Tag Archive | "Lietuvos gynyba"

Baltijos regiono saugumas, arba nori taikos – ruoškis karui

Tags: , , , ,


"Scanpix" nuotr.

Saugumo klausimas jau porą metų neišnyksta iš aktualiosios Lietuvos (ir kitų Baltijos šalių) darbotvarkės. Šiandien apie jį vis dažniau kalbama iš praktinės pusės, nors iki Krymo aneksijos, sujaukusios visą saugumo situaciją regione, šis klausimas buvo nagrinėjamas labiau hipotetiškai. Bet Rusijos agresija prieš Ukrainą aiškiai pademonstravo, jog Kremliaus veiksmai šiandien yra neprognozuojami, todėl verta svarstyti ir ruoštis įvairiems scenarijams, susijusiems su globalia Europos saugumo architektūra.

Viktoras Denisenko, geopolitika.lt

Aktualiems saugumo klausimams buvo skirta ir tarptautinė konferencija „Hibridinės grėsmės Baltijos jūros regione: visuomenės atsparumo didinimas“, įvykusi kovo pradžioje Lietuvos Seime. Joje perskaityti pranešimai leido susidaryti gana aiškų mūsų regiono saugumo grėsmių ir galimybių vaizdą. Šiame straipsnyje bus bandoma struktūriškai nubraižyti probleminių regiono klausimų paveikslą ir jį aptarti.

Aiškus grėsmės šaltinis

Nelieka jokios abejonės, kad esminis grėsmės šaltinis regione yra Rusija. Jos geopolitiniai žaidimai tampa aiškiu destabilizacijos veiksniu. Šiandien jau pripažįstama, kad dar 2008 metais nuskambėjęs pirmas grėsmingas signalas – Rusijos ir Gruzijos karinis konfliktas Pietų Osetijos teritorijoje – buvo neapdairiai ignoruojamas ir dabartinė situacija yra to tarptautinės bendruomenės abejingumo pasekmė.

Maskva siektų išnaudoti Kaliningrado srities veiksnį, t.y. atakuotų Lietuvos pietų regioną ir taip atkirstų visas Baltijos šalis nuo Lenkijos ir kitų NATO sąjungininkų.

Rusija šiandien vertinama tiek kaip galimo konvencinio, tiek kaip nekonvencinio (arba kitaip sakant – hibridinio) karinio pavojaus šaltinis. Šios valstybės pradėta kariuomenės modernizacija, kurią buvo planuota užbaigti iki 2020 metų modernizuojant apie 70 proc. visų Rusijos karinių pajėgumų, byloja apie galimą Kremliaus pasirengimą globaliam kariniam konfliktui.

Kita vertus, šiandien sunku pasakyti, ar Maskvai iš tikrųjų pavyks įgyvendinti suplanuotą kariuomenės modernizavimo programą. Pakišti tam koją gali sudėtinga ekonominė situacija, kurią lėmė kritusios naftos kainos ir Rusijai taikomos ekonominės sankcijos.

Sudėtingas regionas

Realios grėsmės akivaizdoje kyla klausimas dėl galimybės apginti Baltijos šalių regioną, t.y. rytinę tiek Europos Sąjungos, tiek NATO sieną. Pažymima, jog geografinė Baltijos šalių padėtis daro šį uždavinį kiek komplikuotą. Prognozuojama, kad konvencinio (ir galimo nekonvencinio) Rusijos susidūrimo su NATO aljansu atveju Maskva siektų išnaudoti Kaliningrado srities veiksnį, t.y. atakuotų Lietuvos pietų regioną ir taip atkirstų Lietuvą (ir visas Baltijos šalis) nuo Lenkijos ir kitų NATO sąjungininkų.

Kazimiero Pulaskio fondo (Fundacja im. Kazimierza Pułaskiego) vadovas Zbigniewas Pisarskis prisipažino, kad daugumoje strategijų, kuriamų Lenkijoje Rusijos ir NATO konfrontacijos atvejui, kaip prielaida įtvirtinamas Baltijos šalių regiono praradimas, o esminiu klausimu tampa ne partnerių išlaisvinimas, bet Lenkijos teritorinė gynyba.

Jeigu Baltijos valstybės bus atkirstos nuo NATO sąjungininkų, ypatingą reikšmę įgyja Baltijos jūros kontrolė.

Tuo atveju, jeigu Baltijos valstybės bus atkirstos nuo NATO sąjungininkų, ypatingą reikšmę įgyja Baltijos jūros kontrolė. Tai svarbus klausimas ne tik Baltijos valstybių, bet ir pačios Lenkijos saugumo kontekste. Baltijos jūra atveria kelią potencialiai karinei pagalbai ne tik iš NATO valstybių Vokietijos ir Danijos, bet ir iš oficialiai neutralios Švedijos. Pasak Karališkosios Švedijos karo mokslų akademijos nario dr. Mike Winnerstigo, Stokholmas anksčiau yra deklaravęs, kad agresijos prieš kitas ES valstybes atveju neliks nuošalyje, tačiau problema, eksperto teigimu, yra ta, jog Švedija (kaip ir daugelis kitų ES šalių) per kelis pastaruosius dešimtmečius yra gerokai sumažinusi savo karinius pajėgumus. Šiandien, po Krymo užgrobimo, kuris, pasak M. Winnerstigo, tapo šaltu dušu jo valstybei, ankstesnis kariuomenės mažinimas vertinamas kaip didelė klaida.

Baltarusijos veiksnys

Žiūrint į Baltijos šalių regiono padėtį negalima ignoruoti ir dar vienos valstybės – Baltarusijos – veiksnio. Deja, bet čia Lietuvai, Latvijai ir Estijai irgi nėra priežasčių nusiteikti optimistiškai. Nors Ukrainos atveju Baltarusija demonstratyviai išsaugojo neutralumą, vargu ar ji turėtų galimybę likti nuošalyje nuo globalaus Rusijos ir NATO konflikto.

Baltarusija jau šiandien faktiškai yra tapusi „koridoriumi Rusijos pajėgoms“. Konflikto su NATO situacijoje Rusija paims Baltarusiją be šūvio.

Baltarusijos politinės analizės ir prognozės centro analitikas dr.Pavelas Usovas pažymi, kad pagrindine problema išlieka tai, jog Baltarusija yra visiškai priklausoma nuo Rusijos. Taip pat vargu ar kas nors šioje situacijoje galėtų pasikeisti, kol ši valstybė yra valdoma dabartinio autoritarinio režimo. Esminė problema yra ir tai, kad Rusijos įtakoje atsidūrė ne vien politinis šalies elitas, bet ir visa visuomenė. Pasak P.Usovo, šalyje beveik nėra pilietinių organizacijų, kurios galėtų priešintis Rusijos įtakai, o prorusiškoms organizacijoms leidžiama veikti gana laisvai ir plačiai. Kaip pastarųjų struktūrų pavyzdį P.Usovas pateikia vadinamuosius patriotinius klubus, glaudžiai susijusius su Stačiatikių bažnyčia, ugdančius jaunimą dabartinės Rusijos ideologijos dvasia, ruošiančius jį „kovai su fašistais“.

P.Usovas taip pat akcentuoja glaudžią Baltarusijos ir Rusijos kariuomenių sąsają, kurią lemia ne tik dažnos bendros karinės pratybos, bet ir tai, kad nemažai Baltarusijos kariuomenės karininkų yra baigę karo mokslus Rusijoje. Atsižvelgdamas į tai, ekspertas daro išvadą, kad jo valstybė jau šiandien faktiškai yra tapusi „koridoriumi Rusijos pajėgoms“. „Konflikto su NATO situacijoje Rusija paims Baltarusiją be šūvio“, – teigia P.Usovas.

"Scanpix" nuotr.

Nepakankamos investicijos

Apibrėžtoje situacijoje Baltijos valstybių saugumo klausimas natūraliai išlieka Lietuvos, Latvijos ir Estijos reikalas. Sutariama, kad Baltijos valstybės turi stiprinti savo karinius pajėgumus, ieškoti modelių, kurie leistų kurį laiką apsiginti agresijos atveju (galbūt pasitelkus Izraelio ir kitų mažų valstybių pavyzdį). Žinoma, šiandien, žiūrint į pastaruosius dešimtmečius, saugumo klausimo svarba Baltijos šalyse suprantama aštriausiai, o idealistinį požiūrį į gynybą pagaliau pakeitė realistinis. Tačiau, užsienio ekspertų manymu, to, ką daro Baltijos valstybės, vis dar nepakanka jų saugumui užtikrinti.

Sunku paaiškinti JAV piliečiams, kodėl Vašingtonas turėtų iškilus pavojui ginti Baltijos valstybes, jei jos pačios nenori pakankamai rimtai investuoti į savo saugumą.

JAV analitinio centro „The Jamestown Foundation“ prezidentas Glenas Howardas kritikuoja Lietuvą ir Latviją dėl pernelyg menkų investicijų į gynybą. Jis primena, jog tarp trijų Baltijos valstybių tik Estija skiria šiai sferai rekomenduojamus 2 proc. BVP. „Labai sunku paaiškinti JAV piliečiams, kodėl Vašingtonas turėtų iškilus pavojui ginti Baltijos valstybes, jei jos pačios nenori pakankamai rimtai investuoti į savo saugumą“, – pažymi G. Howardas.

Išvados

Pateikta apžvalga tikrai nenuteikia optimistiškai. Tiesa, yra dar keli aspektai, kuriuos būtina paminėti. Pirmiausia, aptartoje situacijoje iš esmės kalbama apie konvencinio susidūrimo tarp Rusijos ir NATO grėsmę. Tačiau galima suabejoti, ar Rusija ryžtųsi tokiam susidūrimui – pirmiausia dėl aiškios Rusijos ir NATO karinių pajėgumų asimetrijos ne Maskvos naudai. Taip pat galima prisiminti, kokia iš esmės atsargi ir nerangi buvo Rusijos reakcija į incidentą su jos bombonešiu „Su-24“, kurį numušė NATO narė Turkija.

Labiau tikėtina, jog potencialiai agresijai prieš Baltijos šalis Kremlius gali pasirinkti vienokią ar kitokią hibridinio karo formą. Tačiau tokiu atveju Rusijai teks veikti itin slaptai ir atsargiai. Be to, ir konflikto Donbaso regione rezultatai rodo, kad hibridinio karo priemonės negarantuoja norimo rezultato.

Baltijos šalys yra moraliai nusiteikusios ryžtingai veikti atsiradus jau pirmiems hibridinio puolimo ženklams.

Numanoma, kad Maskva Rytų Ukrainoje pasiekė kur kas mažiau, nei tikėjosi iš pat pradžių. Taip pat reikia atsižvelgti ir į tai, jog šiandien hibridinis karas jau nėra tokia naujiena kaip prieš kelerius metus. Čia galima prisiminti, kad dar 2014 metų pavasarį Estijos kariuomenės vadas Riho Terras taip apibūdino būtiną Estijos taktiką hibridinio karo atveju – „nužudyti pirmą pasirodžiusį „žaliąjį žmogeliuką“, ir tada kiti neateis“.Tad galima teigti, jog Baltijos šalys yra moraliai nusiteikusios ryžtingai veikti atsiradus jau pirmiems hibridinio puolimo ženklams.

Atsižvelgiant į visa tai, esminė išvada šiuo atveju gali būti tik viena – ruošiantis atremti tiek konvencinę, tiek nekonvencinę agresiją, Baltijos šalims būtina pasitikėti savo jėgomis (ir siekti, kad tos jėgos būtų adekvačios kylančiam pavojui). Tarp esminių uždavinių turi būti ir strateginių krypčių, kurios leistų sulaukti sąjungininkų pagalbos, kontrolės išsaugojimas. Dabartiniame etape taip pat verta kruopščiai analizuoti ir adaptuoti geriausius pasaulyje mažų valstybių gynybinių strategijų pavyzdžius. Kitaip sakant, pats laikas prisiminti dar senovės romėnams žinomą tiesą: norint taikos būtina ruoštis karui.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. kovo 7 d.

 

NATO atgrasymo strategija: kodėl Rusija nedrįs?

Tags: , , ,


"Scanpix" nuotr.

Šiandien, kaip ir 1949 m. NATO, nežada sutriuškinti Rusijos (tuomet SSRS) pajėgų savo pasienyje. NATO grasina, kad bet koks konfliktas išvirs į plataus masto karą, kuris taps neparankus Rusijai. T.y. NATO siūlo atgraso per pažadą eskaluoti konfliktą, rašo leidinyje “The National Interest” gynybos ekspertas Robertas Farley.

Neseniai RAND atlikta Rusijos puolimo prieš Baltijos šalis simuliacija vėl  sugrąžino kalbas apie naująjį  Šaltąjį karą. Simuliacija parodė, kad NATO bus sunku apginti Baltijos valstybes, jei remsis vien konvencinėmis pajėgomis.

Vakarų kariškiai nesitikėjo, kad laimėtų konvencinį karą Europoje prieš Varšuvos pakto valstybes.

Tačiau nuo NATO įkūrimo 1949 m. iki pat praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio Vakarų kariškiai nesitikėjo, kad laimėtų konvencinį karą Europoje prieš Varšuvos pakto valstybes. Grubiai tariant, gynybos strategija buvo pasiekti Lamanšo sąsiaurį anksčiau nei Raudonosios armijos tankai. Taip pat NATO planavo panaudoti taktinį branduolinį ginklą, kad pristabdytų sovietus, o tai būtų sulaukę tokio pat SSRS atsako.

Tačiau ši nuostata, kad NATO pralaimės konvencinį karą, visiškai neprieštaravo požiūriui, jog NATO yra reikšminga atgrasant SSRS nuo karo. NATO bet kokiu atveju sukeltų daug galvos skausmo  sovietams: sutriuškinti britų-vokiečių-amerikiečių pajėgas būtų sunkiai nei vien tik Vakarų Vokietijos kariuomenę. Be to, NATO grasinimas išplėsti karo veiksmus kitose pasaulio vietose tik dar daugiau kainuotų sovietams. NATO pranašumas jūroje ir ore būtų triuškinantis veiksnys, net jei sovietai laimėtų Europos fronte. O svarbiausia, Prancūzija, Didžioji Britanija ir JAV paleistų savo branduolines raketas į SSRS. Ir net jei JAV prezidentas atsisakytų Berlyną iškeisti į Niujorką, kitos bloko šalys galėjo panaudoti savo branduolinį arsenalą.

Aviacijos ir sausumos pajėgų puolimai įsiveržiant giliai į sovietų pozicijas turėjo paskleisti paniką priešininko pusėje. JAV karinis laivynas tuo metu turėjo smogti SSRS periferijoms.

Tiesa, po “Yom Kippur” karo 1973 m. NATO atsirado viltis laimėti prieš Varšuvos pakto šalis. Šio konflikto metu per atstumą valdomos raketos sėkmingai panaudotos naikinant gausesnį priešą ir JAV kariškiai pradėjo tikėti, kad gali sustabdyti sovietų puolimą. 1982 m. priėmus “AirLand Battle” koncepciją amerikiečiai dar labiau įtikėjo, kad gali sutriuškinti sovietus. Aviacijos ir sausumos pajėgų puolimai įsiveržiant giliai į sovietų pozicijas turėjo paskleisti paniką priešininko pusėje. JAV karinis laivynas tuo metu turėjo smogti SSRS periferijoms bei laivynui. Šis planas buvo visiškai nesusijęs su jokios NATO teritorijos gynyba ir susitaikyta, kad pradžioje sovietai galėtų okupuoti tam tikras teritorijas.

Rusija gali okupuoti Baltijos valstybes, bet tik už tokią kainą, kuri gerokai viršija šio žingsnio naudą.

Todėl žinant šį istorinį kontekstą nebe taip baisiai skamba pranešimai, kad Rusija gali laimėti karą prieš mažą NATO šalį. Rusiją visą laiką, nebent išskyrus tuoj po SSRS žlugimo, turėjo pajėgumų grasinti NATO savo konvencine ginkluote. O NATO net nebandė kurti konvencinės gynybos planų Baltijos valstybėms, tikėdamasi, kad pakaks tikėjimo įsipareigojimais ir įdirbio atgrasant Sovietų Sąjungą nuo Vakarų Europos puolimo.

RAND karo žaidimas rodo, kad Rusija gali užimti Baltijos valstybes ir galbūt išlaikyti jas tam tikrą laiko tarpą. Tačiau Maskvai tuoj pat teks pradėti mokėti už bet kokį konfliktą, kai NATO pajėgos pajudės į Kaliningradą, Padniestrę ir į kitus Rusijos bastionus. NATO povandeniniai laivai ir lėktuvnešiai smogs stipriai Rusijos laivynui. Raketomis bus sunaikinta didžioji dalis Rusijos aviacijos ir priešlėktuvinės gynybos.

Trumpai tariant, Rusija gali okupuoti Baltijos valstybes, bet tik už tokią kainą, kuri gerokai viršija šio žingsnio naudą. Taip NATO atgrasė SSRS 1949-aisiais, taip ji atgraso Rusiją ir 2016-aisiais.

Visą originalų straipsnį skaitykite čia

 

Kitoks BBC filmo “Trečiasis pasaulinis karas” scenarijus

Tags: , , , ,


Evaldas LABANAUSKAS

Pastarosiomis savaitėmis pasipylė itin daug naujienų, susijusių su saugumo padėtimi Europoje, ypač rytiniame NATO pasienyje. JAV kuria naują Europos saugumo struktūrą, kuri turėtų sutvirtinti NATO vienybę, užtikrinti Vakarų Europos įsitraukimą ir leisti perimti iniciatyvą į Aljanso rankas. Viso to tikslas – atgrasyti Rusiją nuo avantiūrų.

Pradėsiu nuo blogų naujienų ar, greičiau, grėsmingų įspėjimų. Sausio pabaigoje paviešinta JAV karinių pa­­jėgų vadovybės (EUCOM) grėsmių strategi­­ja, kurioje Rusija įvardijama kaip didžiausia grėsmė. Be kita ko, dokumente teigiama, kad šiai grės­­­­mei atremti nėra pasirengta, o besirotuojan­tys daliniai Bal­tijos valstybėse ir kitur NATO ry­tiniame flange turėtų būti pakeisti nuo­latiniais.

Vasario pradžioje gynybos ekspertai iš RAND korporacijos pranešė apie kon­flik­­to Bal­­tijos šalyse modeliavimo rezultatus. Šie ne­guodžia – NATO pažadai neįgyvendinami: Ru­sijos kariuome­­­nė užimtų Taliną ir Rygą per 34–60 valandų. Greitas Baltijos šalių okupavimas la­bai apribotų NATO veiksmus. T.y. kiltų klausimas dėl Tre­čiojo pasaulinio karo, kuriame ga­li būti panaudotas branduolinis ginklas. Kaip elgtųsi NATO sąjungininkai?

Baltijos šalys yra ne­ap­ginamos, jų priėmimas į NATO buvo klaida, o vos tik išvydę „nenugalimuosius“ Rusijos de­san­­tininkus Vakarų sąjungininkai bėgs į krūmus.

Į šį klausimą netruko atsakyti BBC, modeliuodama Didžiosios Britanijos vyriausybės veiks­mus, jei Latvijos rytuose pasikartotų Ry­tų Uk­rainos scenarijus. Dokumentiniame fil­me „Tre­čiasis pasaulinis karas: žvilgsnis iš va­da­vie­tės“ buvę tarptautinės politikos ir saugumo pa­rei­gūnai sprendžia, kaip elgtis Rusijos hibridinės agresijos prieš Latviją atveju.

Tai tikriausiai kiekvieno rytų europiečio koš­­ma­rų išsipildymas: Londono, o ir visos Va­ka­rų Eu­ropos reakcija lėta, nepasitikėjimas ag­re­siją pa­tyrusiu sąjungininku ir bandymas la­biau už­­jaus­ti bei suprasti Putiną, o ne latvius, ga­­liausiai – NATO skilimas ir atsisakymas atsaky­ti Rusijai bran­duoliniu ginklu į jos tokį patį elgesį.

Tiesa, Vašingtonas šiame filme išlieka tas, ku­ris laikosi įsipareigojimų Baltijos šalims, nors gal­­­būt britui ar vokiečiui filme rodomas „jankių“ el­­gesys atrodo beatodairiškai „kaubojiškas“ ir vedantis tiesiai į Trečiąjį pa­sau­linį ka­rą.

Taigi iš šių trijų paminėtų atvejų kaip ir aiškė­ja stereotipinės bei Kremliaus propagandos eks­ploatuojamos tiesos: Baltijos šalys yra ne­ap­ginamos, jų priėmimas į NATO buvo klaida, o vos tik išvydę „nenugalimuosius“ Rusijos de­san­­tininkus Vakarų sąjungininkai bėgs į krūmus.

B.Obamos ad­mi­­nis­tracija nenori sukurti saugumo dilemos, t.y. didindama Rusijos pasienyje pajėgas versti Mask­vą jaustis nesaugiai ir daryti tą patį.

Bet yra ir kita pusė: tiek EUCOM grėsmių įvar­dijimas ir RAND karo simuliacija, tiek BBC filmas siūlo komplikuotos situacijos (Bal­­tijos valstybių geopolitinė padėtis) sprendi­­mo būdus. Konkrečiausiai pasisakė RAND analitikai: už­tektų septynių brigadų, tarp kurių trys šarvuo­tos, ir juos palaikančių aviacijos bei artileri­jos pajėgų įkurdinimo, kad būtų užkirstas ke­­lias greitam Baltijos valstybių užėmimui. Tai kai­nuotų apie 2,7 mlrd. dolerių per metus.

Tą pačią dieną po RAND tyrimo paviešinimo JAV pranešė, kad planuoja skirti 3,4 mlrd. do­le­rių galingumams Europoje stiprinti. Tarsi Die­vui į ausį? Vis dėlto dažnas nusivylė, nes pa­aiš­kėjo, kad šis paketas skirtas Vakarų Eu­ropai.

Oficialus paaiškinimas – ten jau yra būtina in­frastruktūra, o ir susitarimai su Rusija kaip ir galioja. Tarp eilučių – Baracko Obamos ad­mi­­nis­tracija nenori sukurti saugumo dilemos, t.y. didindama Rusijos pasienyje pajėgas versti Mask­vą jaustis nesaugiai ir daryti tą patį. To­kios ginklavimosi varžybos netruktų peraugti į realaus karo scenarijus.

Kita vertus, ar patys amerikiečių karo strate­gai norėtų sukaupti dideles pajėgas kiaurai per­šaudomose Baltijos valstybėse? Blogiausiu at­veju šios dar ir atsidurtų spąstuose (vadinamo­jo Suvalkų koridoriaus galvos skausmas).

Geros žinios – ne tik iš Vašingtono. Pra­ėju­sią savaitę NATO ministrai sutarė, kad rytinėse NATO valstybėse, tarp jų ir Baltijos šalyse, nuo­­lat veiks besirotuojančios Aljanso narių jung­­­­tinės pajėgos. Kalbama apie šimtus ar tūks­­tantį kiekvienoje valstybėje.

Pirminė gy­­nybos linija – Rusijos kaimynystėje esančios vie­tos ir nedidelės, bet visų NATO šalių jungti­nės pajėgos, o už jų – „sunkioji kavalerija“.

Šiuo metu jau turime 150 amerikiečių ka­rių ir keliasdešimt sunkiosios šarvuotosios tech­ni­kos. Žinoma, tokios pajėgos mažai kuo ga­lės pa­­sipriešinti plataus masto Rusijos ata­kai, ta­čiau įvairių šalių karių dalyvavimas to­kiuo­se jun­giniuose ne tik sustiprins NATO ša­lių karių veiksmų koordi­navimą, bet ir mažins paties blo­ko politinio ski­limo tikimybę.

Kitaip sakant, į Rusijos sulaikymą bus įt­rauk­­­tos net ir Maskvos agresyviai politikai abe­­jingos Aljanso šalys. NATO vienybę ir greitą reakciją dar labiau su­stiprins sprendimas duo­ti NATO pajėgų va­dui lei­dimą be politinių dis­ku­sijų suteikti pa­gal­bą jungtiniams daliniams.

Praėjusią savaitę pranešta, kad Didžioji Bri­ta­nija siunčia penkis karinius laivus į Bal­ti­jos jūrą ir tobulina įgūdžius greitai permesti ka­­ri­nes pajėgas kovai ne su „Islamo valstybe“.

Taigi būtų tokia saugumo schema: pirminė gy­­nybos linija – Rusijos kaimynystėje esančios vie­tos ir nedidelės, bet visų NATO šalių jungti­nės pajėgos, o už jų – logistikos ir politinių dis­ku­­sijų nesuvaržyta „sunkioji kavalerija“ su ame­­­rikiečiais priešaky.

Jei tam bus pritarta per NATO viršūnių su­si­tikimą, Eu­ro­po­je bus suformuota visiškai nauja po šaltojo ka­ro saugumo architektūra, kurios tikslas – at­gra­syti Ru­siją nuo bet kokių avantiūrų ir sienų per­brai­žymo.

Koks, esant tokiai situacijai, būtų minėto BBC dokumentinio filmo scenarijus?

Sakykim, NATO ir Latvijos žvalgyba pražiop­­­­so rusišką maskuotę ir Daugpilyje Rytų Uk­­­­­­­­­rainos stiliumi kyla „spontaniški“ Latvijos ru­­sų protestai, kurių metu ginkluoti „žmogaus tei­­sių aktyvistai“ su Rusijos specialiųjų pajėgų eki­puote užima valstybines institucijas.

Vietoj diskusijų NATO šalių sostinėse, ar rei­­kėtų taikyti 5-ąjį Aljanso sutarties straipsnį, be­sirotuojančios NATO pajėgos kartu su Lat­vi­jos kariuomene, palaikomos šarvuotų dalinių, nesunkiai blokuoja Latvijos ir Rusijos pa­sie­nį ir taip atkerta separatistus nuo „humanita­rinės pa­galbos“ iš Rusijos.

Ypač gerai pasirodo italų Alpių šauliai, ku­rie tampa nacionalinėmis Italijos žvaigždėmis, o jų suimti „separatistai“ prisipažįsta esan­tys ne­­­­n­ugalimi Rusijos desantininkai, ku­rie, jų pa­čių žodžiais, pasiklydo grybaudami.

Kremliui belieka du variantai: atvirai pradėti konvencinį karą su NATO vals­­tybėmis ir netrukus sulaukti dar vieno su­triuškinimo arba atsitraukti.

Latviai nesunkiai sutriuškina be palaikymo likusius „sukilėlius“. Kol britai vis dar derina lai­ką, kada susirinkti vadavietėje, JAV vadovaujama sunkioji NATO kavalerija susitelkia ties potencialiais taikiniais: kartu su britų laivynu blokuojamas Kaliningradas, 14-oji Rusijos armijos Padniestrėje vadovybė neatlaikiusi įtampos užgeria, nelinksmos nuotaikos ir Ru­sijos pietinėje karinėje apygardoje.

Kremliui belieka du variantai: atvirai įsitraukti ir pradėti konvencinį karą su NATO vals­­tybėmis ir netrukus sulaukti dar vieno su­triuškinimo arba atsitraukti ir visą kaltę suversti „pasiklydusiems grybautojams“. Visa tai nu­tinka per tas pačias 34–60 valandų.

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...