Tag Archive | "brangi"

Šiluma tikrai neatpigs

Tags: , ,


Į “Veido” klausimus atsako Lietuvos energetikos konsultantų asociacijos prezidentas doc. dr. Valdas Lukoševičius

“Veidas”: Jūsų vertinimu, ar teisūs tie, kurie tvirtina, kad siūlomos Šilumos ūkio įstatymo pataisos šią žiemą niekaip nepaveiks šilumos kainų?
V.L.: Aptariamu įstatymu norima šilumos gamybą atskirti nuo tiekimo vamzdynais ir tiekimą pastato sistemose nuo pastato sistemos priežiūros. Bet gyventojo mokamą mokestį už šildymą sudaro keturios dedamosios: mokestis už šilumos gamybą, už tiekimą vamzdynais, už tiekimą pastato vidaus sistemomis ir už šių sistemų priežiūrą. Tas pastato vidaus sistemų priežiūros mokestis yra visiškai atskiras tarifas, neįdėtas į šilumos kainą, ir žmonės jį moka atskirai. Tuo tarpu šilumos tiekėjas gauna vadinamąją pardavimo kainą (į kurią sudėtos sąskaitų už šilumą išrašymo ir pinigų surinkimo sąnaudos), ir tiek.
Jeigu šilumos punktų priežiūros mokestį perkels į kitus tarifus, tai nuo to bendri mokesčiai nesumažės. O jeigu šilumos tiekimo nuo katilo iki buto grandinėje atsirastų dar vienas administruojantis subjektas, tai tokiuose namuose mokesčiai gali netgi padidėti. Mat pradinė Prezidentūros koncepcija numatė atskirti šilumos gamybą nuo perdavimo, vaizdžiai sakant, katilus nuo vamzdžių. Tam pasipriešino Savivaldybių asociacija, nes mažuose miesteliuose yra tik viena nedidelė šilumos gamybos ir tiekimo įmonėlė. Įsivaizduokite – dabar ją skaidyti į du subjektus, padaryti dvi administracijas. Kas nuo to pasikeis?
Įstatymas ir taip leidžia, kur tik įmanoma, konkurenciją šilumos gamybos srityje. Pavyzdžiui, Klaipėda iki 30 proc. šilumos perka iš pigesnių šaltinių. Šilumos tiekėjas ir šiandien privalo supirkti šilumą iš kitų gamintojų, jeigu jų šiluma pigesnė nei tiekėjo nuosava. Kur tik atsiranda tokios šilumos – Klaipėdoje, Kėdainiuose, Kupiškyje, ji sudaro didelę tiekimo dalį. Bet tokios pigios šilumos nėra daug, tad teisiškai gali kiek nori atskyrinėti įmones – padėtis nesikeis. Siūlomos Šilumos ūkio įstatymo pataisos niekaip nepaveiks, tarkime, atliekomis kūrenamų katilinių statybos ar dujų keitimo biokuru.
“Veidas”: O kaip būtų galima sutvarkyti šilumos tiekimo tvarką, kad šilumos kaina tikrai imtų mažėti?
V.L.: Lietuva yra vienintelė Europos šalis, kurioje šilumos tiekėjai turi sutartis su butais, o ne su namu. Tokia tvarka nustatyta 1993 m., kai, nesugebant surinkti mokesčio už šilumą, tuometė Energetikos ministerija nutarė, kad šilumos tiekėjas šilumą tiekia ne pastatui, o tiesiogiai kiekvienam konkrečiam butui ir pats renka pinigus iš gyventojų. Ne per administratorių, bet tiesiogiai. Tam, kad galėtų patiekti šilumą iki buto, šilumos tiekėjas turi būti atsakingas už pastato vidaus sistemas. Todėl jis turi arba pats administruoti tas sistemas, arba ieškoti kito subjekto, kuris tai darytų. Bet dauguma iš šalies neieško, prižiūri patys. Tai nėra gerai. Daugiabučių pastatų administravimas Lietuvoje labai painus, daug atsakingų subjektų, daug mokesčių, o kai reikia atlikti konkretų darbą, nėra kam.
Norint išspręsti problemą, reikia labai aiškiai atskirti šilumos gamybą ir teikimą vamzdynais nuo to, kaip šiluma paskirstoma pastato viduje. Name turi būti vienas šeimininkas, kuris sutaria su gyventojais, koks turi būti šildymo režimas, energijos vartojimo mastai, apskaitos ir paskirstymo būdai, atsiskaitymo tvarka. Tokia yra europinė praktika, bet jos niekaip nepavyksta įgyvendinti Lietuvoje. Reikia keisti visą įstatymų paketą – nuo Energetikos įstatymo iki Šilumos ūkio įstatymo bei šilumos ūkio administravimo nuostatų. Tai didžiulis darbas, kurio politikai nesiima. Prezidentūros siūlomos Šilumos ūkio įstatymo pataisos gali išspręsti tik vieną didelės problemos epizodą, bet niekaip nesprendžia namo gyventojų ir šilumos tiekėjų santykių.

Lietuviai nėra pasirengę primokėti už švarią energiją

Tags: , , , ,


Saugių ir nuo išteklių tiekimo nepriklausomų elektrinių norime, tačiau daugiau mokėti už švarią energiją sutinka tik 14 proc. Lietuvos gyventojų.

Tai, kad Lietuvoje dygsta vėjo jėgainės, vertinama dvejopai. Pirmiausia orą malantys malūnai tautiečiams leidžia pasijusti “labiau europiečiais”, o ir perspektyva išvengti monopolinio tiekėjo sąskaitų daugeliui atrodo patraukli. Bet jei pats nesi tokio malūno šeimininkas ar investuotojas į vėjo jėgainių parkus – tuoj pat prisiminsi, kad tie malūnų sūkiai mums kainuoja, nes tokiu būdu gaminama energija yra dotuojama, ir gana dosniai – ji superkama po 30 ct už kilovatvalandę. Saulės elektros energijos gamintojui mokama net iki 1,63 Lt. Tuo tarpu laisvojoje Lietuvos elektros rinkoje šių metų liepos mėnesį kilovatvalandė tekainavo 15,53 ct, nors įprasta, kad rinkos kainos dėl remontui stabdomų termofikacinių elektrinių ir mažesnio vandens debeto (galimo paimti per valandą vandens kiekio) upėse vasarą būna didesnės nei žiemą.
Virgilijus Poderys, elektros perdavimo tinklus valdančios bendrovės “Litgrid” generalinis direktorius, ne kartą iš Lietuvoje projektus įgyvendinančių užsieniečių yra girdėjęs, kad mūsų šalyje sudarytos palankios sąlygos tiek vėjo, tiek saulės energetikai plėtoti. “Vertinant jas, reikėtų atsižvelgti į tris etapus: supirkimo tarifą, jėgainės prijungimo prie tinklų sąlygas ir balansavimo paslaugos tiekimą. Taigi faktiškai elektros iš atsinaujinančių išteklių gamintojai remiami ne vien tik superkant jų pagamintą energiją”, – tvirtina V.Poderys.
Apie tai, kad sąlygos privačiam verslui palankios, galima spręsti ir iš pasirengusiųjų plėtoti projektus skaičiaus. Vėjo elektrinių šiuo metu pageidaujama statyti tiek, kad bendra momentinė jų galia galėtų siekti 1500 MW. Šiuo metu Lietuvos vartotojų poreikiams patenkinti pakanka 1800 MW (o vasarą energijos suvartojimas dar sumažėja). Ir nors apskaičiuota, kad sausumoje pastatytos vėjo jėgainės realiai teišnaudoja iki 30 proc. maksimalios galios (jūroje stovinčių malūnų efektyvumas būtų didesnis – 45–47 proc.), tačiau vertinant perdavimo, skirstymo ir balansavimo sistemų galimybes rizikuoti neverta: V.Poderys įsakmiai primena, kad elektra namie privalo būti bet kuriuo metu.

Vėjo malūnų utopijos

Vėjo energetikos plėtotojai mėgsta kartoti, kad Lietuva galėtų išsiversti ne tik be atominės, bet ir be dujomis kūrenamų elektrinių – puikiausiai apsirūpintume elektra pasitelkę vien vėjo ir saulės technologijas. Tačiau “Litgrid” atstovai yra apskaičiavę, kad norint šalį aprūpinti vien vėjo jėgainėse, kurios dažniausiai kyla tam palankiausiame pajūrio regione, pagaminta elektra, tektų visą Lietuvai priklausančią Baltijos pakrantę tris kartus apjuosti kas 100 metrų “susmaigstytais” malūnų bokštais.
Toks scenarijus, žinoma, utopinis dėl kelių priežasčių. Pirma, ne visos jėgainės statomos pajūryje, be to, dalį švarios energijos mums gamina upės, saulė, biodujos ir kiti atsinaujinantys ištekliai. O antra ir svarbiausia priežastis yra gamybos rezervai, kurie privalo garantuoti elektros tiekimą tuo atveju, jei švarioji energija dėl vienos ar kitos priežasties “nutiltų”.
“Svarstydami tokį utopinį scenarijų matome, kad jam įgyvendinti reikėtų mažų mažiausiai pusę milijardo litų investuoti į egzistuojančias elektros perdavimo linijas ir dar maždaug milijardą – į naujos iškastinio kuro elektrinės statybą, nes dabar turimų, netgi paleidus jas visu galingumu, nebeužtektų. Be to, vartotojų tarifuose gamybai iš atsinaujinančių išteklių remti skiriama suma padidėtų 19 kartų – nuo 0,86 iki 16 ct”, – teigia V.Poderys.
Nors iš pirmo žvilgsnio papildomi 15–16 ct už kilovatvalandę neatrodytų mirtinas smūgis, tarptautinio tyrimo duomenimis, tik 14 proc. Lietuvos gyventojų apskritai sutiktų brangiau mokėti už energiją, pagamintą atsinaujinančių šaltinių. Danijoje tokių rasta 52, Didžiojoje Britanijoje – 48, Vokietijoje bei Estijoje – 32, Latvijoje – 19 proc. Ir tai sugrąžina prie realybės.

Spaudžia per žemos lubos

O realybė tokia, kad Lietuva rengiasi Visagino atominės elektrinės statybai ir yra įsipareigojusi iki 2020 m. prijungti prie tinklų 500 MW maksimalios galios vėjo jėgainių. Ir ne daugiau, nors Vėjo energetikos asociacijos prezidentas Stasys Paulauskas tokių lubų, į kurias vėjininkai savo malūnais įsirems jau po metų ar dvejų, niekaip negali pateisinti.
“Laikas baigti investuoti į vakarykštę dieną. Energetikos ateitis priklauso atsinaujinantiems ištekliams”, – įsitikinęs Klaipėdos universiteto profesorius ir moksliniais tyrimais besiverčiančios bendrovės “Eksponentė” vadovas. Mokslininko teigimu, jokių papildomų elektrinių statyti tam, kad Lietuvoje pusę suvartojamos energijos galėtų “prisukti” vėjo malūnai, nebūtina. Rezervo problemos išnyks, kai prie elektros tinklų pradės jungtis tūkstančiai paliekamų krautis lietuvių elektromobilių.
“Kadangi elektromobiliai paprastai važiuoja trumpesnį laiką, nei stovi prijungti prie tinklo, įkrauti tokių mašinų akumuliatoriai taps puikiu energijos rezervu. Ekonomiškesnį energijos naudojimą ateityje turėtų užtikrinti ne tik vargiai besistumianti pastatų renovacija, bet ir išmaniųjų elektros tinklų diegimas. Tokie tinklai buitiniams prietaisams automatiškai parinktų palankiausią šeimininko kišenei veiklos režimą. Juk vien kaitriąsias lemputes pakeitus LED šviesos diodais, apšvietimo sąnaudos sumažėtų dešimt kartų”, – vardija tikrai energetikos revoliucijai ruoštis raginantis profesorius.
“Tai, kad dabartinė valdžia, bandydama nusimesti nuo savo pečių atsakomybę dėl sparčiai brangstančių kuro išteklių, verčia šalies gyventojus gilintis į energijos gamybos ir tiekimo subtilybes, yra nepateisinama. Energetika neturėtų tapti eilinio vartotojo galvos skausmu, nes egzistuoja daugybė žmogaus intelekto labiau vertų dalykų. Padėtis, į kurią patekome, tėra atkaklaus valdančiųjų priešinimosi darnios plėtros principams išdava”, – griežtai apibendrina S.Paulauskas.

Pasauliniai kontekstai

Stodama į ES Lietuva įsipareigojo, kad 2010 m. atsinaujinančių išteklių dalis bendrame elektros energijos gamybos balanse turi sudaryti daugiau kaip 7 proc. Faktiškai pavyko pasiekti 15,6 proc. rodiklį, tačiau tai, pasak “COWI Lietuva” energetikos ir aplinkosaugos padalinio direktoriaus Martyno Nagevičiaus, lėmė ne tiek vėjo ir kitokių atsinaujinančius energijos išteklius naudojančių elektrinių plėtra, kiek po Ignalinos atominės elektrinės uždarymo smarkiai sumažėjęs šalyje gaminamos elektros kiekis. “Vis dėlto netgi skaičiuodami “žalios” elektros dalį tarp galutinio suvartojimo galime džiaugtis 9,6 proc. rodikliu. Bet vis dar atsiliekame nuo ES vidurkio, kuris yra maždaug 15 proc., ir nuo pasaulinio vidurkio, siekiančio 19 proc.”, – dėsto ekspertas.
Pavyzdžiui, pagal vėjo panaudojimą vienam kvadratiniam kilometrui teritorijos ploto Lietuva atsilieka ne tik nuo daugelio jūrinių ES valstybių, bet ir nuo Vengrijos bei Čekijos.
Vasaros pradžioje Seimo patvirtintame Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme numatyta iki 2020 metų “žalios” elektros dalį suvartojamoje energijoje padidinti dar daugiau nei dvigubai – iki 20 proc. Tuo tarpu ES dar prieš Fukušimos avariją buvo suplanavusi, kad iki 2020-ųjų elektra iš atsinaujinančių energijos išteklių turės sudaryti daugiau nei trečdalį suvartojamos elektros energijos.
“Vien 2010 m. visame pasaulyje į atsinaujinančių išteklių energetiką buvo investuota per 200 mlrd. JAV dolerių, ir šios investicijos kasmet padidėja maždaug trečdaliu. Elektros iš atsinaujinančių energijos išteklių gamybos pajėgumai per metus pasaulyje padidėjo apie 90 GW. Jau pernai “žalios” elektros pasaulyje pagaminta pusantro karto daugiau nei atominėse elektrinėse”, – dėlioja pasaulinio konteksto skaičius M.Nagevičius.
Taip pat jis priduria, kad Lietuva turi teorinių galimybių pagal atsinaujinančios energijos panaudojimą išsiveržti į ES lyderius, nes pagal dirbamos žemės ir miško (biokuro šaltinių) plotą, tenkantį vienam energijos vartotojui, pirmaujame visoje Europos Sąjungoje. Didelė dalis šilumos mūsų pastatams šildyti gaminama centralizuoto jos tiekimo sistemų katilinėse, o efektyviai panaudoti biokurą tokiose katilinėse nėra sudėtinga. Daugelis kitų valstybių panašių galimybių neturi, nes centralizuotas šildymas jose mažiau populiarus. Deja, kol kas centralizuoto šilumos tiekimo katilinėse ir elektrinėse biokuras Lietuvoje nesiekia nė penktadalio viso sunaudojamo kuro.

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...