Nestabili padėtis Rytų rinkose Lietuvos maisto gamintojus verčia skubiai permąstyti ir keisti pardavimo strategijas, eiti į Vakarų rinkas bei pasiūlyti jos vartotojams naują lietuviškos kokybės standartą.
Lietuvos vartotojai pastaraisiais metais vis atidžiau renkasi gamintojus ir jų produktus. Mūsų šalyje kaip niekada padidėjo dėmesys produktų sudėčiai, ingredientų kokybei. Tuo pat metu vis pažangesnės technologijos, leidžiančios gaminti maistą be priedų, kloja pamatus naujų rinkų užkariavimui. Apie tai “Veidas” kalbasi su pagardus gaminančios bendrovės “Daumantai LT” vadovu Sauliumi Grinkevičiumi.

VEIDAS: Ar Lietuvos maisto pramonėje ryškėja kokios nors naujos tendencijos ar kryptys?
S.G.: Žiūrint į pastaruosius ketverius metus galima pastebėti, kad Lietuvos vartotojai ėmė daug labiau domėtis maisto produktų sudėtimi, aiškintis, kur ir kaip gaminami ingredientai, ar jie sveiki, kokybiški. Taigi vartotojų išprusimo lygis sparčiai kyla. Gamintojai savo ruožtu vis daugiau investicijų skiria tam, kad patobulintų gaminius, juos tirtų, atsisakytų kai kurių nebūtinų priedų, ypač tokių, kurių vengia vartotojai.
VEIDAS: Ar tokia tendencija būdinga visiems gamintojams, o gal buvo ir bus tokių, kurie orientuosis tik į maisto pigumą, net jei šis pasiekiamas kokybės sąskaita?
S.G.: Manau, kad tie, kurie nori įsitvirtinti maisto pramonėje ilgam laikui, o ne greitai užsidirbti, siekia ir sieks tik kokybės. Žinoma, sveikesnių produktų gamybai reikia daugiau lėšų, laiko, žinių, nuolat diegti inovacijas, keisti technologijas. Pavyzdžiui, norint pagaminti produktus be konservantų ir būti dėl jų garantuotam, reikia atlikti galybes bandymų įvairiose specialiose laboratorijose, metų metais tirti, ar be priedų pagaminti produktai išsilaiko švieži jiems skirtą vartojimo terminą, o gal jį turime trumpinti? Tenka laikyti gaminius įvairiomis sąlygomis, juos ragauti vėl tirti ir t.t. Tai ilgas ir sudėtingas procesas, kuris atsiliepia ir pardavimui, ir įmonės augimui.
VEIDAS: Bendrovė “Daumantai LT” šiemet jau aštuntą kartą gavo BRC sertifikatą. Kodėl pasirinkote siekti būtent šio maisto saugos ir kokybės vadybos įvertinimo – juk Europoje maisto produktų sertifikavimo sistemų yra ir daugiau?
S.G.: Esame įdiegę BRC ir ISO 9001. Be šių, Europoje dar yra HASPA sertifikavimo sistema, bet ją labiau pripažįsta Vokietijos, Prancūzijos prekybos tinklai. O BRC yra sukurtas Didžiosios Britanijos prekybininkams, tačiau priimtinas ir Skandinavijos šalyse. Kadangi Skandinavijos rinka buvo mūsų strateginis tikslas, dėl to ir pasirinkome šią sertifikavimo sistemą. Be to, labiausiai mums rūpėjo įsivertinti mūsų pačių įmonėje įdiegtą maisto saugos ir kokybės sistemą bei pažiūrėti, ar ji atitinka būtent tokius pripažintus tarptautinius standartus.
Pasaulyje tokį sertifikatą turinčia įmone labiau pasitiki didmenininkai: jie supranta, kad tai rimtas kokybiškos produkcijos gamintojas, kad jis mokus ir patikimas. Ir nors šis sertifikatas skirtas prekybininkams, kad jie neįsileistų prastų produktų gamintojų, tai dar vienas puikus rodiklis ir vartotojui. Jis pasako, kad ši įmonė atsako už maisto saugą ir kokybę.
VEIDAS: Jei kokybės sertifikatas toks naudingas, kodėl Lietuvoje jį yra įdiegusios tik 25 įmonės? Gal tai padaryti labai sudėtinga, gal brangu, o gal kitos bendrovės tokios sertifikato naudos neįžvelgia?
S.G.: Įmonių, turinčių šį sertifikatą, tikrai labai mažai, nors maisto pramonės šaka Lietuvoje yra pakankamai stipri, o maisto produktai eksportuojami ir į Rytus, ir į Vakarus.
Žinoma, pastangų, norint įsidiegti sertifikatą, reikia nemažai, ypač pirmą kartą. Tai daug papildomo darbo visiems, ir, be jokios abejonės, tai kainuoja, tačiau mums daug svarbiau buvo viso kolektyvo susitelkimas ir supratimas. Pirmiausia darbuotojai turi suprasti, ko ir kodėl iš jų reikia, nes kitaip sertifikatą ne tik įdiegti, bet ir išlaikyti labai sunku. Ir tas suvokimas dar kartą pakelia visų atsakomybės už kokybę kartelę.
Be to, kokybės sertifikatas ją įsidiegusiai įmonei nepaprastai naudingas ir kitais atžvilgiais. Jis susijęs ne tik su maisto sauga, bet turi įtakos ir darbo kultūros tobulinimui, saugai, darbų organizavimui, socialinei atsakomybei, skaidrumui, rūpinimuisi darbuotojais.
VEIDAS: Paminėjote šiuo metu svarbiausias eksporto kryptis. Ar jų nesujauks geopolitinė situacija?
S.G.: Įvykiai Rytuose situaciją jau sujaukė. Dabar tvyro neapibrėžtumas, niekas šiandien negali pasakyti, kuo viskas baigsis Rusijoje ir Ukrainoje. Kita vertus, visa tai turėtų paskatinti Lietuvos gamintojus skirti daugiau jėgų ir pastangų užkariaujant Vakarų Europos rinkas, į kurias patekti gerokai sunkiau nei į Rusijos. Prireiks naujų idėjų, inovacijų, bet Lietuvos gamintojai, manau, galiausiai vis tiek įsitvirtins naujose rinkose ir produktai iš Lietuvos ims masiškiau migruoti į Vakarus.
Tik iš savo patirties turiu pasakyti, kad europiečius reikės ne tik įtikinti kokybe, bet ir perprasti jų skonį. Kaip pavyzdį galiu paminėti, kad gaminame vieną Vakaruose labai populiarų “Cezario” salotoms skirtą sūrio skonio majonezą, kurio Lietuvos rinkai dar negalėtume pasiūlyti būtent dėl skonio ypatumų.
VEIDAS: Ar Vakarų rinkose lietuviams tenka konkuruoti tik su kitais Europos gamintojais, ar ir su produkcija iš, pavyzdžiui, tos pačios Rusijos, Kinijos?
S.G.: Kinija daugiau tiekia žaliavų, o ne galutinių maisto produktų. O rusiškos produkcijos Vakarų pirkėjai apskritai nelabai nori. Šiuo požiūriu mums, pagardų gamintojams, didesnė konkurentė Vakarų Europoje yra Turkija.
VEIDAS: Ar Vakarų Europos pirkėjai maisto produktams kelia didesnius reikalavimus nei lietuviai?
S.G.: Visame pasaulyje kyla vis naujos sveiko–nesveiko, skanaus–neskanaus, kokybiško–nekokybiško, alergiško–nealergiško maisto temų tendencijos. Lietuviai šiuo metu skrupulingai žiūri į maisto produktų sudėtį. Be to, daug mūsų šalies vartotojų labai lengvai patiki kiekvienu kritikuojančiu gamintojus, produktus, maisto kokybę, nors neretai tai nėra nei ekspertai, nei specialistai. Vakaruose žmonės labiau remiasi faktais ir pasitiki gamintojais, yra atsparesni bet kokiai neigiamai informacijai ir tikrai nemano, kad gamintojas visada neteisus.

Prieš dvidešimt trejus metus su trim bendražygiais verslą įkūręs ir dabar jam vadovaujantis Saulius Grinkevičius niekada nebijojo rinktis nepraminto kelio. Laikas parodė, jog drąsa pasiteisino.

„Šaunuolis – Lietuvai reikia daugiau tokių žmonių. Saulius į savo verslą tikrai įdėjo daug jėgų, o tiek metų bendradarbiaujant nebuvo jokių nemalonių įvykių. Vadinčiau jį „duoto žodžio žmogumi“, – sako ilgametis partneris Juozas Maksvytis, paprašytas apibūdinti Kėdainiuose įsikūrusios užgardų ir pagardų gamintojos „Daumantai LT“, anksčiau žinomos kaip „Vesiga“, vadovą, vieną jos kūrėjų ir pagrindinių akcininkų S.Grinkevičių.
„Mano atsiliepimai apie S.Grinkevičių patys geriausi. Jis yra progresyvus, aiškius tikslus turintis vadovas, o „Daumantai LT“ tarp padažų gamintojų yra viena stipriausių įmonių Lietuvoje, sugebėjusi įeiti į svarbias rinkas“, – antrina Lietuvos maisto pramonės asociacijos (LMPA) prezidentas Aloyzas Ubis ir patikina, jog tiek „Daumantai LT“, tiek jos vadovas rinkoje tikrai pastebimi.
Gal kiek keista, tačiau ne ką prasčiau apie jį kalba ir konkurentai. „Jo vadovaujama įmonė yra viena iš rinkos lyderių, turinti stiprių prekės ženklų ir yra stiprus konkurentas bet kuriam rinkos žaidėjui“, – pripažįsta „Valdorfo didmenos“ bendrovės generalinis direktorius Giedrius Butkus ir pažymi, jog didelė įmonės stiprybė yra ta, kad jos vadovas yra ir vienas pagrindinių akcininkų, kas sudaro galimybes paprasčiau ir greičiau priimti sprendimus.
Šiuo metu „Daumantai LT“ yra vertinama kaip viena moderniausių tokio tipo įmonių Lietuvoje (o, pasak paties S.Grinkevičiaus, dažnai visa galva pralenkia ir daug konkurentų užsienyje). Tai puikiai parodo ir tai, jog ji ne kartą pelnė prestižinius apdovanojimus dėl savo inovatyvumo bei pasiektos produkcijos kokybės. Vien praėjusiais metais ši įmonė nugalėjo nacionalinio konkurso „Inovacijos prizas“ inovatyvios įmonės kategorijoje, o tuo tarpu Lietuvos pramonininkų konfederacija apdovanojo ją kaip vieną daugiausiai eksportuojančių įmonių Lietuvoje (vidutinių įmonių kategorijoje).
„Daumantai LT“ gaminiai taip pat pasižymi aukšta kokybe ir ne kartą buvo puikiai įvertinti. Pernai „Daumantų“ pomidorų padažas be krakmolo ir konservantų pelnė aukso, majonezinis padažas „Čili“ sidabro medalius „Lietuvos metų gaminio“ konkurse, be to, konkurse „Populiariausia prekė“ jų gaminamas pomidorų padažas „Tradicinis” jau ketvirtus metus iš eilės buvo pripažintas populiariausia preke Lietuvoje.
Tokia garbės lenta pavirtina, jog nuo 1991 m. veikianti įmonė nepaliovė ieškoti naujų sprendimų ir demonstruoti, jog tikrai dar nesustabarėjo. „Savo srityje visada diktuodavome madas ir konkurentai turėdavo sekti paskui mus. Nuo pat įsikūrimo pradėjome siekti išskirtinumo, stengėmės diegti naujoves“, – patvirtina „Daumantai LT“ vadovas. – Jau iš pat pradžių nevengėme rizikuoti ir, nenorėdami kopijuoti to, kas tada buvo rinkoje, iškart pasiūlėme kitokį produktą. Tąkart – tuo metu lietuviams neįprasto švelnesnio skonio majonezą.“
Nuo to laiko įmonė toli pažengė į priekį ir užsitarnavo ne tik gerą vietinės rinkos dalį, tačiau ir įsiskverbė į ne vieną svarbią užsienio rinką ir šiandien savo prekes eksportuoja į devynias valstybes ir bando prasiskverbti į itin uždarą Norvegijos rinką. Bendra jos apyvarta siekia apie 70 mln. Lt ir ji užima maždaug po 30 proc. Lietuvos pomidorų padažų ir majonezo bei dešimtadalį kečupo rinkų. Šiuo metu įmonė gamina apie 100 skirtingų pavadinimų produktų. Negana to, šią vasarą „Daumantai LT“ atidarė naują modernų fabriką Kaliningrade, į kurį investavo 15 mln. Lt. Įvykdžius šį projektą laukia kitas su Rusija susijęs tikslas – užimti 10 proc. Rusijos pomidorų padažų rinkos. „Gal kitą kartą, kai kalbėsimės, sakysiu, jog jau norime užimti dar daugiau“, – juokiasi S.Grinkevičius.

Verslas išvystytas nuo nulio

Pasirodo, ilgas „Daumantai LT“ kelias prasidėjo nuo nulio, o dabartinis jos vadovas atėjo iš visai kitokios srities, kuri, beje, nebuvo susijusi nei su verslu, nei su maisto pramone. Dar sovietmečiu įgijęs hidrotechniko specialybę ponas Saulius atvyko į Kėdainius ir penkerius metus dirbo statybų srityje ir net buvo tapęs nuosavo statybos baro vadovu. Vis dėlto supratęs, kad tai ne jam, nėrė į verslą.
„Jį kūrėme keturiese. Jauni trisdešimtmečiai vaikinukai susimetėme po 200 rublių ir tai buvo visas mūsų įstatinis kapitalas. Pradėjome nuo to, nuo ko tuo deficito laikotarpiu pradėjo dauguma – kadangi Sovietų Sąjunga turėjo žaliavų, iš ten pradėjome vežti medieną, tada atsiradus brokerių biržai pradėjome prekiauti ten. Po kurio laiko prasidėjo privatizacija, tad nusipirkome keletą parduotuvėlių, o vėliau įsteigėme žuvies perdirbimo cechą. Ir tik po to sekė pagardai“, – visą savo kelią trumpai nupasakoja patyręs verslininkas.
Žvelgdamas į savo iš įmonės istoriją, jis patikina galintis drąsiai girtis, jog prie to, kokia dabar yra pagardų ir užgardų kokybė Lietuvoje, „Vesiga“ prisidėjo bene daugiausiai, o konkurentams belikdavo sekti paskui. „Tarkime, tokie labai paprasti pavyzdžiai: tuo metu, kai pradėjome skverbtis į pagardų, konkrečiai majonezo, rinką, majonezas buvo pardavinėjamas tik 250 ml stikliniuose indeliuose, o mes sugalvojome pasiūlyti 500 ml. Lietuviai tai priėmė teigiamai, o konkurentai po kurio laiko pasekė mumis. Kitas pavyzdys – kai žiniasklaidoje ir visuomenėje ėmė sklandyti kalbos, kad, štai, majonezas yra per riebu, jog nelabai gerai jį valgyti, iškart pagalvojome, kodėlgi mums nepagaminus neriebaus majonezo. Tai vėlgi pasiteisino“, – porą iš daugelio pavyzdžių pamini S.Grinkevičius.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-38-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.