats opiausias buvo karinių jūros bazių klausimas. Suomija, su kuria Sovietų Sąjunga jau 1938 m. svarstė teritorinių mainų galimybę, buvo pasirengusi nusileisti, kai 1939 m. antroje pusėje sovietai iš visų savo Baltijos kaimynių grėsmingai pareikalavo sėstis prie derybų stalo. 1939 m. rugpjūčio 23-iosios naktį buvo pasirašyta Sovietų Sąjungos ir Vokietijos nepuolimo sutartis bei slaptas papildomas protokolas, pagal kurį Suomija, greta kitų valstybių, atiteko Sovietų Sąjungos įtakos sferai (Lietuva sovietų įtakai buvo priskirta tik nuo tų metų rugsėjo mėnesio). Stalino ir Hitlerio paktas gyvavo trumpiau nei imperatorių Napoleono ir Aleksandro susitarimai XIX a. pradžioje, tačiau abiejų pasekmės Baltijos regionui buvo lemtingos.

Suomija nuo 1809 m., kaip ir Lietuva, įėjo į carų imperijos sudėtį ir baigiantis Pirmajam pasauliniam karui suskato pasinaudoti proga – imperijai žlungant išsikovoti nepriklausomybę. Tačiau suomiai, išsikovoję laisvę, gerai žinojo, kad turi vieną amžiną ir galingą priešą — Sovietų Rusiją.

Pradedant XVIII a. Rusija laikė pareiga aktyviai kištis į visus europinius konfliktus. Per pirmus dvidešimt du Antrojo pasaulinio karo mėnesius vokiečių ginkluotųjų pajėgų – vermachto užpuolimą ir okupaciją patyrė aštuonios Europos valstybės, o sovietinė Raudonoji armija užpuolė ar okupavo penkias valstybes.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir žlugus Lenkijai, atėjo Baltijos valstybių eilė. Pirmasis žingsnis į šių valstybių okupaciją buvo Sovietų Sąjungos reikalavimas leisti šalyse kurti sovietų kariuomenės bazes. Sovietai privertė iš pradžių Estiją, po to Latviją ir Lietuvą sudaryti abipusį paktą ir leisti įkurti jų teritorijose karines bazes.

Suomija susirūpinusi sekė sunkėjančią situaciją Baltijos šalyse, ir nebuvo nieko stebėtina, kad spalio pradžioje atėjo jos eilė. Sovietų Sąjungos diktatorius Josifas Stalinas ir Sovietų Sąjungos liaudies komisarų tarybos pirmininkas bei užsienio reikalų liaudies komisaras Viačeslavas Molotovas pasiūlė jai abipusį paktą, kaip buvo ir su Baltijos šalimis, tačiau suomiai tai iš karto atmetė. Kitaip nei Baltijos valstybėms – Estijai, Latvijai ir Lietuvai, Suomijai visai nepriimtina atrodė tai, kad bet kur jos teritorijoje būtų įsteigtos sovietų karinės bazės, nes tai esą nebūtų suderinama su Suomijos nepriklausomybe ir neutralumu. Rusai, vėl apeliuodami į Leningrado saugumą, siūlė išnuomoti Sovietų Sąjungai Hanko pusiasalį, perleisti išorines Suomijos įlankos salas bei vakarinę Karelijos sąsmaukos dalį. Už tai Suomijai buvo pasiūlyta dalis kokios nors kitos teritorijos, tačiau vyriausybė nesutiko atiduoti tokios didelės Suomijos dalies.

Trumpai suglaudus, Sovietų Rusija iš Suomijos pareikalavo:

1. Išnuomoti 30-iai metų Sovietų Rusijai Hanko uostą su apylinke, kad ten galėtų įsikurti Raudonosios armijos 5 tūkst. karių įgula.

2. Leisti Sovietų Rusijos karo laivams naudotis ~Lappohja~ įlanka.

3. Suomija turi perleisti Sovietų Rusijai už kompensaciją šiuos savo teritorijos plotus: ~Suursaari~ (dabar rusų Hoglandas), ~Lavansaari~ (dabar rusų Moščnyj) ir Koivisto salas, dalį Karelijos sąsmaukos nuo Lipolos iki p. Koivisto apylinkės ir v. dalį Rybačio pusiasalio. Iš viso 2761 kv. km plotą.

4. Kaip kompensaciją už 3 p. išvardintus žemės plotus Sovietų Rusija perleidžia Suomijai ~Repola~ ir ~Porajarvi~ rajone 5529 kv. km žemės plotą.

5. Sustiprinti tuomet veikusį nepuolimo paktą tarp Sovietų Rusijos ir Suomijos punktu, kad susitariančios šalys nedalyvaus tokiuose susigrupavimuose bei sąjungose, kurios būtų nukreiptos prieš vieną iš susitariančių pusių.

6. Abi pusės sunaikina Karelijos sąsmaukoje pasienio zonoje esančius įtvirtinimų įrengimus ir palieka tik paprastas toje linijoje pasienio apsaugos jėgas.

7. Sovietų Rusija nesipriešina Alandų salų įtvirtinimui, bet tas turi būti atlikta pačios Suomijos jėgomis, be svetimos, įskaitant ir Švediją, pagalbos.

Svarbiausia kliūtis derybose tarp suomių ir rusų buvo Hankas, kurio Suomija jokiu būdu nesutiko išnuomoti ar užleisti sovietinei Rusijai. Hankas yra Pietų Suomijos uostas ir pajūrio kurortas siauro pusiasalio gale. Tai vienintelis retai užšąląs Suomijos uostas, svarbus savo strategine padėtimi, nes iš jo galima kontroliuoti įėjimus į Suomių ir Botnijos įlankas.

Po mėnesio nuo derybų pradžios Suomijos užsienio reikalų ministras Juho Eljas Erkko pareiškė Vokietijos pasiuntiniui Helsinkyje Carlui Wilhelmui Wipertui von Blücheriui, kad Suomija niekada, net jeigu tektų kariauti, nepriimsianti jokių Sovietų Sąjungos reikalavimų. Spalio 10 dieną buvo paskelbtas pranešimas: jei Sovietų Sąjunga neapsiribos savo reikalavimuose Suomijos vyriausybei salomis, esančiomis Suomių įlankoje, tai Suomija pasipriešins ginklu.

Po dviejų dienų Kremliuje prasidėjo Sovietų Sąjungos ir Suomijos derybos „dėl savitarpio pagalbos sutarties, kaip <…> su kitomis Baltijos valstybėmis“, rusai pasiūlė suomiams mainais dvigubai didesnę teritoriją, tačiau Suomijos vyriausybė nesutiko ir derybos spalio 26-ąją nutrūko.

Sovietų Sąjungos diktatorius J.Stalinas buvo agresyvios valstybės galva ir vadovavosi agresyvia komunizmo viešpatavimo visame pasaulyje ideologija. Tuo metu tarp Suomijos ir Sovietų Sąjungos galiojo 1932 m. nepuolimo sutartis, 1934-aisiais pratęsta iki 1945 metų. Norint nugalėti šią kliūtį J.Stalinui beliko surasti ~casus belli~ – formalią karo priežastį, ir ji gan greitai buvo rasta.

Lygiai po mėnesio, lapkričio 26 d., Sovietų Sąjungos vyriausybė įteikė Suomijos pasiuntiniui Maskvoje Aarno Yrjö-Koskinenui notą, kurioje sakoma, kad lapkričio 25 d. suomių artilerija Karelijos sąsmaukoje prie Mainilos kaimo paleido septynis šūvius į sovietų teritoriją ir užmušė tris kareivius ir vieną puskarininkį bei sužeidė devynis Raudonosios armijos karius. Suomiams pasiūlyta atitraukti savo kariuomenę Karelijos sąsmaukoje 20–25 km. Nesvarbu, kad nustebę suomiai įrodinėjo šiame ruože neturintys nė vieno pabūklo. Vėliau, 1941–1944 m. karo metu, suomių paimtieji nelaisvėn raudonarmiečiai papasakojo, kaip toji provokacija, savotiškas „šiaurinis Gleivicas“, buvo surežisuota (vokiečių suvaidintas Gleivico incidentas buvo priežastis Vokietijai užpulti Lenkiją). Sovietai niekada, net praėjus dešimtims metų, nepaskelbė žuvusiųjų pavardžių, kur jie palaidoti, kur gydėsi sužeistieji, kokios jų pavardės, kur bent viena nukentėjusiųjų nuotrauka.

Lapkričio 28 d. Suomijos vyriausybė įteikė sovietų vyriausybei atsakomąją notą, kurioje tvirtinama, kad lapkričio 25 d. Karelijos sąsmaukoje prie Mainilos kaimo šaudžiusi sovietinė artilerija, ir pasiūlė sudaryti tarpvalstybinę komisiją bei atlikti bendrą tyrimą. Tačiau sovietai atsisakė ir tą pačią dieną SSRS nutraukė 1932 m. sudarytą nepuolimo sutartį su šia šalimi, o kitą dieną – ir apskritai diplomatinius santykius. Taip Suomija tapo komunistų ir nacių sąmokslo auka.

1939 m. lapkritį, kai jau buvo aišku, kad Rusija anksčiau ar vėliau užpuls Suomiją, visi 420 tūkst. Karelijoje gyvenančių suomių (apie 11 proc. šalies gyventojų) buvo priversti palikti gimtąsias vietas. Jie susikrovė į vežimus mantą, vaikus, pririšo prie vežimo galo gyvulius ir paliko gimtuosius namus. Visus persikėlėlius priglaudė suomių šeimos, o po karo Suomijos vyriausybė skyrė jiems tiek žemės, kiek jie turėjo Karelijoje.

1939 m. lapkričio 30 d. Sovietų Sąjungos informacinė telegramų agentūra TASS pranešė, kad „nepuolimo sutartis yra nutraukiama ir Raudonosios armijos vadovybė, atsakydama į daugkartines suomių provokacijas, įsakė Leningrado apygardos kariuomenei pereiti Suomijos sieną. Tarybinė kariuomenė Karelijos sąsmaukoje užėmusi ~Metsäpirtti~ miestelį, Kuokalos stotį ir prisiartinusi prie Terijokio miesto. Aviacija bombardavusi Helsinkį ir Vypurį (Vyborgą)“.

Tos dienos rytą 52 rusų divizijos, kelios dešimtys atskirų brigadų ir pulkų (iš viso 960 tūkst. karių), 11 tūkst. pabūklų ir minosvaidžių, daugiau nei 3 tūkst. tankų, 3200 lėktuvų bei karo laivai puolė pagal 1000 km ilgio rytinę Suomijos sieną (visos sienos ilgis sudarė 1600 km). Kaimyninės šalies teritoriją apšaudė Kronštato kranto artilerija. Bolševikai planavo per 15 dienų galutinai sutriuškinti nepaklusnią kaimynę.

Taip prieš 76 metus prasidėjo karas, užtrukęs ilgiau negu bet kuri Vokietijos vermachto 1939–1940 m. karinė kompanija Europoje. Šis karas išmokė pasaulį gerbti mažosios tautos narsą.

Antroji po vokiečių bombarduoti miestus Antrajame pasauliniame kare pradėjo Sovietų Sąjungos karinė aviacija. Sovietų ir suomių karas prasidėjo nuo Suomijos gyvenviečių bombardavimo. Jau pačią pirmą karo dieną, 1939 m. lapkričio 30-ąją, vien Helsinkyje nuo rusų bombų žuvo 91 sostinės gyventojas. Sovietų Rusijos lėktuvai bombarduoti Suomijos miestų ir žudyti nekaltų civilių gyventojų atskrido iš Estijos teritorijoje esančių rusų karinių aerodromų.

Švedijos vyriausybė buvo paprašyta rūpintis Suomijos piliečių reikalais Sovietų Rusijoje, ir Suomijos vyriausybė per visą karą palaikė ryšius su Sovietų Sąjunga per Švediją.

Prasidėjusiame Žiemos kare (suomiškai ~Talvisotta~) Sovietų Rusijos vadovas J.Stalinas tikėjosi lengvos pergalės. Raudonosios armijos pranašumas ginklais ir karių skaičiumi buvo tiesiog stulbinamas: pėstininkai – 1:4, artilerija – 1:10, tankai – 1:192 ir lėktuvai – 1:12 sovietų naudai. Ruošiantis šalies įjungimui į SSRS iš anksto, dar iki Žiemos karo pradžios, Maskvoje buvo suformuota būsimoji komunistinė Suomijos Demokratinės Respublikos vyriausybė, vadovaujama žinomo Kominterno veikėjo, seno suomių komunisto Otto Ville Kuusineno. Vyriausybė įsikūrė Terijokio miestelyje (dabar Zelenogorskas). Ją pripažino tik Mongolija ir Tuvos Liaudies Respublika. Šios pseudovyriausybės sudėtyje atsisakė dalyvauti netgi Suomijos komunistų partijos generalinis sekretorius Arvo Tuominenas.

Gruodžio 2 d. Sovietų Rusijos vyriausybė pasirašė su „demokratine“ Suomijos vyriausybe tarpusavio pagalbos ir draugystės sutartį, pagal kurią Sovietų Sąjungai buvo perleisti visi žemės plotai, net su kaupu, kurių ji reikalavo iš teisėtos Suomijos vyriausybės. Komunistinė Suomijos vyriausybė buvo pasiryžusi, vadovaujant NKVD karininkams, suorganizuoti 50 tūkst. vyrų suomių kariuomenę, kuri turėjo žygiuoti į Helsinkį. Iš tikrųjų pasisekė surinkti apie tūkstantį vyrų, tarp kurių buvo keli suomiai, o kiti – ingrai ir rusai. Dar buvo suformuota „suomių liaudies armijos“ 106-oji šaulių divizija, vadovaujama Akselio Anttilos. Kartu šis kariškis buvo ir „gynybos ministras“ O.Kuusineno vyriausybėje.

Gruodžio 3 d. Sovietų Sąjunga paskelbė Suomijos jūrų blokadą, ir nuo tos dienos dvi rusų povandeninių laivų flotilės nuolatos patruliavo suomių pakrante Botnijos įlankoje.

„Pravda“ vedamajame rašė, kad „Raudonoji armija įžengė į Suomiją ne kaip agresorius, bet pakviesta Suomijos Demokratinės Respublikos liaudies vyriausybės išvaduoti suomių tautos nuo karo provokatorių kompanijos – Kajanderio, Erkko, Tannerio, Mannerheimo“.

Vieninga suomių tauta – ir kairieji „raudonieji“, ir dešinieji „baltieji“ – išdrįso stoti į kovą už savo tėvynės laisvę. Netgi suomių komunistai pasiprašė į frontą ir taikliai lupo sovietų komunistus, nešančius jų šaliai „išvadavimą“. Suomių šūkis skambėjo: „Hakka Pää le!“ (pažodžiui „Išpjauti juos!“ arba „Jokio pasigailėjimo!“). Šalies gynybai vadovauti ėmėsi Suomijos nepriklausomybės karo didvyris, autoritarizmo šalininkas maršalas Carlas Gustavas Emilis Mannerheimas. Buvęs caro generolas geriau nei jo tautiečiai pažinojo rusus ir suvokė Sovietų Sąjungos grėsmę.

Tokio intensyvumo mūšių, kokie vyko šiame Žiemos kare, net Antrajame pasauliniame retai pasitaikydavo. Raudonosios armijos vadovybė karui pasirinko žiemą, nes tikėjosi per užšalusias pelkes bei ežerus lengviau permesti tankus ir kitą sunkiąją karinę techniką. Tačiau sovietiniai aukštieji karininkai, paskirti represuotųjų vieton, neturėjo reikiamų žinių, išsilavinimo ir patirties, bijojo rodyti net menkiausią iniciatyvą.

Prasidėjus šalčiams pasirodė, kad sovietų armija nėra jiems reikiamai parengta. Pavyzdžiui, 44-ąją šaulių diviziją, vadovaujamą pulkininko Aleksejaus Vonogradovo, į šiaurę permetė iš Ukrainos – kareiviai buvo apauti brezentiniais batais, vilkėjo plonas milines ir galvas dengė pilietinio karo laikų „budionovkomis“. Sausį šalčiai siekė 30 ir daugiau laipsnių. Per karą galūnes apšalo 17 867 raudonarmiečiai.

Labiausiai kentėjo eiliniai kareiviai: jie skundėsi visuotiniu chaosu ir netvarka, amžinu šalčiu ir nežmonišku nuovargiu, o svarbiausia – jie neturėjo karo motyvacijos. Sovietai ypač bijojo suomių sargybinių, kurie smogdavo staiga, tyliai ir netikėtai. Priešakinėse pozicijose miegoti buvo galima tik įsikasus į sniego pusnį. Tačiau daugelis bijojo, kad jiems perrėš gerklę negirdimai prisėlinę suomių slidininkai (~Sissi-Joukket~).

Miškingos, ežerų, upių ir pelkių išraižytos, sniegu užverstos vietovės stabdė motorizuotų Raudonosios armijos kolonų judėjimą. Judrūs suomių slidininkų daliniai apsupdavo ir sunaikindavo nepaslankius, tik keliais galinčius žygiuoti priešo dalinius. Spaudžiant 40 laipsnių šalčiui raudonarmiečiai mirtinai šalo, gedo karinė technika. Sovietų armijos vadovybėje buvo svarstoma galimybė panaudoti nuodingas dujas, siekiant priversti nepaklusnius suomius kapituliuoti. Tačiau pasiūlymas buvo atmestas – ir ne todėl, kad šis masinio naikinimo ginklas buvo uždraustas tarptautinėmis sutartimis, o todėl, kad sovietų armijoje nebuvo absoliučiai jokios priešcheminės apsaugos, o be jos ir savas divizijas galėjai išnuodyti.

Viso pasaulio nuostabai, vyriausiojo kariuomenės vado C.Mannerheimo vadovaujama Suomijos kariuomenė atrėmė pirmąjį sovietų puolimą. Feldmaršalo žinioje buvo 10 divizijų, 7 specialios brigados, kiti atskiri daliniai – iš viso 295 tūkst. karių (iš jų 180 tūkstančiai – koviniuose daliniuose) su 30 tankų ir 530 pabūklų. Beveik pusė suomių kariuomenės – 133 tūkst. karių – buvo dislokuota Karelijos sąsmaukoje (vadas generolas pulkininkas Hugo Östermanas).

Be to, suomių armijos sudėtyje veikė šimtatūkstantinė civilinė gvardija „Skydskar“.

Ypatingą vietą Suomijos armijoje užėmė karinė moterų tarnyba, vadinamoji „Lotta Svärd“ organizacija. Ji rūpinosi ūkiniais, sanitariniais ir kultūriniais reikalais, padėdavo vyrams šauliams. Suomiai vieni pirmųjų moterims patikėjo pagalbines tarnybas: patruliavimą, priešlėktuvinę gynybą, intendantūrą, kanceliariją bei ryšius. Šios organizacijos gretose buvo nuo 50 iki 90 tūkst. narių.

Pradiniame karo etape Suomijos kaimynės Švedija ir Norvegija atsisakė praleisti anglų ir prancūzų 60 tūkst. karių kariuomenę, galėjusią padėti suomiams. Švedija kritiškiausiu momentu nutarė palikti Suomiją vieną – net grasindama stoti Sovietų Rusijos pusėje ir kariauti prieš Suomiją. Kai keli suomių daliniai buvo priversti pereiti Norvegijos sieną, jie buvo nuginkluoti ir internuoti.

Lenkijos vyriausybės Londone premjeras ir vyriausiasis vadas Wladyslawas Sikorskis siūlė iš internuotų Lietuvoje ir Latvijoje karių suformuoti korpusą ir nusiųsti į pagalbą suomiams. Abi valstybės sutiko, kad 20 tūkst. lenkų karių būtų nukreipta į Švediją ir iš ten į Suomiją. Tačiau Švedija nesutiko paremti tokios operacijos. Tuomet dalis Lietuvoje internuotų Lenkijos kariškių savarankiškai įvairiais būdais vyko į Suomiją ir užsirašė savanoriais kariauti su sovietais. Sovietų Sąjunga dėl to protestavo. 1940 m. sausio pradžioje pas Lietuvos užsienio reikalų ministrą Juozą Urbšį apsilankęs sovietų pasiuntinys Nikolajus Pozdniakovas priekaištavo dėl pernelyg liberalaus lietuvių administracijos požiūrio į lenkų internuotuosius, kurie iš Lietuvos vyksta į Suomiją kariauti prieš Sovietų Sąjungą.

Vėliau Švedija leido steigti savanorių korpusą, į kurio gretas užsirašė 8 tūkst. švedų ir norvegų. Suomių karių pusėje kovojo 11,5 tūkst. savanorių iš Skandinavijos, Anglijos, JAV, Vengrijos ir kitų šalių. Iš sovietinių karo belaisvių 200 karių sutiko stoti į suomių pusę ir kovoti prieš Raudonąją armiją. Kare dalyvavo net trys savanoriai iš Lietuvos, vienas jų žuvo fronte.

Nors Lietuvos rankos buvo surištos 1939 m. spalio 10 dienos Lietuvos ir SSRS sutartimi, paprasti žmonės padėjo kiek galėdami: anykštėnai surinko ir paaukojo 50 Lt, tauragiškiai – 136 Lt, daug kas siuntė Suomijos ambasadai sveikinimus ir linkėjimus nugalėti.

Svetimšalių korpusui, kuris vasario 22 dieną pradėjo kovinius veiksmus fronte, vadovavo švedų armijos generolas Ernstas Linderis. Paskutinę karo dieną, kovo 12-ąją, Karelijos sąsmaukos fronte į kautynių liniją stojo Suomių amerikiečių legionas iš 300 vyrų. Ateiti į pagalbą suomiams buvo pareiškę norą savanoriai iš 26 valstybių.

1940 m. sausį JAV Kongresas pritarė dėl 10 tūkst. šautuvų pardavimo Suomijai. Į Helsinkį buvo nusiųsta didelė grupė karo lakūnų, buvo skatinama savanorių registracija. Be to, Baltieji rūmai pareiškė, kad Amerikos piliečių stojimas į Suomijos armiją neprieštaraus JAV neutralumo įstatymui.

Tuo metu Suomijoje buvo susidariusi nuomonė, jog esamomis sąlygomis gal geriausia kreiptis į Sovietų Sąjungos sąjungininkę Vokietiją, prašant imtis žygių Maskvoje, kad būtų atnaujintos derybos ir sustabdytas karas. Sausio 4 dieną Suomijos užsienio reikalų ministras Väinö Tanneris pasikvietė Vokietijos pasiuntinį Helsinkyje Wolfgangą von Bluecherį, kuris buvo laikomas apsukriu ir gerai informuotu diplomatu, pasikalbėti apie susidariusią būklę. Ministrui V.Tanneriui padarius pastabų dėl Vokietijos laikysenos Suomijos atžvilgiu, pasiuntinys W.von Bluecheris atsikirto, kad suomiai pamiršo vokiečių suteiktą pagalbą 1918 m. ir pastaruoju metu laikėsi nedraugiškai Vokietijos atžvilgiu. V.Tanneriui priminus, kad Vokietija ir dabar laikosi nedraugiškai Suomijos atžvilgiu, neišpildė dar prieš karo pradžią duotų užsakymų, nepraleidžia transportų su gėrybėmis, siunčiamomis į Suomiją ir t.t., pasiuntinys trumpai ir kategoriškai atsakė: Vokietija Suomijos kare nedalyvauja.

Taip paaiškėjo, kad kelias į taiką per Berlyną uždarytas. Tik vasario 17 d. W.von Bluecheris, atvykęs pas V.Tannerį, nuolankiai paaiškino, kad Vokietija neteikianti Sovietų Rusijai jokios pagalbos kare prieš Suomiją.

Iš tikrųjų Berlyne įvykių eiga rusų ir suomių fronte buvo stebima ypač dėmesingai. 1940 m. sausio 22 d. A.Hitleris ir jo artimieji, aptarę karinius veiksmus Suomijoje, priėjo išvadą: Maskva kariniu atžvilgiu labai silpna. Karo eiga galutinai įtikino Vokietijos fiurerį ir jo generolus, kad SSRS tikrai yra „milžinas molinėmis kojomis“.

Suomių pasiuntinys Berlyne atvežė į Helsinkį Hermano Goeringo laišką, kuriame šis ragino Suomijos vyriausybę bet kokiomis sąlygomis sudaryti taiką su rusais. Laiške buvo rašoma: „Garantuoju, kad kai mes netrukus pradėsime karą su Sovietų Sąjunga, jus susigrąžinsite viską. ko netekote.“

Kovo pradžioje buvęs Suomijos prezidentas Pehras Evindas Svinhufvudas su dviem palydovais savo iniciatyva išvyko į Vokietiją, norėdamas įtikinti A.Hitlerį, kad šis užtartų Suomiją. Deja, jam nepavyko pasimatyti nei su fiureriu, nei su Vokietijos užsienio reikalų ministru Joachimu von Ribbentropu. Jį oficialiai priėmė tik užsienio reikalų viceministras Ernstas von Weizsackeris. Nieko nepešęs Berlyne, eksprezidentas nuvyko į Romą, kur rezultatas buvo analogiškas, nors Vokietijos sąjungininkė Italija besąlygiškai pasisakė ir palaikė Suomijos pusę, visaip stengėsi jai padėti ir netgi atšaukė savo pasiuntinį iš Maskvos.

A.Hitleris, nenorėdamas gadinti santykių su J.Stalinu, vengė atvirai remti suomius. Atvirkščiai, netgi vykdė rusų prašymą, kad vokiečių garlaiviai tiektų degalus ir aprūpinimą sovietų povandeniniams laivams, vykdantiems Suomijos jūrinę blokadą. Tik daug vėliau, 1942-aisiais, lankydamasis oficialaus vizito Suomijoje, fiureris atsiprašė maršalo C.Mannerheimo, kad Vokietija tuomet nepadėjo suomiams.

Karo metais Suomijos vyriausybė gavo daug įvairių pasiūlymų, iš savųjų ir svetimųjų, kaip išspręsti tą sunkų taikos klausimą. Vieni siūlė siųsti delegatus pas A.Hitlerį ir su juo tartis Suomijos reikalu. Kiti siūlė atsikviesti Levą Trockį – tarptautinio darbininkų ir komunistinio judėjimo veikėją, duoti jam Repolos apylinkėje, Rusijos pasienyje, teritorijos ruožą ir leisti ten sudaryti provizorinę Rusijos vyriausybę, panašią į O.Kuusineno. Nebuvo pamirštas ir Aleksandras Kerenskis – Rusijos valstybės veikėjas, buvęs Rusijos laikinosios vyriausybės ministras pirmininkas.

Pirmoji suomių pergalė Žiemos kare išgarsino suomišką žodį „sisu“, kurį sunku išversti į lietuvių kalbą, – jis reiškia nepalaužiamą ir tvirtą ryžtą, bet turi ir pavojaus niekinimo, troškimo priešintis galingam priešui atspalvį.

Ginant savo kraštą nuo agresorių atsiskleidė pačios geriausios C.Mannerheimo, kaip karvedžio, savybės. Turėdamas labai ribotų gyvosios jėgos rezervų, jis labai vertino kiekvieno kario gyvybę, todėl nepaprastai meistriškai išnaudojo vietovės ypatybes, klimato pokyčius.

Suomių snaiperis Simo Häyhä nušovė daugiau nei 500 sovietų karių. 1939 m. gruodžio 21 d. jis pasiekė asmeninį rekordą – per dieną nušovė 25 raudonarmiečius.

1940 m. sausį 32 suomiai gynė kalnagūbrį, kurį šturmavo 4 tūkst. rusų karių. Žuvo 28 suomių kariai ir 400 priešų: rusų atsitraukimą stebėjo likę gyvi keturi suomių didvyriai.

Naudodamiesi kiekviena, nors ir menkiausia priešo klaida, suomiai nuolat rengdavo pasalas, atkirsdavo priešą nuo nuolatinių bazių, sutrikdydavo aprūpinimo komunikacijas, organizuodavo pavyzdingą kovinę žvalgybą. Stokodami prieštankinių ginklų, suomių kariai nuo sovietų tankų gynėsi granatomis.

Būtent tada suomių kariai pradėjo naudoti vieną žymiausių savo išradimų. Valstybinė įmonė „Oy Alkoholiliike Ab“, kurios įpėdinė šiandien vadinasi „Alko“, ėmė pramoniniu būdu gaminti ginklą, susidedantį iš benzino ar kito padegamojo skysčio pripildyto butelio ir padegamosios virvutės. Iš viso į frontą buvo pasiųsta 450 tūkst. vienetų ir atitinkamas kiekis degtukų. Šis naujas ir labai efektyvus ginklas kovai su agresoriaus tankais buvo pavadintas „kokteiliu Molotovui“, nes manyta, kad rusų ir suomių karą sukėlė tas piktasis sovietų komisaras. Vėliau anglams šis mišinys labai patiko, tačiau jie nesuprato, kas kam skirta, todėl pertvarkė šį žodžių junginį savaip ir jis tapo „Molotovo kokteiliu“.

1940 m. sausio 20 dieną Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Winstonas Churchillis pareiškė, kad Suomija „atskleidė visam pasauliui Raudonosios armijos silpnumą“.

1940 m. vasario 1 dieną Raudonoji armija Karelijos sąsmaukoje pradėjo naują didelį puolimą stipresnėmis pajėgomis – 54 rusų divizijos, tai yra 750 tūkst. karių, pasitelkę tam tikslui modernizuotus tankus bei artilerijos pajėgas. Čia sovietų kariai panaudojo visiškai naują apsisaugojimo ginklą. Tai buvo stiprios šarvų plokštės, pritvirtintos prie dviejų metrų pločio ir trijų metrų ilgio rogių. Tokios šarvuotos rogės buvo stumiamos slenkančios kariuomenės priešakyje. Be to, puolančią kariuomenę rėmė lėktuvų eskadrilės. Tačiau prastai parengtai Raudonajai armijai ilgai nepavyko pralaužti suomių garsiųjų gynybinių įtvirtinimų – Mannerheimo linijos.

Vis dėlto po trijų mėnesių kruvinų mūšių, 1940 m. kovo 12 dieną, Maskvoje Suomijos ministras pirmininkas Risto Heikki Ryti pasirašė skaudžią SSRS ir Suomijos taikos sutartį. Pasirašė murmėdamas, kad ranka, pasirašiusi tokį dokumentą, turi nudžiūti. Taip jau dramatiškai sutapo, kad netrukus R.Rytį ištiko insultas, paralyžiavęs jo dešinę pusę ir ranką.

Karo veiksmai fronte buvo sustabdyti kovo 13 dieną 12 valandą Leningrado laiku. Vidurdienį taikos sutartis buvo paskelbta per Suomijos radiją. Visur prie pastatų buvo pusiau nuleistos valstybinės vėliavos, laikraščiai išėjo su juodais gedulo rėmeliais.

Didvyriškas suomių pasipriešinimas visam pasauliui tapo istorijos stebuklu.

Petras Makabra

Carlas Gustavas Emilis Mannerheimas

Švedų kilmės C.Mannerheimas buvo viena svarbiausių asmenybių Suomijos istorijoje. Per kruviną suomių pilietinį karą jis buvo baltųjų kariuomenės vadas, o 1918 m. paskirtas regentu. 1931 m. Suomijos prezidentas Pehras Evindas Svinhufvudas pakvietė iš atsargos generolą C.Mannerheimą ir paskyrė jį Krašto gynimo tarybos pirmininku, o karo atveju jis turėjo perimti kariuomenės vyriausiojo vado pareigas. 1933 m. gegužės 16 d. jam buvo suteiktas maršalo laipsnis.

Per Žiemos ir Tęstinį karus (1939–1940 ir 1941–1944 m.) C.Mannerheimas buvo vyriausiasis kariuomenės vadas, o 1944–1946 m. – Suomijos Respublikos prezidentas. Tapęs šalies vadovu, karvedys darė viską, kad šalies nepriklausomybė būtų išsaugota jau diplomatinėmis priemonėmis.

C.Mannerheimo autoritetą pripažino ne tik jo tautiečiai suomiai, bet ir tokie žymūs politikai, kaip A.Hitleris, J.Stalinas, W.Churchillis, F.D.Rooseveltas. JAV prezidentas Franklinas D.Rooseveltas, pagerbdamas C.Mannerheimą ir visą didvyrišką suomių tautą, nubraukė visas Suomijos skolas Amerikai.

C.Mannerheimas visą gyvenimą jautė simpatijas rusų tautai. Netgi Antrojo pasaulinio karo metais jo adjutantu buvo rusų husaras Ignatas Karpačiovas.

Suomijos maršalas mirė 1951 m. sausio 27 dieną Lozanoje (Šveicarija), palaidotas karių kapinėse Helsinkyje šalia kareivių, kurie atidavė savo gyvybę už tėvynės laisvę ir nepriklausomybę. XXI amžiuje du Rusijos Federacijos prezidentai Vladimiras Putinas (2001 m.) ir Dmitrijus Medvedevas (2009 m.) per oficialius vizitus Suomijoje padėjo gėlių Hietaniemi kapinėse ant C.Mannerheimo kapo. 2007 m. birželio 14 dieną, minint C.Mannerheimo gimimo 140-ąsias metines, Sankt Peterburge atidengtas Suomijos maršalo biustas.

C.Mannerheimas buvo išsilavinęs kariškis. Mokėjo švedų, suomių, rusų, anglų, prancūzų bei vokiečių kalbas ir galėjo susikalbėti kiniškai, nes būdamas caro armijos karininku vykdė žvalgybines užduotis Azijoje. C.Mannerheimas tapo vieninteliu istorijoje žmogumi, Pirmajame ir Antrajame pasauliniuose karuose gavusiu apdovanojimus iš abiejų kariaujančių pusių.

Tęstinis  karas (~Jatkosota~)

Kai birželio 22 dieną Suomijos laikraštis „Helsingin Sanomat“ paskelbė A.Hitlerio pareiškimą apie suomių kariuomenės bendrus kovinius veiksmus su vermachtu prieš Sovietų Sąjungą, jis buvo konfiskuotas. Tą pačią dieną suomių vyriausybė paskelbė apie Suomijos neutralitetą, o SSRS pasiuntinys Helsinkyje Pavelas Orlovas pareiškė, kad sovietų vyriausybė jį gerbia. Birželio 24 dieną Suomijos neutralumą pripažino Vokietija, Didžioji Britanija ir Švedija.

O kitos dienos ankstyvą rytą 18 suomių miestų ir gyvenviečių masiškai atakavo sovietų bombarduojamoji aviacija. Atsakydama į tai Suomija paskelbė karą SSRS.

Laplandijos karas

1944 m. rugsėjo 4 dienos rytą C.Mannerheimas pasirašė paliaubas su Sovietų Sąjunga ir Didžiąja Britanija – priėmė SSRS padiktuotas sunkias taikos sąlygas.

Pralaimėjusi karą, bet išsaugojusi nepriklausomybę ir išvengusi okupacijos, Suomija nukreipė ginklus prieš Suomijoje esančius vokiečius ir pradėjo juos stumti Norvegijos sienos link.

Vykdydama paliaubų reikalavimus, Suomija privalėjo po rugsėjo 15 d. esančius šalyje vokiečių karinius dalinius nuginkluoti. Esant reikalui, sovietų vadovybė tam tikslui galėjo suteikti pagalbą, tačiau kilo grėsmė, kad visa tai gali baigtis šalies okupacija.

1944 m. rugsėjo 11 d. Rovaniemyje, vermachto karinės vadovybės būstinėje, vyko slaptos vokiečių ir suomių derybos siekiant išvengti karinių veiksmų. Vokiečiai sutiko trauktis pagal iš anksto suderintą grafiką. Taip pat susitarė dėl „puolimo“ be mūšio, dėl „rudeninių manevrų“ bei karo imitacijos.

1944 m. rugsėjo 18 d. Vokietija nutraukė diplomatinius santykius su savo buvusia sąjungininke Suomija.

Suomių generolas-leitenantas Hjalmaras Siilasvuo vadovavo operacijoms prieš vokiečius ir 1944-ųjų spalį bei lapkritį išstūmė juos iš didžiosios Suomijos dalies. Kol vokiečių pajėgos traukėsi į šiaurę, Vokietijos karinės jūrų pajėgos užminavo jūrines Suomijos prieigas.

Atmintis. Prieš 70 metų, 1945-ųjų žiemą, naktį iš vasario 13-osios į 14-ąją, taip pat vasario 15-ąją jungtinės britų ir amerikiečių oro pajėgos subombardavo Drezdeną – Saksonijos kultūrinį bei administracinį centrą. Strateginiai bombonešiai trimis antskrydžiais pavertė griuvėsiais devynis dešimtadalius miesto – vieno seniausių Vokietijoje.

Pačiomis pirmomis Antrojo pasaulinio karo dienomis, 1939 m. rugsėjo 2 d., Anglijos, Prancūzijos ir Vokietijos vyriausybės pareiškė, kad prasidėjusiame kare bus bombarduojami „tiktai kariniai objektai“. Praėjus pusmečiui nuo karo pradžios, 1940 m. vasario 15 d., Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Arthuras Neville’is Chamberlainas, pasisakydamas Bendruomenių rūmuose, patvirtino įsipareigojimą: „Kad ir ką darytų kiti, mūsų vyriausybė niekados niekšiškai nepuls moterų ir kitų civilių vien tam, kad juos terorizuotų.“.

Nepaisant kariaujančių valstybių vadovų pažadų, per Antrąjį pasaulinį karą tūkstančiai miestų buvo sugriauti ir šimtai tūkstančių civilių visoje Europoje žuvo bombarduojant miestus bei miestelius. Jungtinės Karalystės karinių oro pajėgų („Royal Air Force“ – RAF) bombarduojamosios aviacijos vadas aviacijos maršalas Arthuras Harrisas, pravarde „Bomber“, kalbėdamas apie Vokietiją, vaizdingai pasakė: „Pašalinsime vokiečių miestus vieną po kito, kaip šalinami dantys.“ Jis parengė planą subombarduoti 60 didžiausių Trečiojo reicho miestų. Aviacijos vadas jautė galingą Didžiosios Britanijos ministro pirmininko Winstono Churchillio paramą.

Maršalas A.Harrisas pareikalavo iš vyriausybės pateikti jam keturis tūkstančius sunkiųjų keturių motorų bombonešių ir tūkstantį greitų naikintuvų-bombonešių „Mosquito“. Tai būtų leidę jam kasnakt virš Vokietijos skraidinti iki tūkstančio lėktuvų. Rengiant efektyviausius bombardavimo metodus aktyviai darbavosi W.Churchillio patarėjas prof. Frederikas A.Lindemannas.

Naikinamasis totalinis karas buvo Antrojo pasaulinio bruožas. Tokio karo programą paskelbė Trečiojo reicho liaudies švietimo ir propagandos ministras Josefas Goebbelsas, deklaravo Josifas Stalinas. Programos prisilaikė ir anglai bei amerikiečiai, vykdydami „kiliminio“ Vokietijos bombardavimų operacijas.

1943 m. lapkričio 18 dieną energingasis maršalas A.Harrisas, pavertęs bombarduojamąją aviaciją milžiniška griovimo mašina, pradėjo „mūšį dėl Berlyno“. Ta proga jis pasakė: „Aš noriu šį košmarišką miestą nuo pradžios iki galo paversti pelenais.“

Trečiojo reicho sostinė sulaukė šešiolikos masinių antskrydžių, per kuriuos buvo numesta 50 tūkst. tonų bombų. Pusė miesto virto griuvėsiais. Viso karo eigoje anglai numetė ant Berlyno daugiau bombų negu vokiečiai ant visos Anglijos. Tuo metu buvo populiarus anekdotas: „Ką galima vadinti bailiu? Atsakymas: berlynietį, kuris savanoriu išvyko į frontą…“

Antrojo pasaulinio karo metais taikių gyventojų naikinimu iš oro daugiausia užsiėmė sovietų sąjungininkai iš antihitlerinės koalicijos – JAV ir Didžioji Britanija. Ir vokiečių, ir rusų karinė aviacija bombardavo priešo miestus, bet dažniausiai tai buvo aviacinė parama sausumos kariuomenei. SSRS neturėjo išteklių strateginiam miestų bombardavimui dideliais mastais vykdyti.

Sovietų Sąjungos raudonoji armija po didelės puolamosios operacijos 1945 m. sausį pasiekė Oderį – iki Berlyno jai buvo likę vos 60 kilometrų. Tai sukėlė nerimą Vakaruose. Greiti sovietinės armijos žygiavimo tempai Rytų fronte ir daugelio miestų užėmimas nebuvo malonūs įvykiai sovietų sąjungininkams, nes seniai laukiama Krymo (Jaltos) konferencija, kurios nutarimai lemtų pokarinės Europos ateitį, turėjo prasidėti sovietams demonstruojant savo galią. Vakarų sąjungininkų sėkmė Italijoje ir pernelyg užsitęsę mūšiai Ardėnuose atrodė labai kukliai, palyginti su sovietų kariuomenės puolimu.

Taip susiklosčius aplinkybėms sovietų sąjungininkai ieškojo būdų, kaip pademonstruoti jėgą ir užtikrinti geresnes sąlygas savo diplomatams Krymo konferencijoje. Tuo metu Europoje jie turėjo tokį stiprų įrankį, kaip strateginė bombarduojamoji aviacija. Dar 1944 m. liepos mėnesį anglų štabų viršininkai, ketindami demoralizuoti priešą, planavo didelį Berlyno bombardavimą. Po to, kai Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas W.Churchillis pritarė šiai idėjai, oro pajėgų štabo viršininkas parengė atitinkamą planą ir 1944 m. rugpjūčio 1 d. pateikė jį štabų viršininkams. Planas buvo užkoduotas pavadinimu „Perkūno trenksmas“ („Thunderbolt“). Pagrindinis operacijos taikinys – Berlynas, atsargai buvo numatyta subombarduoti kitą didelį Vokietijos miestą ir, kaip rašoma plane, „efektas bus reto įspūdingumo, jeigu taikiniu bus parinktas iki šiolei mažai nukentėjęs miestas“. Britų vadų nuomone, toks antskrydis priartintų galutinę pergalę.

Kodėl Amerikos ir Anglijos bombarduojamoji aviacija savo agresijos objektu 1945 m. pradžioje pasirinko būtent septintą pagal gyventojų skaičių ir trečią pagal transporto mazgo dydį Vokietijos miestą Drezdeną? Kokią tai turėjo karinę reikšmę?

Turbūt todėl, kad 1944 m. gruodį amerikiečių ir anglų kariuomenių karinė padėtis Europoje pašlijo. Italijoje jų maršas buvo pristabdytas, o Vakaruose vokiečių kariuomenė pradėjo sėkmingą stambų kontrpuolimą Ardėnuose, suduodama triuškinančių smūgių amerikiečiams. Vakarų politikai savo antskrydžiais virš taikaus miesto siekė politinių ir diplomatinių tikslų. Jie norėjo parodyti sovietams, kad, nepaisant nesėkmių Ardėnuose, JAV ir toliau tebėra supervalstybė, turinti baisios jėgos griaunamąjį ginklą. Galima spėlioti: jeigu amerikiečiai būtų turėję atominę bombą šiek tiek anksčiau, tikriausiai ją būtų numetę ant Drezdeno.

1945 m. sausio 21 dieną jungtinis štabų komitetas, norėdamas pademonstruoti Vakarų sąjungininkų jėgą, pavedė štabų viršininkams įvykdyti operaciją „Perkūno trenksmas“. Pagrindinis taikinys buvo ne Trečiojo reicho sostinė Berlynas, o Drezdenas, kuris, Europos konsultacinės komisijos sprendimu, turėjo įeiti į sovietų okupacinę zoną. Tai buvo svarbiausia aplinkybė pasirenkant taikinį – atstatyti jį teks sovietams.

W.Churchillis, žinodamas, kad Raudonoji armija perėjo Oderį Breslau rajone ir stovi 190 km nuo Drezdeno, o Rytų Vokietijos miestai, išskyrus Berlyną, perpildyti Silezijos bei Rytų Prūsijos pabėgėlių, nutarė, kad situacija palanki bombarduoti.

Rengiantis operacijai „Perkūno trenksmas“ buvo atsižvelgta, kad iki vasario 4 d. mėnulio padėtis trukdys vykdyti masinius antskrydžius, ir apie tai pranešta W.Churchilliui. Jis buvo patenkintas, kad netrukus po vasario 4 d., kada Krymo konferencija pasieks kulminacinį tašką, bus įvykdytas triuškinantis antskrydis į vieną iš Rytų Vokietijos rajonų, ir tai negalės nepadaryti poveikio sovietų delegacijai. Tačiau, deja, blogos oro sąlygos sumaišė Didžiosios Britanijos premjero kortas ir Drezdeną teko bombarduoti jau po konferencijos, kuri vyko 1945 m. vasario 4–11 dienomis.

Rengiant operacijos planą kilo nesutarimų tarp karinių bei civilių specialistų dėl tikslingumo bombarduoti būtent Drezdeną, garsėjantį kultūros paveldu ir neturintį didelės karinės bei ekonominės reikšmės. Drezdenas vis dėlto turėjo šiokią tokią karinę pramonę: 127 gamyklose, gaminančiuose karinę produkciją, dirbo apie 50 tūkst. darbininkų. Be to, Drezdenas buvo svarbus geležinkelio linijų mazgas. Būtent ant šito miesto sovietų sąjungininkai nutarė išlieti savo rūstybę.

Kadangi karo eigoje Drezdenas buvo tiktai tris kartus trumpai bombarduotas amerikiečių aviacijos (1944 m. spalio 7 d., lapkričio 10 d. bei 1945 m. sausio 16 d.) ir vokiečiai jį laikė pačiu saugiausiu miestu, dalis pabėgėlių iš Rytų Europos, kurie nuo Raudonosios armijos tarsi nuo maro bėgo į Saksoniją, pasilikdavo Drezdene. Tuo metu, kai priešo lėktuvai sėjo mirtį ir griovė Vokietiją, Drezdenas atrodė kaip saugi ramybės sala. Pabėgėlių antplūdį dar skatino tarp Vokietijos gyventojų pasklidę gandai apie atsišaukimus, kuriuose neva sakoma, kad po karo Drezdenas tapsiąs naujos suvienytos Vokietijos sostine ir todėl sąjungininkų aviacija jo nebombarduosianti. Taip pat sklido gandai, kad Drezdeno apylinkėse gyvena W.Churchillio giminaičiai, todėl miestui nebegresia joks pavojus. Per trumpą laiką Drezdeno gyventojų nuo 630 tūkst. karo pradžioje padaugėjo iki 1200–1400 tūkst. Bėglių daugėjo kas valandą, nuvargę, leisgyviai, drebantys nuo šalčio žmonės įsikurdavo tiesiog gatvėse bei skveruose. Jie jautėsi savaip saugūs. Niekas negalėjo įsivaizduoti, kad greitai jie degs ugnies pragare, užkurtame „civilizuotų“ anglų ir amerikiečių.

Drezdenas gundantis taikinys anglų ir amerikiečių aviacijai buvo dar ir todėl, kad, suduodami bauginantį smūgį, jie niekuo nerizikavo: miesto priešlėktuvinė gynyba buvo labai silpna. 1945 m. pradžioje šalia miesto nebeliko ir naikintuvų eskadrilės. Vasario 2 d. A.Hitleris įsakė Vokietijos karinių oro pajėgų priešlėktuvinius naikintuvus naudoti tiktai prieš antžeminius taikinius Rytų fronte.

Vasario 13-osios naktį, kai šimtai tūkstančių žmonių gyveno dar nesugriautoje „Elbės Venecijoje“ – taip vadintas Drezdenas, britų ir amerikiečių bombonešiai trimis bangomis ėmė bombarduoti miestą. Ataka truko visa naktį be menkiausios pertraukos. Antskrydyje virš Drezdeno dalyvavo per 1300 lėktuvų, tarp jų 773 britų RAF sunkieji bombonešiai „Avro Lancaster“ ir devyni „Mosquitos“ bombonešiai bei 527 JAV karo aviacijos „skraidančios tvirtovės“ „Boeing B-17“. Puolančių lėktuvų kolona nusidriekė 200 km. Per 14 valandų ant miesto buvo numesta 3749 tonos įvairiausių tipų bombų (2978 tonas numetė anglų lėktuvai ir 771 toną – amerikiečių). 75 proc.  (apie 2800 tonų) numestų bombų – padegamosios fosforinės.

Tarp dalyvavusiųjų antskrydyje buvo nemažai ir lenkų lakūnų, tarnaujančių sąjungininkų pajėgose. Dar prieš antskrydį sužinoję, kad pagal Jaltos susitarimus didelės Lenkijos dalys atiteks Sovietų Sąjungai, jie ėmė maištauti, todėl iš jų buvo atimti asmeniniai ginklai. Tačiau galiausiai jie pakluso Lenkijos egzilinės vyriausybės įsakymui dalyvauti antskrydyje.

Drezdenas virto ugnies jūra, o temperatūra kai kuriose miesto vietose pasiekė 1500 laipsnių pagal Celsijų. Miesto centre temperatūra buvo tokia aukšta, kad atmosferoje neliko deguonies. Dešimtys tūkstančių besislepiančių žmonių užduso rūsiuose ir slėptuvėse. Daugelis išbėgusiųjų į gatves įklimpo ištirpusiame asfalte, sudegė liepsnose. Tūkstančiai žmonių buvo sužeisti bei apdegę. Virš miesto iškilo iki šešių kilometrų aukščio ir trijų kilometrų skersmens įkaitinto oro stulpas. Akinanti degančio miesto žara buvo matoma už 80 kilometrų. Tiktai po dviejų dienų gaisraviečių temperatūra sumažėjo tiek, kad buvo galima prie jų bent jau prisiartinti.

Vasario 15 d. 1100 amerikiečių bombonešių, lydimi arti tūkstančio naikintuvų, pakartojo antskrydį virš sugriauto, vis dar degančio miesto. Kovo 2 d. ir balandžio 17 d. amerikiečiai vėl bombardavo Drezdeną. 33 kvadratiniai kilometrai miesto virto ištisais griuvėsiais.

Vokietijoje dabar tvirtinama, kad per Drezdeno bombardavimą žuvo apie 25 tūkst. žmonių. Tokį skaičių po šešerius metus trukusio tyrimo paskelbė Vokietijos istorikų komisija, 2004 m. sudaryta Drezdeno miesto valdžios nurodymu. Istorikai išanalizavo laidojimo duomenis, gyventojų cenzo įrašus, teismų archyvus – iš viso apie 16 tūkst. dokumentų. Taip pat kruopščiai išstudijavo gausybės liudininkų prisiminimus, sulygino besiskiriančius Vokietijos ir užsienio archyvų duomenis.

Istorikų komisijos vadovas Rolfas Dieteris Muelleris tvirtino, kad remiantis dokumentais ir kitais šaltiniais galima tiksliai patvirtinti 18 tūkst. žmonių žūtį, tačiau, jo įsitikinimu, bendras žuvusiųjų skaičius gali siekti 25 tūkstančius. Komisijos nariai paneigė Vokietijoje vyraujančią nuomonę, kad per bombardavimus ir gaisrus dešimčių tūkstančių aukų kūnai sudegė be pėdsakų. Žuvo 20 tautybių žmonių, tarp jų buvo daug priverstinai perkeltų į Vokietiją darbininkų iš Rytų. Drezdene buvo sovietinių karo belaisvių stovykla – ji anglų ir amerikiečių aviacijos buvo visiškai sunaikinta, žuvo keli tūkstančiai ten buvusių belaisvių.

Tarp žuvusiųjų Drezdeno pragare buvo nemažai pabėgėlių iš Rytų Europos šalių, taip pat ir Lietuvos. Čia buvo dislokuoti 255-ojo lietuvių policijos bataliono kariai, 1-ojo lietuvių policijos pulko karininkai.

Drezdeno sunaikinimą išgyveno 2-ojo lietuvių statybos bataliono vadas majoras Aleksandras Milaševičius su šeima. Jis 1944 m. pabaigoje kartu su šeima išvyko į Vokietiją ir 1945 m. vasarį Drezdene pakliuvo po bombomis. Žuvo visa jo šeima. Grįžęs į Lietuvą įsitraukė į partizaninę rezistenciją (slapyvardis Ruonis), vadovavo partizanų apygardai, 1949 m. rugsėjo 9 d. žuvo mūšyje su okupantais.

A.Hitleris uždraudė laidoti antskrydžių aukas bendruose kapuose. Siekiant išvengti išvengti epidemijų, žuvusiųjų kūnus nutarta sudeginti. Darbams vadovavo SS šturmbanfiureris (majoras) Karl Streibelis. Jo komandoje būta ne vien vokiečių, bet ir ukrainiečių, latvių, lietuvių. Kremavimo komanda kelias savaites degino nelaimėlių kūnus, ir vokiečių kino dokumentininkai fiksavo šiuos tragiškus kadrus istorijai.

Tarptautinės sutartys, pasirašytos JAV ir Didžiosios Britanijos, aiškiai nurodė, kad karo metais kovinius veiksmus galima vykdyti tik prieš ginkluotąsias pajėgas, o ne prieš taikius gyventojus. Hagos 1907 m. konvencija draudė neginamų civilinių objektų bombardavimą ir apšaudymą, kultūrinių vertybių naikinimą. Kariaujančioji pusė buvo įpareigota perspėti priešininką apie apšaudymo (bombardavimo) pradžią. Praėjus mėnesiui po Drezdeno tragedijos Tarptautinis Raudonasis Kryžius pareiškė protestą Anglijos ir JAV vyriausybėms dėl Vokietijos miestų bombardavimo.

Vokietijos vadovybė panaudojo Drezdeno sugriovimo temą propagandos tikslams. Vokiečių diplomatai platino miesto griuvėsių, žuvusių žmonių, apdegusių vaikų nuotraukas. Sutapimas: prieš pat Drezdeno bombardavimą Trečiojo reicho užsienio reikalų ministerija buvo išsiuntusi į neutralias šalis dokumentą, kuriame maršalas A.Harrisas įvardytas kaip „svarbiausias Europos priešas“ ir „bombų teroro“ šalininkas.

Anglai ir amerikiečiai karo propagandos priemonėmis diegė mintį, kad strateginis Vokietijos bombardavimas suvaidino lemiamą vaidmenį palaužiant Trečiojo reicho pasipriešinimą. Ši tezė po karo ilgam „apsigyveno“ anglosaksų istoriografijoje. Priešinga ir tiek pat abejotina tezė įsitvirtino sovietinėje istoriografijoje: teigta, kad anglų ir amerikiečių oro atakos tik šiek tiek sumažino Vokietijos karinį bei ekonominį potencialą.

Nobelio literatūros premijos laureatas vokiečių rašytojas Guenteris Grassas mano, kad anglų ir amerikiečių vykdytas Vokietijos miestų bombardavimas buvo nusikalstamas ir nepateisinamas kariniais tikslais. Vis dėlto jis pripažįsta, kad istoriškai vokiečiai pirmieji pradėjo oro antskrydžius – sunaikino Gerniką per Ispanijos pilietinį karą, vėliau griovė Roterdamą, Koventrį, Liverpulį, Londoną. „Ką darėme kitiems, sugrįžo mums patiems. Tai jau abipusiai karo nusikaltimai“, – mano G.Grassas.

Jis įsitikinęs, kad bombardavimas nedavė siekiamų rezultatų: „Sąjungininkai bandė palaužti Vokietijos žmonių pasipriešinimą, išžudydami šimtus tūkstančių, tačiau pasipriešinimas dėl to tik stiprėjo.“

2005 m. Hamburgo prokuroras atsisakė pateikti kaltinimus Nacionaldemokratų partijos politikui dėl to, kad šis Drezdeno bombardavimą palygino su holokaustu – pastarojo žodžio vartojimas ir bet kokie gretinimai Vokietijoje kruopščiai tiriami.

Drezdeną naujam gyvenimui prikėlė moterys. Simboliška, kad bombardavimo naktį mieste buvo užregistruoti 44 naujagimiai. Šiuolaikinis juodo metalo paminklas primena juodą ir sunkų Drezdeno moterų darbą po bombardavimo: išsekusios po sunkaus darbo moterys prisėdo trumpo poilsio ant betono luitų – šios skulptūros kontrastuoja su gretimais esančiais baltais daugiaaukščiais. Būtent moterys, kada trūko maisto ir darbo rankų, išvalė milijonus kubinių metrų Drezdeno griuvėsių. Po karo rūmų, bažnyčių, istorinių pastatų nuolaužos buvo tvarkingai surinktos, visi fragmentai sunumeruoti, aprašyti ir išvežti už miesto. Miesto vietoje atsirado milžiniška lygi aikštė su pažymėtomis buvusių gatvių ir pastatų ribomis.

Buvęs sorbų tautinės mažumos žvejų, vadinusių save „drezdanais“, kaimelis – dabar vėl vienas puošniausių Europos miestų. Dabartinis Drezdenas džiugina ne vien naująja architektūra – pastatų arkose galima pastebėti restauruotus senovinius vartus, sienoje įmontuotų barokinių frizų su linksmais berniūkščiais ar kitokių iš griuvėsių išgelbėtų puošmenų. Atgimusį Elbės pakrančių perlą kasmet aplanko keli milijonai turistų. Griuvėsių nebėra.

Europos sugriautų miestų asociacijoje yra apie penkis šimtus Europos miestų, sugriautų per pastarųjų trijų šimtų penkiasdešimties metų karus. Tarp jų ir mūsų Šiauliai – per Antrąjį pasaulinį karą labiausiai nukentėjęs Lietuvos miestas.

Petras Makabra