Kitą savaitę Lietuvos knygynuose pasirodys „Tvin Pykso“ režisieriaus Davido Lyncho knyga “Pagauti didžiąją žuvį: meditacija, sąmonė, kūrybingumas”. Iš jos pasisemsite tikrai daug išminties. O “Veidas” siūlo keletą ištraukų iš šio kūrinio.

Idėjos – lyg žuvys.
Smulkias žuveles galima žvejoti ir sekliuose vandenyse. Bet jei nori pagauti didelę žuvį, turi leistis į gelmes.
Ten, giliai, žuvys didesnės ir švaresnės. Jos galingos, neapčiuopiamos. Ir nuostabios.
Aš žvejoju tokias žuvis, kurių reikia man, tokias, kurias galėčiau paversti kinu. Tačiau gelmėse plaukioja įvairiausių žuvų. Verslo, sporto. Kokių tik nori.
Visa, kas egzistuoja, kyla iš pačių gelmių. Šiuolaikinėje fizikoje šis lygmuo vadinamas vieningu lauku. Kuo platesnė sąmonė – ir gebėjimas suvokti, – tuo giliau panyri į šį šaltinį ir tuo didesnę žuvį pagauni.
Transcendentinę meditaciją (TM) praktikuoju trisdešimt trejus metus, šia praktika remiuosi kurdamas filmus, tapydamas ir visose kitose savo gyvenimo srityse. Medituodamas neriu į gelmes ieškoti didžiosios žuvies. Šioje knygoje noriu pasidalyti savo patirtimi.

Dusinantis guminis kvailio kostiumas

Lengviau visą dangų
suvynioti į skiautelę, nei savęs nepažinus
pasiekti tikrąją laimę.
Upanišados

Prieš pradėdamas medituoti buvau kupinas baimių ir nerimo. Nuolat prislėgtas ir piktas.
Dažnai pyktį išliedavau ant savo pirmos žmonos. Po dviejų savaičių nuo meditavimo pradžios ji manęs paklausė:
– Kas tau yra?
Kurį laiką tylėjau. Paskui paklausiau:
– Ką turi omeny?
Ji atsakė:
– Kur pasidėjo tavo pyktis?
Nė nepajutau, kad jis išgaravo.
Tokią prislėgtą nuotaiką ir pyktį vadinu dusinančiu ir negatyviu guminiu kvailio kostiumu. Jis tikrai dusina, o guma dvokia. Medituodamas ir nirdamas į save, po truputį iš to kostiumo išsivaduoji. Vadėjantis dvokui galiausiai suvoki, koks jis buvo bjaurus. O jam visai išnykus tampi laisvas.
Pyktis, dvasinis sąstingis ir liūdesys gali papuošti pasakojimą, bet filmų kūrėją ar menininką veikia kaip nuodai. Jie lyg replėmis užgniaužia kūrybiškumą. Patekęs į tuos gniaužtus vargiai pajėgi išlipti iš lovos, kūrybiškumo ir idėjų srautas aplenkia. Kad galėtum kurti, reikia aiškumo. Atsiranda naujų idėjų. (…)

Kinas
Kinas yra kalba. Juo pasakoma labai daug svarbių, abstrakčių dalykų. Dėl to jis man ir patinka.
Man ne visada sekasi parinkti žodžius. Kai kurie žmonės yra poetai, todėl mintis geba išreikšti nuostabiausiais žodžiais. O kinas turi savo kalbą. Ja taip pat galima labai daug pasakyti, nes jos raiškos priemonės – laikas ir kadrų kaita. Dar dialogai. Ir muzika. Garso efektai. Labai daug priemonių. Jomis galima išreikšti jausmus ir mintis taip, kaip nepadarysi jokiais kitais būdais. Kinas – stebuklinga medija. Mėgaujuosi mąstydamas apie vaizdų ir garsų kaitą laike, kuriančią tai, ką įmanoma padaryti tik kine. Tai nėra vien žodžiai ar muzika – tai ištisa elementų, jungiamų kartu ir sudarančių tai, ko iki tol nebuvo, virtinė. Tai istorijos pasakojimas. Tai pasaulio, patirties, kurią žmonės gali išgyventi tik pažiūrėję filmą, kūrimas. Kai pagaunu filmo idėją, mane apsėda mintis, kaip galėčiau ją įgyvendinti kine. Man patinka abstrakčios istorijos, jas įmanoma paversti kinu.
(…)

Los Andželas

Į Los Andželą atvykau iš Filadelfijos, kur gyvenau penkerius metus, lankiau meno mokyklą. Filadelfija vadinama Broliškos meilės miestu, bet kai aš ten gyvenau, ji buvo lindynė. Meilės tame mieste buvo nedaug.
Atvykau į Los Andželą naktį, tad tik kitą rytą, išėjęs iš mažyčio buto San Vincento bulvare, išvydau šviesą. Ji sujaudino mane iki sielos gelmių. Iki šiol jaučiuosi laimingas, galėdamas gyventi šioje šviesoje.
Myliu Los Andželą. Pažįstu daug žmonių, kurie Los Andželą laiko nuobodžiu, monotonišku miestu. Bet pagyvenęs čia pradedi suvokti kiekvieno kvartalo savitą nuotaiką. O naktiniame jazmino kvapo dvelksme ir nuostabiame ore tebėra gyvas kino aukso amžius. Šviesa įkvepia ir suteikia energijos. Net tvyrant smogui, ji netampa raiži, išlieka skaidri ir minkšta. Ji suteikia man pasitikėjimo savo jėgomis. Nežinau kodėl. Ji skiriasi nuo kitų vietų šviesos. Šviesa Filadelfijoje net ir vasarą nė iš tolo nėra tokia skaidri kaip ši. Kaip tik ši šviesa iš pradžių ir atvijo kino kūrėjus į Los Andželą statyti filmų. Ši vieta nuostabi iki šiol. (…)

David Lodge

Leidėjai kalba, kad “Mintijimai…” – tai meistriškai sukurtas romanas, kuriame užduodami provokuojantys klausimai apie seksą, meilę ir mirtį, taip pat apie ryšį tarp kūno ir proto. Iš šios ištaukos mūsų “Skaitinių” skiltyje nesunkiai nuspręsite, ar tai Jūsų knyga.

VIENAS, du, trys, bandau, bandau…[raugėja] Atsiprašau! Dabar, kiek, 18.51, trečiadienis, vasario 26-a… Aš vis dar kontoroje, užuot sėdėjęs namie, šildęs užpakalį prie židinio ir ragavęs pirmą dienos gėrimą, nes Smegenyse iškilo problema… Šiandien po pietų man pranešė, kad užlūžo Kapitonas Menkė, bet, regis, sugedo techninė įranga, o gal ir laidai… šiuo metu visur šliaužioja technikai ir elektrikai ir ieško problemos, o man nesinori važiuoti namo neįsitikinus, kad jis sutaisytas… mintis, kad Smegenyse naktį kils gaisras, yra baisi, kad ir kokia neįtikėtina…Taigi paskambinau Kerei pranešti, kad grįšiu vėlai, ir prisėdau padirbėti prie darbuotojų atestacijos, kurią nuolat atidedu… šiais laikais tiek daug suknistų formų… bet kai atsirakinau dokumentų spintą, kur laikau konfidencialią medžiagą, mano akys užkliuvo už senojo „Pearlcorder“ ir neatsispyriau nepaklausęs praeito sekmadienio rytą įrašytos juostos… Dar rankos nepriėjo jos iššifruoti… Na, išties reikia tokio prietaiso, kurie naudojami įrašų šifravimui, su ausinėmis ir pedalu, stabdančiu ir paleidžiančiu juostą… Žinau, kad kontora apačioje tokį turi, bet man nepatogu jį skolintis, nes žmonės nustebs, kad tiesiog neatiduodu šifruoti… Užsisakiau kalbos atpažinimo programą, kuri vadinasi „Voicemaster“, kiek suprantu, ji rinkoje geriausia, bet jos dar neatsiuntė, bet to, prieš naudojant, ją reikia išmokyti atpažinti savo tarimą… Vienu žodžiu, dabar perklausiau „Pearlcorder“ juostelę ir, turiu pasakyti, buvau absoliučiai sužavėtas… nors to eksperimentinė vertė ir abejotina, deja… Ne tik dėl to, kad pats eksperimentas jau iš dalies nulemia tavo minčių kryptį ir turinį… bet ir dėl to, kad jas išreikšdamas… kad ir kaip neformaliai… jas išreikšdamas kalba jau esi per žingsnį nuo paties sąmonės reiškinio… todėl, kad… na, todėl, kad kiekviena mano ištarta frazė, kad ir kokia ji atrodytų fragmentiška ir nereikšminga, yra rezultatas, atsiradęs dėl sudėtingos sąveikos… ieškojimo… konkurencijos… tarp skirtingų mano smegenų dalių…Tai tarsi biuletenis, atitinkamas tekstas, sukurptas už uždarų durų po nanosekundės trukmės intensyvios redakcinės diskusijos ir paleistas į smegenų kalbos centrus toliau transliuoti… O paties redakcinio proceso neįmanoma nei įrašyti, nei stebėti, nebent tik kaip elektrocheminės veiklos tarp milijonų neuronų pavyzdį, dailų vaizdą ant skenerio… Bet nieko tokio, visai vertėtų dar padirbėti su tais įrašinėjimais, gal ir išlįs kas naudinga, gal kas nors apie dėmesio pobūdį… aišku, kad negalėsiu daugumos minčių cituoti popieriuje, jos pernelyg asmeniškos, pernelyg atviros, jau nekalbant apie kai kurias nešvankybes… bet buvo labai įdomu… tarytum slapta klausytumeisi savo paties minčių… Man buvo kone gaila, kad juosta baigėsi, kai mane pertraukė ar greičiau atitraukė Helena Ryd, per lietų einanti per miestelį tarsi siela be vietos… Pasirodo, ji nuėjo į koplyčią ir buvo ten visą tą laiką, kol jos ieškojau, – sakė man šiandien per pietus… Susitikau ją administracijos pastate ir mudu kartu papietavome… turbūt nuo to makaronų padažo man taip sustojo skrandis… pasirodo, ji katalikė ar bent jau užauginta kaip katalikė… ji daugiau nebetiki, bet negali prisiversti išmesti iš galvos viso to reikalo, vis nerimsta dėl žmogaus nemirtingumo idėjos, kaip ir daugybė kitų šiaip protingų žmonių… net mokslininkų… Pavyzdžiui, kai kurie artimiausi Darvino bendražygiai garbino spiritualizmą… Volis, Galtonas, Romanesas – visi vaikščiojo į seansus, tarėsi su mediumais… tarsi sunaikinus krikščionybės įtikimumą jiems žūtbūt reikėtų surasti krikščioniškojo rojaus pakaitalą… Galtonas net įkalbėjo patį Darviną, kaip rašoma toje mano recenzuotoje biografijoje, kartą pabūti viename seanse… bet senis nepasišiukšlino ir išėjo, palikęs kitus tamsoje susikibus rankomis sėdėti aplink stalą, su saulės šviesą sulaikančiomis užuolaidomis, laukiančius, kol šmėklos parodys, ką gali… Džordž Eliot ir tas jos draugužis, Livis, juodu irgi buvo ten, kiek pamenu, ta sena kumelė, kuri pati pareiškė, kad Dievas yra… kaip jis ten… Dievas neįmanomas, nemirtingumas neįtikėtinas, o gal ir atvirkščiai… netgi ji buvo pasirengusi išbandyti spiritizmą… Atsikratę Dievo jie ėmė panikuoti dėl pasekmių, net Darvinas… tarp kitko, gal todėl antroji pagal garsumą filosofijos istorijoje sentencija yra Nyčės „Dievas mirė“?.. Net Darvinas… negi jo chroniška prasta sveikata ne psichosomatinė? Jaunystėje jis buvo sveikas ir energingas, antraip nebūtų išgyvenęs kelionės „Beagle“? Bet vos jis nusitvėrė evoliucijos idėjos, vos parašė Apie rūšių kilmę ir pamatė, kokias pasekmes ji turės religijai, jam pasireiškė patys įvairiausi simptomai: votys, pilvo pūtimas, vėmimas, drebulys, alpulys… hemorojus… spengimas ausyse… muselės akyse… visokios kokios tik gali būti šlykštynės… o nė vienas jo daktarų negalėjo nieko nei paaiškinti, nei išgydyti… vienas jų pasakė, kad čia esama užslėptos podagros, gal greičiau užslėptos kaltės… ir jis išmėgino pačias įvairiausias šarlataniškas priemones, apie kurias rimtam mokslininkui nė mintis nekiltų… pavyzdžiui, kaipgi ten, kaustė save žalvarinėmis ir cinko grandinėmis… mirko acte… kasdien iščiulpdavo dviejų citrinų sultis… gulėdavo ledo šaltumo voniose… ir viskas veltui. Ar tik visos šitos nesąmonės nebus tam tikras savęs baudimas už tą mirtiną smūgį religijai?.. Bet ne evoliucija, o jo mylimiausios mažosios Anės mirtis pakirto jo paties tikėjimą Dievu… Reikia atminti, kad tais laikais būta daug mirčių, daug daugiau nei dabar, paprastos vaikystės ligos galėjo būti mirtinos, kaip ir gimdymas… Galtoną su kompanija į spiritizmą nuvedė ne tiek jų pačių nemirtingumo troškimas, kiek ilgesys ir noras vėl susitikti su savo mirusiais artimaisiais, ypač jei tie mirė jauni… Neabejoju, kad todėl praeitą sekmadienį Helena Ryd ir patraukė į koplyčią, ji vis dar gedi savo vyro… išbandžiau su ja nedidukę šoko terapiją – neužjaučiau jos tradiciškai, kai ji išsitraukė netekties kortą per mūsų pokalbį per pietus, ir minutėlę pagalvojau, kad įpykusi atsistos ir išeis, bet ji išliko šaltakraujiška… ir mudu gana smagiai pasišnekėjome apie dualizmą, suvokimą, dirbtinį intelektą ir t. t… paskui atsivedžiau ją čia, parodžiau Karinčio freską… ji protinga ir dar graži, jos figūra, kurią šeštadienį vakare iš esmės slėpė suknelė, dabar, po megztuku ir kelnėmis, matėsi kur kas geriau, aiškiai apvalios formos… be to, jos oda stebėtinai graži kaip moters, gerokai peržengusios jaunystės žydėjimą… Tačiau ji kažkokia melancholiška, man atrodo, kad ji labai reikalinga globos, nemanau, kad nuo vyro mirties jai to teko, ji tarsi spinduliuoja kažkokią skaistybės įžadų aurą, lyg vienuolė… Įdomu, kiek laiko aš susilaikyčiau nuo sekso, jei Kerė staiga mirtų, įtariu, kad neilgai, na, žinau, kad neilgai… Tai šokiruoja, bet… jei įsivaizduoju Kerės mirtį, pirma mintis, kuri ateina man į galvą, yra ne mano paties, gedinčio ir paklaikusio, paveikslas, bet laisvė dulkintis su kitomis, Mariana ar Helena Ryd, ar bet kuria kita, kuri galėtų būti laisva, be jokios sąžinės graužaties ar baimės būti sučiuptam… Žinoma, jei taip nutiktų, esu tikras, išties paklaikčiau ir liūdėčiau, ir turbūt kurį laiką seksas manęs apskritai nedomintų, nors abejoju… greičiau jau atvirkščiai, ieškočiau paguodos kitų glėbyje: „Prašau, pasilik nakčiai, man tereikia, kad mane kas nors apkabintų“, ak, kokia nuginkluojanti frazė… Ir, aišku, paveldėčiau bent dalį Kerės pinigų, būčiau tiek laisvas, tiek turtingas, neverta apsimetinėti, kad įsivaizduodamas jos mirtį apie tai nepagalvoju…Tai geras pavyzdys to, apie ką kalbėjome šiandien per pietus, sąmonės privatumas, minties slaptumas, skrynios, kurios raktą turim tik mes patys, prikrovimas, ir ačiū Dievui… Sužinojusi, kad dabar mano galvoje sukasi šitos mintys, Kerė būtų priblokšta, ji niekada man neatleistų… bet ji ir pati greičiausiai panašiai fantazuoja apie mano mirtį, staigią, neskausmingą… įsivaizduoja, kaip susiranda naują partnerį, vėl įsimyli, gal ką nors jaunesnį, romantiškesnį už mane… Ar ta idėja mane trikdo? Ne, ne visai, nes iš tiesų nelabai ja tikiu, ji hipotetinė, juk negaliu sulaikyti jos fantazijų taip, kaip galiu savąsias [įrašas baigiasi]

Man ką tik paskambino ir pranešė, kad aptikta problemos priežastis… pelė… ne kompiuterinė pelė, o tikra, su keturiomis kojomis ir ūsais… ji perkando laidą ir nusitrenkė – rado lavoną. Išeinu.

Iš anglų kalbos vertė Ina Rosenaitė

Apie autorių ir knygą
Davidas Lodge’as (gim. 1935 m.) – garsus britų rašytojas, daugelio romanų, pjesių ir televizijos scenarijų autorius, talentingas literatūros tyrinėtojas, buvęs prestižinės Bukerio premijos (Booker Prize) komisijos narys. Už kūrybą apdovanotas daugeliu literatūros premijų. Rašytojo kūriniai išversti į dvidešimt penkias pasaulio kalbas. Skandalingojo Prisukamo apelsino autorius, literatūros kritikas Anthony Burgessas jį pavadino „vienu geriausių savo kartos romanistų“.