2016 Kovo 06

Veido archyvas

Pamirštas kunigaikštis Giedraitis

veidas.lt

LVCA

Giedraičiai – garsi istorinė Lietuvos šeima. Šios giminės ištakos ieškotinos dabartinių Giedraičių vietovės, minimos jau XIV amžiuje, apylinkėse. Būtent iš čia Giedraičiai išsikėlė į Žemaitiją, dabartinėje Baltarusijoje buvusias LDK teritorijas, Lenkiją, o Antrojo pasaulinio karo metais – ir į Didžiąją Britaniją bei Prancūziją. Taip Giedraičių giminės istorija peržengė vienos valstybės ribas ir tapo, galima sakyti, transnacionalinė.

Alvydas NIKŽENTAITIS

Neneigiant Giedraičių žinomumo įvairiose šalyse, šiandien apie šią giminę daugiausia rašoma Lietuvoje ir Lenkijoje, o tai suteikia galimybę paanalizuoti, kokie šios šeimos istorijos puslapiai yra svarbūs lietuviams, o kokie – lenkams.

Žinomiausi Lietuvos Giedraičiai siejami su Žemaitija. Net keturi jų buvo Žemaičių vyskupai. XV a. pabaigoje – XVII a. pradžioje Žemaičių vyskupiją valdė Merkelis Giedraitis (1536–1609). XVIII a. pabaigoje Žemaičių vyskupas buvo Steponas Jonas Giedraitis (mirė 1803 m.).

Po jo Žemaičiuose vyskupavo Juozapas Arnulfas Giedraitis (1754–1838). Jis garsus dar ir tuo, kad buvo Naujojo Testamento į lietuvių kalbą vertėjas ir Žemaičių lituanistinio sąjūdžio inspiratorius. J.A.Giedraičio pavyskupys buvo Simonas Mykolas Giedraitis (mirė 1844 m.), po vyskupo Juozapo Arnulfo mirties keletą metų valdęs Žemaičių vyskupiją.

Apie vėliau gyvenusius Giedraičius Lietuvoje populiarūs informacijos šaltiniai žinių nepateikia, išskyrus Michalą Giedroycą, kuris Molėtų krašte yra pagarsėjęs kaip mecenatas, daug padaręs dėl Giedraičių šeimos paveldo išsaugojimo.

Lenkijoje apie senąją Giedraičių giminę populiarioje spaudoje ir internetinėje erdvėje galima rasti tik keletą užuominų. Dominuoja Jerzy Giedroycas (1906–2000) – Literatūros instituto įkūrėjas ir pirmiausia Paryžiuje leisto žurnalo „Kultura“ leidėjas. Tačiau ir jis Lietuvoje žinomas tik siauram specialistų ratui bei keletui politikų.

Po J.Giedroyco mirties buvo pagamintos trys jo pomirtinės kaukės. Viena jų liko Paryžiuje, kitos dvi atvežtos į Lietuvą. Šiandien jos saugomos Varnių katedroje ir Videniškių vienuolyne. Nepaisant net ir šios aplinkybės, J.Giedroycui neatsirado vietos internetinėje Videniškių vienuolyno muziejaus įžymių žmonių ekspozicijoje.

Giedraičių giminės atvejis yra tipinis pavyzdys, kaip lietuvius ir lenkus siejanti istorija gali būti suvokiama asimetriškai. Galima sakyti, kad lietuviai, nepaisant profesoriaus Alvydo Jokubaičio raginimų daugiau dėmesio skirti tarpukario Lietuvai, ir toliau mėgsta LDK ir didžiuojasi jos istorija, tačiau iš jos visiškai eliminuoja lenkus.

Nors lietuviai, kaip katalikiška save laikanti tauta, teigiamai vertina krikštą, tačiau beveik niekur nepabrėžiama, kad krikštas įvyko dėl Krėvos unijos su Lenkija, o Lietuvą apkrikštijo Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila. Panašiai ir su Žalgiriu. Šiam mūšiui vadovavo Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. Lenkai čia tarsi niekuo dėti, nes pergalė buvo pasiekta tik dėl talentingo lietuvių taktinio manevro.

Lietuviai labai didžiuojasi Radvilomis, Chodkevičiais, tačiau sunkiai gali įsivaizduoti, kad daugelio šių didikų gimtoji kalba bent nuo XVII amžiaus jau buvo lenkų, nors jie patys ne tik save laikė lietuviais, bet ir buvo Lietuvos patriotai.

Toks lenkiško elemento ignoravimas LDK istorijoje lemia ir požiūrį į Lietuvos lenkus. Nors jų tik mažesnė dalis į Lietuvą atvyko iš Lenkijos, o po Antrojo pasaulinio karo – ir iš Baltarusijos, daugumos lietuvių nuomone, visi jie yra atėjūnai, ir, užuot reikalavę „w“ savo pavardėse, turėtų išsinešdinti į Lenkiją.

Ne geriau ir su mūsų kaimynais lenkais. Jie į lietuvius dar ir šiandien žiūri per unijinės Lietuvos ir Lenkijos istorijos prizmę ir visiškai ignoruoja modernią lietuvių tautą.

Geriausiai šią situaciją nusako viena istorija, papasakota man žinomo Lietuvos rašytojo, kuriam taip ir nepavyko savo kolegos iš Lenkijos nusivežti į Kauną, nors šis ketverius metus gyveno Vilniuje ir visiems pasakojo esantis didelis M.K.Čiurlionio talento gerbėjas. Galima manyti, kad Kaunas ir šiandien lenkams nesisieja su šioje šalyje paplitusiu lietuvio stereotipu. Todėl neretas Lenkijos gyventojas, bijodamas to stereotipo sugriovimo, šio miesto atvirai, o gal ir nesąmoningai privengia.

Po šio ekskurso grįžkime prie J.Giedroyco. Politiškai jis yra iš tikrųjų įvertintas: 1997 m. jam suteiktas Lietuvos garbės piliečio vardas, o 1998 m. jis buvo apdovanotas Gedimino pirmojo laipsnio ordinu, bet visuomenė apie jį vis tiek dar mažai žino. Todėl, žinant, kad šis laikotarpis priklausė geriausių Lietuvos ir Lenkijos santykių dešimtmečiui, galima klausti, ar taip Lietuvos politikai nebandė pataikauti Lenkijai.

Vertinant šio Giedraičių giminės atstovo istorinius nuopelnus verta pabrėžti, kad dauguma jų susiję ne tiek su bendra kultūrine veikla, kaip rodytų jo įkurtos institucijos ir žurnalai: 1946 m. – Literatūros institutas, 1947 m. – garsusis  žurnalas „Kultura“, 1962 m. – „Zeszyty historyczne“ („Istorijos sąsiuviniai“). J.Giedroycas priklauso tam negausiam sluoksniui žmonių, kurie labai anksti numatė Sovietų Sąjungos žlugimą.

Jo mintys apie SSRS žlugimą jo bendražygio Juliuszo Mieroszewicziaus buvo užfiksuotos jau 1974-aisiais, tačiau, pasak jį gerai pažinojusio ir su juo besibičiuliavusio Adamo Michniko, jos subrendo gerokai anksčiau.

Priešingai nei kiti autoriai, prognozavę SSRS žlugimą, J.Giedroycas žengė dar toliau ir sukūrė politinę doktriną, kaip regiono šalys turėtų bendrauti tarpusavyje jau neegzistuojant SSRS. Ši jo doktrina žinoma ULB (Ukraina, Lietuva, Baltarusija) vardu.

Supaprastinant J.Giedroyco mintis, jo doktriną galima suvesti į du svarbiausius teiginius:

1) Jeigu pokomunistinė Lenkija nori išlikti nepriklausoma valstybė, ji privalo įveikti savo nacionalizmą, užmegzti gerus kaimyninius santykius su Ukraina, Lietuva ir Baltarusija, o kartu atsisakyti bet kokių teritorinių pretenzijų į Vilnių ir Lvovą.

2) Siekdama įveikti savo nacionalizmą, Lenkija privalo atsisakyti „istorinio imperializmo“, t.y. savikritiškai įvertinti savo praeitį ir atsisakyti Lenkijos, kaip kultūros nešėjos kaimynėms, koncepcijos, kuri tose šalyse ir buvo bei yra suvokiama kaip lenkiškasis istorinis imperializmas.

Nors tokius uždavinius kėlė Lenkijai, autorius tikėjosi, kad jo priesakų tuo pat metu laikysis ir Lenkijos kaimynės Ukraina, Lietuva ir Baltarusija.

Dažnai net ir genialiausios politinės koncepcijos, nukreiptos į ateitį, lieka neįgyvendintos. Tik retais atvejais geniali teorija bandoma įgyvendinti praktiškai. J.Giedroycui tai iš dalies pasisekė, ir tai lėmė jo pasirinkta veiklos strategija, gyvenant ir dirbant emigracijoje.

Šiuo požiūriu J.Giedroycas turi lietuvišką atitikmenį – Prezidentą Valdą Adamkų, kuris, gyvendamas JAV, nuolat ragino atsigręžti veidu į tuomet dar sovietinę Lietuvą ir palaikyti ryšius su čia gyvenančiais žmonėmis.

Panašios pozicijos laikėsi ir J.Giedroycas. Jis sąmoningai apsigyveno Paryžiuje, o ne Londone, kur buvo politinis lenkų emigracijos centras. Lenkų emigracijos politiniai lyderiai, panašiai kaip ir V.Adamkaus idėjiniai oponentai tarp JAV išeivių, laikėsi tos pačios nuostatos – jokių kontaktų su komunistine Lenkijos valdžia ir su Lenkijoje gyvenančiais lenkais.

J.Giedroycui tam tikru požiūriu buvo lengviau nei V.Adamkui. Stipri opozicija Lenkijoje ir 1980 m. susikūręs „Solidarnosc“ judėjimas suteikė jam geresnių galimybių daryti įtaką procesams komunistinėje Lenkijoje, kur opozicijai taip pat reikėjo kontaktų su Vakarais. Taip „Kultura“ tapo vienu svarbiausių lenkų opozicijos langų Vakaruose, o J.Giedroycas įgijo galimybę perteikti jiems savo ULB politinę doktriną.

J.Giedroycas tapo idėjiniu autoritetu tokiems „Solidarnosc“ lyderiams, kaip Bronislawas Geremekas, Jacekas Kuronis, A.Michnikas ir Bogdanas Borusiewiczius. Pirmiesiems pokomunistiniams Lenkijos prezidentams tapo moraliai privaloma susitikti su J.Giedroycu. Tiesa, Lecho Walęsos santykiai su Giedroycu nesusiklostė, užtat Alexanderiui Kwasniewskiui sekėsi daug geriau.

Ne veltui jis ir jo užsienio reikalų ministras B.Geremekas ne kartą yra kartoję, kad Lenkijos užsienio politikoje bus tiek, kiek reikia J.Giedroyco. ULB tapo svarbiausia, bent nuo 1996 m., Lenkijos užsienio politikos doktrina, o savo disertacijoje Lenkijos užsienio politiką analizavęs vokiečių politologas ir diplomatas Sebastianas Gebhardtas pabrėžė, kad nežinant ULB koncepcijos būtų sudėtinga paaiškinti tokią draugišką Lenkijos užsienio politikos laikyseną Lietuvos ir Ukrainos atžvilgiu XX a. paskutiniame dešimtmetyje.

ULB doktrina, regis, turėjo įtakos ir Vilniaus krašto likimui po 1990-ųjų. Remiantis kai kuriais to meto amžininkų, tarp jų ir Lenkijos užsienio reikalų ministerijos Europos departamento direktoriaus pavaduotojo pirmojoje pokomunistinės Lenkijos vyriausybėje Grzegorzo Kostrzewos Zorbaso, atsiminimais, J.Giedroyco sekėjų (tarp jų minimi A.Michnikas, B.Geremekas, J.Kuronis) pastangomis pavyko sukliudyti Vakarų Lenkijos sovietinės respublikos su Vilniaus kraštu sukūrimą SSRS sudėtyje. Vilnius, kaip ir ragino J.Giedroycas, antrą kartą jau netapo Lietuvos ir Lenkijos nesantaikos priežastimi.

Po ką tik įvykusių Lenkijos prezidento rinkimų ir artėjant Seimo rinkimams Lietuvos politikų kuluaruose svarstomas klausimas, ko reikėtų imtis siekiant pagerinti Lietuvos ir Lenkijos santykius. Pirmasis atsakymas į šį klausimą skamba paprastai: atlikti namų darbus, bent jau patvirtinant Lietuvos Seime tarptautinės aviacijos taisykles, leidžiančias pavardžių rašyboje „w“. O po to jau nekenktų susitikimuose su lenkų politikais užduoti klausimą apie J.Giedroyco aktualumą Lenkijos užsienio politikai.

Nors ULB doktrinos poveikis, formuojant užsienio politiką, pasikeitus kartoms sumažėjo, ji vis dar stipriai veikia mūsų kaimynus: Lietuvoje beveik neprisimenamas Giedraičių giminės atstovas išlieka svarbus užsienio politikos ir pirmiausia Lietuvos ir Lenkijos santykių veikėjas. Primenant lenkams ULB doktrinos svarbą, ji praverstų ir Lietuvos užsienio politikai.

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...