Tag Archive | "meteoritas"

Grenlandijoje rastas seniausias ir didžiausias smūginis krateris Žemėje

Tags: ,


Grenlandijoje atrastas tokio dydžio smūginis krateris, jog norint rasti didesnį, tektų keliauti į Mėnulį ar Marsą, praneša „Newscientist.com“. Maždaug 30 km skersmens asteroidas į Grenlandiją rėžėsi prieš maždaug 3 mlrd. metų ir išmušė kraterį, kurio gylis kadaise siekė 25 km, o skersmuo – 600 km.

Nuo šio kraterio ankstesnysis Žemės rekordininkas – Vredeforto krateris Pietų Afrikoje – tiek amžiumi, tiek dydžiu smarkiai atsilieka. Vredeforto kraterį asteroidas išmušė prieš maždaug 2 mlrd. metų, o jo skersmuo – „tik“ 300 km.

Rekordinis Grenlandijos krateris surastas į rytus nuo Manitsoko (Maniitsoq) miesto, vakarinėje Grenlandijos pakrantėje. Tiesa, dabar ten žioji nebe 600 km dauba, o tik 100 km skersmens kraterio liekanos. Anot kraterį atradusių geologų, tai paaiškina, kodėl jis atrastas tik dabar. Mat išlieka tik giliausios kraterio zonos. Paviršines kraterio struktūras ir lengvai atpažįstamus darinius seniai nutrynė erozija.

„Uolos, kurias ten matome šiandien, po smūgio buvo 25 km gylyje, – pasakoja tyrimui vadovavęs Danijos ir Grenlandijos Geologinių tyrimų centro ekspertas Adamas Gardė (Adam Garde).

Labiausiai dėmesį traukiantis požymis – granito tipo uolienos, kurios kadaise buvo sutriuškintos, išlydytos ir paverstos į miltelius. Taip gali nutikti tik po staigaus, galingo smūgio. Deformuotas granitas paplitęs 35-50 km spinduliu, žymi tikėtiną smūgio epicentrą. Tokio didelio masto granito deformacijų geologiniai procesai sukelti negalėjo.

„Kažką panašaus galima rasti geologinio sprūdžio zonoje, tačiau tik ne 100 km skersmens rate“, – pažymi tyrimų grupės narys Jainas Makdonaldas (Iain McDonald) iš Kardifo universiteto.

Be to, smūgio zonoje rastos kvarco sąnašos pasižymi mikroįtrūkimais ir defektais, kurie būdingi kituose žinomuose smūginiuose krateriuose randamiems kvarco kristalams. Išmatavus kampus tarp įtrūkimų ir kiekvieno kvarco kristalo orientaciją, gauti modeliai leido iškelti prielaidą, jog visa tai yra smūginės bangos padariniai. Žinomi geologiniai procesai palikti tokių negalėjo.

Tiesa, geologų atradimu tiki ne visi. „Galbūt požymiai ir byloja, jog ten turi būti krateris, tačiau bijau, kad tai niekados nebus įrodyta, – smūginių tyrimų mokslo (angl. – „impact science“) specialistas Naujojo Bransviko universiteto (Frederiktonas, Kanada) Džonas Sprėjus (John Spray). – Kita vertus, nemanau, jog kas nors galėtų pagrįsti, esą tai nėra krateris. Bet kuriuo atveju, tyrėjų kolektyvas šauniai padirbėjo – padaryti daugiau vargu ar įmanoma. Be to, jų tyrimų rezultatai skatina smūginių tyrimų mokslo specialistus dairytis kitų nepaprastai senų tokio tipo kraterių. Gali būti, jog Žemėje tokių – galybės, tik mes dar neišmokome jų atpažinti.“

Naujasis rekordinis krateris, kaip manoma, susiformavo 2,4 mlrd. metų prieš kambro „gyvybės sprogimu“ vadinamą reiškinį, kuris prasidėjo prieš maždaug 580 mln. metų. Kai 30 km luitas rėžėsi į Žemę, joje gyvavo tik dumbliai ir cianobakterijos, tad smūgio poveikis gyvybės evoliucijai – menkai numanomas. Žinoma, jei toks asteroidas Žemėn smogtų dabar, tai sunaikintų didžiąją dalį Žemės gyvybės ir sukeltų dar vieną masinį gyvybės išmirimą.

technologijos.lt

Atvejai, kai į žmones iš giedro dangaus trenkė… meteoritas

Tags: , ,



Kaip pasakoja vienos tokios istorijos herojus, 14-metis vokietis Geritas Blankas (Gerrit Blank), „ėjau į mokyklą ir pamačiau tiesiai į mane iš dangaus atšvilpiantį ugnies kamuolį“. Viskas baigėsi tuo, jog iki raudonumo įkaitęs žirnio dydžio uolienos gabaliukas pataikė moksleiviui į ranką.

O paskui nukrito ant žemės, joje palikdamas pėdos dydžio duobelę. Šį 2009 m. birželio nutikimą britų dienraštis „Telegraph“ aprašė prieš trejus metus. Buvo pranešama, jog paauglys susidūrimą su meteoritu išgyveno. Nors patirti tokį tikimybė yra itin menka (viena iš milijono), kosminis akmenukas berniuko rankos odoje paliko 8 cm randą.

„Pirmiausiai pamačiau didelį ugnies kamuolį, o paskui staiga pajutau skausmą rankoje, – prisiminė G. Blankas. – Paskui tą pačią akimirką pasigirdo didžiulis trenksmas – tarytum griaustinio. Garsas buvo toks didelis, jog ausyse spengė keletą valandų. Į mano ranką pataikęs ir nuo jos atsimušęs meteoritas skriejo pakankamai greitai, kad pasikastų po žeme.“

„Tai – tikrų tikriausias meteoritas, – Volterio Homano observatorijos (Walter Hohmann Observatory, Vokietija) direktorių Ansgarą Kortę (Ansgar Kortem) citavo „Telegraph.co.uk“. – Tokie itin vertinami kolekcininkų ir mokslininkų gretose. Dažniausiai tokie meteoritai žemės nepasiekia, nes sudega atmosferoje. Iš septynių pasiekiančių planetos paviršių šeši nukrenta į vandenynus ar kitus vandens telkinius.“

Mokslo bendruomenė šią istoriją įvertino kaip iš piršto laužtą, o spauda buvo apkaltinta neteisingai citavusi astronomą A. Kortę. Iš tikrųjų to meteorito A. Kortė nė matęs nebuvo. Anot astronomo Filo Pleito (Phil Plait), „mano bičiulis, olandų mokslo populiarinimo rašinių autorius Govertas Šilingas (Govert Schilling) kalbėjosi su A. Korte, o šis tvirtino, jog meteorito savo akimis nematė ir spauda jo žodžius „išėmė iš konteksto“.

Tikri atvejai

Vienintelis kitas meteorito smūgį išgyvenusio asmens atvejis oficialiai užregistruotas Alabamos valstijoje (JAV), 1954 m. lapkritį, kai greipfruto dydžio 3,86 kg svėrusio meteorito fragmentas pramušė gyvenamojo namo stogą, atšoko nuo didžiulio medinio radijo aparato ir pataikė į tame name miegojusią moterį Aną Hodžes (Ann Hodges). Kaip paaiškėjo, tai buvo paprasčiausias chondritų klasės meteoritas.

Sulakogos (Sylacauga) meteoritu pramintas akmuo (kartais vadinamas ir Hodžes meteoritu – pagal nuo jos nukentėjusios 31-erių moters pavardę) į Ouk Grouvo miestelio netoli Sulakogos namą (33°11′18.1″N 86°17′40.2″W) pataikė 1954 m. lapkričio 30-osios popietę, apie 14:46 vietos laiku. A. Hodžes meteoritas smarkiai sumušė vieną jos kūno pusę, tačiau, kaip buvo pranešama, moteris po susidūrimo galėjo paeiti.

Krintantį meteoritą tądien matė trijų valstijų gyventojai, nors jis krito ankstyvą popietę. Paimti meteoritą buvo išsiųstas JAV karinių pajėgų sraigtasparnis. Vėliau nukentėjusios sutuoktinis Judžinas Hodžesas (Eugene Hodges) nusamdė advokatą ir mėgino susigrąžinti į jo namus pataikiusį dangaus akmenį.

Teisių į meteoritą pareikalavo ir žemės, ant kurio stovėjo pastatas, savininkas Bertis Gajus (Bertie Guy). Jis tvirtino akmenį parduosiąs, kad galėtų suremontuoti meteorito apgadintą namą. Beje, už meteoritą buvo siūlomi 5 tūkst. JAV dolerių. Po metų akmuo Hodžesų šeimai buvo grąžintas, tačiau susidomėjimas akmeniu jau buvo atslūgęs ir parduoti
jo nebepavyko. Galiausiai sutuoktiniai meteoritą padovanojo Alabamos gamtos istorijos muziejui.

Kitą dieną po Sulakogos meteorito kritimo, 1954 m. gruodžio 1 d., Hodžesų kaimynystėje gyvenęs fermeris Džulijus Makinis vidurį vieškelio netoli savo namų rado antrąjį meteorito fragmentą, kuris svėrė 1,68 kg. Jis meteoritą pardavė Smitsono institutui, o už radinį gautų pinigų pakako įsigyti nedidelę fermą ir seną automobilį.

Beje, sutuoktiniai po dvylikos metų išsiskyrė ir abu sutiko, jog tokiam sprendimui įtakos turėjo nukritusio meteorito sukelti nepatogumai. Vėliau Anos Hodžes sveikata suprastėjo, o 1972 m. ji mirė.

Dar vienas, 1992 m. nutikęs atvejis, kai meteoritas pataikė į žmogų, įvyko Ugandoje. Ten 3 gramus svėręs Mbale meteorito fragmentas pataikė į berniuką. Kadangi akmenuką pristabdė medžio, po kuriuo berniukas buvo, laja, berniukas nenukentėjo.

technologijos.lt

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...