Prieš 90 metų Lietuvos Steigiamajam Seimui priėmus Piniginio vieneto įvedimo įstatymą, nuo 1922 m. spalio 1 dienos pas mus buvo įvesta nacionalinė valiuta – litas.

Gana ilgai buvo priimta manyti, kad sava nacionalinė valiuta yra toks pat svarbus valstybės suverenumo elementas bei laidas, kaip ir savi įstatymai, savos ginkluotosios pajėgos ar aiškiai, tvirtai užbrėžtos sienos su kaimynais. Mūsų dienomis jau daug kas mano, kad valiuta nebėra labai svarbus valstybės suverenumo elementas, esą euras – daug geresnis variantas. Tačiau jo padėtis vis dar netvirta, todėl ir abejojančiųjų euru netrūksta.

Kaip gimė mūsų litas

1915 m. rugsėjį kaizerinės Vokietijos armijai iš Lietuvos išvijus caro valdžią, pas mus kurį laiką apyvartoje buvo tiek specialiai okupuotiems kraštams išleisti vokiečių pinigai – ostmarkės, tiek rusų rubliai. Pastarieji – tik iki 1917 m. vasaros, o nuo tada liko tik ostmarkės. Jomis žmonės bei įstaigos naudojosi ir Lietuvai paskelbus nepriklausomybę. Priminsime, kad tuo klausimu su Vokietija buvo sudaryta speciali sutartis ir 1919 m. vasario 26 d. Ministrų Tarybos aktu ostmarkės buvo pavadintos auksinais, o pfenigai – skatikais.
Savos valiutos įvedimo idėja būdavo reguliariai aptarinėjama, bet realizuota ji buvo dar negreitai. Beje, šių laikų istorikai šiuo klausimu yra susiskaldę į dvi stovyklas ir abi grupės turi rimtų argumentų. Vieni tvirtina, kad Lietuva tada pavėlavo ir dėl to turėjo nemažai nuostolių, nes karą pralaimėjusioje Vokietijoje viešpatavo ekonominė suirutė, didžiulė infliacija, kuri per bendrą valiutą pakenkė ir mūsų kraštui. Ir iš tiesų 1922 m. birželį už vieną JAV dolerį tekdavo mokėti 242 Vokietijos markes, o rugsėjį – jau 467 markes.
Kita vertus, neskubėdama įsivesti savos valiutos Lietuva išvengė nesėkmingų, nuostolingų finansinių eksperimentų ir iš karto gavo stabilų piniginį vienetą, o štai kaimynams tas nesisekė, pavyzdžiui, estų kronos stabilizacija truko net iki 1927 m.
Kitas ginčytinas klausimas – ką, populiariai tariant, derėtų vadinti mūsų valiutos tėvu? Čia dažniau minimas prof. Vladas Jurgutis (1885–1966), bet tuo galima suabejoti. Juk pradžią mūsų litui davė žymus valstybininkas Ernestas Galvanauskas (1882–1967), pirmaisiais Lietuvos Respublikos gyvavimo metais ne kartą buvęs ir ministru pirmininku, ir finansų, prekybos bei pramonės, ir užsienio reikalų ministru.
Būtent jam tada teko studijuoti, analizuoti atitinkamus Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Prancūzijos, Šveicarijos, o ypač – Belgijos dokumentus ir parengti mūsiškį Piniginio vieneto įstatymo projektą. Mat tuometis finansų, prekybos ir pramonės ministras Jonas Dobkevičius šio darbo atlikti nepajėgė.
Aptariamą projektą išnagrinėjo žinomo verslininko, ekonomisto ir deputato Jono Vailokaičio vadovaujama speciali Seimo komisija, ir 1922 m. rugpjūčio 2 d. jis buvo pateiktas svarstyti Seimui. Klausimas, žinoma, jau buvo visai pribrendęs – deputatai jį spręsti Vyriausybę buvo raginę ne kartą. Buvo ir dar viena palanki bei svarbi aplinkybė: 1920 m. liepos 12 d. pasirašiusi taikos sutartį su Rusija, Lietuva iš jos gavo 3 mln. rublių aukso karo nuniokotam kraštui atstatyti. Šie pinigai ir buvo panaudoti finansiniams to meto sunkumams įveikti, taip pat aukso fondui, būtinai reikalingam valiutos įvedimui, sudaryti.
Todėl Seime diskusijos šiuo klausimu buvo trumpos, bet dalykiškos. Jas pradėdamas J.Vailokaitis pabrėžė, jog savos valiutos įvedimas bus organizuojamas taip, kad nesukeltų sukrėtimo valstybei. Vėliau deputatai tarėsi dėl senos valiutos likvidavimo tvarkos, dėl naujos valiutos pariteto, taip pat, žinoma, ir dėl jos pavadinimo. Siūlymų būta įvairių: muštinis, vytis, lietas, lyra, bet daugiausiai pritarimo sulaukė litas – paprastas, patogus ir aiškus, tai trys raidės iš lotyniško Lietuvos pavadinimo ir galūnė. Jį pasiūlė specialiosios Seimo komisijos sekretorius, liaudininkų bloko atstovas Vaclovas Vaidotas. Tuo metu litas prilygintas 0,1 daliai JAV dolerio, arba 0,150462 gramo gryno aukso. Įstatymas priimtas 1922 m., o oficialus įvedimas numatytas nuo spalio 1-osios.
Netrukus, rugpjūčio 11 d., buvo priimtas ir Lietuvos banko įstatymas, numatęs jam tokius uždavinius: įgyvendinti pastovią ir patvarią pinigų sistemą; reguliuoti pinigų apyvartą ir savais kreditais skatinti žemės ūkio, pramonės ir prekybos augimą. Lietuvos bankas turėjo monopolinę teisę leisti lito banknotus, kaip teisėtus valstybės mokėjimo ženklus. Banko valdytoją skyrė prezidentas, o pirmuoju banko valdytoju buvo paskirtas V.Jurgutis. Ir šį postą jis užėmė nuo  1922 iki 1929 m. O 1930–1938 m. banko valdytojas buvo Vladas Stašinskas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-40) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Vasario 1-ąją suėjo dešimtmetis, kai Lietuva iš esmės tapo neformalia euro zonos nare, savo valiutą litą susiedama su mėnesiu anksčiau įvestu tikru, apčiuopiamu, kasdieniams atsiskaitymams naudojamu euru.

Šiuo metu euro zoną kamuoja skolų krizė, euro kursas JAV dolerio atžvilgiu smunka, Didžioji Britanija trenkė euro zonos durimis, atvirai pareikšdama, kad netiki šios bendros Europos Sąjungos valiutos ateitimi. Įtakingasis britų savaitraštis „The Economist“ savo tinklalapyje rengia skaitytojų balsavimą: ar išgyvens euras 2012-uosius? Kol kas lygiai du trečdaliai atsakiusiųjų tvirtina: taip, išgyvens.

Litas baudžia netikinčius

Ką euro zonos krizė reiškia Lietuvai, prieš dešimtmetį persiejusiai savo valiutą nuo populiariojo JAV dolerio prie tik ką įvesto euro? Gal jau atėjo laikas bėgti atgal nuo „eurolito“ prie amerikietiškos valiutos, kurios kursas pastaraisiais mėnesiais pagaliau ėmė pastebimai augti – pirmą kartą per dešimtmetį? Bet visa beveik 20 metų trunkanti lito istorija liudija: daugiausiai laimėdavo tie, kurie, neklausydami kalbų apie „tuoj tuoj“ nuvertėsiantį litą, laikydavosi nacionalinės valiutos, nebandydami sužaisti įsivaizduojamu kursų skirtumu.
Beveik du lito dešimtmečiai – tai vienas ištisas paradoksas: nepaisydami nuolatinių Lietuvos banko patikinimų, kad litų emisija yra visiškai dengta auksu ir kitais aktyvais, nepaisydami praktinės patirties, kad Lietuvos nacionalinė valiuta tvirta ir per visą laiką nė karto nenuvertėjo, tautiečiai niekaip nesugeba tuo iki galo patikėti, tad pasirodžius pirmiesiems ekonominės krizės ženklams pradeda kuždėtis apie artėjančią devalvaciją.
Kuždesiai, kuriuos kartkartėmis savo kvailais pasisakymais pagyvina neatsakingi politikai, netrunka virsti viešais žurnalistų klausimais ir svarstymais, kada Vyriausybė devalvuos litą. Savo ruožtu šie pasvarstymai virsta bėgimu nuo lito link kitų valiutų. Pavyzdžiui, prasidėjus krizei, 2008 m. rudenį, ėmė didėti indėliai eurais: naujai pasirašytų indėlių sutarčių eurais lapkritį buvo puspenkto karto daugiau negu 2007-ųjų lapkritį. Kartais bėgimas nuo lito netgi būna paniškas, kaip 2009-ųjų kovą.
Tuomet, tvyrant visuotinei nežinomybei dėl kilusios pasaulinės finansų krizės, Seimo Ekonomikos komiteto primininkas Kęstutis Glaveckas leido sau viešai pasamprotauti: „Jeigu euras būtų įvedamas esant jo ir lito santykiui 3,45, būtų nieko, bet tokio santykio niekas neduos. Europos centrinis bankas gali nustatyti 3,7 ar 3,8 lito (už 1 eurą).“ Žurnalistams nedelsiant išplatinus šiuos žodžius su atitinkamais komentarais, žmonės puolė pirkti eurų, kurių kai kurie bankai trumpam netgi buvo pritrūkę. Žinia, po kurio laiko ažiotažas nurimo ir viskas baigėsi tuo, kad panikieriai prarado skirtumą tarp euro ir lito pirkimo bei pardavimo kursų. Galima sakyti, litas vėl apdovanojo juo tikinčius, kurie už terminuotą indėlį litais 2009-aisiais gaudavo net 9 proc. palūkanų, ir nubaudė juo netikinčius. Nebe pirmą kartą.

Susieti – geriausias sprendimas

Verta prisiminti, kad nuo pat pirmosios lito įvedimo dienos 1993-iųjų birželio 25-ąją sklido gandai apie būsimą jo nepatikimumą, kylantys tiek iš ankstesnės rublių bei „vagnorėlių“ infliacijos patirties, tiek iš bendro ekonomikos neišmanymo, tiek iš dalies piliečių netikėjimo ne tik sava valiuta, bet ir sava valstybe. Juoba praėjus vos dviem mėnesiams po lito įvedimo įvyko pirmas staigus jo kurso susvyravimas, kai, rengdamiesi popiežiaus Jono Pauliaus II vizitui, spekuliantai ėmė supirkinėti litus. Kaip prisimena Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas Raimondas Kuodis, perpardavinėtojai tikėjosi, kad įkandin popiežiaus atvyks daug maldininkų, jiems teks keistis dolerius į litus, tad dolerio kursas kris ir juos bus galima pigiai supirkinėti. Kadangi viltys nepasiteisino, litų kiekis rinkoje išaugo, ir lito kursas, prieš tai šoktelėjęs, krito.
Siekdama stabilizuoti lito kursą, o kartu ir ekonomiką, Vyriausybė nutarė įvesti vadinamąją valiutų valdybą – susieti litą su kuria nors stabilia didžiąja valiuta. Už šį sprendimą tuomet itin karštai agitavo Laisvosios rinkos instituto prezidentė Elena Leontjeva, kurios įdėmiai klausėsi premjeras Adolfas Šleževičius ir nekentė ekonomikos ministras Julius Veselka.
Valiutų valdybos idėja laimėjo, susiejimui pasirinktas JAV doleris, tuo metu pati populiariausia valiuta tiek santaupoms, tiek rinkoje. Pasak ekonomistų, vertinant iš dabarties perspektyvos, galima teigti, kad tai buvo vienas išmintingiausių ekonominės politikos sprendimų per visą Lietuvos istoriją. Žmonės, tegu ir pamažu (nekilnojamasis turtas dar kelerius metus pardavinėtas vien už dolerius, kaip ir automobiliai ar kitos vertingesnės prekės), ėmė tikėti lito stabilumu, ekonomika atsigavo ir sparčiai augo.
Nepaisant to, tiek per bankų krizę LDDP valdymo pabaigoje, tiek 1996–1998 m., premjeru tapus Gediminui Vagnoriui, kuriam dar per pirmąją kadenciją patiko žaisti infliacija, tad jis nuolat viešai abejojo lito susiejimo su doleriu nauda, buvo kilusios kelios pasitikėjimo nacionaline valiuta krizės, brangiai kainavusios Lietuvos bankui, turėjusiam išparduoti dalį aukso ir valiutos atsargų, superkant „panikinius“ litus.
Apskritai iki pat 2003-iųjų Lietuvoje vyravo tvirtas įsitikinimas, kad litas yra stipriai pervertintas, susiejant jį su doleriu kursu 1:4, tad devalvacija anksčiau ar vėliau neišvengiama. Tikrovėje buvo atvirkščiai. „Iš tikrųjų susiejant su JAV doleriu litas buvo nepakankamai įvertintas. Vieno dolerio perkamoji galia tuo metu buvo kaip vieno, o ne keturių litų“, – teigia R.Kuodis.

Tikėję doleriu graužiasi nagus

Bet 1999-aisiais ES įsivedė eurą, kurio kursas dolerio atžvilgiu vos per trejus metus krito 21,5 proc., lito kursui dolerio atžvilgiu išliekant stabiliam. Ekonomisto Jono Čičinsko skaičiavimu, dėl euro ir dolerio kursų skirtumo Lietuva tuomet prarado arti 0,5 proc. BVP. Ši priežastis, kaip ir politinė eurointegracijos kryptis, lėmė, kad 2002-aisiais Lietuva persiejo litą nuo dolerio prie euro santykiu 1:3,4528. „Virtuviniai ekonomistai“ tradiciškai pranašavo, kad persiejimo metu litas nuvertės, tad, nepaisant įtikinėjimų, nemaža dalis žmonių savo dolerinių santaupų nepakeitė nei į litus, nei į eurus. Ir žiauriai nukentėjo.
2003-iųjų vasarį JAV doleris kainavo vos 3,2 „eurolito“ – net 80 centų pigiau, nei vykstant persiejimui. Tuo metu, Lietuvos banko duomenimis, privataus sektoriaus indėliai užsienio valiuta sudarė 3,5 mlrd. Lt – maždaug 14 proc. mažiau nei 2002 m. vasarį (4,1 mlrd. Lt). LB duomenimis, požiūriui, esą doleris yra doleris, liko ištikimi maždaug 25 proc. indėlininkų.
Kritusio dolerio kurso priblokštus naivuolius ramino ekonomistai. „Šiandien tokių žmonių nuostoliai gana dideli, tačiau pulti į neviltį vis dėlto nereikėtų. Žiūrint į ilgalaikę perspektyvą tenka pripažinti, kad Amerikos ekonomika yra kur kas dinamiškesnė ir perspektyvesnė nei Europos, – 2003-iųjų sausį kalbėjo Vilniaus banko vyriausiasis analitikas profesorius Rimantas Rudzkis. – Po kokių penkerių metų galima prognozuoti dolerio augimą.“ Priminsime, kad 2008-aisiais JAV doleris tekainavo 2,3 Lt.
Tad nors euro perspektyvos tebelieka neaiškios, 15 metų praktika rodo: pasitikintys litu laimi, statantys ant lito devalvacijos – pralaimi.

Į „Veido“ klausimus atsako ekonomistas, 1996–2000 m. Lietuvos banko pinigų politikos departamento direktorius dr. Gitanas Nausėda

VEIDAS: Ar galima teigti, kad ilguoju laikotarpiu tie, kurie nepasitikėjo litu, finansiškai pralošė?
G.N.: Galima taip sakyti. Kai susvyruodavo žmonių pasitikėjimas litu, tokiais neapibrėžtumo laikotarpiais bankų mokamos palūkanos už indėlius litais išaugdavo, o už indėlius užsienio valiutomis, jei didėdavo, tai nedaug. Vadinasi, tie, kurie bijodavo dėl galimo lito nuvertėjimo prarasti dalį santaupų ir perkeldavo jas į eurus ar kitas valiutas, prarasdavo galimą uždarbį dėl skirtumo tarp palūkanų, mokamų už indėlius litais ir už indėlius užsienio valiuta. Kartais tai būdavo ženklios sumos.
Kitas pavyzdys: kai 2001–2002 m. vyko pasirengimas persieti litą nuo JAV dolerio prie euro, o persiejimo kursas dar nebuvo žinomas, ne kartą sakėme žmonėms, kad tokiu neapibrėžtumo laikotarpiu geriausia saugoti santaupas nacionaline valiuta. Tuo metu labai didelė dalis žmonių turėjo daug dolerių ir, nepaisydami visų perspėjimų, net ir po lito susiejimo su euru toliau laikė santaupas doleriais. Kaip žinoma, netrukus po lito susiejimo su euru dolerio kursas ėmė kristi ir jau po metų, 2003-iaisiais, už dolerį buvo mokama tik maždaug 3 Lt, kai kažkada santykis buvo 4 Lt už vieną dolerį. Per kitus trejus metus dolerio kursas dar labiau smuko, tad visi, netikėję litu, labai smarkiai pralošė.
VEIDAS: Prasidėjus nekilnojamojo turto bumui, kam labiau pasisekė dėl paskolų – tiems, kurie jas ėmė litais, ar tiems, kurie ėmė eurais?
G.N.: Su paskolomis buvo kitaip. Tiems, kurie ėmė paskolas litais su ne fiksuoto, o kintamo dydžio palūkanomis (tokių dauguma), netikrumo laikotarpiais palūkanos gerokai išaugdavo. Tie, kurie ėmė paskolas eurais, tokio smarkaus palūkanų padidėjimo išvengdavo.
Dėl paskolų sakiau ir sakysiu: jeigu pasitikite litu ir jei pajamas gaunate litais, imkite paskolas eurais. Aš litu pasitikiu ir pats naudojuosi šia optimalia formule.
VEIDAS: Kartkartėmis tenka girdėti: „lito krizė“, „pasitikėjimas litu krinta“. Kaip tai suprasti, jei kursas euro atžvilgiu jau dešimtmetį nekinta?
G.N.: Tikros lito krizės nė karto nėra buvę. Būdavo kitų, užsienio krizių aidas, kuris paveikdavo pasitikėjimą litu. Kildavo klausimų, ar Lietuva sugebės pasiskolinti pinigų finansų rinkose, ar sugebės atsiskaityti, ar Vyriausybė nesusigundys padengti skolų devalvuodama litą. Tokiais laikotarpiais vykdavo bėgimas nuo lito prie užsienio valiutų. Taip buvo per bankų krizę 1995–1996 m., per Pietryčių Azijos krizę 1997 m., dar keletu atvejų – iš viso gal penkis kartus. Pastarąjį tokį bėgimą nuo lito turėjome 2009-ųjų sausį, po „Lehman Brother“ bankroto sukeltos pasaulinės finansų krizės.