Nepaisant ilgainiui didėjančio lietuvių susidomėjimo ekologišku maistu, vadinamasis žaliasis mąstymas kasdieniame mūsų gyvenime niekaip neįsitvirtina: vis dar gerokai labiau rūpinamės savimi negu mus supančia aplinka.

Papusryčiavęs dažnas vilnietis indelį nuo jogurto, banano žievę ir plastikinį maišelį sužers į vieną šiukšlių kibirą, išvestam pasivaikščioti šuniui gamtinius reikalus leis atlikti, kur tik šiam patinka, nusileidęs iš savo buto, savo daugiau nei 10 metų senumo automobilį susiras pastatytą ant kadaise buvusios žaliosios vejos, sėdęs į jį, pakeliui žerdamas dulkes ant vieno kito pro šalį minančio dviratininko, atburgs į darbą.
O Kopenhagos ar Stokholmo gyventojas po pusryčių likusias šiukšles sudėlios į penkis skirtingus konteinerius, suomis į maišelį surinks viską, ką pritūpęs paliks augintinis, danas sės ant dviračio, švedas – į viešąjį transportą ir, neribojami transporto spūsčių, judės darbų link. Vėliau dalykiniame susitikime švedas savo partneriui greičiausiai išties vizitinę kortelę, pagamintą iš perdirbto popieriaus, nes švedams tokie gaminiai – privalumas, o pusė lietuvių į tokią prekę net nežiūrėtų.
Aplinkos tausojimo idėjos kasdieniame lietuvių gyvenime niekaip neįsitvirtina. „Eurobarometro“ tyrimas parodė, kad net 51 proc. vilniečių savo reikalais po miestą juda automobiliu, 36 proc. – viešuoju transportu ir tik 12 proc. – pėsčiomis ar dviračiu. O štai Stokholme į viešąjį transportą sėda 48 proc. gyventojų, dviratį renkasi ar pėsčiomis eina 35 proc. ir tik 15 proc. važiuoja automobiliu. Kopenhagoje net 65 proc. gyventojų renkasi dviratį ar vaikšto pėsčiomis.
Žaliojo mąstymo lygiu nuo senųjų ES šalių atsiliekame tiesiog beviltiškai. Vokietijoje, Hamburge, jau 20 metų gyvenanti ekonomistė Dalia Henke pasakoja, kad mąstymas apie gamtos taršos padarinius jos šeimos kasdienybėje įsitvirtino gyvenant Vokietijoje: ten apie tai nuolat praneša žiniasklaida, ten taip pat vyrauja politinis palaikymas. „Vokietijoje pradėjau rūšiuoti šiukšles, taupyti vandenį, elektrą ir šilumą, nes tai mūsų ištekliai, kurie kažkada baigsis. Kartais minu dviratį, kad automobilis neterštų aplinkos, ką jau kalbėti apie tai, kad nesvarbu, kur būčiau (miške, mašinoje ar prie jūros), visada ieškau šiukšliadėžės“, – kasdienius įpročius vardija D.Henke.
Lietuvė pasakoja, kad Vokietijoje piliečiai šiukšles rūšiuoja labai sąmoningai: popierius, skirtingų spalvų stiklas, plastikas, bioatliekos, galvaniniai elementai, elektros lemputės ir kitos atliekos keliauja į skirtingus konteinerius. Daugelis rūšiuoja labai sąžiningai, o nerūšiuojantiems arba šiukšlinantiems skiriamos baudos – apskųsti nedrausmingą pilietį gali net šiukšlių išvežimo įmonės. Tad nieko keista, kad, „Eurostato“ duomenimis, Vokietijoje apie 50 proc. atliekų surūšiuojama ir perdirbama, o Lietuvoje, kaip rodo tyrimai, rūšiuoja tik apie 30 proc. gyventojų, 2011 m. buvo perdirbta tik 11 proc. visų atliekų.
„Be to, Vokietijoje turime net Žaliųjų partiją, kuri be galo populiari ir jos reitingai toliau kyla. Labai skatinama ir alternatyvioji energetika: saulės, vėjo, vandens ar geoterminė. Įdiegtos inovatyvios šiukšlių perdirbimo technologijos, o perdirbtos atliekos toliau naudojamos kitiems produktams gaminti. Maždaug po 10 metų Vokietija jau galutinai atsisakys atominės energijos ir bus naudojama visa kita alternatyvioji“, – dar daugiau skirtumų su Lietuva įžvelgia D.Henke.

Ekologinis judėjimas apsiriboja nuosavu skrandžiu

Įstojus į ES ir gavus milijoninį finansavimą, Lietuvos aplinkosaugos srityje lyg ir prasidėjo reikšmingi pokyčiai: sutvarkytos miestų nuotekos, fabrikai įsidiegė valymo įrenginius ir kitas aplinkosaugos sistemas, įrengti modernūs regioniniai sąvartynai, tačiau kad ir kokią statistiką imtume, kad ir kokiais pjūviais vertintume kasdienį žmonių gyvenimą, visur tebeatrodome beviltiškai. Kodėl taip yra? Galima būtų kaltinti kelis kartus mažesnes mūsų algas, menkesnį gyvenimo lygį, tačiau kaltas ne vien jis.
Aplinkos saugotojų bendrijos „Atgaja“ pirmininkas, Lietuvos žaliųjų sąjūdžio partijos pirmininko pavaduotojas Saulius Pikšrys mano, kad žaliųjų judėjimai Lietuvoje diskredituoti. „Nepriklausomybės priešaušryje žaliųjų judėjimai pradėjo labai sparčiai kurtis. Tai buvo laikmetis, kai žmonės buvo ištroškę žodžio laisvės, plūdo į mitingus, o aplinkosaugos idėjos buvo vienos pirmųjų, apie kurias buvo galima kalbėti. Bet kai nuslūgo euforijos banga ir prasidėjo ekonominės problemos, iš oficialių šaltinių, valstybinių institucijų kilo intensyvi propaganda, kad dėl skurdaus gyvenimo, gamyklų žlugimo kalti radikalai ir žalieji, – tai neteisybė ir nepelnytai užklijuota etiketė“, – įsitikinęs S.Pikšrys.
Dar viena priežastis – atsainus valstybės institucijų, kuriose įsitaisę tokie patys aplinkai abejingi žmonės kaip ir visur kitur, požiūris. Štai pagal ES direktyvas Lietuva iki 2013 m. privalo perdirbti ne mažiau kaip 50 proc. buitinių atliekų, o už direktyvos nesilaikymą gresia netgi baudos, tačiau kas iš to – visiems jau keleri metai akivaizdu, kad to įgyvendinti nespėsime. Reikalingos infrastruktūros kūrimas vilkinamas metų metais, o aplinkos ministras Gediminas Kazlauskas vis dar tebesėdi savo poste.
Vienas aktyviausių Lietuvos žaliųjų judėjimo dalyvių Linas Vainius atkreipia dėmesį ir į valstybės politikos nulemtą didelį motorizacijos lygį Lietuvoje. Nors, „Eurostato“ duomenimis, tūkstančiui gyventojų tenka 506 automobiliai (ES vidurkis – 473), kurių didžioji dalis senesni nei 10 metų, esame vieni iš nedaugelio ES narių, neturintys automobilio mokesčio. „Todėl kiekvienas, kas tik sugalvoja, gali pigiai nusipirkti „kibirą“ ir važinėti“, – apgailestauja L.Vainius.
Kitose šalyse per įvairius mokesčius, reguliavimus ar lengvatas aplinkosaugos idėjos aktyviai skleidžiamos ir ilgainiui įsitvirtina visuomenėje. „Didieji Vokietijos miestai įsivedė plaketes, tai yra ant priekinio automobilio stiklo klijuojamus lipdukus, kurie išduodami pagal automobilio techninę kokybę, o ne techninę būklę: atsižvelgiama į katalizatoriaus galingumą, kiek į orą išmetama kenksmingų dujų ir t.t. Tik su šiais lipdukais galima įvažiuoti į miesto centrą, antraip gresia baudos. Taip norima sumažinti miesto centro oro užterštumą“, – dar vieną Vokietijos pavyzdį nurodo D.Henke.
Trūksta mums ir elementaraus pilietiškumo. Aplinkosaugos koalicijos pirmininko Kęstučio Navicko nuomone, jei mums rūpėtų, reikalautume ir ieškotume, kas mūsų interesams geriausiai atstovautų. Vilčių nepateisinę politikai metų metais nesėdėtų savo kėdėse. Beje, būtent dėl pilietiškumo stokos ir kelinti metai Lietuvoje plintantis ekologinio maisto judėjimas apsiriboja nuosavu skrandžiu: niekas nekalba nei apie pakuočių mažinimą, nei apie aplinkos saugojimą, o tik apie naudą savo sveikatai. K.Navicko nuomone, toks elgesys liudija Lietuvos gyventojų paviršutiniškumą.
„Šiandien mūsų žaliasis mąstymas pasireiškia tik per vartojimą ir skrandį. Tai iš tiesų kelia nerimą, nes visas tas ekologinis judėjimas ir publikuojama informacija skelbia apie maisto, žaislų, drabužių saugą, o aplinkosaugos problemos nustumtos į penktą ar dar tolimesnę vietą. Pas mus itin retai kalbama apie vartojimo mažinimą, problemas, susijusias su išteklių naudojimu ir atliekų susidarymu, nekalbama ir apie ekologiją platesne prasme, tai yra kaip mūsų elgesys gali paveikti aplinką, kurioje gyvens ateities kartos“, – apgailestauja K.Navickas.
„Tiesą sakant, aš labai pasigendu tikro žaliojo mąstymo, tokio šiek tiek kosmopolitinio su nacionaliniu prieskoniu. Iš esmės Lietuvoje vyksta labiau į „popsą“ nukreiptos akcijos, o tikro gamtosauginio, tausojamojo gyvenimo sunku įžvelgti. Man atrodo, kad toji mada orientuotis į sveiką maistą kilo žiniasklaidos pastangomis. Tai yra gerai, gal tai tiesiog pirmas žingsnis, bet žengiant pirmą žingsnį reikia numatyti ir tikslą. O siekis turėtų būti, kad ne tik mano namuose būtų tvarka, bet ir mano laiptinėje, kieme, kvartale, mieste, mano šalyje gyventi būtų gera visiems – neniokojama gamta, neteršiami vandens telkiniai, nešiukšlinama, viskas naudojama su saiku“, – komentuoja S.Pikšrys.

Žaliosios idėjos atsispirs nuo ekologinio maisto?

Kita vertus, negalima nepastebėti, kad tam tikri pokyčiai mūsų visuomenėje vis dėlto vyksta, o ekologiško maisto populiarėjimas tarp gyventojų – bent jau žingsnis į priekį. Rinkos tyrimų bendrovės TNS LT pernai atliktas tyrimas parodė, kad kas antras lietuvis įsigyja ekologiškų prekių, daugiausia maisto produktų. Nors statistikoje tai dar niekur neatsispindi, vis dėlto visuomenėje po truputį populiarėja ir aplinkosaugos akcijos. Štai šiemet pavasarinės aplinkos tvarkymo akcijos „Darom“ dalyvių skaičius, palyginti su pernai, padvigubėjo ir pasiekė 350 tūkst., o tvarkyti pakrančių ir pamiškių kasmet išsiruošia svarbiausi šalies pareigūnai: prezidentė Dalia Grybauskaitė, premjeras Andrius Kubilius ir kiti.
Vienas ekologinių turgelių pradininkų Lietuvoje, šią idėją įgyvendinęs Tymo kvartale, Vytautas Ratkevičius įsitikinęs, kad ekologiško maisto paieška Lietuvoje pasireiškianti „ekomada“ yra startas, nuo kurio žaliasis mąstymas pereis ir į kitas sritis: ekologišku maistu susidomėjęs žmogus vėliau ims ieškoti ekologiškos kosmetikos, drabužių, o patenkinęs fiziologinius poreikius vis daugiau galvos apskritai apie ekologišką gyvenimo būdą.
Verslininkas tai grindžia ir savo pavyzdžiu. Jis perka ekologiniuose turgeliuose, rūšiuoja atliekas, važinėja elektromobiliu, o remontuodamas butą naudojo natūralias medžiagas: kreidą sienoms tinkuoti, molį ir aliejų – impregnuoti. Be to, biure tausojimo idėją skleidžiantis verslininkas šiuo metu bando įsigyti išnykstančio rašalo, kad spausdinimo popierių būtų galima panaudoti kelis kartus.
Kitas pavyzdys – Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto direktorės Rasos Melnikienės šeima. Nuosavame name gyvenanti šeima daug maisto produktų įsigyja iš ūkininkų, o pastaraisiais metais grįžo prie daržininkystės. Šeima rūšiuoja atliekas, pradėjusi auginti daržoves ėmė kompostuoti augalinės kilmės maisto atliekas, o sodyboje ant stogo įsirengė saulės kolektorius, kuriais pasišildo vandenį. Be to, nereikalingus drabužius R.Melnikienė stengiasi prikelti naujam gyvenimui – iš tų pačių siūlų nusimezga kitus. „Buvo gyvenimo tarpsnis, kai daug dėmesio skyriau profesinei karjerai, tada maniau, kad visi šitie dalykai nėra svarbūs, tačiau su amžiumi tampi protingesnis ir suvoki, jog savo darže užaugintas maistas sveikesnis, o gamtą reikia visomis išgalėmis saugoti“, – savo idėjas atskleidžia moteris.
V.Ratkevičius įsitikinęs, kad lengviausia žaliąsias idėjas visuomenėje paskleisti per kasdienius buitinius dalykus ir prekes, nes pakeisti mąstymą pasitelkus švietimą labai sudėtinga. „Įvesti naują discipliną visuomenėje užtrunka trejus ketverius metus, o naują produktą – tris mėnesius“, – lygina verslininkas.
Ekologiško maisto turgelių pradininkas įsitikinęs, kad ekologinis judėjimas Lietuvoje jau įgavo kritinę masę, tad galimybių šioje srityje pradėti verslą daugybė. Ekologiniai turgeliai, parduotuvės, lietuvių gamintojų siūlomi ekologiški šampūnai, muilai, maisto produktai, drabužiai ir žaislai – tik menka dalis to, ką būtų galima sukurti. Štai V.Ratkevičius subūrė ekologinio verslo klasterį, kuriame keletas Lietuvos įmonių suvienijo jėgas ir adaptuodamos hibridą pagamino elektromobilį.
„Ant hibridinio automobilio, kuris ir pats pakankamai ekonomiškas bei ekologiškas, sumontuojama tam tikra technologija, kuri jį įkrovus leidžia nuvažiuoti 40–60 km, o tyrimai rodo, kad žmogaus dienos maršrutas mieste tėra 30 km. Norėdamas važiuoti toliau, naudojiesi hibridu. Tai didžiulis žingsnis, kuris kompensuoja elektromobilių trūkumą, nes dabar yra begalė elektromobilių, bet dauguma jų įkrauti tegali nuvažiuoti 120–140 km. Mūsų judėjimo idėja – nebūtinai išrasti vis naujus dalykus: kur kas geriau dar kartą panaudoti senus, juos patobulinant“, – atskleidžia V.Ratkevičius.
Daugybė galimybių Lietuvoje esama ir verslams, susijusiems su atliekomis, kurti. Pavyzdžiui, verslininkas Donatas Karanauskas įsteigė įmonę „Biomotorai“, kuri iš restoranų superka kepant panaudotą aliejų, jį perdirba ir parduoda kaip pramonės žaliavą. Išvalytas aliejus panaudojamas tiek gaminant biodegalus, tiek kosmetikos ar cheminių medžiagų pramonėje. „Dirbti pradėjome prieš penkerius metus ir bene vieninteliai turime reikiamus leidimus bei įrangą aliejui apdirbti. Per metus perdirbame tūkstantį tonų“, – tvirtina D.Karanauskas.
Tokie verslai aplinkosaugos idėjų sklaidai duoda apčiuopiamos naudos, nes Lietuvoje gyventojus vis dar labai veikia ekonominis motyvas: daugiausiai surenkama ir perdirbama būtent tų atliekų, kurias pridavę žmonės gauna atlygį, – popieriaus, metalo, stiklo. Taigi receptai, kaip paskatinti žaliųjų idėjų sklaidą, gana paprasti: stiprinti pilietiškumą, reikalauti didesnės atsakomybės iš valdžios institucijų ir įgyvendinti savo aplinkos tausojimo idėjas tiek versle, tiek bendruomenių gyvenime.

Švarinimosi akcija „Darom“ sulaukia vis daugiau dėmesio

Metai    Dalyvių skaičius
2008    1000
2009    100 000
2010    150 000
2011    150 000
2012    350 000

Šaltinis: VšĮ „Mes darom“

Pagal atliekų perdirbimą Lietuva – ES gale
Valstybė    Iš viso atliekų pagaminama (kg/vienam gyventojui)    Atliekų perdirbama (kg/vienam gyventojui)
ES vidurkis    502    121
Švedija    465    166
Danija    673    154
Vokietija    583    260
Estija    311    37
Prancūzija    532    95
Latvija    304    27
Lietuva    381    13
Rumunija    365    4

Šaltinis: “Eurostat”, 2010 m.

Kaip europiečiai vyksta į darbą
Miestas    Viešuoju transportu, proc.    Dviračiu ar pėsčiomis, proc.    Automobiliu, proc.
Paryžius    67    17    3
Praha    66    6    27
Londonas    60    19    19
Helsinkis    50    22    26
Stokholmas    48    35    15
Berlynas    43    23    33
Vilnius    36    12    51
Roma    32    8    58
Amsterdamas    22    48    26
Kopenhaga    15    65    18
Ryga    60    15    24
Talinas    52    6    39

Šaltinis: Eurobarometras

Nepaisant ilgainiui didėjančio lietuvių susidomėjimo ekologišku maistu, vadinamasis žaliasis mąstymas kasdieniame mūsų gyvenime niekaip neįsitvirtina: vis dar gerokai labiau rūpinamės savimi negu mus supančia aplinka.

Papusryčiavęs dažnas vilnietis indelį nuo jogurto, banano žievę ir plastikinį maišelį sužers į vieną šiukšlių kibirą, išvestam pasivaikščioti šuniui gamtinius reikalus leis atlikti, kur tik šiam patinka, nusileidęs iš savo buto, savo daugiau nei 10 metų senumo automobilį susiras pastatytą ant kadaise buvusios žaliosios vejos, sėdęs į jį, pakeliui žerdamas dulkes ant vieno kito pro šalį minančio dviratininko, atburgs į darbą.
O Kopenhagos ar Stokholmo gyventojas po pusryčių likusias šiukšles sudėlios į penkis skirtingus konteinerius, suomis į maišelį surinks viską, ką pritūpęs paliks augintinis, danas sės ant dviračio, švedas – į viešąjį transportą ir, neribojami transporto spūsčių, judės darbų link. Vėliau dalykiniame susitikime švedas savo partneriui greičiausiai išties vizitinę kortelę, pagamintą iš perdirbto popieriaus, nes švedams tokie gaminiai – privalumas, o pusė lietuvių į tokią prekę net nežiūrėtų.
Aplinkos tausojimo idėjos kasdieniame lietuvių gyvenime niekaip neįsitvirtina. „Eurobarometro“ tyrimas parodė, kad net 51 proc. vilniečių savo reikalais po miestą juda automobiliu, 36 proc. – viešuoju transportu ir tik 12 proc. – pėsčiomis ar dviračiu. O štai Stokholme į viešąjį transportą sėda 48 proc. gyventojų, dviratį renkasi ar pėsčiomis eina 35 proc. ir tik 15 proc. važiuoja automobiliu. Kopenhagoje net 65 proc. gyventojų renkasi dviratį ar vaikšto pėsčiomis.
Žaliojo mąstymo lygiu nuo senųjų ES šalių atsiliekame tiesiog beviltiškai. Vokietijoje, Hamburge, jau 20 metų gyvenanti ekonomistė Dalia Henke pasakoja, kad mąstymas apie gamtos taršos padarinius jos šeimos kasdienybėje įsitvirtino gyvenant Vokietijoje: ten apie tai nuolat praneša žiniasklaida, ten taip pat vyrauja politinis palaikymas. „Vokietijoje pradėjau rūšiuoti šiukšles, taupyti vandenį, elektrą ir šilumą, nes tai mūsų ištekliai, kurie kažkada baigsis. Kartais minu dviratį, kad automobilis neterštų aplinkos, ką jau kalbėti apie tai, kad nesvarbu, kur būčiau (miške, mašinoje ar prie jūros), visada ieškau šiukšliadėžės“, – kasdienius įpročius vardija D.Henke.
Lietuvė pasakoja, kad Vokietijoje piliečiai šiukšles rūšiuoja labai sąmoningai: popierius, skirtingų spalvų stiklas, plastikas, bioatliekos, galvaniniai elementai, elektros lemputės ir kitos atliekos keliauja į skirtingus konteinerius. Daugelis rūšiuoja labai sąžiningai, o nerūšiuojantiems arba šiukšlinantiems skiriamos baudos – apskųsti nedrausmingą pilietį gali net šiukšlių išvežimo įmonės. Tad nieko keista, kad, „Eurostato“ duomenimis, Vokietijoje apie 50 proc. atliekų surūšiuojama ir perdirbama, o Lietuvoje, kaip rodo tyrimai, rūšiuoja tik apie 30 proc. gyventojų, 2011 m. buvo perdirbta tik 11 proc. visų atliekų.
„Be to, Vokietijoje turime net Žaliųjų partiją, kuri be galo populiari ir jos reitingai toliau kyla. Labai skatinama ir alternatyvioji energetika: saulės, vėjo, vandens ar geoterminė. Įdiegtos inovatyvios šiukšlių perdirbimo technologijos, o perdirbtos atliekos toliau naudojamos kitiems produktams gaminti. Maždaug po 10 metų Vokietija jau galutinai atsisakys atominės energijos ir bus naudojama visa kita alternatyvioji“, – dar daugiau skirtumų su Lietuva įžvelgia D.Henke.


Visą publikacijos tekstą nuo pirmadienio skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Netiesinės optikos reiškinių ekspertas, Lietuvos mokslo premijos laureatas, studentų mėgstamas dėstytojas. Kas verčia šį mokslininką eiti į priekį?

Per šiuos „Veido“ surengtus pažangiausių ir perspektyviausių Lietuvos mokslininkų rinkimus fizinių mokslų srityje daugiausiai kolegų balsų surinko netiesinės optikos ir lazerių fizikos specialistas, fizinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto profesorius Audrius Dubietis.
Nieko stebėtina, kad šiuos rinkimus laimėjo mokslininkas, dirbantis su lazeriais ir netiesine optika. Juk jau keli dešimtmečiai Lietuvos lazerinių technologijų mokslo atstovai garsina tiek savo gildiją ir jos narius, tiek visos šalies fizikų vardą. Vieną garsiausių šios srities pradininkų Lietuvoje prof. Algį Petrą Piskarską žino kone kiekvienas šalies pilietis, o viena pirmųjų lazerinių technologijų gamintojų bendrovė „Ekspla“ šiandien už savo gaminamus lazerius skina aukščiausio lygio tarptautinius apdovanojimus.
Be to, būtent lazerininkai yra atsakingi už ypač sklandų karščiausių mokslo idėjų įgyvendinimą versle – nuo pat nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje įsikūrė daugybė su lazerių technologijomis susijusių įmonių. „Altechna“, „Eksma“, „Optida“, „Standa“, „Šviesos konversija“, „Teravil“ – šios ir kitos bendrovės šiandien tarptautinėje rinkoje yra žinomos kaip pažangių lazerinių technologijų kūrėjos ir gamintojos.
Tačiau tam, kad šios bendrovės turėtų pakankamai idėjų, kurias galėtų materializuoti gaminių pavidalu, būtini jas generuojantys mokslininkai. Daugumos tokių specialistų darbai šiandien dar negali būti panaudoti, tačiau jie jau dabar žvelgia toli į priekį, nagrinėja neperprantamus reiškinius ir savo atradimais bando brėžti naujus mokslo horizontus. Tokiu mokslininku šiais metais dauguma fizikų gildijos atstovų išrinko būtent A.Dubietį. Tad pabandykime suprasti, koks tai žmogus ir koks vidinis „variklis“ neleidžia jam sustoti ir prarasti natūralaus jausmo – smalsumo.

Šviesa, perverianti medžiagą
Pagrindinė A.Dubiečio mokslinių tyrimų tema – netiesinė optika. Ši mokslo sritis tyrinėja, kaip ypač intensyvus lazerio šviesos pluoštas ar blyksnis (impulsas) elgiasi kietuosiuose kūnuose, skysčiuose ir dujose. Esant dideliam intensyvumui, šviesa skaidriose medžiagose sukelia fenomenalius procesus, kurie gali negrįžtamai pakeisti pačią medžiagą, o pakitusi medžiaga savo ruožtu dar labiau pakeičia per ją sklindančią šviesą. Mokslininkus netiesiniai optiniai reiškiniai domina dviem atvejais – kai jie trukdo ir juos reikia nuslopinti arba kai norima išnaudoti šiuos optikos dėsnius, kuriant naujas technologijas.
A.Dubietis jau daug metų tyrinėja kai kuriuos netiesinius optinius reiškinius – daugiausiai kolegų dėmesio yra sulaukusios netiesinės kūginės šviesos bangos, šviesos gijos ir šviesos kulkos. Išsamesnis šių optinių reiškinių pažinimas leis kurti tobulesnius lazerius, kurių pluoštai geriau įveiks kai kurias kliūtis.
Galimi šviesos kulkų taikymai aprėpia platų šiuolaikinio mokslo sričių spektrą – nuo informacinių technologijų, nanotechnologijų iki atmosferos tyrimų. Pavyzdžiui, teršalų diagnostikai naudojamų lazerių veikimo atstumą riboja atmosferoje esančios dalelės (rūkas, debesys, smogas), kurios išsklaido šviesą – štai čia padėtų šviesos kulkos, sugebančios „atsikurti“ už kliūties, tad toks lazeris „matytų“ teršalus daug toliau.
Kita šių netiesinių reiškinių panaudojimo sritis – medicina. Žmogaus kūne esančios ląstelės yra skaidrios, tačiau jos sklaido šviesą, todėl A.Dubiečio nagrinėjama sritis gali padėti kurti geresnius neinvazinius įvairių ligų diagnozavimo bei vaistų pernašos prietaisus.
Dar viena, šiek tiek paslaptingesnė ir labiau susijusi su jų pavadinimu šviesos kulkų panaudojimo sritis – karo pramonė. Mat intensyvi lazerio spinduliuotė sugeba jonizuoti (suskirstyti į teigiamus ir neigiamus krūvininkus) dujas, o to pakanka, kad daug lengviau jomis pradėtų tekėti elektros srovė. Panašiai kaip žaibo atveju šviesos kulkos gali sukurti kanalą dujose, kuriuo galima nukreipti elektros išlydį. Pasak A.Dubiečio, pastaruoju metu šį aspektą nagrinėjančių straipsnių stipriai sumažėjo, kai kurie jų įslaptinti, o tyrimus finansuoja įvairių šalių karinės struktūros.
Žinoma, nereikia pamiršti ir „žemiškesnių“ netiesinių optinių reiškinių panaudojimo būdų – tai medžiagų mikroapdorojimas, informacijos užrašymas ir nuskaitymas, fotoninių kristalų kūrimas, netiesinė mikroskopija, galiausiai ir naujos kartos galingų supertrumpų šviesos impulsų lazerių kūrimas.
Pasak paties mokslininko, ne tik šių reiškinių pavadinimai skamba egzotiškai, bet ir gana sudėtinga juos paaiškinti paprastiems žmonėms. Be to, kol kas sunku numatyti visą taikomąją naudą, kurią duos dauguma profesoriaus atliktų darbų.
„Moksle nėra tokių „grandiozinių“ atradimų, kai pastebimas kažkoks reiškinys ir visiems staiga nušvinta naujas viską keičiantis dėsnis. Tarkim, mobilusis telefonas juk nebuvo sukurtas per naktį – daugybė įvairių sričių mokslininkų ilgą laiką dirbo ir kaupė tas žinias, kurios galiausiai materializavosi kaip daiktas, gulintis beveik kiekvieno mūsų kišenėje“, – apie mokslo proveržius pasakoja profesorius.
Tačiau tai, kad pašnekovo atliekami tyrimai yra svarbus žingsnis optikos moksle, patvirtina tarptautinė mokslininkų bendruomenė, dažnai cituodama A.Dubiečio straipsnius. Be to, 2004 m. mokslininkas kartu su savo kolegomis Gintaru Valiuliu ir Arūnu Varanavičiumi gavo Lietuvos mokslo premiją už darbų ciklą „Netiesinė šviesos lokalizacija (1993–2003 m.)“.

Smalsumas, kritinis mąstymas ir astronomija
Kiekvienas mokslininkas – tai ne tik jo darbai ir laimėjimai, bet ir asmenybė. A.Dubietis – šmaikštus, energingas bei mokantis iš savęs pasijuokti – jokiais būdais neprimena dramblio kaulo bokšte užsidariusio ir mintyse paskendusio mokslininko. „Jei būčiau flegmatikas, tikrai tiek darbų nebūčiau nuveikęs“, – juokdamasis prisipažįsta.
Vis dėlto pats svarbiausias A.Dubiečio bruožas, „neleidęs“ jam rinktis jokio kito mokslo, tik fiziką, – nepasotinamas smalsumas ir noras suvokti, kaip veikia pasaulis. Dar mokykloje jį traukė astronomija, tad stodamas į universitetą jau aiškiai žinojo, kokią profesiją rinksis.
„Fizika šiandien dažnai suprantama labai siaurai, o juk iš tikrųjų jos padedami galime paaiškinti viską, kas mus supa. Na, gal sąmonės veikimo kol kas nepavyksta paaiškinti. Be to, fizika yra tarsi skiepai nuo kvailumo – ji ugdo kritinį mąstymą“, – šmaikščiai apibendrina A.Dubietis. Pasak jo, fizikos supratimas žmogaus smegenyse suformuoja tam tikrą įvykių ir daiktų perpratimo algoritmą, kuris padeda lengvai perprasti bet kokią situaciją ir prie jos prisitaikyti. Fizikas lengvai perpranta kitus mokslus, tačiau ne atvirkščiai.
Vis dėlto viskas pasisuko taip, kad A.Dubiečiui neteko tapti astronomu – jis pasuko optikos ir lazerinių technologijų link. Jau bakalauro studijų metais jo kursinio vadovu tapo žymusis profesorius A.Piskarskas – nuo to laiko šis mokslinis bendradarbiavimas tęsiasi jau daugiau nei dvidešimt metų. A.Piskarskas bei Insubrijos universiteto mokslininkas prof. Paulo Di Trapani – tai dvi kertinės asmenybės, suformavusios A.Dubietį kaip mokslininką ir padėjusios jam išgryninti savo darbo metodus.
„Laikau save nepriklausomos Lietuvos mokslininku, nes mano mokslinė karjera prasidėjo beveik tuo pačiu laikotarpiu. Didžiuojuosi tuo, todėl neišvažiavau dirbti į kokį nors užsienio universitetą ar laboratoriją“, – atitaria A.Dubietis, paklaustas apie tai, ar nebuvo pagundos palikti Lietuvą dėl geresnių sąlygų užsienyje.
Jo nuomone, jei visi būtų išvažiavę, nebūtų kas lieka ir toliau plėtoja mokslą Leituvoje. Mūsų šalyje parengti fizikos specialistai yra vertinami užsienyje, todėl pašnekovas siūlo fiziką studijuoti čia, o vėliau visada bus galimybių išvažiuoti užsienin.
Taip kalbėdamas, profesorius neperdeda – jis pats yra pedagogas, mėgstamas studentų. Savo laiką lygiomis dalimis jis dalija tarp laboratorijos ir auditorijos. Pasak jo, dėstymas universitete yra labai svarbi mokslininko tobulėjimo paskata – aiškindamas kitiems, daugumą dalykų pats geriau supranti.
Na, o pasakodamas apie savo pomėgius profesoriaus prisipažįsta kaip tikras lietuvis mėgstąs būti gamtoje, žvejoti, grybauti. „Tačiau kaip europietis labiau mėgstu futbolą, o ne krepšinį“, – juokauja pašnekovas.
Ir nuo astronomijos A.Dubietis vis dėlto nenutolo – ji tapo profesoriaus pomėgiu, kuris kėsinasi tapti darbu. Su kolegomis yra išspausdinęs keletą mokslinių straipsnių, kuriuose nagrinėjamos ne lazerinės problemos, o, pavyzdžiui, sidabriškųjų debesų naktinio švytėjimo priežastis. Tokie ir panašūs atmosferiniai optiniai reiškiniai labai domina mokslininką, todėl jis daug fotografuoja ir bando juos paaiškinti savo mokslo populiarinimo straipsniuose.
„Fiziko diplomas yra jūsų bilietas į pasaulį. Tiesą sakant, nemačiau bedarbio fiziko“, – agituodamas jaunimą rinktis fiziką, pokalbį užbaigia profesorius.

Anais nepamirštamais 1990 – 1998 m. dirbau Susisiekimo ministerijoje (toliau SM) Civilinės aviacijos departamento (CAD) direktoriumi, vėliau,Transporto politikos skyriaus vadu, po to Valstybinės civilinės aviacijos inspekcijos viršininku ir t.t. kol 98 m. lapkritį, SM vadai, davę 9 vid. mėn uždarbių kompensaciją, padėkos raštą ir vardinį laikrodį „neištūrino“, „šalių susitarimu“ iš darbo. 3,5 metų valgiau karčią bedarbio duoną, bet…šis laiko tarpas buvo pats geriausias mano gyvenime. Turėjau laiko viską išanalizuoti. Oi ir kovėsi dešinysis bei kairysis“ pilkosios masės“ pusrutuliai (toliau tekste atitinkamai D PR ir KPR).

DPR uždavinėjo klausimus:
- Kodėl mes „barikadų“ sąjūdiečiai, dirbę ministerijose, atlaikę visus „Jedinstvos“ ir Maskvos spaudimus, vakariečių įvertinti, kaip aukščiausio lygio vadybininkai, visi alei vieno buvome išvyti“?

- Kodėl paprastas, nieko neišmanantis, visiškai žalias profesoriaus ar A.M.B.-o savas žmogus tapdavo viceministru, ministru, seimūnu, kokiu nors vyriausiuoju derybininku ir kitu dideliu „tūzu“ (teko porą kartų kalbėtis konfidencialiai su tuometiniu EU komisaru plėtrai, kuris taip pat negalėjo suprasti kaip tokie nekompetentingi žmonės tampa aukštais pareigūnais).

- Kodėl jau pirmaisiais nepriklausomybės metais K.Prunskienės Vyriausybė labai atsargiai iš lėto (privilegijų panaikinimas buvo bene antrasis po laisvės ir nepriklausomybės siekio šūkis) pradėjo grąžinti valdžiažmogiams panaikintas privilegijas? A.M.B. – Prezidentas, jo premjeras A.Š.,  G.V. -  dukart premjeras tą darė visiškai atvirai, o „vilties“ prezidentas du kartus meras ir premjeras net dviveidiškai ciniškai.“ Moralinis autoritetas“ to visiškai nematė tad… Palyginus sovietinius bosus pagal privilegijas su laisvos tėvynės bosais, pastarieji atrodo kaip Guliveriai prieš nykštukus.

- Kodėl 1992 m. rudenį (kartu su Seimo rinkimais) priimtoje, šiaip gan geroje Lietuvos Konstitucijoje yra keli teiginiai arba „kuklūs  nutylėjimai“ kurie tą minėtą gėrį paverčia tik tuščia  deklaracija. Pvz. teiginys, kad referendumą inicijuoja 300 tūkst. piliečių arba Seimas. Juk Lietuvai 75 tūks. tikrai pakaktų Nieko sau Tautos – suvereno teisė?!! Kodėl lietuvis blogesnis už šveicarą, islandą ar bet kurį kitą vakarietį?!! Arba nutylėjimas Prezidento galių skelbti referendumą. Tai bent valstybės galva, kuri reikalui esant negali pasiremti Ją išrinkusios Tautos balsu, kai net senovės romėnai jau žinojo, kad tai dievo balsas?!!

Ir taip be galo, be krašto vis tie kodėl ir kodėl? KPR vis bandė įsiterpti su savo skaičių analize, bet DPR jį visą laiką nustelbdavo ir pavargęs, pagaliau mikrofoną perdavė KPR.

- Skaičiuojame, kiek jūsų, tų barikadų sąjūdiečių buvo SM. Viso labo keturi šakinių departamentų vadai, plius dar keli  pavaduotojai bei specialistai ir viskas. O kiek ten buvo buvusių sovietinių funkcionierių? Du buvę ministrai H.J. ir A.M. tapo viceministrais, vienas buvęs SM viceministras S.D. išsaugojo savo pareigas, kiti du tapo skyrių viršininkais, su priedu prie atlyginimo iki viceministro atlyginimo (antroji pirmosios vyriausybės grąžinta privilegija buvusiems; pirmoji buvo talonai automobiliams). Plius gal 12 padalinių vadų ir 12 pavaduotojų, kurie buvo tokie pat „aukšti valdininkai“ ir žūt būt norėjo jais išlikti. Taigi „naujus vėjus nešančių“ apie 12 – 15, o norinčių išlaikyti senąją tvarką ir privilegijas „ministerijos asų“  virš 30. Taigi demokratiškai priimant sprendimus tarkime SM kolegijoje, „asų“ pergalė visuomet garantuota. Likę gal ir geri biurokratai –„darbo jaučiai“ balso tai neturėjo. Praktiškai visuose ministerijose ir Vyriausybėje buvo tokia pati situacija, gal išskyrus naujai „iškeptą“ Krašto apsaugos ministeriją. Štai tau ir atsakymas skaičiais, matematika į tavo pirmąjį klausimą“, dešinuk“.

1 + 1 laiko periode tai ne du. Tai keturi metai (1992 – 1996 ), kai Lietuvą valdė A.M.B. plius keturi ( 1996  – 2000), kai valstybės laivą vairavo profesorius V.L. Viso aštuoneri metai.

Štai AM.B. – Prezidentas, Seimo pirmininkas,  premjeras susirinko kartu  ir nutarė dėl aukščiausio lygio pareigūnų skyrimo. Pirmasis vertinimo kriterijus – jie turi būti ištikimi, kaip geriausias  žmogaus draugas,  A.M.B., ir žinoma kitiems dviem“ triumvirato“ nariams. O kiek tų ištikimųjų, kuriuos gali aprėpti žmogaus sąmonė ir atmintis? Tarkime 21 plius minus. (ne veltui 21 yra ypatingas skaičius ne tik kortų žaidime).Štai ir turime apie 70 aukščiausio lygio pareigūnų. Tai Seimo komitetų pirmininkai, ministrai, svarbiausių institucijų (VSD, FNTT,STT, Policijos, Prokuratūros ir t.t.) vadai bei viceministrai. Aišku, kad tame valdžios olimpe nėra vietos V.L. „profesūrai“. Ten negali patekti ir nepartiniai, kurie yra lojalūs Lietuvai, o ne „triumviratui“. Prie ko čia ištikimybė Lietuvai? Jei esi „mūsų žmogus“, tuomet durys atviros visur ir „vsio zakonno“. Bet jis juk visiškai „ne kopenhagen“ toje veiklos srityje. O kam tas „kopenhagen“? Per keturis metus išmokysim, su mūsu patirtim…

Štai V.L. – Seimo vadas, jo pavaduotojas ir premjeras. Vaizdelis tas pats. Tik nėra Jo Ekscelencijos, bet kur jis dings, turės sutikti su mūsų siūlomos „profesūros“ kandidatais į valdžios olimpą. Juk ne veltui, įžvelgdami tuos valdymo periodus, mudu su A.M.B. susitarę įrašėme į Konstituciją tuos punktus apie prezidento galias ir nutylėjome apie jo negalią. Taip pat įkišome ir tuos 300 tūkst. referendumui reikalingų parašų ir dar kai ką… O liaudis, ką ta liaudis, kai taps išmintinga, tai užteks ir 75 tūkst. Juk lietuviai tai ne šveicarai, islandai ar kiti normalūs vakariečiai.

DPR nutraukė kairiuką, sakydamas, kad gavo aiškų atsakymą bent į pusę savo klausimų ir laukė atsakymo į likusius klausimus.

Skaičiuokime toliau ir gal pavyks atsakyti į likusius. Tikri, pusiau slapti, pusiau atviri šaltiniai teigia kad 1990 metais Lietuvoje buvo apie 40 tūkst. piliečių dalinai ar visiškai bendradarbiavusių su KGB, per 200 tūkst. komunistų partijos narių iš kurių apie 40 tūkst. priklausė taip anais laikais vadintam „partiniam – tarybiniam aktyvui“ Taigi 40 tūkst. plius tiek pat jau bus 80 tūkst. Iš likusių 160 tūkst. komunistų bene pusė liko labai politiškai aktyvi ir palaikė, kas V.L., o kas A.M.B. ir aktyviai jiems talkino. Kita pusė tarkime atgailavo tuos 8 metus ir į jokias partijas nelindo. Susumavę minėtų neatgailaujančių, bendravusių su KGB ir Tarybinio – partinio aktyvo  žmonių skaičių gauname apie 240 tūks. gerai organizuotų, disciplinuotų, aktyvių ir palyginti gerą išsilavinimą turėjusių stagnatų. Atrodytų, kad tai tikrai nedidelė dalis iš 3 mln. Tik viena dvyliktoji bet… Jų antrosios pusės, kaip taisyklė palaikančios savo „buvusius“ ir, tarkime, dar po vieną artimą giminaitį. Štai ir gauname tą 0,7 mln. rinkėjų skaičių, kuris leido stagnatoriams ir komunistams (ne tikriesiems dešiniesiems ir socdemams) tuos 8 metus nuolat būti Seime, tai  opozicijoje tai valdančioje daugumoje. O toliau jau „politinis“ traukinys jau judėjo „kairiųjų ir dešiniųjų“ patriarchų nutiestais bėgiais.

Baigiant straipsnelį man, o gal ir Jums, neskirstant smegenis nei į kairį nei į dešinį pusrutulius liko tik trys klausimai.

- Kaip tie minėti 0,7 mln. rinkėjų išauklėjo savo atžalas? Ar jos eis  tėvų pramintu keliu ar ne, ar kartos tėvų klaidas, ar pasimokė iš jų?
- Kodėl profesoriaus V.L. vadovaujama „dešiniųjų“ Seimo dauguma nepriėmė desovietizacijos ir deKGBizacijos įstatymų ir neįvykdė šio proceso; gal todėl, kad tie KGB bendradarbiai ir „partinis – tarybinis“ aktyvas ir kiti komunistai beveik lygiomis dalimis perėjo į A.M.B. ir V.L. stovyklas, o nepritapusi prie tų dviejų stovyklų dalis, tapo naujaisiais liberalais?
- Ar likusi be jokių stigmų ir dėmių tautos dalis (apie 1,8 mln. plius dorai išauklėtos „buvusiųjų“ atžalos???), pagaliau suvoks, kad „buvusieji“ nueina nuo politinio – visuomeninio teatro scenos, o jų vietą turi ir gali užimti dori, sąžiningi, niekuo nesusitepę žmonės?

Jonas Mažintas