J.Žėkas

„Bohemiškojo Vilniaus“ pasivaikščiojimų organizatorius Julius Žėkas gidu savęs nevadina. Pasakorius, pasakininkas, juokdarys… Verčiau tebūnie taip. Leksinis žaismingumas šiai asmenybei nesvetimas, mat jis – poetas, ilgą laiką pats „davęs ciongo“ bohemos pasaulyje. Šiandien poeziją Julius rašo gatvėse, improvizuodamas pasakojimus, maršrutus ir susitikimus tiek su bohemiečiais, tiek su religinių bendruomenių atstovais.

Justina TULAITĖ

Jau daugiau nei dešimtį metų vedžiojantis žmones Vilniaus gatvėmis ir skiepijantis jiems poetišką miesto dvasią Julius dalijasi mintimis apie šiandieninį Vilniaus ekskursijų bumą, bohemiškojo Vilniaus tendencijas bei jo paties asmeninį ryšį su miestu, iš kurio tampa aišku, kad Vilnius šiai asmenybei visada buvo, Tomo Venclovos žodžiais tariant, dvasinio gyvenimo forma.

– Kas suteikė postūmį eiti į gatves ir pasakoti istorijas?

– Visų šitų būtų nebūtų istorijų pradininke su džiaugsmu įvardyčiau savo mamytę. Ji mums, savo vaikams, yra pripasakojusi labai daug pasakų ir istorijų… Iš pradžių aš, aišku, šventai tikėjau visomis jos pasakomis, bet, kaip sakoma, vyro gyvenime yra trys etapai: kai tiki Kalėdų Seneliu, kai juo netiki ir… kai pats juo tampi. Va tada ir prasideda džiazas…

– Kunstkamerinį Vilniaus pasakų archyvą pats esi papildęs savo išgalvotomis istorijomis: Meilės tunelis, rašytnamio Eroso ir Tanato laiptai… Kartais tavo legendos primena nekaltus pajuokavimus, o kartais pokštauji išsijuosęs. Štai kad ir istorija apie Regimantą Adomaitį, pozavusį karaliui Mindaugui, arba buvusią alaus daryklėlę Kotrynos bažnyčioje ir ten nugirdytą Paulių Širvį. O kartą netgi, pamenu, išdalijęs žmonėms žvakutes, vedeisi juos į apleistus gamyklos rūsius ieškoti bazilisko… Kaip į tavo išmones žiūri objektyviosios istorijos propaguotojai?

– Kartą prieš „Santaros-Šviesos“ konferenciją susitinkame su profesoriumi Reinu Raudu, vienu didžiausių eruditų ne tik Estijoje, bet galbūt ir visame pasaulyje. Jis imasi pristatinėti mane savo pažįstamiems, ir štai netikėtai prieš mane išdygsta viena moteris ir sako: „O, tai tu ir esi tas Julius Žėkas, kuris pasakoja ne visai teisingas istorijas…“ Mane tuojau suima ir juokas, ir pyktis, ir džiaugsmas vienu metu, ir čia pat viskas tampa aišku kaip dieną. „Taip, – sakau jai, – aš pasakoju pasakas.“ Ir tiek. Jei prieš tai ji buvo pasiruošusi krūvą argumentų, kuriais žadėjo mane nuvainikuoti, po šių žodžių jos reakcija pasikeitė. Veide atsirado šiluma ir šypsena. Matyt, jau pats žodis „pasaka“ yra stebuklingas.

– Nuo to karto ir vadini save pasakininku?

– Ko gero, taip. Didysis avangardinio kino tėvas Jonas Mekas su šypsena prisistato tiesiog filmininku, tad man taip pat būtų didžiulė garbė pasiskolinti šią priesagą. Pasaka yra žanras, įteisintas kalbėjimo būdas. Ligi tol visą laiką skelbiau, kad pasakoju alternatyvias istorijas, istorijas paraštėse, bet po to, kai pas mane štai taip staiga pasibeldė žodis „pasaka“, suvokiau, jog „pasaka“ ir „pasakoti“ yra tie bendrašakniai žodžiai, kurie turi visąlaik būti kartu. Beje, įdomus pastebėjimas: anglų kalboje „history“ (istorija) ir „story“ (pasakojimas, pasaka) yra bendrašakniai žodžiai, o štai pas mus „istorija“ ir „pasaka“ – tarsi du skirtingi padarai. Nežinau, kodėl taip… Man istorija, kuri yra šaltų faktų dėlionė, niekada nebuvo įdomi, netgi atvirkščiai – tokia istorija, sakyčiau, yra beprasmiška disciplina. O kai istorija sušildoma iki pasakos, ji man tampa ir įdomi, ir svarbi, ir pamokanti.

Bohemiški pasivaikščiojimai

– Kartais, sakyčiau, pakaitini klausytojo ausį. Pavyzdžiui, dėl to, kad ant Prezidentūros mėgsta šlapintis užsieniečiai, „apkaltindamas“ rusų architektą… Ar nesibaimini, kad perlenksi lazdą?

– Įkaušę besišlapinantys futbolo sirgaliai turi gerą intuiciją – Prezidentūra nėra atsitiktinė vieta. Ten jau seniai velnių pridirbo rusų architektas Vasilijus Stasovas. Projektuodamas Generalgubernatoriaus rūmus jis turėjo truputėlį pakoreguoti senojo Vilniaus universiteto linijas: išgriovė dalį universiteto pastatų palei Universiteto gatvę, ir štai dabar vietoj jaukaus uždaro Bibliotekos kiemelio turime tiesiog automobilių stovėjimo aikštelę. Na, o kai kurie žmonės, matyt, apdovanoti fenomenalia uosle… Taip mes turime pažymėtą Prezidentūros kampą, kuris jau tampa Vilniaus pasakų archyvo sudedamąja dalimi.

– Nebūtum poetas, jeigu taip nesusietum įvykių.

– Galbūt, galbūt… Atsakysiu į tavo klausimą, ar nebijau perlenkti lazdos. Anais senais gerais laikais, kai žemė dar buvo apžėlusi gaurais, gyvavo juokdario tradicija. Kas iš esmės yra juokdarys? Tai be galo išmintingas žmogus, karaliaus patarėjas. Savo patarimus jis privalo įvilkti į juoko formą, o tai – tikrai milžiniška užduotis, suvokiant, kad rizikuojama ne tik savo galva, bet ir karūnos reputacija. Tačiau juokdarys turi be galo didelę privilegiją – jam paprastai atleidžiama už tiesą. Visiems, net poetams, reikia ją vynioti į visokius abažūrus, o štai juokdarys neprivalo kalbėti garbanotomis frazėmis. Nepakartojama pozicija. Man labai gera, kad užčiuopiau ją sau pačiam. Pasirodo, kad gera ir kitiems. Man atrodo, žmonės dažnai ilgisi to juokdario savo gyvenime, nes iš mūsų dažnai reikalaujama rimtumo – darbe, namuose, kai turime spręsti buities klausimus ar šeimynines kolizijas, ir nėra kada atsipalaiduoti. Galima atsipalaiduoti su buteliu, bet iš ryto skaudės galvą… Todėl gera nusikratyti įtampos per pokštus ir akibrokštus. Taip daug sveikiau (juokiasi).

– Kaip į tokius pokštus reaguoja su tavimi keliaujantys klausytojai?

– Visą laiką žiūriu į žmones – ko jiems reikia. Mano kelionių stažas didesnis nei 10 metų, todėl jau ateina tas pojūtis, kaip bendrauti ir kokias istorijas sekti. Būna, kad keliauninkai ir patys įsitraukia į žaidimą, tapdami dalyviais ir papildydami mano žinių arsenalą.Dažnai mėgstu prisiminti vieną pirmųjų savo kelionių. Žiniasklaidos dėmesio tada sulaukdavau nemažai, nes buvau vienas šitų alternatyvių pasivaikščiojimų pradininkų. Tądien mano kelionė buvo filmuojama. Pamenu, pasakojau žmonėms istoriją apie buvusį Odos ir venerinių ligų dispanserį Bokšto gatvėje. Sovietmečiu įtartiną žmogų, pagautą gatvėje, milicija turėjo teisę sulaikyti ir uždaryti ne tik į areštinę, bet ir į šį dispanserį. Visiškai neargumentuodama kodėl. Pralaikydavo ir dvi, ir tris paras… Šitai pasakęs pagaunu operatoriaus žvilgsnį ir pastebiu jo vis labiau apvalėjančias akis. Susizgrimbu, kad kažkas negerai – gal ne į mikrofoną kalbu? Reportažas sustabdomas. Tada operatorius klausia: „Tai sakai, dvi tris paras, ar ne? O kaip dėl tų dviejų trijų savaičių?..“ Pasirodo, jam taip pat yra tekę pratūnoti čia uždarytam. Tris savaites. Už nieką. Taip vienas iš mano keliauninkų įdėjo man į lūpas savąją istoriją. O buvo taip ar nebuvo – neimsiu gilintis ar ginčytis su istorikais ar faktų mėgėjais. Man reikia folkloro!

– Tu man primeni Gintarą Beresnevičių: net ir gerai žinomas legendas perpasakoji savaip, dažnai nevengdamas leistis į absoliučiai laisvas interpretacijas. Gintaras Vytautą paverčia nindze, tu benamį Vitą – šv. Kristoforu. Žinau, kad tau yra tekę bičiuliautis su šiuo rašytoju. Ar tai dar vienas tavo autoritetas?

– Beresnevičiaus anekdotuose ir pasakojimuose yra labai daug tiesos, kuria išdykaujama, bet tai – vis tiek tiesa. Aš su juo vis dar pasišneku, nesvarbu, kad jis su manimi kuria jau iš anapus, – mums nuo to tik lengviau susitikti… (šypsosi)

– Ką manai apie šiuo metu kylantį ekskursijų bumą?

– Labai džiaugiuosi. Ką reiškia vien pats pavadinimas – „ekskursas“, t.y. pabėgimas iš kurso… Manau, kad į gatves išeinantys naujieji pasakoriai, kurie stengiasi kažkaip kitaip, netradiciškai atkreipti žmonių dėmesį į miestą, provokuoja ir tradicinių ekskursijų gidus šiek tiek permąstyti savo darbo specifiką ir pasakoti kažką įdomiau, nei tik apie tai, kaip Napoleonas norėjo išsinešti ant delno Onos bažnyčią. Iš pasiūlos, kuri šiandien ypač didelė, tie stiprieji pasakoriai anksčiau ar vėliau išsifiltruos, atlaikys ekskursijų bumo įsuktą konkurenciją ir taps dar drąsesni bei išradingesni. Taigi konkurencija šiuo atveju labai sveikas dalykas. Dėl jos laimime mes visi – ir tie, kurie keliaujame, ir tie, kurie ieškome istorijų. Vilnius jų yra be galo turtingas. Tas kadaise Česlovo Milošo ištartas perspėjimas, kad lietuvių buvimas Vilniuje yra nevisavertis, nes jie nesuvokia konteksto, šiandien, prabėgus daugiau nei penkiolikai metų, skamba švelniau – pagaliau lietuviai ima domėtis savo miestu, kuriame gyvena ar tiesiog čia atvyksta.

– Kokia Vilniaus bohema yra šiandien?

– Jeigu sąžiningai, tai nežinau.

– Ištrūkai iš tų verpetų?

– Tam tikra prasme taip. Tikriausiai viskam savas laikas. Buvo laikas, kai man tai buvo svarbu, kai tai viliojo, svaigino. Anuomet bohema man asocijavosi su laisvais žmonėmis, sugebančiais ištrūkti iš stagnacijos gniaužtų, iš letargo miego, iš konformistinės gerovės; su žmonėmis, kurie siekė tos laisvės visomis įmanomomis, o kartais ir neįmanomomis priemonėmis. Tuo metu mane masino bendruomenės išgyvenimas. Šiandien visa tai man tebėra svarbu, tik jau kitaip. Daug labiau nei visa ta bendroji dvasia dabar man rūpi tete-e-tete santykis su asmeniu, todėl, tiesą sakant, sąmoningai vengiu bohemos susiėjimų, kur renkasi daug laisvųjų dvasių. Tad ir nesiimčiau kalbėti apie dabartinę bohemą. Matyt, perėjau į autsaiderius.

– Pastebiu, kad tendencinga tema tavo pasivaikščiojimuose tampa religinė Vilniaus pusė. Ar Bohemiškasis Vilnius neišnyks? Gal pakeis savo vardą? Taps Dvasiškuoju Vilniumi?

– Kažkada esu apie tai galvojęs. Taip, žmogaus laivelis savaimingai krypsta ten, kur vaga gilesnė, betgi bohemos narys nebūtinai yra girtuoklis. Bohemiški laisvės bei neformalumo atspalviai, mano akimis, egzistuoja net ir dvasiniame (ar dvasių) Vilniuje. Net ir religiniuose pasakojimuose man gera atsiremti į grynuolius, kurie niekada nepakluso standartams. Kai kurie šventieji man atrodo patys didžiausi sistemos laužytojai: jie laužo tą liaudiškojo, tradicinio pamaldumo savivoką. Štai Pilypas Neris, „antrasis Romos apaštalas“, sugeba eidamas pas popiežių nusiskusti tik pusę barzdos. O mūsų kunigas Antanas Strazdas, su kuriuo puolame ant kelių prieš sumą, – jūs tik įsivaizduokite! – per atlaidus nekviestas užeina į kleboniją. Niekas su juo nesisveikina ir čepsėdami toliau valgo savo agapes. Būdamas neformalas, kokių reta, Strazdelis nesutrinka: nueina prie pečiaus, pasikelia sutaną ir garbingai jį „apšlaksto“. „Atsiprašau, – sako, – maniau, į tvartą užėjau…“ Štai taip.Na, o Vilnių pjaustyti galima įvairiais pjūviais – religiniais, politiniais, istoriniais, geografiniais. Atsiriekti duonos gali storesnę ar plonesnę riekę, bet juk peilis liks tas pats.

– Apie Vilnių prirašyta tiek, kad netgi kyla poreikis kartografuoti literatūrines miesto vietas. Kodėl Vilniumi taip „sergama“? Dėl sostinės statuso? Dėl jo vingiuotų gatvelių ir raudonų stogų? Permainingos ir skausmingos istorijos? Kur tas „užkrato“ židinys?

– Visų pirma galima atrasti objektyvių faktų. Pavyzdžiui, kad Vilnius – vienintelė ir bene žaliausia Europos sostinė, kurios centre gali išvysti laukinį žvėrį. Tai taip pat vienintelė Europos sostinė, naudojanti giluminius geriamojo vandens gręžinius. Ir vis dėlto Vilniaus unikalumas ne tokiais faktais grindžiamas. Man jį išskirtinį daro jausmas. Asmeninis jausmas. Tuo Vilnius man yra kitoks, lyginant jį su kitais miestais.

– O tu pats ar sakytum, kad „sergi“ Vilniumi?

– Nežinau, ar sergu, – aš čia gyvenu. O jeigu nemyli vietos, kurioje gyveni, vadinasi, nemyli pats savęs… Vilnius – tai aš.

– Kaip ten rašė Valdas Papievis: „Tarp tūkstančių, dešimčių tūkstančių miestų yra vienui vienas, vienintelis miestas, kuris yra tavo, kurį susirasti – tai susirasti save.“

– Taip, miestas padeda išgyventi savo paties esybę. Per miestą yra lengviau personifikuotis. Kaip manote, kodėl Kristus kalba palyginimais? Kalbėdamas apie Vilnių, aš iš tiesų kalbu apie save. Be to, labai svarbu savo namuose jaustis šeimininku. Šeimininko ir svečio santykis man apskritai atrodo esminis, kai kalbama apie būtį mieste. Tai archetipiniai vaidmenys, kuriuos mes nuolat išgyvename ir kurie turi nuolat keistis: tai aš šeimininkas, tai svečias, bet jokiu būdu ne perėjūnas, ne prašalaitis, nes šie personažai labai nemieli. Nei pačiam tokiam jaustis yra gera, nei tokį sutikti. Prašalaitis yra niekas, ir tai, ką jis padarys, irgi bus niekas. Nusičiurkšiu ant kampo – nieko blogo, pastatysiu paminklą Korikui – irgi nieko blogo. Na, bet ar tikrai?.. Būtent taip ir atsitinka, kai tu nesi nei svečias, nei šeimininkas. Svečias gerbia šeimininko tradicijas, namus, šeimininku irgi gera būti, nes malonu dalytis savo žiniomis, emocijomis, dovanoti tai, ką gali dovanoti.

– Prisiminiau tavo organizuotą kaklaraiščių rišimo akciją ant geltonojo Karoliniškių-Pilaitės viaduko bei tekstinių grafičių projekcijas, rodytas ant Žaliojo tilto „Kultūros nakties“ metu. Visa tai puikiai dera su tuo, ką sakai. Šeimininkaudamas ant Vilniaus tiltų dovanoji praeiviams šventę, kviesdamas juos nebūti tais prašalaičiais… Sustoti, užrišti kaklaraištį ar įsiskaityti į miesto sienų žinutes.

– Prakalbinti tiltus – šiuo metu mano naujausias įkvėpimas. Kaklaraiščių legenda ant viaduko jau lyg ir prigijo, bet dar labiau norėčiau, kad išsipildytų „Kultūros nakties“ metu ištartas mano palinkėjimas Žaliajam tiltui sužaliuoti. Jeigu taip atsitiktų, man tai būtų pats didžiausias atlygis – suvokimas, kad nebarsčiau savo talentų, juos pasodinau, ir štai, žiūrėk, kas užaugo!

– Ką vilniečiui būtina žinoti apie savo miestą?

– Labai dažnai nustembu, kad vilniečiai nežino, ką Vilniaus herbe veikia Kristoforas. Kaip jis ten atsidūrė? Ogi kartu su krikščionybe. Krikščionybė, ateidama į pagoniškus kraštus, elgėsi labai išmintingai – nesistengė sugriauti esamos santvarkos, kaip tai darė buldozerinis kapitalizmas, o bandė iš esamos situacijos išgryninti tai, kas yra geriausia. Senąjį Vilniaus mitą apie milžiną Alkį krikščionybė perkrikštijo į legendą apie šventąjį Kristoforą. Nėra ko stebėtis, taip dauguma mitų atsikartoja įvairiose kultūrose: Alkis, šv. Kristoforas, Baalas žydiškoje tradicijoje… Milžinas Alkis pataiko į seniausių indoeuropiečių mitų kategoriją, todėl herbo svoris, tai žinant, išauga dar stipriau.O jei dar sugretinsime Alkį ir „alko“ sąvoką, pamatysime, kokios iš tiesų ypatingos reikšmės yra Vilniaus herbas. Visose mitologinėse sakmėse reikia įvardyti vardą, įminti mįslę – tada debesis tampa ežeru, o milžino vardas tampa miesto širdimi. Taip ir su milžino Alkio vardu, kuris įmenamas per alką – šventavietę: tai, kas šventa, yra miesto širdis. Čia galima būtų nušluostyti nosį net Aleksandrui Makedoniečiui, pasakiusiam jaunajam architektui, kad miesto gyvybė yra ne vanduo, o, kaip šiais laikais pasakytume, laisvas ekonominis judėjimas. Taip, abu dalykai reikalingi, bet miesto širdis vis dėlto yra tai, kas šventa. Makedonietis apie šventumą mums nieko nepasakė, apie jį mums kasdien primena milžinas Alkis…Dar nustembu, kad vilniečiai nežino, kokie durklai skaudžiausiai įsirėžė į Vilniaus veidą. Kalbu kad ir apie Maironio ar Vokiečių gatves. Kol jos nebuvo nutiestos, turėjome žydų, vokiečių kvartalus, sinagogų, kitų be galo svarbių Vilniui pastatų ir erdvių. Šiandien tose vietose turime plynę, o juk atstatant viską po karo buvo galima įsivaizduoti ir parengti daug nuostabesnius projektus.Kažkada dar turėjau tokį keistą sumanymą: pabandyti pabendradarbiauti su istoriku, sukūrusiu vieną unikaliausių ir gražiausių TV projektų, „Klausimėlį“, – su Juru Jankevičiumi. Norėjau ir tebenoriu pasiūlyti užduoti žmonėms klausimą, kokioje gatvėje jie gyvena. Tarkime, kodėl tu gyveni Jasinskio gatvėje ir kas gi yra tas Jasinskis? Ką jis turi bendra su Vilniumi, su manimi pačiu? Vilniečiai dažnai nežino šitų elementarių dalykų. O turėtų. Tas klausimas, beje, skirtas ne tik vilniečiui, bet apskritai visiems.Na, o pabaigoje – nemanau, kad nežinoti Gedimino sapno yra nuodėmė, manau, daug didesnė bėda yra mąstyti, jog viskuo turi pasirūpinti valdžia: ir duobėtomis gatvėmis, ir mano vaiko ugdymu mokykloje, ir socialinio draudimo mokesčiais, ir mano tėvo pensija, nes aš esu be galo svarbus ir reikalingas pilietis, kuris savaime turi būti ir gerbtinas, ir mylimas… Tokiais atvejais čia nebepadės nei Tvardovskis, nei Želigovskis.

– To ir norėtum palinkėti vilniečiams?

– Tiek vilniečiams, tiek miesto svečiams taip pat noriu palinkėti išgyventi ir šeimininko, ir svečio jausmą, suvokiant, kad kiekvienas šeimininkas kartu yra ir svečias. Pats svarbiausias dalykas visiems – suvokti, kad nėra nei kito miesto, nei kitos valstybės be manęs. Aš esu ir valstybė, ir miestas, ir bendruomenė, ir šeima. Burnoti ar keiktis, kai kažkas klostosi ne taip, mes turime teisę, bet laikas kainuoja. Jis eina burnojant arba dirbant mūsų gerovės labui ir džiaugiantis kasdieninės aplinkos teikiamais stebuklais. Taigi rinkimės, kaip norime jį praleisti.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

„Vilnius 1900–2012. A Guide to the City‘s Architecture“ – leidinys miesto svečiams ir jo išsiilgusiems architektūros entuziastams.

Angliškasis Vilniaus architektūros gidas bene pirmą kartą vienoje vietoje Lietuvos sostinę pasauliui pristato kaip šiuolaikinį miestą, kuriame galima aptikti visas pasaulines XX ir XXI a. pradžios architektūros tendencijas, atspindinčias socioekonominių sąlygų ir politinių santvarkų kismą, ir šiandien neatsiliekantį nuo pasaulinių architektūros madų.

„Architektūros fondo“ suburta redakcinė kolegija kartu su 13 autorių kruopščiai atrinko 238 pastatus, aprašė jų istorijas, parengė fotografijas ir brėžinius. Anot leidinio sudarytojos Rūtos Leitanaitės, pagrindinis pastatų atrankos kriterijus buvo jų reikšmė miestui. Atrinkti objektai yra tam tikri vizualiniai arba socialiniai ženklai, žymintys Vilniaus ekonominius, istorinius ar miestiečių mentaliteto pokyčius. Tie ženklai, surinkti į vieną leidinį, nebūtinai yra kokybiškos architektūros pavyzdžiai, tačiau dėl to tampa dar įdomesniu miesto tyrinėjimo ir pažinimo šaltiniu.

Angliškasis Vilniaus architektūros gidas taps alternatyva tradiciniu sostinės įvaizdžiu nesitenkinantiems turistams. Nes Vilnius – ne tik baroko ir klasicizmo miestas, nudaigstytas begalės bažnyčių bokštų. Vilnius – šiandien gyvas, aktyvus miestas. Čia rasime ir žavingų moderno architektūros fragmentų, pabirusių po Senamiesčio bei Naujamiesčio gatves, ir švarios stilistinės raiškos tarpukario modernizmo pastatų. Kontraversiškas, tačiau stilistiškai įspūdingas Vilniaus sovietinis laikotarpis, bylojantis apie unikalią patirtį Europos kontekste, kurį pakeitė ryškios postmodernizmo tendencijos, susipynusios su vėlyvuoju modernizmu. O Vilniaus architektūros dabartis – intriguojantis informacijos kodas, atskleidžiantis dinamiškus visos šalies procesus: estetikos idėjas, staigų ekonomikos pakilimą, miestiškos aplinkos kokybės ir vilnietiškos architektūros paieškas.

Vilniaus architektūros gidas anglų kalba jau pasiekė netinklinius knygynus Vilniaus centre ir internetininius knygynus, netrukus atsiras didžiuosiuosiuose tinkluose šalies didmiesčiuose. O Vilniaus knygų mugės lankytojai leidinį pigiau galės įsigyti leidyklos „Apostrofa“ stende.

http://issuu.com/vilniusarchitectureguide/docs/vilniusarchitectureguide?mode=window

www.facebook.com/VilniusArchitectureGuide

Prieš pat Londono olimpinių žaidynių pradžią Lietuvos knygynuose pasirodė naujas lietuviškas gidas “Savas Londonas”. Ši knyga tikrai padės lietuviams, norintiems geriau pažinti Londoną, o “Veide” siūlome ištrauką iš jo.

Londonas, kuris uždirba pinigus

Londono Sitis (The City of London)
Londono Sitis yra senoji Londono širdis ir vieta, kur prieš du tūkstančius metų aukštomis sienomis aptvertas ir giliu groviu apjuostas stovėjo romėnų miestas. Senasis Londonas užėmė apie vieną kvadratinę mylią (beveik 2,6 kvadratinius kilometrus), tad Londono Sitis iki šiol yra vadinamas “Kvadratine mylia” (Square Mile). Sitis turi savo herbą, policijos pajėgas (nepavaldžias Londono miesto policijai, prižiūrinčiai likusią miesto dalį) ir administracinį organą – The City of London Corporation, nepriklausomą nuo valstybės ir miesto valdžios.
Sitis kartu su Volstritu Niujorke valdo pasaulio finansus. Tai ta Londono vieta, kurioje yra “užkalami” didžiausi pinigai šalyje. “Kvadratinėje mylioje” gyvena apie 11 tūkst. žmonių, tačiau dirba apie 300 tūkst., kurių didžioji dalis tarnauja bankuose (savo skyrius čia turi 500 bankų) ir kitose finansines paslaugas teikiančiose kompanijose.
Po neseniai užklupusios finansinės krizės žodis “bankininkas” nemažam skaičiui žmonių JAV, Europoje ir ypač Jungtinėje Karalystėje lyg keiksmažodis. 2011 m. rudenį protestuotojai prieš ekonominę nelygybę, bankininkų ir politikų godumą grasino okupuoti prie Šv. Pauliaus katedros esančią Londono vertybinių popierių biržą. Įsikišus policijai, protestuotojai nusprendė nepasitenkinimą reikšti taikiai ir prie katedros laiptų pasistatę palapines, lauko virtuves ir informacijos punktus apsigyveno. Tikriausiai jie ten tebestovyklautų, jei ne teismo sprendimas, kuriuo remiantis po penkių mėnesių palapinių miestelis iškraustytas.
Iki krizės bankininkai (dažniausiai vyrai) garsėjo švaistūnišku ir šiek tiek palaidu gyvenimo būdu: pramogoms, prostitutėms, kokainui ir šampanui buvo išleidžiami tūkstančiai svarų per vieną vakarą. Bankrutavus Lehman Brothers bankui, finansinė industrija patyrė šoką, o tūkstančiams bankininkų netekus darbo, kiek aprimo ir nesaikingas jų elgesys.
Iki šiol finansininkus keikiantiems žmonėms ekonomistai primena, kad ši industrija sudaro didžiulę dalį Britanijos eksporto, moka mokesčius ir kuria gerai apmokamas darbo vietas. Vien “Kvadratinė mylia” įneša apie 2,4 proc. visų nacionalinių pajamų, o šalies finansinių paslaugų sektorius 2010–2011 m. valstybei sumokėjo 63 mlrd. svarų sterlingų, arba 12 proc., mokesčių.
Londono Sitis savaitgaliais būna toks išmiręs, kad galima filmuoti siaubo filmus. Geriausia čia apsilankyti darbo valandomis. Jei su bankininkais norite pasitrinti alkūnėmis greitojo maisto tiekimo įstaigose, ateikite per pietus, o jei norite išgerti – po 6 valandos vakare.
“Kvadratinė mylia” garsėja ne tik uždirbamais pinigais, bet ir nuo viduramžių mažai pakitusiomis siauromis gatvelėmis, senovine ir modernia architektūra, muziejais ir viena įdomiausių (o gal net ir pačia įdomiausia) istorine vieta šalyje – Londono Taueriu (The Tower of London).

Londono Taueris

Kranksintys juodi varnai, karalienėms ir išdavikams kapojamos galvos, bokštuose kalintys princai, nepavykusios deimantų vagystės – jei Londono Tauerio sienos galėtų kalbėti, tikriausiai niekada neužsičiaupdamos pasakotų per 900 metų įvykusius nutikimus.
Tauerio istorija prasidėjo nuo Angliją ir Londoną užgrobusio normandų (dabartinė Prancūzija) kunigaikščio Viljamo Užkariautojo. Karūnuotas karaliumi ir siekdamas palaužti aršius miesto gyventojus, ant Temzės upės šiaurinio kranto kitoje Londono tilto pusėje Viljamas pasišovė pastatyti tvirtovę.
Normandijos mūrininkų sugalvotas ir 1100 m. baigtas Baltasis bokštas buvo iki tol neregėtas statinys Anglijoje – didžiulis (36 x 32,5 metrų skersmens ir 27,5 metrų aukščio) bokštas buvo matomas iš tolimiausių apylinkių ir saugomas romėniškų sienų ir 7,5 metrų pločio bei 3,4 metrų gylio griovio.
Tauerį plėtė ir įtvirtinimus stiprino dažnas viduramžių karalius. Tvirtovės funkciją pastatas atliko iki pat XIX a. Antrąja, kalėjimo, paskirtimi šis pagarsėjo XVI a., kai gimė gąsdinanti frazė “išsiųstas į Tauerį” (nors pirmasis kalinys į bokštą uždarytas jau 1100-aisiais).
Taueryje kalėjo jauna, dar nekarūnuota Elžbieta, čia nukirsta galva karaliaus Henriko VIII antrajai žmonai Anai Bolein, nuo kartuvių nušokęs nusilaužė sprandą Gajus Foksas, ketinęs sprogdinti Parlamentą, iš bokšto dingo Karaliaus Edvardo IV dvylikametis sūnus Edvardas V ir jo jaunesnysis brolis Ričardas. Sakoma, kad princai dėdės įsakymu buvo uždusinti ir palaidoti slaptoje Tauerio vietoje. Atsikratęs vaikų, jų dėdė tapo karaliumi Ričardu III.

Brangakmenių kolekcija
Šiais laikais Taueryje turistus linksmina aktoriai, kasdien rengiami įvairiausi su tvirtovės istorija susiję pasirodymai, kovos, parodos ir ekskursijos.
Didžiulio lankytojų susidomėjimo visuomet sulaukia čia saugoma monarchijos brangakmenių kolekcija (Crown Jewels), kuri susideda iš karūnų, valstybinėms ceremonijoms skirtų drabužių, daiktų ir kitų regalijų. Galite apžiūrėti valstybinę imperijos karūną su 2 868 deimantais, 273 perlais, 17 safyrų, 11 smaragdų ir 5 rubinais, kurią karalienė dėvi kiekvienais metais naujam darbo sezonui atidarydama Parlamentą. Tuomet prie tuščios karūnos vietos parodoje padedamas raštelis su užrašu “daiktas naudojamas”.
Kolekcijoje pamatysite ir seniausią objektą – 800 metų senumo sidabrinį karūnavimo šaukštą, išgyvenusį karališkųjų brangakmenių sunaikinimą: 1649-aisiais karaliui Čarlzui nukirtus galvą, Parlamentas paskelbė monarchijos galą, sulaužė karūnas ir išlydė auksą bei sidabrą. Beje, britų monarchija yra vienintelė monarchija pasaulyje, iki šiol naudojanti karališkųjų brangakmenių kolekciją karūnavimo ir kitose ceremonijose.

Varnai
Pasak legendos, Tauerio nebeliks, jei išskris šeši čia gyvenantys juodieji varnai. Sakoma, kad Čarlzas II pirmas patikėjo šia istorija ir nusprendė, jog varnus reikia saugoti (tuo labai sunervindamas savo astronomą Džoną Flemstidą, kuris skundėsi, esą paukščiai trukdo jam žiūrėti į žvaigždes Baltajame bokšte).
Nors varnams pakerpamas vienas sparnas, kai kurie jų vis tiek sugebėjo pabėgti, o kitus teko atleisti. Varnas Jurgis iš pareigų pašalintas dėl to, kad lesė televizorių antenas, o varnas Grogas paskutinį kartą buvo pastebėtas prie Rytų Londono aludės. Varna Munina Taueryje ramiai gyveno 16 metų, tačiau vieną 2010-ųjų dieną sumanė pabėgti. Varnų prižiūrėtojas po penkių dienų sugavo ją prie Grinvičo.
Šiais laikais Taueryje, netoli Veikfildo bokšto, patogų gyvenimą gyvena septyni juodieji paukščiai (vienas papildomas). Kasdien jie gauna po 170 gramų žalios mėsos ir kraujyje mirkytų paukščiams skirtų sausainių. Kartą per savaitę varnai mėgaujasi žaliais kiaušiniais, o kartkartėmis – triušio mėsyte (su visu kailiu, nes kailis jiems, pasirodo, sveika). Nenuostabu, kad juodieji krankliai gana ilgai gyvena – Džimas Varnas mirė 44 metų. Turistai perspėjami varnų neliesti (gali įkirsti snapu) ir nemaitinti (nutuks).

Tauerio sargybiniai ir ekskursijų gidai jomenai
Be septynių gerai maitinamų varnų, Londone Taueryje taip pat gyvena 35 tautai nusipelnę kariškiai ir karalienės briliantų sargai, oficialiai vadinami jomenais, o pravardžiuojami “jautienos valgytojais”. Pasipuošę juodomis ir raudonomis uniformomis, su karūnos emblema ir ER raidėmis ant krūtinės, šie sargai yra viena populiariausių Tauerio atrakcijų, be to, Londono ir Britanijos simbolis.
Manoma, kad “jautienos valgytojais” jie praminti, nes būdami karališkaisiais sargybiniais viduramžiais nuo karaliaus stalo galėjo valgyti tiek mėsos, kiek norėjo. Šiais laikais jais gali tapti 22 metus armijoje garbingai atitarnavę kariškiai.
“Jautienos valgytojai” turistus kasdien linksmina įdomiais pasakojimais ir darbo valandomis kas 30 minučių veda ekskursijas, kurios prasideda prie pagrindinio įėjimo ir trunka apie valandą (ši pramoga įtraukta į bilieto kainą)…

Seniausias šou mieste
Jau 700 metų kiekvieną vakarą vyksta “Raktų ceremonija”, per kurią nakčiai užrakinamas Londono Taueris ir jame esančios brangenybės.
Lygiai 21:53 pagrindinis jomenų sargybinis, apsirėdęs Tiudorių laikų paltu, susitinka su Tauerį saugančia karine palyda ir pasikeičia maždaug tokiomis frazėmis: “Kas čia eina?” – “Raktai eina.” – “Kieno raktai?” – “Karalienės Elžbietos.”
Ceremonija baigiasi 22:00, tvirtovė užrakinama nakčiai ir visi eina miegoti arba išgerti į Taueryje esančią aludę. Net per Antrąjį pasaulinį karą bombai kliudžius Tauerį, ceremonija įvyko, tik 30 min. vėliau.
Jei norite šį procesą pamatyti, bilietus būtinai užsisakykite iš anksto, nes jie išparduodami prieš keletą mėnesių.
O 9 valandą galima stebėti Tauerio atrakinimo ceremoniją.

Vilma Anusaitė

Apie knygą ir autorę

Ką tik pasirodęs “Savas Londonas” – tai visiškai lietuviškas gidas po lietuvių pamėgtą ir gausiai lankomą Jungtinės Karalystės sostinę, kuriame apie šio didmiesčio įžymybes ir savo mėgstamiausias vietas pasakoja žurnalistė Vilma Anusaitė.
Aptariamame gide skaitytojas ras visą turistams aktualiausią informaciją: lankomiausius muziejus, galerijas, istorinius objektus. Taip pat sužinos, kur geriausia apsipirkti ir pavalgyti, kur verta linksmintis, apsistoti, kokiu transportu naudotis.
Londone jau vienuolika metų gyvenanti gido autorė V.Anusaitė šį miestą pažįsta kaip savo penkis pirštus, tad gali parekomenduoti ne vieną įspūdingą kavinę, nepatenkančią į šabloninius turistų gidus, ar pakviesti apsilankyti tik vietiniams žinomose pramogų vietose. Tai ypač naudinga knyga vykstantiesiems į Londono olimpiadą!
Gidas unikalus ir tuo, kad jame apie savo mėgstamiausias Londono vietas pasakoja ir kiti žymūs Lietuvos visuomenės veikėjai, gyvenantys ar gyvenę šiame mieste: Beata Nicholson, Dalia Ibelhauptaitė, Edgaras Montvidas, Andrius Užkalnis ir kt.

Bažnytinio paveldo muziejuje vyksta akcija „Klausk drąsiai apie krikščioniškąjį meną!“ Iki lapkričio 16 d., apsilankę muziejuje, rasite meno istoriką, kuris trumpai pristatys muziejaus ekspoziciją ir atsakys į Jums rūpimus klausimus.

Ar žinai, kas yra relikvijorius? Kokio aukščio yra didžiausia Lietuvos monstrancija? Ką simbolizuoja kaukolė po kryžiumi? Ką reiškia kalavijas, įsmeigtas į Švč. Mergelės Marijos širdį? Kuo skiriasi arnotas nuo dalmatikos? Atsakymus į šiuos ir kitus klausimus galite atrasti apsilankę Vilniaus senamiestyje įsikūrusiame Bažnytinio paveldo muziejuje nuo spalio 20 d. iki lapkričio 16 d.

Inicijuodamas šį projektą, muziejus siekia supažindinti visuomenę su vertingiausiais bažnytinio meno dirbiniais ir paskatinti domėtis krikščioniškąja ikonografija. Kartu muziejaus darbuotojai tikisi išgirsti, kas domina lankytojus, atgaivinti pamirštus ar „savaime suprantamais“ laikomus dalykus, kurie į muziejų užsukusiam žmogui nėra akivaizdūs. Akcijos organizatoriai viliasi, kad projektas bus naudingas visiems: ir ieškantiems, ir kuriantiems, ir bažnytinį paveldą saugantiems.

Akcijai pasibaigus įdomiausi, aktualiausi klausimai bus paskelbti Bažnytinio paveldo muziejaus socialiniame tinkle ir baigiamojoje akcijos ekskursijoje lapkričio 19 d. 14 val.

Jei drąsiau klausti ne vienam – atsivesk draugų!

Muziejaus darbo laikas: antradieniais–šeštadieniais 11–18 val.

Muziejaus adresas: Šv. Mykolo g. 9, Vilnius