Yra vienas bekvapis, beskonis ir gurmė rate gana retai aptariamas alyvmedžių produktas, kurio neįmanoma supilti, suvynioti ar kitokiu būdu sufasuoti į kokią nors tarą. Šis produktas – tai alyvmedžių kraštovaizdis.

Man, beje, labiau patinka prancūziškos kilmės daiktavardis „peizažas“ (pranc. ~paysage~). Ir ne todėl, kad mūsiškis „kraštovaizdis“ arba „gamtovaizdis“ yra griozdiškai sudurstytas ir fonetiškai nelabai aptakus. Peizažas yra toks apibūdinimas, kuris labiau tinka meno kūriniams. Anaiptol ne kiekvieną kraštovaizdį vadinčiau peizažu. Tam, kad kraštovaizdis taptų peizažu, jame reikės ieškoti estetikos elementų. Juk muzikinių garsų serija taip pat dar nėra muzika. Muzika šie garsai tampa kompozitoriaus valia. Peizažą ant drobės kuria tapytojas. Gamtos peizažą tvarko du autoriai – žmogus ir Kūrėjas.

Peizažas su alyvmedžiais pasižymi keista savybe: jis atrodo idealus net tiems stebėtojams, kurie paprastai neturi laiko žvalgytis ir klausinėti savęs, ką jaučia matydami. Alyvmedžių peizažas veikia visų – tiek alyvuogių aliejaus vartotojų, tiek ir tų, kurie nevartoja šio produkto, nuotaiką.

Kokia nuotaika apima žvelgiant į peizažą, kuriame dominuoja alyvmedžiai?

Gera. Saikingai pakili. Mažumėlę euforiška, bet ne per daug. Raminanti, bet nemigdanti. Žmogus, atsidūręs alyvuogių giraitėje, nesijaučia įbaugintas, tarsi būtų atsidūręs gūdaus miško tankmėje. Didelio miesto gyventojas, pakliuvęs į grūdinių kultūrų ar vaismedžių lauką, neretai pasijunta svetimas. Miestiečiui atrodo, jog jis atsidūrė kaimiškų darbų, kurių nesupranta ir nelabai nori suprasti, epicentre. Alyvmedžiai nesukelia pasipriešinimo ir svetimumo. Alyvmedžių giraitė – tai tvarkinga pusiaukelė tarp gamtos ir žmogaus veiklos. Tiesa, vėlyvą rudenį, kai pradedamas nuimti derlius, ši veikla gana matoma. Matoma ir žiemos pradžioje, kai alyvmedžius reikia genėti.

Į alyvmedžius nenusibosta žiūrėti, panašiai kaip nenuobodu stebėti banguojančią jūrą. Jie keičia spalvą priklausomai nuo vėjo krypties: kartais lapija būna ryškiai žalia, kartais pilkšva arba sidabrinė.

Alyvmedžių peizažas nedvelkia monotonija, nes jie patys nemėgsta reljefo monotonijos. Šiems medžiams patinka kalvos, stačios ir nuolaidžios įkalnės, skardžiai. Jie mėgsta raižytą jūros pakrantę ir ežerus.

Alyvmedžiai niekada nesimaišo su kitais medžiais. Vienintelė draugija, kuriai jie neprieštarauja, yra vynuogynai. Bet taip, matyt, nusprendė žmogus. Šiaip ar taip, alyvuogių aliejaus ir vyno binomija yra ir ant stalo, ir gamtoje.

Alyvmedžiai neprieštarauja ir vienam kitam kiparisui. Arba apelsinmedžiui. Jiems netrukdo šen bei ten išsimėčiusios raudonų plytų sūrinės ir vyninės. Net ir aukštai ant kalvų stūksančios pilys ir įtvirtinti viduramžių miestai alyvmedžiams netrukdo. Tad ko gi jie nemėgsta? Gamyklų, kaminų, pasėlių laukų. Alyvmedžių peizažas atspindi taiką tarp gamtos ir žmogaus veiklos. Tai ir yra idealusis Toskanos peizažas, kurį tapė ~quattrocento~ ir ~cinquecento~ tapybos meistrai: Beato Angelico, Luca Signorelli, Sandro Botticelli, Ambrogio Lorenzetti. Pastarasis menininkas gana aiškiai išdėstė, kas Renesanso peizaže yra gerai ir kas nėra. Jo alegorinės freskos „Geros ir blogos vyriausybės darbo vaisiai mieste ir kaime“ eksponuojamos Sienoje, savivaldybės rūmuose „Palazzo Pubblico“. Gera valdžia – tai peizažas su alyvmedžiais.

Kad ir kur atsidurtų alyvmedžių peizažo stebėtojas – Andalūzijoje, Kretoje, Toskanoje, Kalabrijoje, jis nejaus įtampos. Žinoma, kiekvienos šių vietovių kraštovaizdis turės savų ypatumų: Andalūzija stebins nesibaigiančiais – nuo horizonto iki horizonto besitęsiančiais alyvmedžių plotais, Kreta žavės tyru peizažo grynumu, Toskana – tapybišku kalvų bangavimu, Kalabrija – tikrus miškus primenančių didžiulių alyvmedžių tankme.

Kokios spalvos vyrauja alyvmedžių peizažuose? Spalvų paletė priklauso nuo konkrečios geografinės vietovės, tačiau kai kurie atspalviai kartojasi. Žalia spalva – alyvmedžių lapijos ir žolės. Mėlyna – jūros (jos daugiausia yra Italijos ir Graikijos kraštovaizdžiuose) arba ežero (Gardos, Komo, Trazimeno, Bolsenos ežerai Italijoje). Mėlyno dangaus, nes Viduržemio jūros regione daug saulėtų dienų, ir dangus dažnai būna giedras. Ruda – dirvožemio spalva. Ji vėlgi mainosi priklausomai nuo vietovės: nuo ryškios degtos terakotos spalvos Toskanoje, Apulijoje, Andalūzijoje iki gelsvų Kretos plynaukščių ir Chaeno lygumų (Ispanija). Kai kuriose vietovėse alyvmedžių peizažas nusidažo tos vietovės koloritu. Tarkime, Apulijoje (Italija), Formenteros saloje, krinta į akis balta akmeninių tvorelių spalva. Graikijos salose Santorine, Mikone – balta ir mėlyna miestelių architektūros spalvos.

Beveik visus alyvmedžio peizažus vienija ta pati gamtovaizdžio ypatybė – šviesa. Švari, geranoriška, taiki, vaisinga. Kartais tragiška, bet viltinga. Šią šviesą bene geriausiai perteikė garsiausias Florencijos Renesanso menininkas Sandro Botticelli savo paveiksle „Malda sode“ (eksponuojamas Granados „Museo de los Reyes Católicos“). Jame vaizduojamas idealusis alyvmedžių sodas Getsemanėje: Jėzus Kristus nukryžiavimo išvakarėse bendrauja su guodžiančiu jį angelu ir į Kristaus pusę pasvirusiu alyvmedžiu. Tai vieninteliai Jėzaus sąjungininkai, nes trys evangelistai miega netoliese. Paveikslas tragiškas savo turiniu, tačiau tipizuotas alyvmedžių peizažas jį nudažo tvirta, švaria vilties šviesa.

Alyvmedžiai žmogui suteikia tvirtumo ir saugumo pojūtį. Kodėl? Ne sykį ieškojau atsakymo į šį klausimą. Kartą kelionės po Italijos alyvmedžių ūkius metu viena bendrakeleivė iš Suvalkijos pasakė man: „Čia, po alyvmedžiais, – jauku ir gera. Čia daug minkšto žalios žolės patalo. Keistas jausmas: jeigu krisi po medžiu, tai minkštai. Gulėsi po medžiu, žiūrėsi į dangų ir nesinorės pakilti.“ Kitas tautietis iš Vilniaus pastebėjo, kad alyvmedžiai savotiškai atrodo, nes suteikia stebėtojui „ilgą“ perspektyvą. Kalnuose žvilgsnis atsiremia į kalną. Lygiame lauke žvilgsnis apskritai pasimeta. Alyvmedžių plotai dažniausiai išsimėtę kalvose ar priekalnių terasose. „Ilga“ vaizdo perspektyva didina ją stebinčio žmogaus regimąjį pasaulį, kuris atrodo beribis ir harmoningai pasikartojantis.

Viltis, erdvė ir saugumas. Minkštas, jaukus žemės paviršius. Optimistiškai nuteikiančios spalvos. Švaros pojūtis. Tokius ir panašius išgyvenimus patiria po alyvmedžiu prisėdę XXI amžiaus žmonės. Jie beveik visada būna įsitempę ir nervingi. Alyvmedžiai sugeria blogą psichinę energiją, atpalaiduoja. Italijos psichoterapeutai šią alyvmedžių savybę pastebėjo maždaug prieš dešimtmetį. Tarp dviejų jūrų – Jonijos ir Adrijos – yra vienas gražiausių Apulijos (Pietų Italija) kampelių Salentas. Čia veikia keletas privačių psichologijos centrų, kurie gydo ne hipnoze ar psichoterapijos seansais, o peizažu. Štai keletas gydomojo peizažo ingredientų: žalia augalijos, mėlyna jūros ir dangaus, ruda ir juoda dirvožemio spalvos, raminančiai banguojantis kalvų reljefas be keturkampių pramonės, žemės ūkio pastatų.

Įprastas peizažas su alyvmedžiais turi magiškos galios. Tuo pats turėjau progų įsitikinti, ilgas valandas vaikščiodamas Lombardijos, Lacijaus, Abrucų, Molizės, Sicilijos alyvmedžių takais. Pasitaisydavo ir bičiulių, kartu su manimi kiekvieną rudenį iš Lietuvos atvykstančių ragauti naujo alyvuogių aliejaus, nuotaika. Į Romą atskrenda darbo įtampos pritvinkę verslininkai, įmonių vadovai. Išbraidome daug žolės po Lacijaus alyvmedžiais, kartais bičiulių akyse regiu netgi nebylų klausimą: „Kiek dar bus tų alyvmedžių?“ Bet iš Romos į Vilnių išskrenda pailsėję, ramybę ir gerą nuotaiką atgavę tautiečiai.

Kirsk šaką – užaugs dešimt

O dabar – užteks kontempliuoti! Eime prie medžio, kurio lotyniškas vardas yra ~Olea europaea~ arba ~oleaceae~ šeimos gentainis – alyvmedis.

Tai visai normalus, egzotika nelabai dvelkiantis medis. Maždaug 10 metrų aukščio, kaip pati įprasčiausia lietuviško sodo obelis. Pas mus alyvmedžiai neauga – nebent smarkiai šildomose ir galingai apšviestose oranžerijose. Tačiau alyvmedžio „pusbroliai“ auga, žydi ir šalčius sėkmingai iškenčia. Visi puikiai pažįsta kvapiuosius artėjančios vasaros pranašus: paprastąją alyvą, jazminą, geltonais žiedais ankstų pavasarį išsprogstančią forzitiją. Žalių gyvatvorių puoselėtojai gerai pažįsta ir ligustrą. ~Oleaceae~ šeimoje – maždaug dvidešimt įvairiose platumose paplitusių augalų. Bet nė vieno, išskyrus alyvmedį, vaisiai nenaudojami nei ritualiniams tepimams, nei maistui.

Alyvmedžio lapija iš pirmo žvilgsnio taip pat primena mūsiškius vaismedžius – kriaušę, vyšnią, galbūt slyvą. Tiesa, tai tik pirmasis, apgaulingas įspūdis. Elipsės formos alyvmedžio lapas – dvispalvis: viršutinė jo dalis yra tamsiai žalia, o apatinė – pilkšvai sidabrinė, tarsi aksomo skiautė. Pučiant vėjui atrodo, kad ritasi sidabro banga. Prabangi, „sidabrinė“ alyvmedžio elegancija išskiria šį kilnų medį iš visų pietietiškų augalų.

Lietuviškai sakoma, kad alyvmedis yra „visžalis“. Tai tokia baisiai nevykusi santrumpa, kai norima patikslinti, jog augalas žaliuoja ir vasarą, ir žiemą. Man artimesnis itališkas variantas ~sempre verde~ (it. „visada žalias, amžinai žaliuojantis“). Ta proga pastebėsiu, kad italų kalba yra tarptautinė muzikos kalba, bet ji galėtų būti ir tarptautinė alyvuogių aliejaus kalba.

Na, bet ar tikrai tie dvispalviai alyvmedžio lapai, vienąsyk išsprogę, taip ir žaliuoja kelis šimtus metų? Būtų didelis stebuklas. Alyvmedžio lapai gyvuoja dvejus trejus metus. Paskui nukrinta, bet tai įvyksta nepastebimai. Jeigu medžiui trūksta šviesos, lapai pradeda kristi staiga.

Paglostykime alyvmedžio kamieną. Jeigu medelis jaunas, vos kelerių metų, kamienas neišsiskiria nuo daugybės kitų medžių – šviesiai pilkas, glotnus, kietas. Brandaus alyvmedžio kamienas – žymiai įdomesnis. Suskilinėjęs, drevėtas, keistai išsirangęs. Beveik juodos spalvos. Seno medžio kamieną tarsi kanjonai vagoja išilginiai įskilimai, drevių briaunos – kietos, aštrios tarsi stalaktitai. Šimtamečio alyvmedžio kamienas – monumentalus ir skulptūriškas. Atsidūrę greta tokio gamtos kūrinio, norom nenorom pajuntame jam pagarbą. Labai senų medžių kamienai „išsivaikšto“. Ką tai reiškia? Iš vienos medžio šaknies atsiranda dvi, trys, keturios, o kartais ir daugiau kamieno atšakų. Seniausias Italijos alyvmedis Farfos abatijoje (netoli Romos) išsidalino į tris didžiulius medžius. Vieno metro aukštyje kamieno apimtis siekia 7 metrus, lajos diametras – 30 metrų, bendras medžio aukštis – apie 15 metrų. Atsirėmę į šį galiūną, kurio amžius – daugiau nei du tūkstantmečiai, pajusime jį fiziškai. Jausmas toks, tarsi medis spinduliuotų nematomą energiją.

O kas ten, apačioje, prie storiausios kamieno dalies? Kažkokios žalios šakelės styro… Atrodo labai keistai: medžio kamienas – galingas, tarsi marmuro uola, o iš tos „uolos“ dygsta žali ūgliai. Šis pagarbios senatvės ir veržlios jaunatvės sambūvis ir yra neįtikėtino alyvmedžio gyvybingumo ženklas. Jeigu medžio niekas negenėtų, naujos jo šakelės tarsi nesulaikoma žalios gyvybės jėga veržtųsi pro kietą tarsi metalas žievę. Senovės graikai šią alyvmedžio savybę garbino ir jai lenkėsi.

Alyvmedis – be galo užsispyręs medis. Jį galima nukirsti. Galima marinti šalčiu arba sausra. Galima netgi padegti. Bet visiškai sunaikinti deivės Atėnės dovaną – sunkiai įmanoma misija. Anksčiau ar vėliau iš šaknies prasiverš gyvybė – nauja šakelė, nauji žalsvi sidabriniai lapeliai.

Paulius Jurkevičius

Apie autorių ir knygą

Pirmasis lietuviškas alyvuogių aliejaus vadovėlis

Autorius: Paulius Jurkevičius, bendraautoris – Rimvydas Laužikas

Kam skirta knyga? Visiems:

inteligentams – bambekliams, kurie niekina maisto malonumus, bet domisi istorija;

namų šeimininkėms, kurios sprendžia išsprendžiamą dilemą – ar galima kepti alyvuogių aliejuje;

virtuvės smalsuoliams, kurie savęs dar nelaiko gurmė, bet norėtų žinoti daugiau;

restoranų šefams, kurie savo virtuvėse naudoja išspaudų aliejų;

keliautojams, kurie bando patys atrasti skonio pasaulį;

sveikuoliams, kurie nori kuo ilgiau gyventi, bet bijo atsiduoti skonio malonumams, nes šie esą nesuderinami su sveika mityba;

vyno žmonėms, kurie nesupranta, kodėl vyną gaminančiose šalyse mažėja vyno suvartojimas, o ypač tyro – didėja;

patriotiškai nusiteikusiems skeptikams, kurie įsitikinę, kad lietuviai verti tik rapsų aliejaus;

patriotiškai nusiteikusiems skeptikams, kurie iš principo nevartoja ypač tyro, nes alyvmedžiai neauga Lietuvoje, nors neauga ir kavamedžiai, pipirmedžiai, citrinmedžiai;

visiems tiems, kurie nekreipia dėmesio į maistą;

visiems savo ankstesnių knygų skaitytojams.

Kaip išdėstyta ši knyga?

Pirmoji dalis. Pateptasis pasaulis. Ją skaitys inteligentai – bambekliai, kurie nepripažįsta kultūrinės maisto vertės ir nuopelnų žmonijos istorijai. Šioje dalyje aiškinama, kad žodis „aliejus“ gimė kaip alyvuogių aliejaus nuoroda. Kad Kristaus vardas Kristus reiškia „pateptasis“, o pateptas jis buvo visai ne moliūgų sėklų aliejumi. Ir kad Vakarų ir Rytų pasaulių riboženklis yra jis – ypač tyras.

Antroji dalis. Medis užsispyrėlis ir jo vaisiai. Apie stebuklingą medį, kuris gali ramiai žaliuoti du tūkstančius metų, laukdamas, kol mes suprasime jo vaisių sulčių – alyvuogių aliejaus išskirtinumą. Apie alyvmedžio kantrumą, užsispyrimą ir žygį į šiaurę. Kur žaliuoja šiauriausias alyvmedis? Nepatikėsite – Druskininkų platumoje.

Trečioji dalis. Tyrumo technikos ypatumai. Pirmyn – į alyvuogių aliejaus spaudyklą.  Pabandykime pagaliau išsiaiškinti, ką reiškia šaltas aliejaus spaudimo būdas. Ir koks galų gale tas šaltumas? Ir nuo ko galiausiai vis tik priklauso alyvuogių aliejaus kokybė. Viską, ką iki tol galvojote apie alyvuogių aliejų, meskite į centrifugą. Kad atsiskirtų tiesa nuo klaidingų įsitikinimų. Amžiams.

Ketvirtoji dalis. Degustuoju, vadinas, gyvenu. Alyvuogių aliejus, kaip ir vynas, – degustuotinas. Tik reikia pasitreniruoti. O tam, kad pasitreniruotum, reikia žinoti žaidimo taisykles. Apie tai ir pasakojama šioje dalyje. Pasakojama apie ypač tyro įvairovę. Apie naująjį alyvuogių aliejaus pasaulį, kurio nepažįstame.

Penktoji dalis. SPO: ~Sanitas per Oleum~. Ji skirta sveiko gyvenimo maniakams. Ir visiems tiems, kurie niekaip nesusigaudo, koks yra skirtumas tarp mononesočiųjų ir polinesočiųjų rūgščių. Nėra taip sudėtinga, kaip galėtų atrodyti. Tereikia atmesti išankstinius įsitikinimus. Jeigu nesuprasite polifenolių džiaugsmo, tada geriau sugrįžti prie margarino.

Šeštoji dalis. Ūkiški patarimai vartotojui. Visiems, kurie ieško ir neranda. Restorane, gurmė parduotuvėje, prekybos centre, internete, pas ūkininką. Visiems, kurie studijuoja alyvuogių aliejaus etiketes, bet nežino, kaip iššifruoti vieną ar kitą gamintojo pareiškimą. Visiems, kurie tikisi pagaliau atrasti teisingą kainos ir kokybės santykį, bet vis dar blaškosi.

Pabaiga. Mano istorija: kodėl atsirėmiau į alyvmedį. Apie save rašyti – bjauru. Bet reikia. Nes aš buvau vienas iš jūsų. Netikėjęs, klydęs, praradęs viltį ir šiek tiek sveikatos. Todėl ir parašiau.

Knygos bendraautoris gastronomijos istorikas Rimvydas Laužikas išgarsėjo parašęs „Istorinę Lietuvos virtuvę“. „Knygoje apie ypač tyrą“ jis pasakoja, kaip ir kokiais keliais alyvuogių aliejus atsidūrė Lietuvoje. Tai turbūt pirmasis tokio pobūdžio bandymas. Todėl – labai vertingas ir įdomus.

Green hall

Lietuvos statybų ir nekilnojamojo turto sektorius išgyvena atgimimą – tai lemia palankios ekonomikos tendencijos ir su teritorijų planavimo reforma siejami pokyčiai.
Tad naujų statybų matome vis daugiau – kyla ir nauji daugiabučiai gyvenamieji namai, ir biurų pastatai. Daugėja ir nekilnojamojo turto sandorių: 2013 m. Vilniuje butų parduota trečdaliu daugiau nei ankstesniais metais.
Tačiau kurie nauji nekilnojamojo turto projektai yra kokybiškiausi, pažangiausi ir labiausiai atitinkantys šiandien vis didesnę reikšmę įgyjančius ekologiškumo, energinio efektyvumo bei darnios miestų plėtros kriterijus? Atsakymus į šiuos klausimus padės rasti pirmą kartą savaitraščio „Veidas“ ir žaliųjų statybų projekto „Ateities miestai“ organizuojamas konkursas „Žaliasis miestas – geriausias NT ekoprojektas“.
Suburta kompetentinga nepriklausomų ekspertų komisija, vadovaujama žaliosios architektūros eksperto, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros instituto direktoriaus doc. dr. Jono Jakaičio (iš viso komisiją sudaro trylika narių, tarp jų – architektūros, kraštovaizdžio, energetikos, klimato kaitos, BREEAM standartų ir kt. ekspertai), vertins naujus, 2013 m. pastatytus tiek gyvenamosios, tiek komercinės paskirties nekilnojamojo turto objektus ir iš jų išrinks geriausius keturiose skirtingose kategorijose. Dauguma pastatų, išskyrus kelias išimtis, jau baigti statyti (pavyzdžiui, kaip projektas konkurse dalyvauja dar tik statomas „Quadrum“ daugiafunkcis verslo centras).
Dalyvių pateikti projektai bus vertinami pagal pasaulyje pripažintus pastatų poveikio aplinkai vertinimo metodo standartus bei daugybę kriterijų: bus įvertinta projekto vadyba, statybų, inžinerinių ir infrastruktūros sprendimų kokybė, energinis efektyvumas, ekologija ir įtaka pastatuose gyvensiančių ar dirbsiančių žmonių sveikatai, taršos ir atliekų šalinimo sprendimai, viešojo ir privataus sektoriaus partnerystė, susisiekimo galimybė ir dar daug kitų dalykų, kurie labai svarbūs vertinant statinio kokybę.
Konkurso komisijos pirmininkas VGTU Architektūros instituto vadovas doc. J.Jakaitis pastebi, kad ekologiškumas ir darni plėtra ne visuomet yra nekilnojamojo turto plėtotojų prioritetas, tad šiuo konkursu kaip tik ir siekiama paskatinti darnią bei atsakingą nekilnojamojo turto plėtrą, energiškai efektyvių, aplinką tausojančių pastatų statybą, panaudojant visus galimus energijos išteklius.
Kai kurie konkurse dalyvaujantys nekilnojamojo turto projektai jų plėtotojų yra pristatomi šiame „Veido“ savaitraščio numeryje, specialiajame projekte „Žaliasis miestas“.
Taip pat šiame numeryje skelbiame „Veido“ žurnalistų kartu su nepriklausomais ekspertais atliktą tyrimą, kurį atliekant buvo įvertinta naujų sostinės daugiabučių gyvenamųjų namų kokybė pagal įvairius kriterijus.
Vienas šių daugiabučių namų, surinkęs daugiausiai ekspertų balų, taip pat ir kiti pažangiausi nekilnojamojo turto projektai, balandžio mėnesį bus apdovanoti specialiai konkursui skulptoriaus Arvydo Ališankos sukurtomis „Gyvybės medžio“ statulėlėmis.

Pasak konkurso „Žaliasis miestas – geriausias NT ekoprojektas“ komisijos pirmininko VGTU Architektūros instituto direktoriaus J.Jakaičio, šiuo konkursu siekiama paskatinti darnią ir atsakingą nekilnojamojo turto plėtrą, energiškai efektyvių bei aplinką tausojančių pastatų statybą.

Namuose pasikabinti savo genealoginį medį tapo madinga. Protėvių ieškojimo virusu užsikrėtė ne tik turintieji bajoriško kraujo, bet ir tie, kuriems tiesiog smalsu sužinoti, kiek siekia jų šaknys.

Lietuvos archyvų skaityklos – sausakimšos. Nemaža dalis lietuvių čia užsuka ieškodami savo pavardės bajorų sąrašuose, o neradę genealoginio medžio nesudarinėja. Tačiau maždaug du trečdaliai besidominčiųjų savo giminės praeitimi archyvų duris varsto iš smalsumo. Ir nesvarbu, ar protėviai buvo amatininkai, valstiečiai, ar kilmingi miestiečiai, ieškantieji stengiasi atkurti kuo platesnę giminės istoriją.
Visi „Veido“ kalbinti pašnekovai tvirtina, kad pradėjus ieškoti giminės šaknų apima azartas. Sunku sustoti, nes norisi sužinoti vis daugiau. Nors genealoginio medžio sudarinėjimas – kruopštus ir sunkus darbas, be to, nepigus malonumas, tačiau taip iš praeities ne tik iškrapštomi konkrečios giminės atstovai, bet ir lyg mozaika dėliojasi visos šalies istorija.
Kretingiškė Jolanta Klietkutė, penkerius metus sudarinėjanti dviejų giminių – iš mamos ir tėvo pusės – genealoginius medžius, sako, kad pradėjusi domėtis protėviais iš rastų senelio brolio laiškų sužinojo, kaip atrodė Vilnius XX a. pradžioje, kaip valstiečiams tekdavo po 50 km eiti pėsčiomis parsinešti miltų ant pečių, ir kitų įdomių dalykų.
Rimvydas Butautas-Kudirka, sudaręs didžiausią Lietuvoje genealoginį medį, kuriame 1240 žmonių, de jure susietų kraujo ar vedybiniais ryšiais, mano, kad, išsiaiškinęs protėvių pavardes, užsiėmimus, gyvenamąją vietą, ne tik prisilieti prie savo šaknų, bet ir sužinai ištisų kaimų istoriją.

Paralelės su protėvių gyvenimu

Beje, išsiaiškinus giminystės ryšius dažnai atnaujinamas ir nutrūkęs bendravimas su gyvais giminaičiais. J.Klietkutė, jau suradusi 280 gentainių ir genealoginį medį įkėlusi į interneto svetainę, neslepia, kad čia atradę save su ja susisiekė tolimi giminaičiai, su kuriais iki tol nebuvo bendravusi.
O genealoginių medžių sudarymu užsiimantis Vilius Botyrius, išsiaiškinęs, kad daugelis jo giminaičių išvyko į Ameriką, paieškas tęsė jau šios šalies archyvuose. „Mano šaknys plebėjiškos, siekia tik XIX a. pradžią, be to, Lietuvos archyvuose radau labai nedaug žinių apie savo giminę, tačiau Amerikoje rasti dokumentai padėjo atsekti ryšius su ten gyvenančiais giminaičiais. Dabar su jais bendraujame“, – vieną domėjimosi savo šaknimis pranašumų atskleidžia V.Botyrius.
Pasak J.Klietkutės, kiekvieną kartą vartant archyvinius dokumentus ir suradus ką nors naujo apima atradimo džiaugsmas. Išsiaiškinusi, kad tarp jos tolimų giminaičių buvo vienuolių ir kunigų, moteris tai susiejo ir su savo gyvenimu. Mat iki tol J.Klietkutei būdavo keista, kodėl ji vienintelė iš šeimos atsakymų į įvairius klausimus ieško tikėjimo tiesose. Taip pat ji suprato, kodėl visą gyvenimą yra savotiška maištininkė. „Pasirodo, mano proproseneliai po baudžiavos panaikinimo vieni pirmųjų išsikėlė už dvaro ir įkūrė kaimą. Dar sužinojau, kad senelis buvo šaulys ir kalėjo Sibire, o prosenelis klajojo po Ukrainą“, – pasakoja moteris.
Pašnekovė mano, kad tokių dalykų apie savo giminę nebūtų išsiaiškinusi, jeigu ne pagavęs azartas sudarinėti genealoginį medį. Pirmiausia ji prašė, kad viską, ką prisimena, apie giminaičius papasakotų artimieji, o paskui pradėjo darbą archyvuose. „Randi, pavyzdžiui, giminaičio krikšto datos įrašą, prie jo dažniausiai būna nurodyta, kada susituokė tėvai. Tada kelerių metų atkarpoje galima ieškoti, kiek vaikų jie susilaukė. Taip skaitant bylas, ieškant pavardžių, kurios susijusios giminystės ryšiais, einama vis gilyn. Tačiau būna, kad įrašai nutrūksta. Štai išsiaiškinau, kad mano proprosenelis vedė kilmingą merginą, tačiau daugiau jokių duomenų nerandu“, – kaip ieško giminaičių, atskleidžia kretingiškė.

Už surastą kartą – apie 400 Lt

J.Klietkutė giminaičių ieško pati, todėl darbas užsitęsė ne vienus metus. Paieškas apsunkina tai, kad pirmiausia archyve sudarytuose sąrašuose reikia susirasti reikiamą knygą, tada ją užsisakius tenka laukti dvi dienas, kol bus galima perversti. Dar vienas sunkumas, su kuriuo susiduria archyvų lankytojai, kad byloms su asmens duomenimis nustatytas šimto metų apribojimo terminas, – žmonių, gimusių po 1908 m., įrašus gali pamatyti tik nedidelė, profesionalių genealogų grupelė, išsiėmusi leidimus paslapčių saugojimo tarnyboje. Ieškoti giminės šaknų trukdo ir didelės eilės archyvuose. Tad kai kurių dokumentų gali tekti laukti net iki metų.
Norėdami išvengti tokių nepatogumų, nemažai žmonių naudojasi profesionalių genealogų paslaugomis. „Pačiam reikėtų knaisiotis trejus ar daugiau metų, o genealogas suranda per pusmetį. Be to, reikia mokėt skaityti senąja rusų kalba, turėt kantrybės išsišifruoti suplyšusias knygas. Tai sunkus darbas“, – įsitikinusi Audronė Musteikienė. Jai duomenis, reikalingus genealoginiam medžiui, kuriame apie 400 giminaičių, o šaknys siekia XVI a. pabaigą, padėjo surasti istorikė. Taip pat daug duomenų iš Sankt Peterburgo archyvo atsiuntė privačiai dirbantis genealogas. Jo paslaugos prieš dešimt metų moteriai kainavo šimtą dolerių.
Šiandien už surastą šeimą, kurią dažniausiai sudaro šeši septyni žmonės, užsienio šalių archyvuose dirbantiems genealogams tenka suploti apie 50 eurų. Kiekviena surasta karta Lietuvos archyvuose kainuoja 300–500 Lt. „Dažniausiai žmonės į genealogus kreipiasi jau susiradę dvi ar net keturias kartas, kai toliau patiems per sunku kapstytis archyvuose“, – sako ne vieną dešimtmetį genealogijos srityje dirbantis R.Butautas-Kudirka, sudaręs Kudirkų, Butautų, Dargių, Varankų, Totoraičių, Lozoraičių genealoginius medžius bei juos nupiešęs.
Nekilmingų Kudirkų giminės iš mamos pusės ir Butautų iš tėvo pusės, tarp kurių buvo ne tik bajorų, bet ir kunigaikščių, palikuonis teigia, kad šiandien žmonės pamišę dėl bajorystės įrodymų. Pasak jo, daugelis į archyvus skuba ieškoti kilmingų protėvių, mat žmonėms reikia regalijų, ordinų, mėlynų juostų, kad galėtų pasipuikuoti, pasirodyti.
V.Botyriaus nuomone, domėjimąsi savo giminės istorija skatina ir tai, kad XVIII–XIX a. visuomenė buvo labai marga. Ją sudarė skirtingų tautybių, tikėjimo žmonės. Kilmė jų taip pat buvo labai nevienoda. Tad išsiaiškinti, kokiam sluoksniui priklausė gentainis, labai smalsu.

Kur ieškoti giminės šaknų

R.Butautas-Kudirka prognozuoja, kad dar gerą dešimtmetį susidomėjimas protėviais neatslūgs. „Ieškoti savo šaknų labai populiaru Rusijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje, Kanadoje. O pas mus penkiasdešimt metų tai buvo draudžiama, todėl dabar žmonės stengiasi atsigriebti“, – mano Lietuvos genealogų draugijos steigėjas.
Beje, giminės istorija žmones domino visais laikais. „Savo praeitimi labai domėjosi Lietuvos dvarininkai. Yra išlikę dideli Masalskių, Tiškevičių ir kitų giminių archyvai. Dvarininkų vaikams buvo privaloma domėtis genealogija. Gilinimasis į savo šaknis buvo toks populiarus tarp bajorų, kad jie tuo užkrėsdavo net tarnus“, – pasakoja R.Butautas-Kudirka.
Lietuvoje genealoginiai medžiai ypač išpopuliarėjo XVIII a. Tada net smulkiausiam bajorui garbės reikalas buvo namie pasikabinti savo genealoginį medį, kuris samdyto dailininko būdavo nupieštas kaip ąžuolas arba palmė.
Šiandien genealoginio medžio grafinis vaizdavimas – kiekvieno fantazijos vaisius. „Galima piešti ąžuolo, klevo lapus, širdeles. Teko matyti ant sauso tikro medžio sukabintus popierinius klevo lapus, kuriuose surašytos gentainių pavardės“, – genealoginio medžio braižymo būdus vardija genealogas.
Jis pataria genealoginiame medyje į asmens lapelį surašyti visus jo vardus, pavardes, mirimo ir gimimo datas, galima ir užsiėmimą. Dažnai žmonės, ieškantys savo šaknų, susipainioja, nes pase gali būti įrašyta vienokia pavardė, vardas ar gimimo data, bažnyčių metrikose pateikiami kitokie duomenys, o ant kapo – dar kitoks variantas. „Tai natūralu, nes pergyvenom tris milžiniškus karus, buvom užgrobti kelių šalių. Kiekviena valdžia pavardes stengėsi perdirbti į savo transkripciją. Tad einant į archyvus reikia turėti lotynų ir senosios lenkų arba rusų kalbų pradmenis“, – dėsto R.Butautas-Kudirka.
Pradėti ieškoti giminės šaknų jis rekomenduoja nuo pokalbių su seneliais ir proseneliais. Pirmiausia reikia išsiaiškinti, kokioje parapijoje jie gimė, kokioje bažnyčioje tuokėsi, kiek įmanoma daugiau sužinoti apie jų tėvus, seseris ir brolius. Nemažai informacijos apie juos galima rasti bažnyčių metrikose, Lietuvos apskričių archyvuose. Detalesnių duomenų reikėtų ieškoti Lietuvos valstybiniame istorijos archyve, Lietuvos valstybės centriniame archyve, Rusijos civiliniame valstybės senųjų aktų archyve Maskvoje, Baltarusijos valstybės istorijos archyve.
Daug informacijos galima rasti ir Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bei Lietuvos mokslo akademijos bibliotekų senųjų rankraščių skyriuose. Interneto svetainėse genealogija.lt ir epaveldas.lt yra įdėta keliasdešimt tūkstančių perfotografuotų senųjų aktų, knygų įrašų.

Genealogas R.Butautas-Kudirka: „Išsiaiškinęs protėvių pavardes, užsiėmimą, gyvenamąją vietą, ne tik prisilieti prie savo šaknų, bet ir sužinai ištisų kaimų istoriją.“