Tag Archive | "kraujo centras"

Nacionalinio kraujo centro direktorė J.Bikulčienė: „Donorystė nėra fabrikas“

Tags: , , , , , , , , , , , , ,


J.Bikulčienė, BFL nuotr.

„Reklamuodami kraujo donorystę kartais nusileidžiame, lyg kalbėtume kažkokiems nelabai protingiems žmonėms. Tas man labai nepatinka. O ir padėka dažnai būna pageidavimų koncerto lygio. Juk kraują dažniausiai aukoja protingi, išsilavinę ir sąmoningi žmonės, todėl nesinori tokio sintetinio saldumo – trūksta kraujo, reikia, kad aukotumėte, ir pan.“, – pokalbį pradeda Nacionalinio kraujo centro (NKC), kuris tik ką atšventė 70-ąsias savo veiklos metines, direktorė Joana Bikulčienė.

 

Dovaidas PABIRŽIS

 

– Paminėjote 70-ies metų veiklos jubiliejų. Kokią konkrečiau datą minite kaip savo veiklos pradžią? Nejau tarpukario Lietuvoje nebuvo kraujo donorystės ir kraujo centrų?

– Manome, kad NKC pirmtakė buvo respublikinė kraujo perpylimo stotis, po II pasaulinio karo perkel­ta iš Kauno į Vilnių. Mums metų būtų žymiai ma­žiau, jeigu minėtume tik pavadinimo metines. Toks jis atsirado tik 2003 m., sujungus Vilniaus ir Pa­ne­vė­žio, o vėliau ir Klaipėdos centrus. Pavadi­ni­mai keitėsi dažnai, sovietiniais me­tais tai buvo kraujo perpylimo stotys, vėliau vyko reorganizacijos, vei­kė valstybinė įmonė „Kraujas“. Pavadinimai kito ir pa­­gal veiklos sritis – vienu metu iš kraujo buvo ga­mi­nami vaistai, dažniausiai kraujo krešėjimo problemoms gy­dyti. Nuo 2004 m. preparatų gamykla buvo uždaryta, nes įstojus į Europos Sąjungą, reikėjo gaminti tik Ben­drijos standartus atitinkančius vais­tus.

Lietuvos kraujo tarnybos istorija prasideda Kaune, tarpukariu. Raudonojo Kryžiaus ligoninė bu­vo pirmoji, kurioje pradėti kraujo perpylimai. Tuo metu kraujas buvo labai brangus – už vie­ną vienetą pacientas mokėdavo 100 litų. Gimdymas kainavo 30 litų, o jeigu su kraujo perpylimu – jau 130 litų. Aišku, jeigu moterys pinigų neturėjo, kviesdavo pribuvėjas, daug jų ir mirdavo…

Kraujo tarnybos išsivystymas, atrodo, įvyko ne­pastebimai. Pavyzdžiui, tarpukariu „pirmavome“ pagal naujagimių mirtingumą, vėliau situacija pastebimai pasikeitė į gerą. Ir ne todėl, kad sovietai buvo geri. Tiesiog kraujo tarnyba, kaip ir medicina, sparčiai žengė į priekį. Per tą laiką prie tarnybos veiklos pri­sidėjo daugelis žmonių, buvo surinkta šimtai tūks­tančių litrų kraujo ir išgelbėta tūkstančiai gyvybių.

 

– Šiuo metu Lietuvoje veikia trys kraujo centrai: be Nacionalinio, dar Santariškėse ir Kauno klinikose. Ar tikrai Lietuvai reikia trijų atskirų institucijų? Kokios yra kraujo surinkimo apimtys?

– 2015 m. Lietuvoje buvo atlikta daugiau nei 100 tūkst. donaci­jų, tai neblogas rodiklis pagal gyventojų skaičių. Iš jų 70 proc. su­renka NKC. Esame vieninteliai, kurie krauju ap­rū­pina visas gydymo įstaigas, taip pat ir tas, kurios pa­čios turi kraujo centrus. VUL Santariškių klinikos faktiškai apsirūpina pa­čios, kartais pristinga tik retos kraujo grupės, o LSMU Kauno klinikos yra antri pagal dydį mūsų už­sakovai.

Gal būtų ir geriau, jeigu būtų bendra sistema, bet tai nereiškia, kad reikėtų jungti mechaniškai. Buvo noras atpiginti kraujo surinkimo sąnaudas. Dabar būna taip, kad vienoje vietoje stovi dvi kraujo centrų palapinės, nors kraujas renkamas tiems patiems pa­cientams.

 

Dabar būna taip, kad vienoje vietoje stovi dvi kraujo centrų palapinės, nors kraujas renkamas tiems patiems pa­cientams.

 

Taip sąnaudos tampa jau didesnės: stovi du gydytojai, keturios slaugytojos, at­važiavo du automobiliai, dvi laboratorijos. Ma­nau, kad tai nėra ra­cio­­nalu. Kadangi ligoninės yra la­bai specializuoto pro­filio, jos turėtų išlaikyti savo kraujo donorystės įs­tai­gas, kurios rūpintųsi sudėtingesnėmis kraujo kom­po­nentų surinkimo procedūromis, švitinimu. O  NKC galėtų veikti pagal Austrijos, Vokietijos modelį, kur Raudonojo kryžiaus kraujo surinkimo punktai nau­dojami kraujo surinkimui net mažuose miesteliuose, rengia akcijas. Bet čia tik tokia svajonė ateičiai.

Prieš kraujo centrų reorganizaciją, kai veikė ir Klaipėdos, ir Šiaulių kraujo centrai, buvo daug įvairių sričių, niekam nerūpėjo ar kraujas naudojamas ekonomiškai.

Sovietiniais laikais reikia kraujo – atveža kokių kareivių, paskambina kolūkio pirmininkui, tas parūpina donorų. Arba esant trūkumui atsiveža do­norą tiesiai į operacinę, pasiguldo ir pila kraują tiesiai iš venos į vieną. Dabar taip nebūna, nes kraują reikia ištirti.

Centralizacija prasidėjo dėl dviejų priežasčių. Pir­­miausia atsirado brangūs kraujo ištyrimo metodai. Juos įsigyti rajono ligoninės neturėjo lėšų. An­tra, žmonės pradėjo vertinti kraujo do­no­rą ir jo duo­da­mą kraują. Varu suvaryti žmonių de­mo­kratinėje valstybėje nepavyksta. O išpilti atė­jusio žmogaus kraują yra neetiška ir brangu. Kiek­viena ligoninė stengia­si apsirūpinti iš esmės aštuonių krau­jo grupių krauju (kiekvienai grupei ir pagal re­zus antikūnį), tu­rėti savo atsargą, tai, be abejo, kažką vis tiek išpils, neįmanoma žinoti, kokį ligonį tau atveš.

 

Kiek galima laikyti paaukotą kraują?

– Eritrocitai, pagrindinis raudonas daiktas, galioja 42 dienas. Kai sakome, kad trūksta kraujo, tai trūksta jų. Trombocitai galioja tik penkias dienas. O plazma galioja trejus metus, jeigu yra greitai užšaldoma iki  –80 laipsnių ir laikoma esant –30 laipsnių.

 

– Kaip įvertintumėte bendrą lietuvių kraujo kokybę? Kokios yra dažniausiai pasitaikančios problemos?

– NKC tiria kraują dėl infekcinių žymenų – žiūrime, ar donorai neturi hepatito B, C, sifilio, ar prieš do­na­ciją užtenka he­moglobino. Jeigu trūksta, tai gali būti momentinis silpnumas, poilsio stoka po sesijos studentams ir pan. Po dviejų dienų sveikata jau gali būti puiki. Žinoma, donorų atranką atliekantis gy­dy­tojas visuomet pakonsultuoja žmogų, kurio ro­dikliai pasirodo netinkami, gali rekomenduoti ir apsilankyti pas šeimos gydytoją. Tirdami dėl infekcinių žymenų, mes nepasakome ar žmogus serga. Jeigu nustatome, kad kraujyje yra infekcinių žymenų, kviečiame donorą pokalbiui ir siunčiame pas šeimos gydytoją konsultacijai. Ar jis nueina – neturimeteisės kontroliuoti, tokios sistemos valstybėje nėra, tik kraujo vėliau neimsime, kol nebus aiški situacija.

Per metus iš 70 tūkst. NKC surenkamų donacijų atmetama keli šimtai. Nebūtinai dėl kraujo – būna, kad pasislepia vena. Kam tuomet badyti žmogų? Jei­gu nesi sukurtas donorystei, tai nereiškia, kad ne­­si reikalingas. Gali atvesti kitus du ar 15 žmonių. Tai yra socialinis reiškinys. Kuo daugiau visuomenė supranta, kad donorystė nėra fabrikas, gaminantis vaistus iš neaiškios žaliavos, tuo geriau.

 

Kuo daugiau visuomenė supranta, kad donorystė nėra fabrikas, gaminantis vaistus iš neaiškios žaliavos, tuo geriau.

 

Pagal ES reikalavimus kraujo komponentais kiek­viena šalis privalo apsirūpinti pati – ir dėl to, kad tai yra biologinis daiktas, dėl mums įprastų genų ma­žesnė atmetimo reakcijų tikimybė.

 

– Ar pavyks iki 2020-ųjų įgyvendinti Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) nuostatą, kad 100 proc. kraujo turi būti surenkama iš neatlygintinų donorų?

– Šis planas sugalvotas ne šiaip sau. PSO tai sugalvojo, kad donorinis kraujas būtų saugesnis, žmogus nesiektų pasipelnyti, nuslėpdamas savo ligas ar gy­venimo būdą. Kaip ES valstybė, Lietuva iš viso turėtų labai pasistiebti, nes galbūt jau esame vieninteliai ES, kurie dar nepasiekė 100 proc. Bet į priekį einame dideliais žingsniais: 2004-ųjų sausį NKC buvo 25 proc. neatlygintinų donorų, dabar jau turime 88 proc. Jeigu ne vasaros sunkumai, kai dar esame priversti kviestis donorus už pinigus, tai būtų ir kokie 95 proc.

Kviesdami žmones aukoti kraujo, kartais atskleidžiame, kad vienoje ar kitoje įstaigoje yra labai sunkus ligonis, kuriam reikia konkrečios kraujo grupės kraujo, bet negalime elgtis neetiškai ir graudinti žmo­­nių, pranešdami konkretaus paciento, pvz. vaiko duomenis ir prašyti kraujo būtent jam. Tai yra ne­etiškas elgesys – donorystės reklama turi būti to­kia, kad nedarytų tiesioginio spaudimo žmogui, ne­keistų jo motyvacijos. Donoras turi aukoti kraują nededikuodamas jo kažkam konkrečiam. Buvo at­vejų, kai ateina žmogus ir sako – duosiu kraujo, bet tik tam, kur per televiziją rodė ligoninėje gulinčiam vaikui. O jeigu kraujas netiks? – tuomet klausia­me.

 

Kraujo donorystėje medicinos yra tik dalis – turi būti ir labai stipri laboratorija, ir socialiniai ryšiai. Jeigu į polikliniką žmogus ateina ieškoti pagalbos, jam nelabai įdomu, ar jos sienos gražios. Jis ieško specialisto ir jo pagalbos. O donoras iš kraujo centro nenori nieko, jis yra sveikas pilnametis žmogus, at­ė­jęs savo apsisprendimu. Turime padaryti taip, kad jis ateitų duoti kraujo, išeitų laimingas ir no­rė­tų sugrįžti. Tai reiškia, kad reikia patogios vietos ateiti, patogiu laiku dirbti, suteikti tam tikro komforto ir malonų aptarnavimą, garantuoti pagarbą visuomenėje. Visada sakau, kad mūsų aptarnavimas turi būti šimtą kartų geresnis nei banke, kuris laikomas aptarnavimo etalonu. Juk banke žmonėms irgi kaž­ko reikia, o pas mus jiems nereikia nie­ko, todėl jis ne­gali rasti uždarytų durų ar susiraukusių darbuotojų. Tačiau kraujo centras nėra ir SPA centras – donoras turi laikytis taisyklių ir būti supratingas.

 

Ar už kraujo donorystę duodamoms dovanėlėms nėra išleidžiama daugiau lėšų, nei tiesiog mokant už kraują pinigais?

– Donorų dovanėlėms lėšų skiria valstybė iš PSDF biudžeto. Kažkada buvo labai aiškiai surašyta už kiek kraujo davimų kokios dovanos priklauso – už 15 kartų buvo duodamas dviratis. Bet toks smulkus reglamentavimas nėra gerai – ir dovanos neturėtų būti tokios, kaip užmokestis už kraują. Dovanėlės yra skirtos donorams padėkoti. Kartais ir bilietą į kiną duodi už 7 eurus, kitokią dovanėlę – viskas kainuoja. Bet svarbu motyvacija – tik taip žmogus, pildydamas anketą, nemėgins nuslėpti, kad neseniai pasidarė tatuiruotę ar pan. Jeigu jis atėjo tik pasiimti pinigų, jis net rizikuodamas savo sveikata darys viską, kad kraują iš jo paimtų.

 

– Ar galime kraujo donorystės srityje tikėtis kokio nors reikšmingo mokslinio proveržio, pavyzdžiui, sintetinio kraujo atsiradimo?

– Konferencijose jau dabar kalbama, kad randama penkta kraujo grupė. Vyksta mutacijos, žmonės ke­liauja po pasaulį, ir tie, kurie anksčiau neturėjo galimybių susitikti, šiandien susitinka. Proveržis kartais įvyksta: kalbėjome apie vaistus iš kraujo plazmos, dabar jau yra sintetinių medikamentų. O praeina kažkiek laiko, ir gydytojai vėl grįžta prie natūralių vaistų. Pasirodo, kad organiniame junginyje yra ir kitų gydomųjų medžiagų, jų veikimas visapusiškesnis. Apskritai proveržis būtų gerai, nes tai užkirstų kelią per kraują plintančioms ligoms.

Sintetinis kraujas yra sukurtas, bet jo kaina di­džiu­lė, su juo išgelbėtume ne tūkstančius, o tik vie­ną kitą gyvybę. Be to, jo savybes dar reikėtų tikrinti ir tikrinti. Yra ir kitų variantų – galimybė pačiam sau tapti donoru. Kol aš sveikas, kas kažkiek laiko duodu kraujo, jį užšaldo, moku už tai ir žinau, kad kai reikės, man panaudos mano kraują. Kitas va­rian­tas, ne toks egzotiškas ir brangus, buvo ir Lie­tu­voje, galbūt reikėtų tai atgaivinti: ruošiantis operacijai likus trims savaitėms duodama maišiuką kraujo, o per operaciją jis panaudojamas. Bet visada eg­zis­tuoja galimybė – o jeigu reikės daugiau? Iš princi­po reikia gyventi taip, kad visi, kas gali duoti kraujo, tai padarytų, o kas negali – paragintų kitus. Ir ti­kė­tis, kad žmogus bus sąžiningas atsakinėdamas į klausimus, todėl kraujas bus saugus ir jo bus pakankamai.

 

– Kokias pagrindines kraujo donorystės problemas matote šiandien ir kokia būtų ateities vizija?

– Kažkokių labai baisių problemų nėra, kiek tenka bendrauti su kolegomis iš įvairių valstybių. Atrodo, bėda – tik pinigai, bet taip tikrai nėra. Geri mūsų draugai ukrainiečiai, atrodo, visko turi, žmonės mo­tyvuoti, bet jie patiria sunkumų dėl kraujo ištyrimo, situacija, susijusi su infekcinėmis ligomis, ten nėra gera. Gruzinai turi kitą bėdą – nors faktiškai visa sveikatos sistema ten privati, kraujo tarnyboje tai nėra gerai – valstybė niekaip nenustato kraujo komponento ištyrimo standarto, todėl niekas nežino, kokios kokybės yra perkamas kraujo komponentas.

Lietuvoje tokių problemų neturime, bet yra kitų: norime, kad miestų centre būtų patogios kraujo su­rinkimo vietos. Dabar Vilniuje nuomojamės  prekybos centre CUP labai nedidelę patalpėlę. Tą patį turime Panevėžio „Babilone“. O reikėtų didelio donorų aptarnavimo centro, nes į Žolyno gatvę žmones prisikviesti sunku, susisiekimas prastokas. Esame valstybinė įstaiga, ir negirdėjau, kad kuri nors ligoninė priverstinai turėtų nuomotis kokią operacinę. Donoras turi turėti galimybę aukoti kraujo pakeliui iš darbo į namus arba iš mokymo įstaigų. Ši nuoma mums yra didelė našta, todėl ieškome galimybių gauti panaudai valstybei ar savivaldybėms priklausančias patalpas.

Matome, kur reikėtų pagerinti kraujo komponentų kokybę. Aišku, ją galima gerinti iki begalybės. Mums trūksta bendradarbiavimo su gydymo įstaigomis, tokį bendradarbiavimo poreikį pajautė ir pačios įstaigos. Daugumoje ES šalių kraujo centrai ir ligoninės kiekvieną savaitę planuoja kraujo komponentų poreikį, tik nedidelę dalį palikdami skubiems atsitiktiniams atvejams, o mes dažnai esame priversti tai atspėti.

Kartais į kraujo centrą žiūrima kaip į elementarų tiekėją ir pamirštama, kad ne iš chemijos tas kraujas daromas. Yra buvę tokių atvejų, kai prašome daktarų, kad jie primintų pacientams, jog jų artimieji galėtų paaukoti kraujo. Girdime atsakymus, kad esą ir taip daug mokame už kraują, lyg mes iš jo lobtume. Jei dirbtume visi kartu, atpigintume išlaidas kur nereikia ir įdėtume tuos pinigus į saugumo užtikrinimą.

Dabar atitinkame kraujo donorystės įstaigoms ES keliamus reikalavimus. Bet tas žodis „atitinka“ mū­­­­sų netenkina – standartas juk yra žemiausias. No­risi, kad per operaciją nusprendę perpilti kraują chi­rurgai nesijaudintų, jog pacientui perpylus kraują bus potransfuzinė reakcija.

Šiandien turime išmaniąją programėlę, per kurią pacientas mato, kur yra jo kraujas, ar ištirtas, į kokią ligoninę nukeliavo. Per feisbuką galima pakviesti draugus ir pan. Taip orientuojamės į jaunimą. O vizija būtų tokia: kraujo centrai, sujungti į sistemą su ligoninėmis, vientisas kraujo kelias, kuris šiuo me­tu nutrūksta ir elektroniniu būdu negalime at­sekti visų grandžių.

O kraujo užkrėtimų pasitaiko net Vokietijoje – pernai du kartus buvo užkrėsta ŽIV dėl mutavusio viruso. Visiškai panaikinti tokios rizikos neįmanoma. Organizmas – ne mechanizmas. Bet turėtų būti viskas padaryta, kad tokių atvejų išvengtume.

Be to, nuo šių metų įsigaliojo įstatymas, numatantis, kad kraujo centrai turi rūpintis kraujo donoro sveikata. Dar neaišku, kaip tai turi veikti, nes kai donoras ateina duoti kraujo, jis būna pavalgęs, atsigėręs, o kraujo tyrimai paprastai daromi nevalgius, iš ryto. Dar nežinia, kaip tai bus daroma. Apskritai, suprantame, kad turime rūpintis donoru, kelti jo prestižą visomenėje. Per nedidelį laiko tarpą padarėme nemažai, kad situacija pasikeistų.

 

Visą savaitraščio “Veidas” numerį skaitykite ČIA

Kraujo centras kaltinamas dėl nekokybiško kraujo

Tags: ,


BFL

Nacionalinis kraujo centras kaltinamas gydymo įstaigoms tiekiantis nekokybišką kraują, dėl to esą gali kilti pavojus pacientų sveikatai ir gyvybei. Tačiau pati įstaiga atkerta, kad ją skundžia konkurentai, o kraujo tyrimo rezultatai vertinami nekorektiškai.

Problemą nagrinėjusi Seimo Antikorupcijos komisijos darbo grupė nutarė kreiptis į Vyriausybę ir Sveikatos apsaugos ministeriją (SAM), kad ši turėtų labiau kontroliuoti kraujo kokybę. Pasak darbo grupės narės konservatorės Agnės Bilotaitės, šiuo metu tokios kontrolės praktiškai nėra.

“Buvo gautas oficialus kreipimasis su tyrimo rezultatais, kad kraujas yra nekokybiškas, neatitinka SAM patvirtintų reikalavimų. Dėl to gali kilti grėsmė žmogaus sveikatai, be to, kraujo sunaudojama gerokai daugiau. Vietoj vienos pakuotės sunaudojamos dvi arba trys, ir taip neefektyviai naudojamos valstybės lėšos”, – trečiadienį žurnalistams sakė parlamentarė.

Ji pripažino, kad trečiadienį per posėdį išklausius visų suinteresuotų įstaigų atstovus, taip ir liko neaišku, ar pacientams pilamas kraujas yra kokybiškas, ar ne.

Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės gydytojos transfuziologės Emilijos Kazlauskienės teigimu, gydymo įstaigos laboratorijoje atlikus Nacionalinio kraujo centro patiektą kraują hemoglobino esą rasta dvigubai mažiau nei privaloma.

“Prieš gerą pusmetį, gal ir daugiau savo iniciatyva ligoninėje atlikome kraujo tyrimus ir nustatėme, kad hemoglobino koncentracija – vienas iš svarbiausių rodiklių, dėl ko perpilame kraują – neatitinka sveikatos apsaugos ministro įsakymu nurodytų normų. Turėtų būti 43 gramai vienete, o atlikę 115 tyrimų nustatėme, kad hemoglobino kiekio vidurkis vienete buvo 27 gramai”, – po posėdžio žurnalistams sakė gydytoja.

Anot jos, dėl to pacientui reikia supilti gerokai daugiau kraujo, vietoj vieno maišelio – du arba tris. Dėl to kyla gydymo problemų, atsiranda grėsmė net paciento gyvybei.

Medikė tvirtino, nors jos ligoninė turi pasirašiusi sutartį dėl kraujo tiekimo su Nacionaliniu kraujo centru, ji, rūpindamasi savo pacientų sveikata, kraują užsako iš kitų tiekėjų.

Nacionalinio kraujo centro konkurentas – Kraujo donorystės centras – dėl nekokybiško kraujo buvo kreipęsis į Generalinę prokuratūrą, tačiau ši atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą.

Nacionalinis kraujo centras taip pat kaltintas per viešuosius konkursus siūlantis kraują tiekti beveik už dvigubai mažesnę kainą nei savikaina.

“Kraujo komponentus Nacionalinis kraujo centras kitoms ligoninėms pradėjo siūlyti (…) dvigubai sumažinęs kainą. Kauno klinikų skelbtame konkurse kraujo komponentų vietoj 300 litų erotrocitų masė buvo pasiūlyta po 180 litų. Kai logiškai galvojant, tokios kainos neįmanoma padaryti”, – Seime teigė Kraujo donorystės centro direktorius Artūras Venslauskas.

Jo teigimu, kad Nacionalinis kraujo centro patiekto kraujo kokybė neatitinka normų, nustatė ne tik minėta Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninė, bet ir kitos gydymo įstaigos. Trečiadienį parlamentarams buvo pateikti neva Plungės savivaldybės ligoninėje atlikto tyrimo rezultatai.

Tačiau sveikatos apsaugos viceministras Audrius Klišonis atkreipė dėmesį, kad šis tyrimas nepasirašytas, ir žadėjo pasidomėti, ar jis nesuklastotas.

Nacionalinio kraujo centro atstovai trečiadienį teigė, kad visi jiems metami kaltinimai – nepagrįsti, o gydymo įstaigas pasiekia saugus ir kokybiškas kraujas.

“Jie (Greitosios pagalbos ligoninė – BNS) nevaldo skaičiavimo metodikos. Neturime pretenzijų jų laboratorijai, bet ten neapibrėžta, koks mėginys tiriamas. Jeigu mėginys paruoštas nekorektiškai, ir rezultatas bus atitinkamas”, – sakė Nacionalinio kraujo centro direktoriaus pavaduotoja medicinai Jekaterina Sizova.

Ji teigė, kad centrui mesti kaltinimai yra konkurencinės kovos padarinys.

“Pagalvokite, kuo čia dėtas Kraujo donorystės centras? Todėl kad jie nori ten (ligoninei – BNS) teikti kraują”, – įsitikinusi J.Sizova.

Ji pabrėžė, kad nei SAM, nei pats centras nėra gavęs skundų dėl patiekto kraujo kokybės, nors jeigu gydymo įstaiga aptiktų tokio kraujo, privalėtų apie jį informuoti.

“Tai sukurta situacija. Daktarė (E.Kazlauskienė – BNS) suinteresuota, nes jos sūnus dirba pas A.Venclauską”, – pareiškė Nacionalinio kraujo centro atstovė.

Sveikatos apsaugos viceministro teigimu, Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba vasario-kovo mėnesiais tikrino Nacionalinį kraujo centrą ir pažeidimų nerado.

“Ligoninė yra taikiusi ne tas skaičiavimo formules, kurios turi būti taikoma pagal ministro įsakymą, todėl rezultatai gaunami iškreipti, – dėstė viceministras. – Tai anaiptol nepasakoma, kad naudojamas blogos kokybės kraujas. Medicinos audito inspekcija ir Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba kontroliuoja Nacionalinio kraujo centro veiklą.”

Jis taip pat susidariusią situaciją vertino kaip konkurentų karą.

“Manau, kad šis klausimas susijęs su tuo, kad pasikeitė tvarka, pagal kurią apmokama kraujo centrams už pateiktus komponentus. Nuo 2010 metų sausio SAM kraujo komponentus įskaičiavo į paslaugos įkainį gydymo įstaigose ir nuo to prasidėjo visa šita sumaištis, – kalbėjo A.Klišonis. – 2009 metais, kai mes visi išgyvenome krizę, Kraujo donorystės centras turėjo 19 mln. litų apyvartą ir beveik milijono ikimokestinį pelną. Manome, kad buvo per geros sąlygos tokiems centrams veikti. Šiemet nuo sausio 1 dienos nustatyta maksimali kaina ,ir kraujo donorystės centrai tarpusavyje konkuruoja kainomis. Dėl to ir vyksta ūkinis ginčas.”

Paklaustas apie esą nerealiai sumažintą kraujo kainą, siekiant laimėti gydymo įstaigų skelbiamus konkursus, viceministras teigė, kad Lietuvoje šiuo metu yra keturi kraujo centrai, numatoma steigti penktą, todėl jeigu būtų tokia bloga situacija, jeigu kraujo komponentai būtų teikiami nepagrįstai maža kaina, penki centrai neišsilaikytų.

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...