"Scanpix" nuotr.

“Veido” diskusija: ar pritariate Seimo priimtam sprendimui šauliams ir kariams savanoriams leisti įsigyti ir laikyti namie pusiau automatinius ginklus?

TAIP
Ats. plk. ltn. Liudas Gumbinas
Lietuvos šaulių sąjungos vadas

Taip, tokį poreikį lemia šiandienos geopolitinė situacija. Juolab kad šiuos ginklus dalis piliečių, šaulių namie turi ir dabar, tačiau registruoja juos ne kaip šauliai, o nurodo laikantys medžioklei, sportui ar savigynai.
Kitas argumentas – indėlis į nacionalinį saugumą. Turėdami teisę namie laikyti pusiau automatinius ginklus šaulio tarnybai valstybės gynybos tikslais, atgrasome potencialų agresorių. Šiuo sprendimu taip pat įprasminame konstitucinę teisę bei pareigą ginti savo valstybę. Mano nuomone, priėmę šį įstatymą tapome pažangesni ir saugesni, nes stipriname pilietinę ir teisinę valstybę. Gerbiame įstatymus, atsisakome galimybės juos apeiti – laikyti ginklą neva sportui ar savigynai ir iš tiesų suteikiame teisę piliečiams atlikti pareigą savo valstybei.

Nors pasigirsta nuogąstavimų dėl galimo ginklo panaudojimo ne pagal paskirtį, manome, kad šiuo sprendimu valstybė išreiškė pasitikėjimą savo piliečiais. Noriu atkreipti dėmesį, kad savo regione nesame išskirtiniai: kur kas toliau yra pažengusi Estija, leidžianti namie laikyti automatinius ginklus. Lietuvos visuomenė ir politikai automatiniams ginklams dar nėra pasirengę, tačiau džiaugiamės šiuo Seimo sprendimu.

Nors pasigirsta nuogąstavimų dėl galimo ginklo panaudojimo ne pagal paskirtį, manome, kad šiuo sprendimu valstybė išreiškė pasitikėjimą savo piliečiais.

Nesutikčiau su nuogąstavimais, kad sumažės visuomenės saugumas, nes šaulių laikomi ginklai sudaro tik dalį visų turimų ginklų. Be to, iššauna ne ginklas, bet žmogus. Pabrėžiu, kad šauliams, norintiems namie laikyti ginklą, bus taikomi didesni saugumo reikalavimai – be policijos reikalavimų šauliai turės atitikti Lietuvos šaulių sąjungos keliamas sąlygas.

Pritarčiau,kad galima inicijuoti ir kitus įstatymo keitimo projektus, kuriais teisę laikyti pusiau automatinį ginklą įgytų daugiau asmenų, pavyzdžiui, policijos pareigūnai ar kiti statutiniai pareigūnai. Galbūt atsirastų ir kitų pasiūlymų, tarkime, turėti automatinius ginklus. Tačiau manau, kad šiandien nedaryti nieko būtų blogiau, nei siekti tobulo įstatymo ateityje, kai gali būti per vėlu.

NE
Julius Sabatauskas
Seimo narys, Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas

Ne, nes visuomenės saugumas yra atvirkščiai proporcingas ginklų, kuriuos turi privatūs asmenys, skaičiui. Juk namie laikomi ginklai gali atsisukti prieš patį žmogų, pakliūti į šeimos narių, vaikų rankas, jais susižeisti gali artimieji.

Kita vertus, jei leidžiame pusiau automatinius ginklus turėti šauliams, kariams savanoriams, kodėl tokia teisė negalioja kariams profesionalams, policijos, kitiems teisėsaugos pareigūnams, kurie neturi leidimo ginklą laikyti namie.

Didžioji dalis žmogžudysčių, kurios įvyksta Lietuvoje, yra buitinės, kai įvykus konfliktui emocijos pliūpsnio pagauti žmonės griebiasi įvairiausių priemonių. Pagaliau gali įvykti ir nelaimingas atsitikimas. Kad ir Šalčininkų vicemero pavyzdys, kai jis nušovė kitą žmogų ir nusišovė pats. Negi pamiršome, kad tas žmogus pats surengė teismą, pats nuteisė kitą ir įvykdė nuosprendį sau pačiam?

Šiandien gyvename taikos, ne karo padėties metu. Jei būtų bent kokia karinė parengtis, tada nesiginčiju – ginklų reikia. Tačiau tokiu atveju kaip dabar reikia būti aklam, kad nematytum grėsmių.

Visi mes žmonės ir visi klystame, visi turime emocijų, tik ne visiems mums vienodai pavyksta jas suvaldyti.

Kažkas bando įdėti į mano lūpas, neva nepritardamas šiam sprendimui kažką laikau nevisaverčiais, bet nieko panašaus. Visi mes žmonės ir visi klystame, visi turime emocijų, tik ne visiems mums vienodai pavyksta jas suvaldyti. Taip, savanoriai, šauliai yra sąmoningi – jie patys pasirenka tarnauti, tačiau nėra profesionalai. Kodėl tada neleidžiame ginklų laikyti profesionalams pareigūnams, kurie iš savo tarnybos valgo duoną?

Nesakau, kad kariai savanoriai ir šauliai yra nepatikimi. Bet žmonių likimuose gali nutikti įvairiausių dalykų – liga, bankrotas, neviltis, depresija, tokiais atvejais ginklai gali atsisukti prieš patį jų savininką. Kiek namie laikomų šaunamųjų ginklų buvo panaudota savižudybei? O juk jie buvo laikomi legaliai, žmonės, įgiję teisę juos turėti, buvo patikrinti, atitiko keliamus reikalavimus. Tikrai nelaikau tų žmonių nepatikimais, kaip kažkas bando aiškinti, tačiau gyvenime pasitaiko visokių situacijų.

BFL / V.Skaraičio nuotr.

“Veido” diskusija: Ar Seimo nariams, ministrams ir teisėjams būtina teisinė neliečiamybė?

Taip

Julius Sabatauskas

Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas

Tai amžinas klausimas. Bet teisinė neliečiamybė būtina, kad tiems asmenims, kurie eina atsakingas pareigas, nebūtų nepagrįstai trukdoma dirbti. Priešingu atveju politinio susidorojimo galimybė būtų gan lengva.

Ar visiems, kuriems suteikiamas šis imunitetas, jis yra būtinas? Teisinę neliečiamybę turi Seimo nariai ir kandidatai į Seimo narius, Vyriausybės nariai, teisėjai, diplomatai, o absoliutus imunitetas suteikiamas valstybės vadovui. Taip, jiems visiems neliečiamybė būtina.

Šiek tiek kitokią nuomonę turėčiau dėl kandidatų į savivaldybių tarybų narius. Išeina toks paradoksas: savivaldybių tarybų nariai teisinės neliečiamybės neturi, o kandidatai jais tapti turi. Vadinasi, kandidatai turi didesnę teisinę apsaugą nei nariai. Esu siūlęs įstatymo pataisas iš šio sąrašo išbraukti savivaldybių tarybų kandidatus, bet kolegų įtikinti nepavyko. Kandidatams į Seimo narius rinkimų laikotarpiu neliečiamybė reikalinga.

Tuos asmenis, kurie tarsi bando slėptis po neliečiamybės skraiste, Seimas dažniausiai suteikia teisę patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Tėra pavieniai atvejai, kai toks Seimo sutikimas nebuvo duotas.

Kas būtų, jeigu teisėjai neturėtų teisinio imuniteto? Jie būtų pažeidžiami ir galbūt netgi spaudžiami priimti vienokį ar kitokį sprendimą. Jiems neužtikrinus neliečiamybės tokia situacija visiškai galima. Bet demokratinėje valstybėje to negali būti, nes teisėjų nepriklausomumą tada galėtume tiesiog pamiršti. Jei kalbėtume apie teisėjų nepriklausomumą Lietuvoje apskritai, šiandien dėl to turime problemų. Juk per spaudą, televiziją jie neretai spaudžiami priimti vienokį ar kitokį sprendimą, bet tam turi atsispirti ir vadovautis savo sąžine ir teisine sąmone, kad negalėtume abejoti jų šališkumu. Dėl to teisėjams taikomas kitas reikalavimas – jie negali dalyvauti politinėje veikloje, nes ant savo svarstyklių sveria ir politikus.

Taip, kartais dėl neliečiamybės klausimo svarstymų bylos užtrunka, dėl to pabrangsta, bet teisingumas kainuoja. O dėl vieno ar kelių ne itin gerų pavyzdžių negalime visų pagal vieną kurpalį matuoti.

Ne

Vitalijus Gailius

Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininkas

Ne visada. Tokių požymių, kad pas mus bandoma pasislėpti po imunitetu, yra. Dėl to savo parlamentinės veiklos pradžioje įregistravau Baudžiamojo įstatymo ir Lietuvos baudžiamojo proceso kodekso nuostatų pataisas. Seimas palaikė mano siūlytas Baudžiamojo įstatymo pataisas ir 2014 m. gegužę jos buvo priimtos. Remiantis šiomis įstatymo pataisomis, dabar neliečiamybę turinčiam asmeniui tas laikotarpis, kai jis yra saugomas imuniteto ir baudžiamasis procesas negali vykti, į senatį neįskaičiuojamas. Mano nuostata – neleisti pasislėpti po imunitetu. Keista, bet 23-ejus nepriklausomybės metus tą buvo leista daryti ir užsitikrinus neliečiamybę buvo galima slapstytis net padarius labai sunkius nusikaltimus. Dabar vieną, antrą kartą gali pasislėpti, bet nuo atsakomybės tai neišgelbės.

Teisinė tam tikrų asmenų neliečiamybė – ne vien Lietuvos, bet ir tarptautinė patirtis. Tik Lietuvoje į šį reikalą žiūrima šiek tiek plačiau. Teisinė neliečiamybė taikoma parlamentarams dėl parlamentinės veiklos, kad jie turėtų laisvą mandatą ir niekas jų negalėtų kažkokiomis priemonėmis varžyti. Jeigu būtų kalbama apie veikas, padarytas ne parlamentinės veiklos metu, imunitetas nebūtų taikomas.

Konstitucinė nuostata dėl tam tikrų asmenų neliečiamybės nėra pats savaime blogis, jeigu ja nepiktnaudžiaujama. Bet jeigu imunitetu piktnaudžiaujama, diskredituojamas šis institutas.

Ar visiems, kuriems dabar taikoma neliečiamybė, ji turėtų būti suteikiama? Kiekvienas atvejis individualus. Jeigu rinkimų laikotarpiu korumpuotas prokuroras pradėtų kandidato į Seimo narius baudžiamąjį persekiojimą, jį sulaikytų, paskelbtų informaciją, o po rinkimų bylą nutrauktų, atsiprašytų ir paleistų – būtų neteisinga.

Taigi šiuo atveju kandidatams taikomas imunitetas nuo tokių galimų scenarijų apsaugo. Tik, kaip jau minėjau, niekam juo negalima piktnaudžiauti. Teisėjo, Vyriausybės nario nepriklausomumui, parlamentinės veiklos laisvei, laisvo mandato principui užtikrinti toks institutas yra gerai, bet jeigu imunitetu piktnaudžiaujama, tada apskritai atsiranda abejonių dėl tokios teisinės apsaugos būtinybės.