Tag Archive | "eksperimentas"

Kokie mes iš tikrųjų esame: mandagumo testas lietuviams

Tags: , , , , , ,


Adomo Rutkausko nuotr.

Jurgita Laurinėnaitė-Šimelevičienė, Giedrė Buivydienė

Ar nuo šypsenos šykštinčių paniurėlių bent kiek pasistūmėjome link mandagių vakariečių, kurie šypsosi nepažįstamiesiems parkuose, o parduotuvėje išvydę pirkėją su viena preke patys paragina eiti be eilės? Dvi žurnalistės surengė eksperimentą – mandagumo testą, kad sužinotų, kokie iš tiesų yra lietuviai.

Vilniaus centras, autobusų stotelė. Pliau­piant lietui mergina su dokumentų segtuvu skuba į troleibusą, tačiau jos po­pieriai staiga pasklinda į visas puses. Kaip esant tokiai situacijai pasielgs praeiviai – ar pa­dės merginai surinkti išbarstytus lapus?

Parduotuvė viename sostinės mikrorajonų. Po darbo eilėse lūkuriuoja daug žmonių. Jie pavargę, alkani ir nori kuo greičiau pasiekti namus. Tačiau staiga pasirodo pirkėja, rankose laikanti tik vieną pieno pakelį. Ji ryžtasi pa­klausti žmonių: ar jie praleistų be eilės pirkėją vos su viena preke?

Ar tebesame vienas kitą ap­rėkti visuomet pasirengę rytų europiečiai, ar jau virtome paslaugiais vakariečiais?

Šios merginos autobusų stotelėje ir parduotuvėje – ne bėdos ištiktos vilnietės, o eksperimentą atliekančios žurnalistės, nusprendusios surengti lietuvių mandagumo egzaminą.

Per beveik savaitę trukusį eksperimentą vertinome lietuvių elgesį penkiose skirtingose, bet daugeliui pažįstamose situacijose, kad išsiaiškintume, kaip pasikeitėme per 26 nepriklausomybės metus. Ar tebesame vienas kitą ap­rėkti visuomet pasirengę rytų europiečiai, ar jau virtome paslaugiais vakariečiais, kurių mandagumu susižavime po kiekvienos kelionės į senosios Europos didmiesčius?

Eksperimentas nr. 1: išbarstyti popieriai

Eksperimentą su pabirusiais popieriaus lapais Vilniaus centre iš viso pakartojome 10 kartų – iš jų tik dukart praeiviai abejingai stebėjo nuo purvino grindinio popierius renkančią merginą. Kitais atvejais žmonės ilgai nesvarstydami suskubo į pagalbą: mums padėjo paaugliai, jauna moteris, vidutinio amžiaus vyrai, 50-metį peržengusios moterys, užsienio turistai ir net nugaros skausmų nepaisantis senukas.

Kai lapai pažiro priešais dvi į pokalbį įsitraukusias pusamžes moteris, viena jų dvejojo tik akimirką: nors vienoje rankoje laikė marškinius ant pakabos, pasilenkė ir laisva ranka surinko arčiausiai jos nuskriejusius popierius. Trys linksmai nusiteikę vidutinio amžiaus vyrai taip pat neliko abejingi praeivės nesėkmei: vėjas vijo lapus pirmyn, tad vienas vyriškis uoliai pritūpė ir pagavęs keletą lapų ištiesė juos žurnalistei, pašmaikštaudamas, ar tik ne kontrolinį ji bus pametusi.

„Vau, čia tai bent tau, mergaite“, – burbtelėjo vyriškis raudona nosimi ir abejingai nušlitiniavo tolyn.

Nesėkmės liudininkais tapo ir per gatvę ką tik perėję penki praeiviai. „Vau, čia tai bent tau, mergaite“, – burbtelėjo vyriškis raudona nosimi ir abejingai nušlitiniavo tolyn. Užtai iš paskos einantis senukas žvitriai pasilenkė ir, nepaisydamas akivaizdžių nugaros skausmų, pirmas pradėjo rinkti nuskriejusius lapus. Prie jo prisidėjo ir iš paskos su vaiku ėjęs maždaug 50 metų vyras.

Daugeliu atvejų į pagalbą suskubdavo arčiausiai tuo metu buvę žmonės, tačiau pasitaikė ir itin malonių praeivių, kurie atskubėjo į pagalbą iš toliau. Kai pietų metu išbarstėme lapus Vilniaus gatvėje, pro šalį lėtai žingsniuojančiai dalykiškai apsirengusių dviejų jaunų moterų ir dviejų vyrų kompanijai ši nesėkmė turbūt tik praskaidrino dieną. „Ups“, – praeidamas garsiai sureagavo vienas iš vyrų, tačiau nė vienas iš šio ketverto net nesulėtino žingsnio. O štai jauna moteris, ėjusi už keliolikos metrų, paspartino žingsnį, norėdama kuo greičiau padėti surinkti lapus.

Kai vakare mūsų popieriai pasklido stotelėje, pilnoje žmonių, į pagalbą suskubo skirtingose pusėse stovėjusios dvi nepažįstamosios – pokalbį su drauge nutraukusi moteris ir troleibuso laukusi jauna mergina. Į mandagumo egzaminą netikėtai pateko ir užsienio turistų pora, kuri šiek tiek sutrikusi prisidėjo prie vėjo nešamus lapus gaudančios žurnalistės.

Vis dėlto du kartus mums nepadėjo niekas. Vieną kartą lapai pasklido Gedimino prospekte esančioje parduotuvėje, šalia eilėje stovinčių septynių vyrų. Kai kurie žvilgtelėjo į besimėtančius popierius, bet niekam net minties nekilo bent trumpam pasitraukti iš eilės. Antrą kartą gatvėje lapai gana tvarkingai sukrito į vieną krūvą, tad gal todėl pro šalį einančių dviejų pagyvenusių vyrų žvilgsniai tik abejingai praslydo pro šalį.

Eksperimentas nr. 2: su viena preke – be eilės parduotuvėje

Antrą eksperimentą įkvėpė netikėta patirtis Prancūzijoje, kai vakarienei pritrūkusi prancūziško batono apie 18 val. užsukau į parduotuvę viename nedideliame miestelyje. Nors pirkėjų eilės driekėsi net iki prekių lentynų, prieš mane stovintis vyras grįžtelėjo atgal, o žvilgsniui užkliuvus už mano vienišo batono mostelėjo ranka į priekį: „Prašau praeiti, juk turite tik vieną prekę.“ Kai dėkodama praėjau, priešais stovinti moteris irgi pamojo stoti priešais ją.

Tada pamaniau, kad man tiesiog pasisekė, tačiau tokia situacija pasikartojo ir kitą kartą, kai pritrūkusi vienos prekės užbėgau į parduotuvę. O trečią kartą jau tapau liudininke, kai už manęs stovintis žmogus praleido į priekį vaikiną, perkantį vieną prekę. Nors ir labai skubėjau, ir aš pasiūliau užleisti vietą eilėje. Tąkart ir dingtelėjo mintis: o kaip lietuviai elgtųsi esant tokiai situacijai? Jeigu nepasiūlytų eiti be eilės, ar bent sutiktų, jei pirkėjas pats to paprašytų?

„Prašau praeiti, juk turite tik vieną prekę.“ Kai dėkodama praėjau, priešais stovinti moteris irgi pamojo stoti priešais ją.

Nutarusios tai patikrinti, darbo dienos vakarais aplankėme dešimt parduotuvių Vilniuje ir kaskart atsistodavome eilės gale su viena preke. Po mūsų eksperimento tapo akivaizdu, kad žmogus, rankose laikantis tik vieną prekę, nejaudina priešais su pilnais krepšiais stovinčių pirkėjų: kitaip nei Prancūzijoje, Lietuvoje tokiais atvejais dar nėra įprasta pa­siūlyti eiti be eilės. Nors prieš mus stovėjo ir vos kelis produktus išsirinkę, ir pilnus krepšius prisikrovę pirkėjai, nė karto neišgirdome pasiūlymo užleisti eilę.

Tad trumpai pastovėjusios eilės gale pačios paprašydavome mus praleisti. Dešimtyje parduotuvių tokį mūsų prašymą išgirdo apie 40 žmonių. Toks netikėtas prašymas pirkėjus ir nustebindavo, ir suerzindavo, tačiau beveik visada buvome praleidžiamos į priekį. Neigiamą atsakymą išgirdome tik kartą: „Jūs turite vieną batoną? O aš – tik tris kriaušes“, – atkirto kriaušes ir indelį grietinėlės laikanti moteris, stovėjusi maždaug aštuonių žmonių eilės gale.

Šį savo eksperimentą pradėjome vieną antradienio vakarą Lazdynų mikrorajone esančiame prekybos tinkle – tąsyk pasiėmėme sveriamų sausainių maišelį. Kasoje prieš mus stovėjo vos du pirkėjai. Pasisveikinome su pagyvenusiu vyriškiu, kraunančiu prekes iš krepšio, parodėme sausainių maišelį ir paprašėme leisti mums praeiti. „Što? Nepanimaju“ („Ką? Ne­su­pran­tu“), – rusiškai atsakė vyriškis. Pakartojome rusiškai ir jis šypsodamasis mostelėjo ranka: „Po­žalsta, idite. Ja nekuda nespešu.“ („Pra­šom, eikite. Aš niekur neskubu.“)

Įkvėptos sėkmingos pradžios tęsėme žygį po parduotuves, tačiau greitai įsitikinome, kad šio eksperimento metu šypsenų sulauksime retai. Tiesą sakant, iš daugiau nei 40 žmonių šį mūsų prašymą su šypsena pasitiko tik pirmasis pirkėjas ir dvidešimtmečių pora, kuri, paprašyta užleisti eilę, maloniai atsakė: „Žinoma.“

Labai dažnai žmonės slėpdami susierzinimą nieko mums neatsakydavo, tik gestais leisdavo suprasti, kad užleidžia eilę.

Kartais mūsų prašymą pirkėjai sutikdavo su oficialiu mandagumu. Pavyzdžiui, per pietų pertrauką septyni žmonės Gedimino prospekte esančioje parduotuvėje pirko po vieną ar dvi prekes, tačiau nė vienas neparodė susierzinimo. Kiti reaguodavo abejingai, tačiau kur kas dažniau patyrėme, kad prašymas užleisti eilę gali nustebinti ir sukelti nepasitenkinimą. Labai dažnai žmonės slėpdami susierzinimą nieko mums neatsakydavo, tik gestais leisdavo suprasti, kad užleidžia eilę. Pavyzdžiui, parduotuvėje Karoliniškėse pusamžė moteris į mus net nežvilgtelėjo, tačiau tylomis pasitraukė, duodama kelią. Neapsidžiaugė tokiu prašymu ir arčiausiai pardavėjos stovėjusi vidutinio amžiaus pora: vyras sumurmėjo „eikit“, o moteris mestelėjo piktą žvilgsnį, bet mums karštai padėkojus linktelėjo galvą.

Galima sakyti, tai buvo tipiška pirkėjų reakcija: aiškiai nenoromis, nepakeldami į mus akių, neretai net pakartojus klausimą keletą kartų, pirkėjai tiesiog pasitraukdavo arba šaltai burbtelėdavo „eikit“. Iš mandagiųjų prancūzų pasimokyti dar tikrai turime ko.

Eksperimentas nr. 3: tikriname vairuotojų paslaugumą

Dažnai po Vakarų šalis keliaujantys žmonės paprastai išskiria du dalykus, kurie ten akivaizdžiai yra kitokie nei Lietuvoje. Pirma, Vakaruose žmonės malonesni ir daugiau šypsosi. Antra, daug kam užkliūva vairuotojų kultūros skirtumai. Nekantrūs ir nervingi, vis kažkur skubantys (ir sulėtinantys greitį tik prie greičio matuoklių), bandantys prieš pat nosį pralenkti ar pavojingai užlįsti – tokie yra lietuvių vairuotojai. Beje, daug keliaujantis fotomenininkas Marius Jovaiša sako, jog lietuvių nuožmumas labiausiai pasireiškia tada, kai žmogus mano, kad jo niekas nemato: būtent taip, pasak pašnekovo, dažnas jaučiasi prie automobilio vairo.

Tad į savo eksperimentą nutarėme įtraukti ir nedidelį lietuvių vairuotojų išbandymą: patikrinti, ko galima tikėtis, jei važiuojant staiga sugenda automobilis, o techninė pagalba kaip tyčia vėluoja.

Slaptą vairuotojų mandagumo egzaminą surengėme Vilniaus vakariniame aplinkkelyje: lietingą rytą pastatėme automobilį šalikelėje, tolėliau palikome įspėjamąjį trikampio ženklą, o pačios apsivilkome ryškias liemenes ir lietui merkiant laukėme sustojusios prie automobilio. Ką sakysime sustojusiesiems, sutarėme iš anksto: sukūrėme istoriją apie važiuojant iš kapoto pradėjusius veržtis dūmus.

Išlipęs vairuotojas pirmiausia pasidomėjo, ar mums nešalta stovėti, tada išklausė, kas nutiko, ir iš karto pradėjo automobilio apžiūrą.

Prisipažinsime: šio eksperimento rezultatai mus gerokai nustebino. Pirmasis automobilis sustojo jau po pustrečios minutės. Išlipęs vairuotojas pirmiausia pasidomėjo, ar mums nešalta stovėti, tada išklausė, kas nutiko, ir iš karto pradėjo automobilio apžiūrą. Jis nuoširdžiai stengėsi padėti: atidarė kapotą, paprašė užvesti mašiną, patikrino prietaisų skydelį, aušinimo skysčio bakelį, tepalus. „Matyt, kažkas negerai su aušinimo skysčiu. Jaučiu nekokį kvapą“, – galiausiai padarė išvadą ir patarė mėginti važiuoti toliau, o jei dūmai vėl pasirodys – sukti į automobilių servisą. Padėkojusios geranoriškam vairuotojui atsisveikinome, tačiau eksperimentą tęsėme toliau.

Maždaug po 10 minučių pamatėme šlaitu palei aplinkkelį einantį vyriškį, kuris iš toli mums kažką sakė. Supratęs, kad negirdime, nusileido stačiu šlaitu ir patarė: „Išjunkite avarinį signalą, dieną užtenka ženklo. Aku­mu­lia­to­rių nusodinsite.“ Paklausęs, kas nutiko, jis, kaip ir ankstesnis vai­ruotojas, pradėjo tikrinti automobilį. „Ne­la­bai suprantu, kas čia yra. Aš ne specialistas“, – gūžčiojo pečiais, palinkęs prie mašinos.

Kol jis tęsė apžiūrą, šalia sustojo dar vienas automobilis, iš kurio išlipęs jaunas vyriškis taip pat maloniai pasisiūlė padėti. Dabar vyrai jau dviese apžiūrinėjo automobilį ir svarstė, kas gali būti jam nutikę. Galiausiai abu patarė mums važiuoti toliau, o nuo šlaito nusileidęs vyriškis davė paskutinį patarimą – turėti po ranka gesintuvą. „Jei kartais užsidegtų“, – pridūrė.

Atsisveikinant vyrai pažadėjo žiūrėti mums pavymui, kol nuvažiuosime, – kad įsitikintų, ar viskas gerai.

Tai buvo vienas pozityviausių šio žurnalistinio eksperimento etapų, liudijantis tai, ką vė­liau išgirdome ir iš savo kalbintų eks­pertų, – kad mūsų visuomenė iš tiesų sparčiai keičiasi.

Eksperimentas nr. 4: ar galite užleisti vietą autobuse?

Turbūt sunkiausia mūsų eksperimento dalis buvo sausakimšame viešajame transporte paprašyti sėdinčio keleivio užleisti savo vietą. Šį eksperimentą pirmą kartą 1972 m. su savo studentais atliko amerikiečių psichologijos profesorius Stanley Milgramas, o 2004 m. jį pakartojo „New York Times“ žurnalistai. Po žurnalistų nuotykių šis tyrimas taip sudomino visuomenę, kad jį atliko ir kitų šalių žiniasklaidos atstovai. Šį užsienio kolegų eksperimentą į savo mandagumo egzaminą įtraukėme ir mes, nes buvo įdomu palyginti mūsų rezultatus su kitomis šalimis.

Eksperimentą pradėjome darbo dienos vakarą šalia Gedimino prospekto esančioje stotelėje. Sutarėme, kad viena mūsų prašys užleisti vietą, o kita stebės aplinkinių reakcijas neišsiduodama, jog esame kartu.

Kai įlipome į pirmą autobusą, laisvų sėdimų vietų nebuvo. Pirmąja mūsų eksperimento dalyve tapo nugara į autobuso duris sėdinti mergina. „Ar galėtumėte užleisti…“ – nespėjus žurnalistei baigti klausimo, mergina stryktelėjo iš vietos ir atsistojo šalimais. Tik po to grįžtelėjusi ir aiškiai nustebusi, kad užleisti vietą paprašė praktiškai jos bendraamžė, keleivė vis žvilgčiojo, tarsi norėdama įvertinti, kokia priežastis galėjo lemti tokį keistą prašymą.

Artimiausioje stotelėje išlipome, o po kelių minučių įlipome į kitą vilniečius namo vežantį autobusą. Apžvelgusi sėdinčius keleivius žurnalistė priėjo prie maždaug 55 metų moters ir paprašė užleisti vietą. Moteris akimirką atrodė tarsi stabo ištikta. „Što?“ – rusiškai perklausė akivaizdžiai šokiruota moteris. Žurnalistė pakartojo prašymą rusiškai, bet moteris įsistebeilijo priešais save ir nuleido klausimą negirdomis. Aplinkiniai susidomėję pradėjo žvilgčioti į žurnalistę, kuriai likusios minutės iki stotelės labai prailgo.

Tai buvo vienintelis kartas, kai vietos autobuse mums neužleido. Galima konstatuoti, kad jaunimą Lietuvos senjorai ištreniravę labai gerai: net nespėjus baigti sakinio nuo vietų kildavo ir merginos, ir vaikinai. Nė vienas nesiginčijo, neklausinėjo ir nesipiktino. Du vaikinai skirtinguose autobusuose užleido vietą gana entuziastingai. O vyresni keleiviai labai nustebdavo sulaukę tokio prašymo, bet dauguma tylėdami pakildavo iš savo vietos.

Beje, mūsų eksperimento rezultatai buvo praktiškai tokie pat, kaip ir kitose šalyse: išgirdę tokį neįprastą prašymą dauguma keleivių užleidžia vietą. Niujorke 2004 m. vietos neužleido 13 proc., o Lietuvoje – 20 proc. keleivių. Tačiau prisipažinsime, kad jautėmės taip pat, kaip ir ankstesni tyrimo rengėjai. Įlipus į autobusą apimdavo jausmas, kad neturime jokios teisės pretenduoti į miklesnio keleivio užimtą sėdimą vietą. Kaskart prašyti leisti atsisėsti buvo labai nejauku, o užėmusios svetimą vietą neturėdavome kur dėti akių visą likusį kelionės laiką, nes vietą užleidęs keleivis paprastai atsistodavo greta.

Ypač psichologiškai sunku tokį klausimą užduoti už save vyresniems žmonėms. Pri­si­pa­žin­sime, jog kartą įlipusios į sausakimšą autobusą ketinome paprašyti užleisti vietą ant praplatintos sėdynės įsitaisiusio šešiasdešimtmečio, tačiau užteko kitai keleivei pirma mūsų pareikšti teises į šią vietą, susikraunant savo maišus praktiškai vyriškiui ant kelių, kad mūsų ryžtas išgaruotų kaip dūmas.

Eksperimentas nr. 5: šiukšliname Gedimino prospekte

Paskutiniu savo eksperimentu nutarėme patikrinti, kaip lietuviai reaguoja į šiukšlinimą viešose vietose. Darbo dienos rytą susitikome Gedimino prospekte ir gerai matomoje vietoje švystelėjome šiukšlę: tuščią ir kiek palamdytą, bet švarią dėžutę nuo sausų pusryčių. Niekas iš praeivių nepuolė nei mūsų auklėti, nei rėkti, nei policija grasinti. Į paskubomis atliktą veiksmą nesureagavo nė vienas.

Artūras Zuokas kadaise mėgo pasigirti, kad eidamas savo miesto gatvėmis jis, net ir būdamas meru (tada juo dar buvo), nesivaržo pakelti besimėtančios šiukšlės. Girdi, kiekvienas padorus miestietis toks turėtų būti. Ačiū A.Zuokui už idėją, nes toks ir buvo mūsų planas – numesti šiukšlę praeiviams po kojomis ir stebėti jų reakcijas: praeis pro šalį ar pakels?

Atsistojome atokiau, kad niekam nekristume į akis. Skaičiavome pro numestą šiukšlę abejingai praeinančius žmones ir laukėme. Praėjo dešimt, dvidešimt, trisdešimt žmonių – kostiumuotų biurų darbuotojų, studentų su kuprinėmis, mamų su vaikais, išsiblaškiusių turistų. Matėme, kaip dažnas smalsiai pasižiūrėdavo, kas čia ant tako guli, vienas kitas trumpam stabtelėdavo, kad įsižiūrėtų geriau, bet po to nueidavo savo keliais.

37-oji praeivė, tamsiai apsirengusi nebejauna moteris, dėžutę paspyrė, lyg norėdama patikrinti, o gal joje kažkas yra. Vis dėlto pamačiusi, kad ji tuščia, nuėjo.

Vėl praėjo virtinė abejingų praeivių, kol staiga prie šiukšlės stabtelėjo solidžiai apsirengęs vidutinio amžiaus vyras, kažkur skubantis su juodu lagaminu ant ratukų, – iš karto nusprendėme, kad užsienietis. Jis apsidairė, tada pasilenkė prie šiukšlės, ir atrodė, kad jau tuoj tuoj pakels, bet ne – apsigalvojo ir nuėjo.

Iš viso suskaičiavome 62 žmones, tądien praėjusius pro mūsų numestą šiukšlę Gedimino prospekte. 62 žmones, iš kurių nė vienas taip ir nepakėlė popierinės sausų pusryčių dėžutės, kad išmestų ją į netoliese stovinčią šiukšliadėžę.

Beje, įdomumo dėlei atlikome dar ir nedidelę praeivių apklausą – sustabdėme gatvėje 20 atsitiktinai pasirinktų žmonių ir, rodydami jiems tą pačią sulankstytą dėžutę, klausėme: ar pamatę šią šiukšlę numestą miesto centre ją pakeltų, ar tiesiog praeitų pro šalį? Iš 20 apklaustųjų vos penki prisipažino, kad greičiausiai šiukšlės nepakeltų, o kiti penkiolika buvo pasiryžę kone prisiekti, jog niekada abejingai nepraeina pro jokią šiukšlę.

Ši apklausa patvirtino, kad mūsų žodžiai dar gerokai skiriasi nuo veiksmų – bent jau šiukšlių klausimu tai tikrai.

Eksperimento išvados: mandagumo egzaminą vilniečiai išlaikė

Mūsų surengtą mandagumo egzaminą lietuviai išlaikė kur kas geriau, negu tikėjomės. Nors įprasta skųstis, kad lietuviai vaikšto sugižusiais veidais ir iki mandagių vakariečių mums dar toli kaip būrams iki ponų, šis eksperimentas parodė, jog mūsų požiūris į aplinkinius sparčiai gerėja. Dažnai patys dar nerodome iniciatyvos, bet susidūrę akis į akį su bėdos ištiktu ar pagalbos prašančiu nepažįstamuoju jam padedame. Tiesa, kartais vis dar nenoriai.

Tik 20 proc. praeivių nepadėjo žurnalistei surinkti išbarstytų lapų, tik 20 proc. neužleido vietos autobuse ir tik 10 proc. parduotuvėje nepraleido be eilės pirkėjo su viena preke. Nors lietuviai keliuose nėra labai draugiški vieni kitiems, sugedus mašinai pagalbos ilgai laukti nereikėjo – per pusvalandį du vairuotojai ir vienas pėsčiasis sustojo pasiteirauti, kuo gali pagelbėti. Vienintelė sritis, kurioje dar sparčiai atsiliekame, – sąmoningas požiūris į aplinką. Patys šiukšliname mažiau, kartą per metus entuziastingai traukiame į miškus ir parkus rinkti šiukšlių, tačiau prisidėti prie švaresnės aplinkos pakeldami besimėtančią šiukšlę gatvėje dar nesiryžtame.

Psichiatras ir psichoterapeutas, Ąžuolyno klinikos vadovas ir steigėjas Raimundas Alekna komentuodamas mūsų surengtą mandagumo egzaminą apibendrina, kad lietuviai šiuo metu yra įžengę į vadinamąjį sąmoningo išmanymo etapą.

„Visuomenėje pokyčiai vyksta keturiais etapais. Pirmasis yra nesąmoningas neišmanymas, kai žmonės nesupranta, kad galima elgtis kitaip. Taip buvo sovietmečiu. Antrasis yra sąmoningo neišmanymo etapas, kai visuomenė gauna informacijos, kad turėtų būti kitaip. Į jį įžengėme atgavę nepriklausomybę. Trečiajame etape, kuris vadinamas sąmoningu išmanymu, žmonės pradeda mokytis elgtis kitaip. Šiame etape esame dabar, nes žmonės patys dar nesugalvoja praleisti į priekį pirkėjo su viena preke, tačiau paprašius užleisti eilę nesiginčija ir supranta, kad tas žmogus turi tokią teisę. O ketvirtasis etapas yra nesąmoningas išmanymas. Prancūzai, kurie pamatę pirkėją su viena preke pasiūlo jam praeiti į priekį, jau yra pasiekę nesąmoningo išmanymo etapą, nes jie sugeba patys pastebėti tokius dalykus ir negalvodami reaguoti“, – pabrėžia R.Alekna, pridurdamas, jog reikia laiko, kad mandagus elgesys taptų automatinis.

Psichiatro nuomone, nuo sovietmečio lietuviai šioje srityje padarė didelę pažangą. Tada visuomenė buvo labai nedraugiška ir įtari, nes buvo patyrusi didelę traumą: pokariu lietuviai išgyveno daug išdavysčių iš artimiausių žmonių, kaimynų, todėl suvešėjo paranoja, įtarinėjimas, priešų paieškos. „Kad išgyventų, žmonės buvo gana atšiaurūs, įtarūs ir nelinkę bendrauti. Senose demokratinėse visuomenėse žmonės bendrauja laisviau, nes neturi tokios patirties, kad jei tave kalbina, gali blogai baigtis“, – aiškina R.Alekna.

Nepriklausomybės pradžioje žmonės išlaisvėjo, tapo draugiškesni, nors vis dar kankino nuoskaudos iš praeities: daugelis puikiai prisiminė, kas ką įskundė, kas ką trėmė. Tuomet visuomenė susiskaidė į grupes, ypač pagal politines pažiūras. Savo artimoje aplinkoje jie pasitikėjo vieni kitais, bendravo, bet į kitos grupės atstovus žvelgė įtariai.

Didžiausią pokytį R.Alekna pastebėjo maždaug nuo 2006-ųjų. Daugelį metų būdamas Vilniaus Žvėryno gimnazijos tarybos pirmininku, jis pamatė, kad mokyklą baigiantys abiturientai jau visiškai kitokie negu sąsajų su sovietmečiu turintys tautiečiai: kūrybingesni, bendraujantys, neribojantys savo saviraiškos, neturintys išankstinių nuostatų, lengviau priimantys kitokius žmones ir laisvesni.

„Mūsų jaunimas yra ne mažiau sveikas nei kitų demokratinių šalių. Brandi asmenybė susideda iš keturių požymių: ji struktūruota – laikosi tam tikrų taisyklių, sugebanti pasirūpinti savimi, bendradarbiaujanti ir kūrybinga“, – apibūdina psichoterapeutas.

Didelę pažangą mato ir fotomenininkas M.Jovaiša: „Po to, kai išsivadavome iš rusiškų gniaužtų ir žmonės pradėjo daugiau keliauti, padaryta nemaža pažanga – lietuviai apsitrynė, pamatė, kaip gyvena britai, vokiečiai. Tenka keliauti, gyventi viešbučiuose, tai dabar keiksmažodžiai jau ne su rusais asocijuojasi, kurie irgi šiek tiek prakutę, bet su kinais, kurie yra visiškai nesuvaldomi: rėkauja, spjaudosi, prie pusryčių bufeto stumdosi, kraudamiesi maistą į lėkštes.“

Tai, kaip mes elgiamės paprasčiausiose situacijose ir kokie esame žmonės – malonūs ar paniurę, atviri ar užsisklendę, linkę padėti kitam ar galvojantys tik apie save, sociologams ir psichoterapeutams leidžia daryti įdomias išvadas apie visą mūsų visuomenę.

Kaip sako tyrimų bendrovės „Vilmorus“ direktorius sociologas Vladas Gaidys, kad žmogus būtų malonus, pozityviai žvelgtų į gyvenimą, mielai padėtų aplinkiniams – net jei kalbame apie tokią smulkmeną, kaip praleisti be eilės parduotuvėje, – reikia tam tikrų sąlygų. Viena esminių sąlygų – tas žmogus turi būti laimingas. „Paniurimas, šypsenos gailėjimas – ne prigimtinis lietuvių bruožas, o palikimas iš nepriteklių laikų“, – įsitikinęs sociologas.

Vis dėlto V.Gaidys taip pat pastebi, kad tendencijos kinta gerąja linkme. Pasak jo, 1999-aisiais savo gyvenimu patenkintų lietuvių tebuvo 40 proc. – Lietuva Europoje tuo metu užėmė vie­ną paskutinių vietų. Na, o pastarąjį dešimtmetį laimės, pasitenkinimo gyvenimu rodiklis Lie­tuvoje vis kyla ir dabar siekia 75 proc. So­cio­logas įsitikinęs: jei žmonės mūsų visuomenėje tam­pa laimingesni, tuomet ir galimybių atsiskleisti gerosioms žmonių savybėms atsiranda daug­iau.

Sveikintis su nepažįstamaisiais jau nebe naujiena

Daug keliaujantis M.Jovaiša atkreipia dėmesį į dar vieną pokytį, rodantį, kad priartėjome prie Vakarų: jau ir Lietuvoje, užsimezgus akių kontaktui einant tuščia gatve, žmonės vienas kitam rodo pakankamai dėmesio. „Rytais dažnai bėgioju ir pastebiu, kad dabar susitikus nepažįstamą žmogų įprasta linktelėti ir pasisveikinti – anksčiau tai buvo nesuvokiama. Viešas gyvenimas Lietuvoje iš tiesų tampa civilizuotesnis – daug maloniau gyventi, kai aplink matai potencialius draugus, kuriems gali linktelėti, o ne kažkokius priešus“, – neabejoja fotomenininkas.

Pasak R.Aleknos, mandagus elgesys su aplinkiniais rodo visuomenės sąmoningumo lygį: „Tai visuomenės brandos klausimas: kuo brandesnė visuomenė, tuo žmonės mažiau reikalauja iš kitų, galvoja, kaip jie gali save realizuoti, tvarkyti savo gyvenimą savarankiškai. Visuomenė su tokiais žmonėmis sukuria daugiau gerovės – ekonominės, socialinės, politinės.“

M.Jovaiša pritaria, kad geranoriškumas vienas kitam, mandagumas kitų atžvilgiu visuomenėje leidžia pagerinti net kriminogeninę padėtį. „Daug mažesnė tikimybė, kad žmogus, kuriam gatvėje nusišypsai, pradės prie tavęs kabinėtis ir reikalaus atiduoti piniginę. Mandagumas nėra tušti žodžiai – jis išsiverčia į geresnę kriminogeninę padėtį ir visuomenės gerovę“, – apibendrina M.Jo­vai­ša.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

„Mirties bangos“ mirusiųjų smegenyse liudija sielos atsiskyrimą nuo kūno?

Tags: , ,


Nijmegeno universiteto (Radboud University Nijmegen) Olandijoje mokslininkų Antono Koneno (Anton Coenen) ir Tynekės van Rijno (Tineke van Rijn) kraupoki eksperimentai tyrinėjant laboratorinių žiurkių mirimo procesus, sukėlė audringas diskusijas ir privertė iš naujo susimąstyti apie… sielos egzistavimo prielaidas.

Minėti mokslininkai tiesiog mėgino išsiaiškinti, ką reiškia intensyvūs elektrinio aktyvumo pliūpsniai, kuriuos mirusių organizmų smegenyse fiksuoja elektroencefalografai. Nejau „mirties banga“ vadinamas elektrinis mirusių smegenų žybsnis liudija, jog mįslingoji sielos substancija egzistuoja iš tiesų?

Viskas prasidėjo nuo to, jog, Nijmegeno universiteto etikos komisijos pageidavimu, olandų tyrėjai mėgino atsakyti į du klausimus: kiek ilgai kankinasi mokslo vardan gyvybės netenkančios laboratorinės žiurkės ir koks būtų humaniškiausias jų numarinimo būdas? Mat medicinos tyrimų metu laboratorinės žiurkės dažnai nukirsdinamos be jokios anestezijos (nuskausminimo), kad jų biologiniai audiniai liktų neužteršti cheminiais junginiais.

Atsakymus tyrėjai surado. Paaiškėjo, jog mažiausiai laboratorinės žiurkės kankinasi tuomet, kai (kad ir kaip žiauriai tai skambėtų) jos būna nukirsdintos: tyrimo rezultatai byloja, jog nukirsdintųjų žiurkių smegenys pusės aktyvumo netenka per 4 sekundes. Ankstesnių tyrimu metu buvo nustatyta, jog toks smegenų aktyvumo lygis pasireiškia sąmonės praradimu. Tai reiškia, jog nukirsdintos žiurkės sąmoningos būna tik/dar keturias sekundes. Tad gali būti, jog pasakojimai apie tai, jog Prancūzijos revoliucijos metu giljotinuoti asmenys sąmonę kai kuriais atvejais prarasdavo po egzekucijos praėjus tik pusei minutės, nėra laužti iš piršto.

Tačiau keistas reiškinys, kurį olandų mokslininkai užfiksavo 25 žvėrelių mirties atveju, tyrinėjimus pasuko visai netikėta linkme. Eksperimentuotojus, švelniai tariant, nustebino smegenų aktyvumo blyksniai nukirsdintų gyvūnų galvos smegenyse. Tokie blyksniai buvo užfiksuoti dėl viso pikto pamėginus po egzekucijos keletą minučių encefalografais registruoti smegenų aktyvumą.

Šio olandų eksperimento rezultatai priminė skandalingus rezultatus eksperimentų, kuriuos prieš keletą metų atlikinėjo kolegos amerikiečiai iš Džordžo Vašingtono universiteto Medicinos fakulteto (JAV). Prieš porą metų vykdytų tyrimų metu, JAV mokslininkams mirusių žmonių smegenyse pavyko užfiksuoti audringą elektrinį aktyvumą.

Viso pasaulio žiniasklaidos džiaugsmui, tyrėjai tuomet pareiškė, jog aptiko fiziologinį pagrindą, kuriuo galima paaiškinti mistinius regėjimus ir patyrimus, susijusius su pomirtiniais išgyvenimais. Sensacingus tyrėjų pareiškimus netrukus palydėjo ne mažiau sensacinga hipotezė: encefalogramose užfiksuota ne kas kita, o sielos atsiskyrimas nuo mirusio kūno.

Ir štai dabar – panašus mistinis atvejis su laboratorinėmis žiurkėmis. Kas tai? Pernelyg ankstyvas optimizmas nematerialių egzistencijos aspektų atžvilgiu ar akivaizdūs požymiai, jog gyvos būtybės (pagal olandų eksperimento rezultatus išeitų, jog ir žiurkės) turi sielą?

Gyvybės požymiai po mirties

2009-aisiais JAV tyrėjai encefalografais fiksavo septynių dėl onkologinės ligos ar širdies infarkto mirštančių žmonių galvos smegenų aktyvumą. Išgelbėti šių pacientų gyvybes buvo nebeįmanoma ir jie iškeliavo anapilin. Tačiau encefalogramų duomenys bylojo, jog, praėjus kuriam laikui po to, kai buvo konstatuota mirtis, visų nelaimingųjų smegenys tarytum „sprogdavo“: jose įvykdavo trumpalaikiai, nepaprastai intensyvūs elektrinių impulsų pliūpsniai. Tokio smegenų aktyvumo, žmogui esant gyvam, iki tol nėra pavykę užfiksuoti.

Iš pradžių mes nepatikėjome tuo, ką matome, – tuomet kalbėjo eksperimento vadovas, daktaras Lachmiras Čavla (Lakhmir Chawla). – Mes pamanėme, jog encefalogramose užfiksuoti žybsniai galėjo būti susiję su tyrėjų mobiliaisiais telefonais ar kita netoliese veikusia elektronine aparatūra. Tuomet pasirūpinome, jog tokių dirgiklių eksperimento metu neliktų. Tačiau netikėtas anomalijas aparatūra fiksavo ir vėlesnių stebėjimų metu.“

Medikai tuomet surizikavo suformuluoti prielaidą: galbūt keistasis smegenų aktyvumas yra susijęs su ryškiais regėjimais, apie kuriuos pasakoja kai kurie klinikinę mirtį patyrę, tačiau vėliau į gyvenimą sugrįžę pacientai.

Tikintieji tokiuose eksperimento rezultatuose, žinoma, netruko įžvelgti įrodymų, jog siela iš tiesų egzistuoja. Nesvarbu, kad tie „įrodymai“ – labai trapūs ir ginčytini. Juk daugiau panašių, diagnostine aparatūra užfiksuotų atvejų nėra ir nebuvo. Tiesa, egzistuoja tam tikra hipotezė, jog galimo sielos atsiskyrimo nuo mirusio kūno procesas primena elektros kondensatoriaus iškrovą: mirties momentu „išsikrauna“ maždaug 90 proc., o likę 10 proc. „išsikrauna“ po mirties praėjus nuo devynių iki keturiasdešimties dienų.

„Mirties bangos“ smegenyse – ne daugiau nei elektra?

Laboratorinės žiurkės galvos smegenyse žybsnis įvyksta po nukirsdinimo praėjus maždaug 50 sekundžių ir trunka maždaug 10 sekundžių. Žmonių atveju smegenys pomirtinį „žybsnį“ generuoja maždaug trečią-ketvirtą minutę po to, kai sustoja širdis ir į smegenis nebetiekiamas kraujas (tai prilygsta atvejui, kai galva atskiriama nuo kūno). Žmogaus smegenų žybsnio trukmė – nuo pusės minutės iki trijų minučių.

Mokslininkai užregistruotas anomalijas pavadino „mirties bangomis“ ir dabar mėgina išsiaiškinti, ką jos galėtų reikšti. Žinoma, hipotezė apie sielą, kuriai išeiti iš kūno reikia šiek tiek laiko, atrodo gražiai. Šiuo atveju gal net būtų galima „toleruoti“ ir žiurkių atvejį, iškėlus prielaidą, jog vis dėlto pomirtiniame pasaulyje vietos yra ir joms. Šiuo aspektu gana logiškai atrodo prielaida, jog „didesnė“ žmogiškoji siela nuo kūno atsiskiria maždaug per tris minutes, o „mažesnė“ žiurkiškoji – per dešimtį sekundžių

Žvelgiant iš kur kas materialistiškesnių pozicijų, mirštančių žmonių ir gyvūnų smegenyse fiksuojamas efektas liudija tik tai, jog egzistuoja tam tikras su fiziologiniais mirštančių smegenų procesais susijęs reiškinys.

„Smegenų aktyvumo žybsnius smegenyse, į kurias nebeteka kraujas, galima paaiškinti ir be jokios mistikos, – įsitikinęs L. Čavla. – Neuronai organizme sudaro elektros grandinę. Pristigus deguonies, neuronai praranda elektrinį potencialą ir tiesiog „išsikrauna“ ūmiai ir vienu metu – nelyginant lavina.“

„Panašu, jog mirštančiose smegenyse iš tiesų stebimas elektrinio neuronų potencialo kolapsas, – sutinka vienas iš olandiškojo eksperimento autorių A. Konenas. – Juk „gyviems“ neuronams būdingas nedidelis neigiamas krūvis, o neuronų įtampa siekia maždaug 70 milivoltų. Įtampą neuronai generuoja pro ląstelės membraną, jos išorėn „pumpuodami“ teigiamą krūvį turinčius kalcio jonus. Žuvusių neuronų poliariškumas labai greitai pasikeičia iš „minusinio“ į „pliusinį“. Galbūt kaip tik tai ir sukelia reiškinį, kurį vadiname „mirties bangomis“.

Kitaip tariant, lyg ir nieko antgamtiško – elektros reiškiniai ir tiek.

Riba tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio

„Mirties banga“ liudija, jog smegenys iš tiesų mirė, ir neuronų aktyvumo atkurti nebeįmanoma, – tvirtina A. Konenas. – Užfiksavus tokią „bangą“, galima laikyti, jog toliau grumtis dėl paciento gyvybės nebėra jokios prasmės. „Mirties banga“ yra savotiška riba tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio.“

„O ką, jei aktyvumo žybsnis liudija titaniškas smegenų pastangas atgaivinti sustojusią širdį? – su kolega ne visiškai sutinka Pensilvanijos universiteto (Filadelfija, JAV) reanimatologas Lensas Bekeris (Lance Becker). Šis mokslininkas yra linkęs manyti, jog „mirties banga“ galimai signalizuoja apie tai, jog neuronai tik laikinai nutraukė savo darbą, o ne „sugedo nepataisomai“. Galbūt prikėlimas iš mirusiųjų įmanomas ir peržengus šią „ribą“?

„Mane kadaise mokė, jog smegenyse, kuriose nebelikę deguonies, įvyksta negrįžtami pokyčiai, – pasakoja L. Bekeris. – Tačiau dabar žinome, jog viskas vyksta toli gražu ne taip. Eksperimentų metu mokslininkai atgaivina kiaules, kurių širdys neplaka visas penkiolika minučių. Beje, kokios nors žalos smegenims po tokių prikėlimo atvejų užfiksuoti nėra pavykę. Tad koks čia galėtų būti kritinis laikotarpis, kol kas niekas tiksliai nežino.“

O kurgi šviesa tunelio gale?

Mirtį patyrę žmonės prisimena gana skirtingus priešmirtinius išgyvenimus – apie juos esame rašę. L. Čavla neatmeta galimybės, jog žybsnių metu mirštančios smegenys sąmonėje generuoja keisčiausius vaizdinius, pradedant šviesa tunelio gale, baigiant jau mirusių asmenų apsireiškimu ir akimirksniu prabėgančiais viso gyvenimo prisiminimais. Gana tikėtina, jog galingi elektriniai impulsai kuriam laikui gali sukrėsti mirštančiojo psichiką, taip pat joje glūdinčias ilgalaikę ir trumpalaikę atmintį. Galbūt tai ir gali paaiškinti tuos atvejus, kai priešmirtinius išgyvenimus patyrę žmonės prisiminė, kaip prieš jų akis akimirksniu praskriejo visas jų gyvenimas ar „aplankė“ seniai mirę artimieji.

Tiesa, L. Čavlos pacientai iš mirusiųjų pasaulio nebegrįžo. Ir jų pasakojimų apie pomirtines patirtis išklausyti nepavyko. Kaip kad iki šiol nėra pavykę „pataikyti“ ir elektroencefalografais užregistruoti klinikinę mirtį patyrusių ir vėliau atsigavusių žmonių smegenų impulsus. Tad tokios mokslininko prielaidos kol kas nėra patikrintos.

Pomirtinius išgyvenimus jau senokai tyrinėjantis Kentukio universiteto mokslininkas Kevinas Nelsonas (Kevin Nelson) abejoja, jog tokie išgyvenimai galėtų būti susiję su „mirties bangomis“. Šį reiškinį lydintys neuronų poliariškumo pokyčiai, jo žodžiais tariant, dažnai vyksta ir epilepsijos priepuolių metu. Tačiau juos patyrusieji nieko panašaus į pomirtinius išgyvenimus neprisimena. K. Nelsono įsitikinimu, nei „mirties bangų“, nei priešmirtinių regėjimų fenomeno negalima laikyti išaiškintu.

Parengė Saulius Žukauskas,
sauliuszukauskas01@gmail.com

technologijos.lt

 

Šeši savanoriai pradėjo tirti skrydžio į Marsą psichologines pasekmes

Tags: , ,


Scanpix

Šeši savanoriai iš Europos šalių, Rusijos ir Kinijos ketvirtadienį pradės eksperimentą, kurio metu beveik pusantrų metų išbus atskirti nuo pasaulio specialiame modulyje, siekiant ištirti pilotuojamo skrydžio į Marsą galimus psichologinius efektus.

Italas, prancūzas, trys rusai ir kinas ateinančias 520 dienų praleis Pamaskvėje viename mokslo institute įrengtame 180 kvadratinių metrų ploto modulyje.

Kaip ir tikrame skrydyje į Marsą, “įgula” turės tenkintais griežtai normuotais maisto daviniais, o su išoriniu pasauliu bendraus tik elektroniniu paštu, kuris vėluos iki 40 minučių.

Modulio liukai bus atidaryti tik pasibaigus šiam bandymui arba jeigu jį priverstų nutraukti kuris nors iš dalyvių.

Vienas iš menkiausiai ištirtų galimo pilotuojamo skrydžio į Marsą veiksnių – ilgos izoliacijos sukeliamos psichologinės pasekmės, o būsimasis eksperimentas turi padėti surinkti labai svarbių duomenų apie dalyvių fizinės ir psichinės būklės pokyčius.

“Mums visiems tai bus didelis išbandymas. Nematysime savo šeimos, draugų, tačiau manau, jog šis laikotarpis mūsų gyvenime bus išties didingas”, – 27 metų savanoris iš Kinijos Wang Yue (Vang Juė) sakė prieš prasidedant eksperimentui.

Atliekant šį bandymą Rusijos biomedicinos problemų institute (IBMP), savanoriai kas parą skirs po aštuonias valandas miegui, darbui ir poilsiui.

Trijų asmenų komanda vieną mėnesį praleis specialiame modulyje, imituojančiame ant Marso paviršiaus nutupdytą aparatą, o du iš jų kurį laiką “tyrinės” atkurtą Raudonosios planetos aplinką.

Šio eksperimento organizatoriai sieks tiksliai imituoti galimą Marso misijos programą – 250 dienų skrydį link tos planetos, 30 darbą jos paviršiuje ir 240 dienų truksiančią kelionę namo – iš viso 520 dienų.

Įguloje nėra nei vienos moters, todėl atliekant šį bandymą nebus įmanoma ištirti seksualinės įtampos, galinčios kilti per skrydį į Marsą, jeigu įguloje būtų abiejų lyčių atstovų.

Tačiau savanoriai pripažino, jog jiems nebus lengva tokiam ilgam laikui išsiskirti su artimaisiais, draugais ir partneriais.

30 metų prancūzas Romainas Charlesis (Romenas Šarlis) mano, jog daugiausiai problemų kels sutrikę ryšiai su “šeima, mergina, draugais, kuriuos dėl atstumo bus sunku organizuoti”.

Bandymo dalyviai maitinsis tokiu pačiu maistu, kaip ir tikri astronautai, dirbantys Tarptautinėje kosminėje stotyje (TKS). Visas maisto atsargas modulio “įgula” gaus eksperimento pradžioje, todėl jas teks griežtai normuoti.

Vykdant šį projektą, pirmą kartą bus imituojama visos trukmės misija į Marsą. Pernai IBMP atliko panašų bandymą su šešiais savanoriais, tačiau jie išbuvo uždaryti tik 105 dienas.

Europos kosmoso agentūros (ESA) ir JAV Nacionalinė aeronautikos ir kosmoso administracija (NASA) numato, kad pirmasis žmonių skrydis į Marsą galėtų įvykti po maždaug trijų dešimtmečių.

Raudonoji planeta nuo Žemės būna nutolusi 55-400 mln. kilometrų atstumu, priklausomai nuo abiejų planetų padėties orbitoje.

Šis eksperimentas vykdomas pagal bendrą IBMP ir Europos kosmoso agentūros (ESA) projektą, kuris padės “imituoti visą skrydį į Marsą ir atgal kiek įmanoma tiksliau, iš tikrųjų ten neskrendant”.

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...