Penktą kartą dešimties Lietuvos ir užsienio dailininkų parodos keliauja po Lietuvos dvarus.

Jei atidžiau panagrinėsite festivalio „Menas senuosiuose Lietuvos dvaruose“ maršrutus, įsitikinsite, kad paveikslų kelionės teapima Rytų ir Vidurio Lietuvą. Žemaitijos dvarų parodos nepasiekia dėl labai primityvios priežasties – pabrangus degalams lėšas taupantys organizatoriai priversti skaičiuoti kiekvieną nuvažiuotą kilometrą. Nors dvarų, pageidaujančių priimti tapybos parodas, Žemaitijoje yra: jas mielai priglaustų ir Kretinga, ir Palanga, ir Renavo dvaras netoli Mažeikių.
„Visų užsienio menininkų kolekcijos dalį viešnagės Lietuvoje laiko eksponuojamos arba Vilniuje, arba Kaune – ten, kur jas patogiau išvysti mūsų šalies menotyrininkams, galerininkams, potencialiems pirkėjams. Tokia sąlyga tenkina atvykstančius dailininkus, nes jie supranta: norint patiems surengti parodą pagrindiniuose kitos šalies miestuose reikėtų arba pinigų, arba įdirbio. O vien parodomis Lietuvos provincijoje juos būtų sunkoka privilioti“, – festivalio „mechanizmo“ veikimo paslaptis dėsto vienas projekto „Menas senuosiuose Lietuvos dvaruose“ rengėjų Olegas Darčanovas.
Ar šiuolaikinių menininkų kūriniai nepriekaištingai dera istorinėje dvarų aplinkoje? „Žinote, po šiuolaikinio meno skraiste dabar galima pakišti bet ką: tarkim, žmogus atveda į parodos salę karvę ir deklaruoja, kad tai yra šiuolaikinis menas. Bet mūsų ekspozicijose karvių nebūna – tik profesionalių autorių piešiniai ir tapybos drobės“, – aiškina organizatorius.
Ar atokesniuose dvaruose nebūna sunku užtikrinti meno kūrinių saugumo? O.Darčanovas prisipažįsta bijantis prisišnekėti, bet iki šiol problemų išvengta – dvarų valdytojai patikėtais meno kūriniais atsakingai rūpinosi. Mažuose miesteliuose netrūksta ir lankytojų. „Tarkim, Kelmėje į kiekvienos parodos atidarymą susirenka mažiausiai pusšimtis nuolatinių lankytojų: juk vietos gyventojams aplankyti parodas Vilniuje ar Kaune nėra pigu. O štai didmiesčiuose, jei atidaroma kolektyvinė ne itin garsių menininkų ekspozicija, žiūrovų gretos būna ne ką tankesnės nei pačių autorių“, – pasakoja O.Darčanovas.
Šią vasarą festivalyje „Menas senuosiuose Lietuvos dvaruose“ dalyvauja dailininkai iš Latvijos, Suomijos, Italijos, Danijos ir Kazachstano. Lietuvos dailei atstovauja tapytojai Aloyzas Stasiulevičius, Jonas Daniliauskas, Natalija Janekina ir Meda Norbutaitė.
Liepos pradžioje Kaune, Ryšių istorijos muziejaus mažajame kiemelyje, vyks kūrybinė stovykla-pleneras, kurioje kartu su penkiais Lietuvos tapytojais dalyvaus menininkai iš Olandijos, Italijos, Lenkijos, Gruzijos bei Kazachstano. „Samdysim pozuotojus, kad būtų ką veikti piešimo meistrams, tapysim Kauno senamiestį. Bendra plenero dalyvių kūrinių paroda vėliau bus rodoma Kaune, Raudonėje ir Vilniuje“, – teigia O.Darčanovas.

10 festivalio „Menas senuosiuose Lietuvos dvaruose“ migruojančių vasaros kolekcijų
Ismo Olavi Hyvärinen (Suomija). Tapyba. Iki birželio 12 d. – Ryšių istorijos muziejuje Kaune, nuo birželio 21 iki liepos 23 d. – Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje, nuo rugpjūčio 3 iki rugsėjo 4 d. – Kėdainių krašto muziejuje.
Aloyzas Stasiulevičius. Tapyba. Iki birželio 12 d. – Kelmės krašto muziejuje, nuo birželio 30 iki liepos 30 d. – Kėdainių krašto muziejuje.
Natalija Janekina. Tapyba. Iki birželio 18 d. – Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje, nuo liepos 1 iki rugpjūčio 10 d. – Raudonės pilyje.
Alexander Yerashov (Kazachstanas). Piešiniai. Iki birželio 30 d. – Raudonės pilyje, nuo liepos 26 iki rugsėjo 4 d. – Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje.
Daniela Caciagli (Italija). Tapyba. Iki birželio 30 d. – Trakų Vokės Tiškevičių dvare, nuo liepos 27 iki rugsėjo 3 d. – Kelmės krašto muziejuje.
Henrik Schütze (Danija). Tapyba. Nuo birželio 15 iki liepos 10 d. – Ryšių istorijos muziejuje Kaune.
Jonas Daniliauskas. Tapyba. Nuo birželio 15 iki liepos 24 d. – Kelmės krašto muziejuje.
Meda Norbutaitė. Tapyba. Nuo birželio 21 iki liepos 18 d. – Kamerinių menų centre Anykščiuose, nuo rugpjūčio 5 iki rugsėjo 30 d. – Trakų Vokės Tiškevičių dvare.
Viktorija Valujeva (Latvija). Tapyba. Nuo liepos 30 iki rugsėjo 4 d. – Ryšių istorijos muziejuje Kaune.
Tarptautinio tapybos plenero paroda. Nuo liepos 13 iki liepos 30 d. – Ryšių istorijos muziejuje Kaune, nuo rugpjūčio 15 iki rugsėjo 30 d. – Raudonės pilyje.

Dauguma lietuvių (77 proc.) traukiniais keliauja rečiau nei kartą per mėnesį. Nuo vieno iki trijų kartų per mėnesį traukiniais važinėja 15 proc. respondentų, nuo vieno iki trijų kartų per savaitę – 6 proc., o daugumą dienų per mėnesį – tik 3 proc. gyventojų. Estai ir latviai traukiniais keliauja dažniau nei lietuviai, tačiau lietuvių periodiškumas atitinka Europos Sąjungos (ES) vidurkį. Daugiausiai traukiniais keliauja čekai ir olandai. Štai 12 proc. čekų kelionę traukiniu renkasi daugumą dienų, o nuo vieno iki trijų kartų per mėnesį – 22 proc.
Daugiau nei pusė traukinių keleivių (53 proc.) šia transporto priemone keliauja laisvalaikio tikslais, o tik 8 proc. traukinius renkasi verslo kelionėms, 10 proc. traukiniais vyksta į darbą, mokyklą ar universitetą. Nors laisvalaikis – pagrindinis kelionės traukiniais tikslas visose ES šalyse, dauguma europiečių dažniau nei lietuviai sėda į traukinį ir keliaudami su reikalais. Pavyzdžiui, 21 proc. italų ir 24 proc. švedų traukiniais vyksta į verslo keliones, o 20 proc. danų, 17 proc. čekų, 22 proc. portugalų traukinius renkasi keliaudami į darbą, mokyklą ar universitetą.
Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) docentas dr. Andrius Jaržemskis įsitikinęs, kad realybėje traukiniais keliauja kur kas mažiau lietuvių. “Pirma, Lietuvoje labai retas geležinkelių tinklas, palyginti su Vokietija, Belgija, Olandija – ne visur privažiuojama be persėdimų, reikia persėsti į autobusus, tad žmonėms paprasčiau iškart važiuoti autobusu ar automobiliu. Kita problema – greitis. Traukinys važiuoja daug ilgiau nei kelių transportas”, – pabrėžia A.Jaržemskis. Jis primena, kad šios dvi problemos kyla dėl to, kad geležinkelio tinklas buvo statytas kroviniams vežti – jo paskirtis buvo aptarnauti Klaipėdos, Kaliningrado, Rygos uostus ir visiškai neatsižvelgta į keleivių poreikius.
“Dėl to trasa į Klaipėdą ne 300 km, o 400 km – daromi ratai į strategines vietas, tokias kaip naftos perdirbimo gamykla Mažeikiuose. Šios priežastys lėmė, kad Lietuvoje nesusiformavo keliauti traukiniais tradicijos”, – mano ekspertas.