Vytautas Didysis buvo mažo ūgio, bet mokėjo kariauti. Jo pusbrolis Skirgaila buvo girtuoklis ir mušeika, bet mokėjo gydyti. Jogaila buvo didis politikas, bet nebuvo toks didis karo vadas kaip jo pusbrolis Vytautas Didysis. Abu su Vytautu buvo blaivininkai. Gėrė tik šaltinio vandenį. Blaivybė bent iš pradžių buvo skiriamasis Gediminaičių bruožas.

Rimvydas VALATKA

Net didžiajam kunigaikščiui Algirdui priešiški maskvėnų metraščiai po jo mirties rašė: „Tas pats Algirdas buvo labai išmintingas ir kalbėjo daugeliu kalbų ir savo valdžia ir iškilumu pranoko beveik visus. Ir buvo didžiai santūrus, nusigręžęs nuo visų tuščių reikalų, pasilinksminimų ir pramogų ir kitų tokių nemėgo, bet rūpinosi savo valstybe dieną naktį. Nuo girtavimo gręžėsi ir vyno, midaus ir alaus, bet kokių svaigiųjų gėrimų negėrė; dėl to, kad nepakentė girtavimo ir visame kame buvo santūrus.“

O štai kaip lenkų šaltinis charakterizuoja Algirdo sūnų Jogailą: „Ūgio buvo mažo (~statura brevis~), malonaus būdo, galva buvo beveik visa plika, akis turėjo linksmas ir malonias, balsą skardų, mėgo ramybę ir taiką; visada buvo blaivus, nes jokio svaiginančio gėrimo, išskyrus vandenį, negėrė.“

Blaivybę iš Jogailos paveldėjo ir jo sūnus, Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Kazimieras. „Buvo visada santūrus žmogus, gėrė vandenį ir niekada neragavo vyno, midaus, alaus ir nevartojo vaistų, nekentė jų kvapo ir bjaurėjosi. Mėgo pirtį, dažnai mankštintis“, – rašo didįjį kunigaikštį Kazimierą pažinojęs Maciejus Miechovita.

Pirtį ir asmens higieną dievino ir Jogaila. Lenkų istorikas Stefanas M.Kuczynskis rašo, kad „visiškai tikėtina, jog karalius papročiais ir asmenine švara pranoko visą savo aplinką“: „Karalius dėvėjo balintos drobės marškinius, pilko audinio drabužius, kasdien skutosi, o skustuvą, žirklutes, šepečius ir dramblio kaulo šukas kelionėse visada turėjo su savimi. Pagaliau jis naudojosi lininėmis nosinėmis. Savo lenkiškos aplinkos nuostabai, taip pat dažnai maudėsi, paprastai kas trečią dieną, kartais dažniau.“

Lininės nosinės, šukos, žirklutės, kasdien skutasi ir, o gerasis Dieve, vos ne kasdien eina į pirtį! Net ir dabar tokia higienos regula daugeliui lietuvių, sprendžiant iš kvapų autobusuose ir troleibusuose,  sunkiai suvokiama. Galima tik įsivaizduoti, kokį furorą savo švarinimusi tikras barbaras, karalienės Jadvygos įsitikinimu, Jogaila sukėlė XIV a. pab. Krokuvos pilyje, kur, kaip ir visose Europos pilyse, asmens higiena nebuvo svarbiausias dalykas, švelniai kalbant. Viduramžių valdovams, kaip ir jų valdiniams, kur kas labiau rūpėjo sielos išganymas po mirties.

Ar LDK kariai buvo tokie pat blaivininkai kaip ir jų valdovai? Nieko panašaus – vyrai mėgo ne tik gerai pasimušti. Išlikęs niekinamas Kryžiuočių ordino magistro pasisakymas prieš pat Žalgirio mūšį apie lietuvius, kad jie turi „daugiau bokalų ir ąsočių nei ginklų“.

„Kai eina į karą, – rašo savo kronikoje ir Bernardas Wapowskis, – jie surenka 20 000 raitelių ir stengiasi kuo įspūdingiau pasirodyti. Gurguolių, vežimų ir mantos gabenasi palyginti per daug, todėl jų plačiai išskleistos stovyklos panašios į didžiules kariouomenes. Greiti kariauti; į pirmą kunigaikščio signalą prisistato nemokamai, bet gabesni antpuoliams negu tvarkingiems karo žygiams. Net iki pietų žmonės blaivūs, ryto metą tariasi ir atlieka savo reikalus, kitą dienos dalį praleidžia vaišindamiesi ir prie bokalų, kartais jų pokyliai trunka iki vėlyvos nakties ir ilgiau.“

Kaip į tai turėjo reaguoti tik šaltinio vandenį geriantys Vytautas ir Jogaila? Regis, valdovai kai kuriose srityse buvo daug liberalesni nei dabartiniai politikai – jie neprimetinėjo savo gyvenimo būdo valdiniams. Bent jau tol, kol tai negrėsė kariuomenės pagrindams.

Tačiau tuoj po Žalgirio mūšio, kai nugalėtojai kryžiuočių stovykloje paėmė „daug statinių su vynu, o prie jų pripuolę pailsę LDK ir Karūnos kareiviai pylėsi vyną į šalmus, pirštines, batus ir gėrė“, nebeišlaikė ir Jogailos nervai. Ką daro karalius blaivininkas?

Karalius, baimindamasis nusigėrimo, kuriuo priešas galėjo pasinaudoti, o žmonės – pasiligoti bei pasidaryti netinkami tolesniam karui, įsakė statines sukapoti. Tai buvo tučtuojau padaryta, ir gausybė vyno, sruvenančio upeliu per lavonus, kurių daug krito stovykloje, susimaišiusio su žmonių ir arklių krauju, raudona srove plaukė net iki pievų prie Tanenbergo.

Tai, kad nuo beprotiško gėrimo galima ne tik pasiligoti, Jogaila žinojo ne iš nuogirdų. Rusų metraštis aprašo, kaip 1396 m., neva nunuodytas medžioklėje už Dniepro, po 7 dienų Kijeve mirė mirė Jogailos brolis Skirgaila. Kiti metraščiai kalba apie apnuodytą gėrimą, kurio Skirgaila per daug išgėręs. „Bet juk ir patys gėrimai, kai jie vartojami be saiko, yra nuodai“, – knygoje „Vytauto Lietuva“ pamokomai priduria Jozefas I.Kraszewskis.

Blaivininko Jogailos anūkas ir tokio pat Kazimiero sūnus Frydrichas, kuris tėvo buvo paskirtas vyskupu, būdamas Krokuvos kardinolu, mirė vos 35-erių, nes, anot M.Miechovitos, „gyveno tuščią, veltėdišką gyvenimą girtaudamas, nuolat puotaudamas, šlykščiai ištvirkaudamas“. Mirties priežastis – „prancūziška“ liga (sifilis). Bet tai, kad Jogailaičio organizmas anksti pasidavė ligai, M.Miechovita pirmiausia siejo su kardinolo pomėgiu „persivalgyti ir gerti daug alaus – ypač Piontkuvo, sunkiai virškinamo su prieskoniais“.

Puotos ir mėgavimasis alkoholiu buvo pagrindinė XV a. pab.–XVI a. pr. dvaro pramoga. Praėjus keleriems metams po kardinolo mirties jo brolio Žygimanto Senojo dvare įkuriama Ėdrūnų ir girtuoklių draugija. Galutinę pergalę šventė ne Jogailos ir Vytauto blaivybė, kai jie per Kalėdas Trakuose gerdavo tik šaltinio vandenį, o pražūtinga Skirgailos aistra.

LVCA

Giedraičiai – garsi istorinė Lietuvos šeima. Šios giminės ištakos ieškotinos dabartinių Giedraičių vietovės, minimos jau XIV amžiuje, apylinkėse. Būtent iš čia Giedraičiai išsikėlė į Žemaitiją, dabartinėje Baltarusijoje buvusias LDK teritorijas, Lenkiją, o Antrojo pasaulinio karo metais – ir į Didžiąją Britaniją bei Prancūziją. Taip Giedraičių giminės istorija peržengė vienos valstybės ribas ir tapo, galima sakyti, transnacionalinė.

Alvydas NIKŽENTAITIS

Neneigiant Giedraičių žinomumo įvairiose šalyse, šiandien apie šią giminę daugiausia rašoma Lietuvoje ir Lenkijoje, o tai suteikia galimybę paanalizuoti, kokie šios šeimos istorijos puslapiai yra svarbūs lietuviams, o kokie – lenkams.

Žinomiausi Lietuvos Giedraičiai siejami su Žemaitija. Net keturi jų buvo Žemaičių vyskupai. XV a. pabaigoje – XVII a. pradžioje Žemaičių vyskupiją valdė Merkelis Giedraitis (1536–1609). XVIII a. pabaigoje Žemaičių vyskupas buvo Steponas Jonas Giedraitis (mirė 1803 m.).

Po jo Žemaičiuose vyskupavo Juozapas Arnulfas Giedraitis (1754–1838). Jis garsus dar ir tuo, kad buvo Naujojo Testamento į lietuvių kalbą vertėjas ir Žemaičių lituanistinio sąjūdžio inspiratorius. J.A.Giedraičio pavyskupys buvo Simonas Mykolas Giedraitis (mirė 1844 m.), po vyskupo Juozapo Arnulfo mirties keletą metų valdęs Žemaičių vyskupiją.

Apie vėliau gyvenusius Giedraičius Lietuvoje populiarūs informacijos šaltiniai žinių nepateikia, išskyrus Michalą Giedroycą, kuris Molėtų krašte yra pagarsėjęs kaip mecenatas, daug padaręs dėl Giedraičių šeimos paveldo išsaugojimo.

Lenkijoje apie senąją Giedraičių giminę populiarioje spaudoje ir internetinėje erdvėje galima rasti tik keletą užuominų. Dominuoja Jerzy Giedroycas (1906–2000) – Literatūros instituto įkūrėjas ir pirmiausia Paryžiuje leisto žurnalo „Kultura“ leidėjas. Tačiau ir jis Lietuvoje žinomas tik siauram specialistų ratui bei keletui politikų.

Po J.Giedroyco mirties buvo pagamintos trys jo pomirtinės kaukės. Viena jų liko Paryžiuje, kitos dvi atvežtos į Lietuvą. Šiandien jos saugomos Varnių katedroje ir Videniškių vienuolyne. Nepaisant net ir šios aplinkybės, J.Giedroycui neatsirado vietos internetinėje Videniškių vienuolyno muziejaus įžymių žmonių ekspozicijoje.

Giedraičių giminės atvejis yra tipinis pavyzdys, kaip lietuvius ir lenkus siejanti istorija gali būti suvokiama asimetriškai. Galima sakyti, kad lietuviai, nepaisant profesoriaus Alvydo Jokubaičio raginimų daugiau dėmesio skirti tarpukario Lietuvai, ir toliau mėgsta LDK ir didžiuojasi jos istorija, tačiau iš jos visiškai eliminuoja lenkus.

Nors lietuviai, kaip katalikiška save laikanti tauta, teigiamai vertina krikštą, tačiau beveik niekur nepabrėžiama, kad krikštas įvyko dėl Krėvos unijos su Lenkija, o Lietuvą apkrikštijo Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila. Panašiai ir su Žalgiriu. Šiam mūšiui vadovavo Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. Lenkai čia tarsi niekuo dėti, nes pergalė buvo pasiekta tik dėl talentingo lietuvių taktinio manevro.

Lietuviai labai didžiuojasi Radvilomis, Chodkevičiais, tačiau sunkiai gali įsivaizduoti, kad daugelio šių didikų gimtoji kalba bent nuo XVII amžiaus jau buvo lenkų, nors jie patys ne tik save laikė lietuviais, bet ir buvo Lietuvos patriotai.

Toks lenkiško elemento ignoravimas LDK istorijoje lemia ir požiūrį į Lietuvos lenkus. Nors jų tik mažesnė dalis į Lietuvą atvyko iš Lenkijos, o po Antrojo pasaulinio karo – ir iš Baltarusijos, daugumos lietuvių nuomone, visi jie yra atėjūnai, ir, užuot reikalavę „w“ savo pavardėse, turėtų išsinešdinti į Lenkiją.

Ne geriau ir su mūsų kaimynais lenkais. Jie į lietuvius dar ir šiandien žiūri per unijinės Lietuvos ir Lenkijos istorijos prizmę ir visiškai ignoruoja modernią lietuvių tautą.

Geriausiai šią situaciją nusako viena istorija, papasakota man žinomo Lietuvos rašytojo, kuriam taip ir nepavyko savo kolegos iš Lenkijos nusivežti į Kauną, nors šis ketverius metus gyveno Vilniuje ir visiems pasakojo esantis didelis M.K.Čiurlionio talento gerbėjas. Galima manyti, kad Kaunas ir šiandien lenkams nesisieja su šioje šalyje paplitusiu lietuvio stereotipu. Todėl neretas Lenkijos gyventojas, bijodamas to stereotipo sugriovimo, šio miesto atvirai, o gal ir nesąmoningai privengia.

Po šio ekskurso grįžkime prie J.Giedroyco. Politiškai jis yra iš tikrųjų įvertintas: 1997 m. jam suteiktas Lietuvos garbės piliečio vardas, o 1998 m. jis buvo apdovanotas Gedimino pirmojo laipsnio ordinu, bet visuomenė apie jį vis tiek dar mažai žino. Todėl, žinant, kad šis laikotarpis priklausė geriausių Lietuvos ir Lenkijos santykių dešimtmečiui, galima klausti, ar taip Lietuvos politikai nebandė pataikauti Lenkijai.

Vertinant šio Giedraičių giminės atstovo istorinius nuopelnus verta pabrėžti, kad dauguma jų susiję ne tiek su bendra kultūrine veikla, kaip rodytų jo įkurtos institucijos ir žurnalai: 1946 m. – Literatūros institutas, 1947 m. – garsusis  žurnalas „Kultura“, 1962 m. – „Zeszyty historyczne“ („Istorijos sąsiuviniai“). J.Giedroycas priklauso tam negausiam sluoksniui žmonių, kurie labai anksti numatė Sovietų Sąjungos žlugimą.

Jo mintys apie SSRS žlugimą jo bendražygio Juliuszo Mieroszewicziaus buvo užfiksuotos jau 1974-aisiais, tačiau, pasak jį gerai pažinojusio ir su juo besibičiuliavusio Adamo Michniko, jos subrendo gerokai anksčiau.

Priešingai nei kiti autoriai, prognozavę SSRS žlugimą, J.Giedroycas žengė dar toliau ir sukūrė politinę doktriną, kaip regiono šalys turėtų bendrauti tarpusavyje jau neegzistuojant SSRS. Ši jo doktrina žinoma ULB (Ukraina, Lietuva, Baltarusija) vardu.

Supaprastinant J.Giedroyco mintis, jo doktriną galima suvesti į du svarbiausius teiginius:

1) Jeigu pokomunistinė Lenkija nori išlikti nepriklausoma valstybė, ji privalo įveikti savo nacionalizmą, užmegzti gerus kaimyninius santykius su Ukraina, Lietuva ir Baltarusija, o kartu atsisakyti bet kokių teritorinių pretenzijų į Vilnių ir Lvovą.

2) Siekdama įveikti savo nacionalizmą, Lenkija privalo atsisakyti „istorinio imperializmo“, t.y. savikritiškai įvertinti savo praeitį ir atsisakyti Lenkijos, kaip kultūros nešėjos kaimynėms, koncepcijos, kuri tose šalyse ir buvo bei yra suvokiama kaip lenkiškasis istorinis imperializmas.

Nors tokius uždavinius kėlė Lenkijai, autorius tikėjosi, kad jo priesakų tuo pat metu laikysis ir Lenkijos kaimynės Ukraina, Lietuva ir Baltarusija.

Dažnai net ir genialiausios politinės koncepcijos, nukreiptos į ateitį, lieka neįgyvendintos. Tik retais atvejais geniali teorija bandoma įgyvendinti praktiškai. J.Giedroycui tai iš dalies pasisekė, ir tai lėmė jo pasirinkta veiklos strategija, gyvenant ir dirbant emigracijoje.

Šiuo požiūriu J.Giedroycas turi lietuvišką atitikmenį – Prezidentą Valdą Adamkų, kuris, gyvendamas JAV, nuolat ragino atsigręžti veidu į tuomet dar sovietinę Lietuvą ir palaikyti ryšius su čia gyvenančiais žmonėmis.

Panašios pozicijos laikėsi ir J.Giedroycas. Jis sąmoningai apsigyveno Paryžiuje, o ne Londone, kur buvo politinis lenkų emigracijos centras. Lenkų emigracijos politiniai lyderiai, panašiai kaip ir V.Adamkaus idėjiniai oponentai tarp JAV išeivių, laikėsi tos pačios nuostatos – jokių kontaktų su komunistine Lenkijos valdžia ir su Lenkijoje gyvenančiais lenkais.

J.Giedroycui tam tikru požiūriu buvo lengviau nei V.Adamkui. Stipri opozicija Lenkijoje ir 1980 m. susikūręs „Solidarnosc“ judėjimas suteikė jam geresnių galimybių daryti įtaką procesams komunistinėje Lenkijoje, kur opozicijai taip pat reikėjo kontaktų su Vakarais. Taip „Kultura“ tapo vienu svarbiausių lenkų opozicijos langų Vakaruose, o J.Giedroycas įgijo galimybę perteikti jiems savo ULB politinę doktriną.

J.Giedroycas tapo idėjiniu autoritetu tokiems „Solidarnosc“ lyderiams, kaip Bronislawas Geremekas, Jacekas Kuronis, A.Michnikas ir Bogdanas Borusiewiczius. Pirmiesiems pokomunistiniams Lenkijos prezidentams tapo moraliai privaloma susitikti su J.Giedroycu. Tiesa, Lecho Walęsos santykiai su Giedroycu nesusiklostė, užtat Alexanderiui Kwasniewskiui sekėsi daug geriau.

Ne veltui jis ir jo užsienio reikalų ministras B.Geremekas ne kartą yra kartoję, kad Lenkijos užsienio politikoje bus tiek, kiek reikia J.Giedroyco. ULB tapo svarbiausia, bent nuo 1996 m., Lenkijos užsienio politikos doktrina, o savo disertacijoje Lenkijos užsienio politiką analizavęs vokiečių politologas ir diplomatas Sebastianas Gebhardtas pabrėžė, kad nežinant ULB koncepcijos būtų sudėtinga paaiškinti tokią draugišką Lenkijos užsienio politikos laikyseną Lietuvos ir Ukrainos atžvilgiu XX a. paskutiniame dešimtmetyje.

ULB doktrina, regis, turėjo įtakos ir Vilniaus krašto likimui po 1990-ųjų. Remiantis kai kuriais to meto amžininkų, tarp jų ir Lenkijos užsienio reikalų ministerijos Europos departamento direktoriaus pavaduotojo pirmojoje pokomunistinės Lenkijos vyriausybėje Grzegorzo Kostrzewos Zorbaso, atsiminimais, J.Giedroyco sekėjų (tarp jų minimi A.Michnikas, B.Geremekas, J.Kuronis) pastangomis pavyko sukliudyti Vakarų Lenkijos sovietinės respublikos su Vilniaus kraštu sukūrimą SSRS sudėtyje. Vilnius, kaip ir ragino J.Giedroycas, antrą kartą jau netapo Lietuvos ir Lenkijos nesantaikos priežastimi.

Po ką tik įvykusių Lenkijos prezidento rinkimų ir artėjant Seimo rinkimams Lietuvos politikų kuluaruose svarstomas klausimas, ko reikėtų imtis siekiant pagerinti Lietuvos ir Lenkijos santykius. Pirmasis atsakymas į šį klausimą skamba paprastai: atlikti namų darbus, bent jau patvirtinant Lietuvos Seime tarptautinės aviacijos taisykles, leidžiančias pavardžių rašyboje „w“. O po to jau nekenktų susitikimuose su lenkų politikais užduoti klausimą apie J.Giedroyco aktualumą Lenkijos užsienio politikai.

Nors ULB doktrinos poveikis, formuojant užsienio politiką, pasikeitus kartoms sumažėjo, ji vis dar stipriai veikia mūsų kaimynus: Lietuvoje beveik neprisimenamas Giedraičių giminės atstovas išlieka svarbus užsienio politikos ir pirmiausia Lietuvos ir Lenkijos santykių veikėjas. Primenant lenkams ULB doktrinos svarbą, ji praverstų ir Lietuvos užsienio politikai.

Vytautas buvo mažas, bet labai mitrus. Jogaila buvo neaukštas, bet spinduliavo karališką didybę ir buvo puikios fizinės formos. Medžiojo ir jodinėjo iki žilos senatvės, buvo atsparus šalčiui ir karščiui, pūgoms ir dulkėms. O 300 vaikų į pasaulį paleidęs karalius Augustas II buvo milžinas, kuris Biržų pilyje besivaržydamas su dvimetriniu caru Petru I sulankstė visas Radvilų sidabrines lėkštes.

Rimvydas VALATKA

Kokio tiksliai ūgio buvo mūsų valdovai? Ar, be Augusto II, praminto Stipriuoju, kuris nors galėjo pagal ūgį pretenduoti į Lietuvos krepšinio rinktinę?

Viduramžiais, o ir vėliau, karaliai mokyklų nelankė – niekas ir jų ūgio nematavo. Vienų ūgis kronikininkams krisdavo į akis, kitų – ne. Tam, kad kristum į akį viską matančiai vienuolyno pelei, turėjai būti arba labai aukštas, arba neūžauga. Vienoje kronikoje yra įrašas, skelbiantis, kad pirmoji Jogailos žmona Jadvyga buvusi net 180 cm ūgio.

Jei tai tiesa, tai visos kronikos, kurios ją vadino išskirtine gražuole, yra melas nuo pradžios iki galo. Tokio ūgio panelė šalia neaukšto Jogailos XIV a. pabaigos krokuviečiams būtų atrodžiusi kaip tikras monstras.

Jadvyga Anžu sūnaus Jogailai nepagimdė, o štai Vytauto Didžiojo pripiršta lietuvių kunigaikštytė Sofija Alšėniškė jam pagimdė net du. Karalaitis Kazimieras (1427–1492) būdamas vos trylikos metų buvo išrinktas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Kokio ūgio buvo Kazimieras?

Pasak Motiejaus Miechovitos, kuris Kazimierą pažinojo asmeniškai, didysis kunigaikštis Kazimieras buvo aukšto ūgio, nuo kaktos iki viršugalvio, kaip ir jo tėvas Jogaila, visiškai plikas, pailgo lieso veido, o kalbėjo švepluodamas. Tik ką reiškė aukštas ūgis XV a. Lietuvoje?

Prieš 42 metus atlikti Vavelio katedros Šv. Kryžiaus koplyčioje gulinčių Kazimiero palaikų tyrimai patvirtino kronikininkų aprašymus. Nustatyta, kad Kazimieras galėjo būti 173–179 centimetrų ūgio. Ne krepšininkas, bet tais laikais tai buvo tikrai aukštas vyras. Tarkim, Kazimierą galima palyginti su kone šimtmečiu vėliau gyvenusiu Ferdinandu Habsburgu, kurio ūgis siekė vos 165 cm.

Kazimiero skeletas buvo taisyklingas, jo kaulai nerodė jokių ligų ar traumų. Kaip ir jo broils, anksti prie Varnos mūšyje su turkais žuvęs Vengrijos karalius Vladislovas Jogailaitis, Kazimieras buvo stipraus sudėjimo ir puikios sportinės formos. Nuo paauglystės ir jaunystės Vilniuje iki gyvenimo pabaigos – aistringas medžiotojas ir paukščių gaudytojas.

Nebuvo maža ir Kazimiero žmona Elžbieta Habsburgaitė (1436–1505) – jos ūgis galėjo siekti 160–165 cm. Elžbieta buvo blondinė, bet visi kronikininkai lyg susitarę užrašo: akivaizdžiai negraži ponia, su atvipusia lūpa ir iškrypusiu stuburu. Kai kurie Jogailaičiai paveldės ne simpatiškų Gediminaičių, o kur kas mažiau simpatiškų Habsburgų bruožus.

Tas pats kronikininkas Motiejus Miechovita pastebės, kad Elžbietos ir Kazimiero sūnus, Lenkijos karalius Jonas Albrechtas (1459–1501) neturėjo Jogailaičiams būdingo pailgo veido ir į kitus Jogailaičius buvo panašus tik tamsia oda, tamsiais plaukais ir rudomis akimis. Tačiau ir Jonas Albrechtas buvo iš stuomens ir iš liemens: „Buvo aukšto ūgio, rudų akių, stambus, kaulėtas ir stiprus, greitų judesių.“ Tik veidas „išbertas kažkokiais spuogais“ ir dar „prakaituotas“.

Kromeris savo kronikoje įrašo tą patį, ką sako ir Miechovita: „Buvo aukšto ūgio.“ Ir Bielskis sako tą patį. Tad visai įmanoma, kad Jogailos ir Sofijos Alšėniškės anūkas Jonas Albrechtas taip pat galėjo būti bent jau rinktinės įžaidėjo Luko Lekavičiaus ūgio.

Ir, priešingai, rašydami apie Kazimiero sūnaus, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo dukrą Braunšveigo hercogienę Sofiją (1522–1575) kronikininkai pūtė akis dėl labai žemo šios Jogailaitės ūgio.

Kai jau šiais laikais Volfenbiutelio Mergelės Marijos bažnyčios administratorius dr. Dieteris Menzelis išmatavo švininį didžiojo kunigaikščio Gedimino proproproanūkės Sofijos sarkofagą, paaiškėjo, kad Žygimanto Augusto sesers karstas turėjo būti trumpesnis nei 150 cm. Bet mažas ūgis nesutrukdė Sofijai tapti viena inteligentiškiausių ir labiausiai išsilavinusių Vidurio Europos moterų.

Visi kronikininkai negaili pagyrų Jogailaičių fizinei jėgai. Tai, kad tai nebuvo vien įprasti karaliams pataikavimai, rodo ne tik kronikininkui A.Bonfiniui priklausantis Kazimiero sūnaus, Vengrijos ir Čekijos karaliaus Vladislovo (1456–1516) stoto palyginimas su karo dievu Marsu, bet ir kronikose užfiksuoti jo riteriški gebėjimai.

1482 m. karalius Vladislovas, amžininkų apibūdintas kaip „puikus žmogus, bet ne karalius“, Prahoje surengtame riterių turnyre laimėjo net šešias dvikovas ir tik kartą priešininko buvo numestas nuo žirgo. Prahos Šv. Vaclavo bažnyčios koplyčios sienoje esančiame paveiksle Vladislovas Jogailaitis pavaizduotas kaip solidus ir gražus vidutinio ūgio vyras.

Tiesa, jau kiek vėliau jį surietė artritas, kankino podagra, o į gyvenimo pabaigą Vladislovas buvo smarkiai nutukęs – būsena, nebūdinga Jogailaičiams.

O koks iš tikrųjų buvo Jogailos žmonos Jadvygos ūgis? Jos skeleto tyrimai parodė, kad karalienė buvo apie 170 cm ar net 172–173 cm ūgio. Iki manekenės trūktų, bet antropologiniai XIV–XVI a. Lietuvos moterų skeletų tyrimai rodo, kad lietuvės ūgis tuo metu siekė vos 148,7–154,5 cm.

Jogailienė buvo stipri ir sveika moteris. Ar tikrai graži? Tikėtina. Nors kronikininko Jano Długoszo patikinimų, kad Jadvyga, tekėdama už Jogailos, buvo įstabaus grožio mergina, nereikėtų priimti už gryną pinigą – vestuvių dieną dvylikametė Jadvyga daugiausia galėjo būti tik labai gražus vaikas.