2016 Balandžio 09

#Veidoarchyvas

Ką Trakuose gerdavo Vytautas Didysis su Jogaila?

veidas.lt

Vytautas Didysis buvo mažo ūgio, bet mokėjo kariauti. Jo pusbrolis Skirgaila buvo girtuoklis ir mušeika, bet mokėjo gydyti. Jogaila buvo didis politikas, bet nebuvo toks didis karo vadas kaip jo pusbrolis Vytautas Didysis. Abu su Vytautu buvo blaivininkai. Gėrė tik šaltinio vandenį. Blaivybė bent iš pradžių buvo skiriamasis Gediminaičių bruožas.

Rimvydas VALATKA

Net didžiajam kunigaikščiui Algirdui priešiški maskvėnų metraščiai po jo mirties rašė: „Tas pats Algirdas buvo labai išmintingas ir kalbėjo daugeliu kalbų ir savo valdžia ir iškilumu pranoko beveik visus. Ir buvo didžiai santūrus, nusigręžęs nuo visų tuščių reikalų, pasilinksminimų ir pramogų ir kitų tokių nemėgo, bet rūpinosi savo valstybe dieną naktį. Nuo girtavimo gręžėsi ir vyno, midaus ir alaus, bet kokių svaigiųjų gėrimų negėrė; dėl to, kad nepakentė girtavimo ir visame kame buvo santūrus.“

O štai kaip lenkų šaltinis charakterizuoja Algirdo sūnų Jogailą: „Ūgio buvo mažo (~statura brevis~), malonaus būdo, galva buvo beveik visa plika, akis turėjo linksmas ir malonias, balsą skardų, mėgo ramybę ir taiką; visada buvo blaivus, nes jokio svaiginančio gėrimo, išskyrus vandenį, negėrė.“

Blaivybę iš Jogailos paveldėjo ir jo sūnus, Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Kazimieras. „Buvo visada santūrus žmogus, gėrė vandenį ir niekada neragavo vyno, midaus, alaus ir nevartojo vaistų, nekentė jų kvapo ir bjaurėjosi. Mėgo pirtį, dažnai mankštintis“, – rašo didįjį kunigaikštį Kazimierą pažinojęs Maciejus Miechovita.

Pirtį ir asmens higieną dievino ir Jogaila. Lenkų istorikas Stefanas M.Kuczynskis rašo, kad „visiškai tikėtina, jog karalius papročiais ir asmenine švara pranoko visą savo aplinką“: „Karalius dėvėjo balintos drobės marškinius, pilko audinio drabužius, kasdien skutosi, o skustuvą, žirklutes, šepečius ir dramblio kaulo šukas kelionėse visada turėjo su savimi. Pagaliau jis naudojosi lininėmis nosinėmis. Savo lenkiškos aplinkos nuostabai, taip pat dažnai maudėsi, paprastai kas trečią dieną, kartais dažniau.“

Lininės nosinės, šukos, žirklutės, kasdien skutasi ir, o gerasis Dieve, vos ne kasdien eina į pirtį! Net ir dabar tokia higienos regula daugeliui lietuvių, sprendžiant iš kvapų autobusuose ir troleibusuose,  sunkiai suvokiama. Galima tik įsivaizduoti, kokį furorą savo švarinimusi tikras barbaras, karalienės Jadvygos įsitikinimu, Jogaila sukėlė XIV a. pab. Krokuvos pilyje, kur, kaip ir visose Europos pilyse, asmens higiena nebuvo svarbiausias dalykas, švelniai kalbant. Viduramžių valdovams, kaip ir jų valdiniams, kur kas labiau rūpėjo sielos išganymas po mirties.

Ar LDK kariai buvo tokie pat blaivininkai kaip ir jų valdovai? Nieko panašaus – vyrai mėgo ne tik gerai pasimušti. Išlikęs niekinamas Kryžiuočių ordino magistro pasisakymas prieš pat Žalgirio mūšį apie lietuvius, kad jie turi „daugiau bokalų ir ąsočių nei ginklų“.

„Kai eina į karą, – rašo savo kronikoje ir Bernardas Wapowskis, – jie surenka 20 000 raitelių ir stengiasi kuo įspūdingiau pasirodyti. Gurguolių, vežimų ir mantos gabenasi palyginti per daug, todėl jų plačiai išskleistos stovyklos panašios į didžiules kariouomenes. Greiti kariauti; į pirmą kunigaikščio signalą prisistato nemokamai, bet gabesni antpuoliams negu tvarkingiems karo žygiams. Net iki pietų žmonės blaivūs, ryto metą tariasi ir atlieka savo reikalus, kitą dienos dalį praleidžia vaišindamiesi ir prie bokalų, kartais jų pokyliai trunka iki vėlyvos nakties ir ilgiau.“

Kaip į tai turėjo reaguoti tik šaltinio vandenį geriantys Vytautas ir Jogaila? Regis, valdovai kai kuriose srityse buvo daug liberalesni nei dabartiniai politikai – jie neprimetinėjo savo gyvenimo būdo valdiniams. Bent jau tol, kol tai negrėsė kariuomenės pagrindams.

Tačiau tuoj po Žalgirio mūšio, kai nugalėtojai kryžiuočių stovykloje paėmė „daug statinių su vynu, o prie jų pripuolę pailsę LDK ir Karūnos kareiviai pylėsi vyną į šalmus, pirštines, batus ir gėrė“, nebeišlaikė ir Jogailos nervai. Ką daro karalius blaivininkas?

Karalius, baimindamasis nusigėrimo, kuriuo priešas galėjo pasinaudoti, o žmonės – pasiligoti bei pasidaryti netinkami tolesniam karui, įsakė statines sukapoti. Tai buvo tučtuojau padaryta, ir gausybė vyno, sruvenančio upeliu per lavonus, kurių daug krito stovykloje, susimaišiusio su žmonių ir arklių krauju, raudona srove plaukė net iki pievų prie Tanenbergo.

Tai, kad nuo beprotiško gėrimo galima ne tik pasiligoti, Jogaila žinojo ne iš nuogirdų. Rusų metraštis aprašo, kaip 1396 m., neva nunuodytas medžioklėje už Dniepro, po 7 dienų Kijeve mirė mirė Jogailos brolis Skirgaila. Kiti metraščiai kalba apie apnuodytą gėrimą, kurio Skirgaila per daug išgėręs. „Bet juk ir patys gėrimai, kai jie vartojami be saiko, yra nuodai“, – knygoje „Vytauto Lietuva“ pamokomai priduria Jozefas I.Kraszewskis.

Blaivininko Jogailos anūkas ir tokio pat Kazimiero sūnus Frydrichas, kuris tėvo buvo paskirtas vyskupu, būdamas Krokuvos kardinolu, mirė vos 35-erių, nes, anot M.Miechovitos, „gyveno tuščią, veltėdišką gyvenimą girtaudamas, nuolat puotaudamas, šlykščiai ištvirkaudamas“. Mirties priežastis – „prancūziška“ liga (sifilis). Bet tai, kad Jogailaičio organizmas anksti pasidavė ligai, M.Miechovita pirmiausia siejo su kardinolo pomėgiu „persivalgyti ir gerti daug alaus – ypač Piontkuvo, sunkiai virškinamo su prieskoniais“.

Puotos ir mėgavimasis alkoholiu buvo pagrindinė XV a. pab.–XVI a. pr. dvaro pramoga. Praėjus keleriems metams po kardinolo mirties jo brolio Žygimanto Senojo dvare įkuriama Ėdrūnų ir girtuoklių draugija. Galutinę pergalę šventė ne Jogailos ir Vytauto blaivybė, kai jie per Kalėdas Trakuose gerdavo tik šaltinio vandenį, o pražūtinga Skirgailos aistra.

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar jau esate apsisprendę, už kurią partiją ir politiką balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...