Miela pūstažandė trimetė ryžtingai atstumia lėkštę su garuojančiu maistu: “Nenoriu mėsytės!”. “O gal norėtum blynelio?” – klausia mama. “Taip!”. Bet jam iškepus mažoji pareiškia, kad ji dabar nevalgys. Dabar ji žais. Mama atsidūsta ir sutvarko stalą…

Ši situacija ir į ją panašios atskleidžia mažylio sugebėjimą manipuliuoti tėvais, nes jis iš patirties jau žino, kad bus taip, kaip jis norės. Dažniausiai tėvai nusileidžia “dėl šventos ramybės”, norėdami išvengti pykčio priepuolių, kurie paprastai kyla, bandant sudrausminti lepūnėlius. Taip mažylis pamažu įpranta mėgautis valdžia.

Lepūnėlio formulė

Kaip atpažinti išlepintą vaiką? Žiūrint iš šalies tai nėra labai sudėtinga. Deja, dažniausiai nenorime pripažinti savo auklėjimo padarinių ir mieliau suverčiame kaltę kam nors kitam (pvz., ligai) ir pageidaujame stebuklingų vaistų, greitai ir neskausmingai užsispyrėlį paverčiančių angelėliu, recepto.

Bet išlepinto vaiko atpažinimo simptomai remia mus prie sienos. Kokie jie? Kai mažylis:

• nepaiso kitų šeimos narių norų ir poreikių;

• nuolat reikalauja naujų daiktų;

• manipuliuoja žmonėmis, kad gautų tai, ko nori;

• netoleruoja nesėkmių;

• dažnai skundžiasi, kad jam nuobodu;

• nemoka užsiimti pats;

• būna šiurkštus su tėvais ir aplinkiniais;

• nesidalija su kitais vaikais;

• nori vadovauti ir pirmauti;

• nereaguoja į draudimą;

• dėl visko ginčijasi, nuolat zyzia;

• greit įniršta ir demonstruoja pykčio priepuolius…

Būtent trys paskutiniai punktai dažniausiai išveda tėvus iš kantrybės ir priverčia kreiptis į gydytoją ar psichologą. Aišku, išlepimo kriterijai yra subjektyvūs, tad jei vieniems vaikas atrodo išlepintas, kitiems – dar toli gražu ne. Tai priklauso nuo tėvų požiūrio. Kai kurie vaikų specialistai mano, kad išlepinti yra apie 5 proc. vaikų.

Kaip užgimsta despotėlis

Tai nulemia labai daug priežasčių:

• Meilė. Aišku, kad daugelis tėvų labai myli savo vaikus ir linki jiems geriausio. Todėl neretai vaiko norai tampa įstatymais, o gebėjimas nupirkti tai, ko patys neturėjo vaikystėje, – pergale.

• Kaltės jausmas. Tėvai daug dirba, todėl mažai laiko praleidžia su šeima. Dėl to jie jaučia kaltę ir, norėdami kompensuoti laiko vaikui trūkumą, pradeda jam nuolaidžiauti.

• Noras gerai jaustis. Daugumą tėvų vaikų lepinimas nuramina ir leidžia jiems gerai jaustis.

• Iš tiesų labai smagu matyti laimingą vaiką, todėl norisi tai patirti dar kartą.

• Žinių trūkumas. Kartais tėvai nežino, kaip elgtis su įpykusiu vaiku, nes jiems trūksta žinių apie auklėjimą. Jie neskiria vaiko norų ir poreikių, todėl vaiko verkimą supranta kaip blogai atliekamas savo pareigas.

• Pykčio netoleravimas. Kiti netoleruoja, netveria pykčio, bijo tapti nemylimi, todėl daro viską, kad vaikas būtų patenkintas.

• Vaiko vieta šeimoje. Dažnai išlepinami vienturčiai, pirmas ir paskutinis vaikas šeimoje ar vaikas, turintis nuostabią auklę.

• Tingėjimas auklėti. Kiti tėvai tiesiog tingi užsiimti disciplina, jiems paprasčiau nusileisti vaikui. O jei tėvai kartą nusileidžia, vaikas įgauna pranašumą ir pamažu pradeda virsti egoistu. (Beje, tas pats vyksta, jei tėvai nuolat leidžiasi su vaiku į derybas).

Blogas kraitis

Augindami lepūnėlį elgiamės neatsakingai ne tik kitų šeimos narių, bet ir paties vaiko atžvilgiu, nes programuojame jam sudėtingą ateitį.

Saugojimas nuo sunkumų ir streso vėliau atsisuka prieš patį vaiką, mat užaugęs jis patirs stresą dėl savo nepriimtino elgesio. Lepūnėlis gyvena pasaulyje, kuris skiriasi nuo realaus, todėl vėliau žmogui tenka nuolat kovoti su aplinka, kuri jam nemaloni ir nepriimtina. Išlepintas vaikas nemoka prisitaikyti, nesugeba sukurti normalių tarpusavio santykių ir susidoroti su nesėkmėmis. Jis nėra išmokytas mąstyti apie kitus ir dažnai nesupranta, kas čia blogo.

Įsivaizduokime situaciją. Išlepintas vaikas pradeda lankyti mokyklą ir turi daug kuo dalytis su kitais. Jam keista, kad niekas nepatarnauja. Jo elgesys egocentriškas, o tai kitiems nepatinka, todėl toks vaikas atstumiamas. Atstumtas jis jaučiasi vienišas ir augdamas stengiasi numalšinti kylantį skausmą, linkdamas į perfekcionizmą, darbomanizmą, valgymo surikimus, rūkymą, alkoholį.

Išlepinti vaikai užauga emociškai silpni ir nepasitikintys savimi, paauglystėje jiems gali išryškėti savikontrolės trūkumas, kyla pavojus susirgti nerimu ir depresija.

Ribos – reikalingos

Tėvams reikia paruošti vaiką tikram gyvenimui, kuriame jis ne visada gaus tai, ko nori. Todėl jei vaikas pyksta, kai mama sako “ne”, reikia įsisąmoninti, kad tai yra visiškai normalu. Vaikui nebūtina dievinti tėvų kiekvieną gyvenimo minutę, jis turi pajusti ir nusivylimą. Jie vaikas zyzia naujo daikto, reikia jam paaiškinti, kodėl neperkate, ir pažadėti, kad nubausite, jei nenustos zyzti. Neskubant pildyti norų, vaikas greitai supras, kad savo pykčiu nieko nepakeis. Labai svarbu, kad auklėdami vaiką tėvai būtų vieningi, nes jeigu vieno jų reikalavimai prieštarauja kito – tai sukelia sąmyšį vaiko sąmonėje.

Reikia prisiminti, kad vaikams reikia ribų, nes jos iš tikrųjų suteikia saugumą. Mažieji nori žinoti ir jausti ribas, netgi kai tėvų nėra šalia. Vaikai, kurie tėvams nuolat įgrista, tikriausiai ieško ribų, kad galėtų tinkamai elgdamiesi augti. Jie tarsi tikrina, kokio lygio baisumą jų elgesys turi pasiekti, kad priverstų tėvus į tai reaguoti konstruktyviai.

Išlepinti lengviau nei “atlepinti”

Ar galima ką nors pakeisti? Liūdna tiesa – išlepinti lengviau nei pakeisti išlepintąjį. Bet norintiems tai nėra neįmanoma ir, žinoma, niekada ne vėlu pradėti.

• Pasikalbėkite su didesniu vaiku. Pripažinkite savo kaltę dėl to, kad dažnai leidote jam elgtis taip, kaip jis nori. Pasakykite, kad turėsite šį tą pakeisti jo gyvenime, paaiškinkite, kodėl išlepintam vaikui vėliau bus blogai.

• Aptarkite draudimus ir taisykles. Nekeiskite jų kasdien ir laikykitės, netgi esant kritinėms situacijoms (nedarbo, skyrybų) šeimoje. Numatykite, kad gali būti situacijų, kai taisykles reikės sulaužyti, ir paaiškinkite jas vaikui.

• Numatykite padarinius, jei vaikas sulaužys taisykles. Tai gali būti išvykų atsisakymas, privilegijų atėmimas, laisvalaikio ribojimas. Pvz., jei vaikas nesusitvarko žaislų, paslėpkite juos kelioms dienoms, jei nevalo dantų – kitą dieną neduokite saldumynų.

• Negrasinkite, negąsdinkite ir nekartokite instrukcijų šimtą kartų. Viską sakykite ramiu balsu, tiksliai ir aiškiai.

• Išlikite nuoseklūs, netgi kai esate pavargę, sudirgę ar po konflikto su sutuoktiniu.

• Numatykite skatinimo ir apdovanojimo sistemą už gerą elgesį. Žodinis pagyrimas ir įvertinimas turėtų būti naudojamas dažniau nei materialūs daiktai. Kol vaikas pasikeis, galite taikyti “žvaigždučių” sistemą: vaikas gali stebėti savo elgesio progresą, stengdamasis gauti “žvaigždučių”. Už surinktą jų dešimtuką jis gali gauti apdovanojimą.

• Nepergirkite vaiko. Jei bet kokia užduotis, kurią jis įvykdo, nusipelno liaupsių, vaikas patirs tikrą šoką pamatęs, kad realiame gyvenime tai visiškai normalus dalykas.

Daiktų vergo atvertimas

• Mokykite dalytis. Davimas toks pat svarbus kaip ir gavimas. Įsitraukite į veiklą, kuri skatina vaikus padėti kitiems. Kartu eikite pirkti dovanų šeimos nariams ir giminaičiams.

• Duokite vaikui pareigų, skirdami jam darbus pagal galimybes. Kuo dažniau prašykite vaikų pagalbos: mažiukai gali sulankstyti drabužius, nuvalyti dulkes. Pradinukai gali susirinkti žaislus, susitvarkyti drabužėlius, išsivalyti savo kambarį, išnešti šiukšles, pamaitinti augintinius. Vyresni – sutvarkyti namus, išplauti indus, padėti apsipirkti, palaistyti gėles. Nedarykite už vaiką to, ką jis gali padaryti pats.

• Neperdozuokite materialinių gėrybių. Vaikas, kuris gauna viską, neišmoksta dėkingumo, vaikas, kuriam nereikia palaukti – neišmoksta kantrybės.

• Skatinkite vidinę motyvaciją: atlikto darbo džiaugsmas turi teikti vaikui pasitenkinimą, o ne poreikį gauti apdovanojimą. Vietoje materialinių dovanų dovanokite vaikui savo laiką – tai stiprina emocinį ryšį.

• Nejauskite kaltės, negalėdami nupirkti vaikui visko, ko jis nori. Vaikas turi suprasti, kad viskas įgyjama tik sunkiu darbu.

• Stenkitės, kad vaikas nematuotų savo ir kitų vertės pagal dėvimus drabužius ar tėvų automobilį. Atsisėskite ir kalbėkite su juo apie tai, kas sudaro tikrąją žmogaus vertę: jo mandagumas, kūrybiškumas, mokėjimas užjausti, rūpinimasis kitais ir kt.

• Mokykite vaiką pajusti pinigų vertę – užsidirbti, susitaupyti pinigų ir nusipirkti.

• Būkite kantrūs. Išlepintas vaikas nepasikeis per vieną naktį…

Ar ragiukai nerodo ligos?

Kaip įsitikinti, ar vaiko zyzimas – ne liga? Labai retai po išlepimo simptomais slypi kokia nors liga, bet kartais į bloga pasikeitęs elgesys vis dėlto turėtų atkreipti tėvų dėmesį. Galima įtarti rimtesne ligą, jei :

• iki šiol buvęs gana geras vaikas staiga pasikeitė;

• pasikeitė ne tik vaiko elgesys, bet ir jo miego bei valgymo įpročiai;

• atsirado kitų nerimą keliančių simptomų (dažnas karščiavimas be priežasties, bėrimas ir kt.).

Ir šiais, ir visais kitais atvejais, jeigu jums neramu, pasikonsultuokite su vaikų neurologu ar vaikų ir paauglių psichiatru.

Tos mažos akytės ir ausytės kaip lokatoriai gaudo kiekvieną pirstelėjimą. Ar susimąstėte, ko judu su vyru mokote savo vaikus?

Laiško forma:

“Beveik kasvakar ruošiame kartu su vyru vakarienę. Niekada ir nesusimąsčiau apie šio reikalo prasmę, mums tiesiog kartu ir lengviau, ir smagiau. Tačiau vienądien mūsų ketverių ir penkerių metų dukros su kaimynų vaikais žaidė namus. Mūsiškės buvo tėvai, o jų draugai – vaikai. Viskas ėjosi šauniai, kol atėjo metas vakarieniauti… “Tėčiai nekepa!” – pareiškė mažasis kaimynas, kai mūsų vyresnėlė išsitraukė žaislinę keptuvę. “Aišku, kad kepa!” – unisonu atsiliepė mūsiškės.  “Vat ir ne!” – tas ginčas dar liepsnojo ilgai ir įdomiai.
Maniau, kad mudviejų su vyru užduotis – padėti dukroms suvokti tokius dalykus, kaip pasirinkimas, pasekmės ir panašiai. Tačiau tą akimirką suvokiau, kad mudviejų santykiai, taip sakant, be jokių pastangų skiepija joms tam tikras vertybes ir tikėjimą tuo, ką jos vėliau laikys teisinga. Ar tai bus gera, ar bloga… Ir reikia stengtis, kad nebūtų antrasis variantas”, – savo laiške svarsto Inga, Urtės ir Smiltės mama.

Yra atlikta daugybė tyrimų, kurie patvirtina, kad auklėdami vaikus tėvai per mažai dėmesio skiria sau, kaip pavyzdžiui ir mažųjų elgesio modeliuotojams. O juk vaikai stebi pavyzdžius dar tuomet, kai nemoka kalbėti. Deja, tėvai susitelkia į verbalinį auklėjimą, primiršdami savo veiksmų svarbą.

Labiausiai matomas (ir labiausiai veikiantis!) bendravimo pavyzdys – tai mamos ir tėčio tarpusavio santykiai. Ir svarbu ne tik darbų pasidalijimas ar lyčių vaidmuo šeimoje. 2009 metais JAV užbaigtas ilgalaikis tyrimas rodo, kad tėvų tarpusavio santykiai turi ne mažiau įtakos vaiko psichinei ir fizinei sveikatai, nei jo paties santykiai su kiekvienu iš tėvų.

Svarbiausi santykiai šeimoje yra tarp sutuoktinių, tad geriausia, ką tėvai gali padaryti dėl vaikų, – tai mylėti vienas kitą. Stengdamiesi vienas kitą vertinti, tėvai duoda vaikams neįkainojamas intymumo, konfliktavimo, šeimos ir karjeros derinimo pamokas.  Specialistai taip pat teigia, kad vieniši tėvai gali dalį šių įgūdžių perduoti vaikams, bendraudami su draugais ar kitais šeimos nariais.

Galime daug ir iškalbingai porinti vaikams apie dalijimąsi jausmais, būtinybę ginčijantis išklausyti kitą pusę, tačiau mažieji gali neišgirsti nė žodžio, nes… jie per daug užsiėmę stebėdami kiekvieną mūsų žingsnį.

Rodykite švelnius jausmus

Dauguma tėvų instinktyviai suvokia, kaip svarbu prie vaikų reikšti kvienas kitam meilę. Mamos ir tėčio santykiai kloja jų pačių būsimo gyvenimo pamatus. Vaikai, užaugę šeimoje, kurioje tokie jausmai buvo slepiami, užaugę patys gali turėti intymaus gyvenimo problemų. Smurtaujančiose šeimose augę vaikai perkelia tokį bendravimo modelį į savo šeimas, o vaikai, augę namuose, kuriuose sklandė švelnumas, atsineš jį į būsimus savo namus. Rodydami gražius ir tinkamus būdus meilei išreikšti, mes nuo mažumės mokome savo vaikus to, kas gerai ir kas ne, – o tai tampa ypač svarbu, kai mūsų nėra šalia. Be to, vienas kitą mylintys tėvai sustiprina suvokimą, kad pasaulis yra saugus, o to girdėti ir matyti vaikams niekad nebūna per daug.

Svarbu rodyti meilę sutuoktiniui ne tik tuomet, kai jis padarė jums ką nors gera. Verčiau jau paėjėkite kelis žingsnius iš kelio, kad paglostytumėte skaitančio vyro petį, ar trumpam nutūpkite jam ant kelių kuo nors pasidžiaugti. Taip vaikai matys, jog žmonės neprivalo būti tobuli, kad būtų mylimi. Žinoma, tėtis nusipelno bučkio už sutaisytą čiaupą, tačiau svarbiausia yra suspausti glėbyje… “už nieką”. Žinoma, tas pats galioja ir bendraujant su vaikais.

Išlikite artimi

Be abejonės, dar pamenate laikus, kai jūsų sutuoktinis buvo visa ko “numeris pirmas”. Kad pabūtumėte kartu, jūs perstumdydavote visus reikalus, dėl sekso aukojote miego valandas ir pasitelkdavote visą išmonę, kad padarytumėte jam mielą staigmeną.

Tuomet gimė vaikai. Kad ir kokie mieli bei stebuklingi jie būtų, tačiau jų nenutrūkstamų poreikių tenkinimas praryja daugybę laiko bei energijos – ir minutė sutuoktiniui tampa prabanga. Tokia daugumos tėvų realybė – iš to nuovargio net noro nebelieka investuoti į santuoką. Dar dalį laiko nurėžia kiekvieno darbas, mėgstama veikla, poreikis “pasėdėti” internete ar pažiūrėti (ne)pakartojamą “Lietuvos talentų” laidą…

Ką daryti? Paskirkite vienas kitam seną gerą pasimatymą. Ir ne šiaip, kaip sakoma, kartais per pilnatį… Mažiausiai kartą per savaitę. Jei trūksta pinigų restoranams ar vaikų auklei, elkitės 2010-ųjų stiliumi: gražiai pavakarieniaukite ir pasižiūrėkite išsinuomotą filmą. Sąlyga – tik vaikams sumigus. Norint išlikti draugais, mylimaisiais ir partneriais reikalingos pastangos. Judviejų santykiai – jūsų šeimos pamatas, o juk jūs norite, kad jie būtų tvirti. Kartais vaikai kaip reikiant užputoja, kai tėvai nesiveda jų kartu. Tačiau niekas kitas nesukuria tokio saugumo jausmo, kaip galimybė augti žinant, jog tėvai myli ir randa vienas kitam laiko.

Suprantama, dėl darbo ir šeimos reikalų daug laiko vienas kitam ištaikyti sudėtinga, tačiau tuomet bent jau rodykite vaikams norą pabūti kartu. Patikėkite, netgi penkios nuvogtos minutės vyrui ar žmonai atlieka didelį darbą…

Dalykitės atsakomybe

Prižiūrėti namų ūkį – tai tas pats, kas vadovauti savo įmonei. Nuolat yra reikalų, kuriems būtinas neatidėliotinas jūsų dėmesys, – nuo maisto gaminimo iki baladojimosi į baleto repeticiją. Netgi jei tėtis yra vienintelis šeimos maitintojas, specialistai vis tiek rekomenduoja pasidalyti atsakomybe už tai, kas vyksta namie. Reikia papildomų argumentų, kurie padėtų įtikinti vyrą dažniau išdžiaustyti skalbinius? JAV atliktas tyrimas atskleidė, kad tie mokyklinio amžiaus vaikai, kurie kartu su tėvu atlieka namų ruošos darbus, geriau sutaria su draugais! Jie taip pat rečiau už kitus neklauso mokytojų ar panyra į depresiją, užsidaro savy. Tėvo prisidėjimas prie namų ruošos suteikia vaikams bendradarbiavimo pradmenis, skiepija demokratijos šeimoje suvokimą.

Mokėkite pyktis

Įdomu ir tai, kad jūs turite progą pagerinti vaikų gyvenimą net tuomet, kai abu su vyru nesutariate. Pastaruoju metu vieni tokio pobūdžio tyrimai veja kitus – ir visi prieina prie tos pačios išvados: kol judu ginčydamiesi išgirstate ir atsižvelgiate į kito argumentus, nebūtina pyktis už uždarų durų. Tam tikromis aplinkybėmis vaikai iš tokių nesutarimų turi netgi naudos: jei tėvai geba išspręsti tarpusavio problemas, vaikai irgi išmoks prieiti sprendimą pasitelkdami kompromisus. Jei vaikas auga namuose, kuriuose tėvai niekuomet atvirai nereiškė savo skirtingų požiūrių, vėliau jam atrodys, kad jei sutuoktinis jam nepritaria, vadinasi, jų santykiams galas. Arba kad kažkas ne taip  jam pačiam…

Visų pirma nusistatykite pagrindines konfliktavimo taisykles (kad ir kaip neįmanomai tai skambėtų…). Pavyzdžiui, negalima šaukti, įžeidinėti pašaipiais žodžiais, išeiti iš kambario nebaigus pokalbio. Labai svarbu, kad abu tėvai su jomis sutiktų. Stenkitės įvaldyti empatiško klausymosi meną (kad ir kaip prašmatniai tai skambėtų…). Pavyzdžiui, frazė “Tu kažkoks sudirgęs” ir padeda suglostyti pasišiaušusias plunksnas, ir rodo pagarbą. Jei jums pavyks ginčytis garbingai, parodyti vaikams, jog galima tai daryti nesidraskant, pasėsite jų širdyje suvokimą, kad meilė yra besąlygiška.

Vėl laiško forma

“Neseniai paaiškėjo, kad karštiems debatams auditorija netgi praverčia. Kartą su vyru įsivėlėme į bevaisį ginčą, kai man atrodė, kad visiškai teisi esu aš, o vyrui – kad jis. Toje aklavietėje, regis,  nebebuvo jokių prošvaisčių. Tuomet mus pertraukė vyresnioji: “Tėti, jei tu myli mamą, kodėl paprasčiausiai neleidi jai laimėti? Ji tau nusileis kitą kartą”. Tai buvo puiki mintis, taip jai ir pasakėme. Laimei, ne tik vaikai ima pavyzdį iš mūsų, bet ir mes iš jų”. Inga

Įsivaizduokite vaiką turint du indus: mėlyną ir raudoną. Skystis mėlynajame  – pareigos, tvarka, drausmė, moralė. Raudonasis indas skirtas meilei, rūpesčiui, švelnumui, globai. Skystis iš mėlynojo garuoja lėtai, o raudonas tuštėja labai greitai. Tėvų ir kitų vaiką globojančių suaugusiųjų užduotis – palaikyti raudonąjį indą pilnesnį už mėlynąjį.

“Tai vaikų auginimo, auklėjimo metafora. Jei šeimoje ar vaikų kolektyve atsiranda vaikas-problema, pakelkite akis į suaugusiuosius. Problema yra ne vaikas, bėda yra su suaugusiais. Jie, ir tik jie yra visu šimtu procentų atsakingi už gerą atmosferą ir šiltus tarpusavio santykius”, – sako garsus norvegų pedagogas Ivaras Haugas, kuris kažkada metė teisę ir ryžosi atsidėti savo pašaukimui.

Jis pabrėžia, kad garsus esąs ne jis, o jo metodas KELK (norv. k. lшft – kilstelėjimas, pakylėjimas). Išpopuliarėjo, nes yra paprastas, logiškas ir įgyvendinamas. O svarbiausia – jis veikia! Jau penkerius metus I.Haugas važinėja su KELK seminarais po Norvegijos darželius bei mokyklas, dešimt metų veikia jo su bendraminčiais sukurtas tinklalapis bei forumas pedagogams, o šiemet pasirodė jo knyga “KELK vaikams”.

Visą laiką Ivarą domino sunkios situacijos, sudėtingo charakterio ir elgesio vaikai. Neapleido jausmas, kad priežastis glūdi ne vaikuose. Lyg į vaiko ir suaugusiojo ryšį būtų įsimetusi giluminė klaida, ardanti harmoniją ir iš vidaus trikdanti  taikų, draugišką, pasitikėjimu grįstą sugyvenimą.

Po ne vienus metus trukusių tyrinėjimų Ivaras suprato, kad klaidingas yra pats suaugusiųjų požiūris, jų nuostatos. Iš jų kyla destruktyvus elgesys. Taip pat ir klaidingas vaikų, kaip asmenybių, suvokimas, vertinimas bei pernelyg svarūs lūkesčiai, slegiantys jų mažus pečius.

Spindulių medžioklė

Jūs esate spindulių medžiotojas. Tai turėtų tapti jūsų gyvenimo būdu. Jūs ieškote, kas šviesu, gera ir teisinga. Kiekviena jūsų diena yra skirta tam, kad rastumėte bei garsiai užfiksuotumėte šviesius ir šildančius vaikų bruožus, elgesį, intencijas.

“Puiku, Ingute. Šaunuolė, kad paskolinai savo lėlytę pažaisti. Raselė dabar labai džiaugiasi”. Tris savaites Ingutė nepaleido savo naujos lėlytės iš rankų. O štai dabar sugebėjo pasidalinti. Garsiai pagirkite savo mergaitę, nors ir rizikuojate, kad ji tuoj pat panorės susigrąžinti savo numylėtinę. Vis dėlto svarbu, kad progresas yra pastebėtas ir užfiksuotas. Tapęs nuolatiniu įpročiu, šis skatinamasis elgesys leis jums pastebėti daugiau vaiko vystymosi niuansų ir labiau jį motyvuoti.

Maža to, 3–6 metų vaikai kopijuoja suaugusiuosius. Greitai pastebėsite, kad jie taip pat pradėjo savo spindulių medžioklę, tad nenustebkite, jei ir pats dažniau sulauksite pagyrimo, padėkos, o seserų ir brolių santykiai gerokai sušils. Tai elegantiškas būdas neprikišamai auklėti.

Pagyrimai be “uodegų”

Jei jau pastebime vaiko pasiekimus, garsiai juos užfiksuokime. Leiskime sau, vaikui ir aplinkiniams pasidžiaugti mažojo sėkmėmis. Pagyrimų nori ir laukia visi vaikai. Tai yra taip trokštamo dėmesio dalis. Geroji dalis. Išreikšti savo teigiamus pastebėjimus vaiko atžvilgiu, rodos, nesunku, tačiau ir pagirti reikia mokėti tinkamai.
Štai kelios paprastos nuorodos. Pagyrimas turi būti:

• asmeniškas;

• konkretus ir nukreiptas į veiksmą;

• paprastas ir suprantamas vaikui;

• patiektas dar “karštas”;

• išsakytas entuziastingai ir energingai;

• pateiktas viešai;

• be jokios “uodegos”.

Visų pirma reikia kreiptis tiesiai į vaiką ir kreiptis vardu – tai labai asmeniška. Įvardyti konkrečiai, kas jus nudžiugino, ir nesileisti į filosofijas bei apibendrinimus. Tebūnie tai tik paprastos, aiškios frazės. Gali pakakti ir nykščio aukštyn ar linksmo akies pamerkimo, patartina susikurti savo ženklą, jis puikiai tarnaus per atstumą ar didesniame žmonių būryje.

“Jonai, kai tu statei bokštą, pro šalį bėgo Marius. Ir tada, Jonuk, tu jį pakvietei žaisti kartu. Jis labai apsidžiaugė, ir aš manau, kad tu pasielgei labai draugiškai. Ar pastebėjai, koks laimingas buvo Marius?”

Pasakykite tai iškart po to, kai viskas įvyko, neleiskite situacijai “ataušti”. Ir nugalėkite norą pridurti: “Tikiuosi, kad ir su broliuku šįvakar taip pat gražiai žaisi”. Tokia “uodegėlė” išties gadina visą iniciatyvą.

Kaip šauksi, taip atsilieps

Yra tokia dėmesio taisyklė: vaikai reikalauja dėmesio. Pozityvaus arba negatyvaus. Bet koks dėmesys jiems yra geriau negu jokio. Tai pastebės visi tėvai. Dėmesys vaikams yra būtinas ir gyvybiškai svarbus, todėl nebandykite nuo jo išsisukti. Visų pirma jums vis tiek nepavyks. Be to, atminkite mėlynąjį ir raudonąjį indus. Jei matote, kad vaikas piktas, ožiuojasi ar elgiasi agresyviai, susimąstykite, ar sklidinas jo raudonasis indas. Išgirskite jo dėmesio, meilės, rūpinimosi prašymą. Tik apgaubę jį savo šiluma imkitės vadinamojo auklėjimo. Gali būti, kad ir neprireiks.

Ivaro įsitikinimu, pagyrimas yra geriau nei elgesio korekcija: kritika, draudimai ar barimas. Pozityvus dėmesys vaikų ir tėvų santykiuose signalizuoja, kas jums yra svarbu. Jei jums svarbiau, ką vaikas sugeba, ko pasiekė, kas jam sekasi, aiškiai ir atvirai tai parodykite – tegul apie tai būna daugiau šnekos nei apie jo niekdarbius. Įsidėmėkite: daugiausiai iš vaikų gausite to, kam skiriate daugiausiai dėmesio. Kai vaikas laužo taisykles, neklauso, užsispiria, neeikvokite daug energijos, kad keistumėte jo elgesį ir požiūrį. Kai vaikas stengiasi, pasiekia progresą – skirkite daug savo dėmesio ir energijos, kad parodytumėte, kaip jus tai džiugina, koks jūs dėl to laimingas ir patenkintas. Vaikas suvoks, kas jame bei apskritai gyvenime yra svarbiausia, ir ims tikėti, kad jam pavyks.

Žodeliai “ne” – mažomis dozėmis

Patarimas paprastas, bet nėra paprastai įvykdomas, nes juk norisi “paauklėti”.

Klasikinė situacija – vaikas nuskriaudė kitą, o jūs prieinate ir… automatiškai norite nubausti kaltininką, ar ne? Ivaras čia sako “stop” – pirmiausia paguoskite ašarojantįjį, tuomet paguoskite dar truputį, o tada dar šiek tiek. Nuo skriaudiko galite gana demonstratyviai nusisukti. Štai nuskriaustasis jau nusiramino, o skriaudiko auklėjimas tik prasideda. Įdėmiai stebėkite jį, ir vos vaikas padarys ką nors draugiško ar gero – pagirkite. Jūs suteikiate vaikui pasirinkimo galimybę. Siunčiate jam aiškų signalą: “Aš matau, kad tu gali, mažyli, žinau, kad tu moki draugauti, ir parodysiu tau daug dėmesio ne tada, kai tu mane nuvili, o tuomet, kai tu mane nudžiuginsi savo elgesiu”.

Nesupraskite klaidingai, pagyrimas turi sekti tam tikrą pasiekimą, sėkmę, pastangas. Ir toliau galima, net reikia sakyti “ne”, “negalima”, “pakaks”. Tai neišvengiama, tačiau mažesnės dozės veikia efektyviau, todėl kaip vaistus vartokite atidžiai pasvėrę būtinybę. Lygiai taip ir pagyrimai neturi piltis kaip iš kiauro ąsočio. Vaikui galiausiai gali susidaryti “imunitetas” liaupsėms, atsiras rizika, kad jis apskritai ims neadekvačiai save vertinti ir vystysis egocentrizmas.

Vadinkite vardu

Atmenate, pasakoje drąsuolis raganą nugalėjo, kai ištarė jos vardą. Legendose dažnai herojui tenka užduotis atspėti priešininko ar kokio piktavalio vardą – šitaip jis nuginkluojamas. Vardas labai svarbus bendraujant. Tai asmeniškiausia, ką vaikas turi, ir vienas pirmųjų dalykų, kuriuos įsisavina. Jis lydi žmogų visą gyvenimą ir sudaro centrinę dalį identiteto – savęs suvokimo. I.Haugas pataria išnaudoti vaiko vardą, kaip malonų ir pozityvų jo identiteto elementą. Todėl kreipkitės į vaiką vardu, kai jį giriate, skatinate. Kažko iš jo norėdami, visų pirma atkreipkite jo dėmesį, geriausias būdas tai padaryti – pašaukti vardu. Kreipkitės į jį vardu, kai susitinkate, ką nors kartu veikiate.

Yra ir situacijų, kai pravartu vengti vardo, pvz., kai kritikuojate (nes koreguojate juk tam tikrą veiksmą, bet ne vaiką), sakote “ne” (nes jis skirtas veiksmui, o ne vaikui), esate piktas ar susinervinęs.

Logika tokia – “pririškite” vaiko vardą prie jam malonių, teigiamų situacijų, asociatyvinis mąstymas kels jo pasitikėjimą savimi. Ypač kai girdi kiti. Kaip tėvas ar motina, to juk ir norite, tiesa?

Ypatingi pokalbiai

Psichologai dažnai pataria skirti dėmesio vaikui individualiai – pabūti tik dviese, nuveikti ką nors malonaus kartu. Tai labai svarbu formuojant ateities santykį su vaiku, kuriant artumo, pasitikėjimo ryšį. Verta susikurti ir augant vaikui kuo ilgiau išlaikyti šią “tet-a-tet” tradiciją.

KELK metodas siūlo dar vieną atmainą – ypatingą pokalbį, jaukią gerumo valandėlę, kai jūs dviese susėdate ir pasikalbate ne šiaip, o tik apie gerus dalykus. Iš anksto sutariate ir vaikas žino, kad tai bus jūsų supervalandėlė. Tuo metu juo džiaugsitės, girsite ir būtinai  pasidalinsite, kaip jautėtės pastebėję, kad jis paguodė pargriuvusią sesutę, pasidalijo su draugu triratuku, paliko broliui šokolado, nuskynė jums gėlyčių. Ir jūs, ir vaikas žinote, kad šios valandėlės metu bus nutylėta, kad vakar jis broliui pakišo koją ar tempė sesei už kasos. Tai liks už jūsų pokalbio durų.

Užsidegti ant stalo žvakutę ar susiplakti pienišką kokteilį – irgi gera idėja. Tai jūsų šviesiausias laikas. Ne per dažnai, bet geriau, jei galite atsiminti, kada kalbėjotės paskutinį kartą…

Kasdien vis geriau

Ivaras pataria ir labiau išnaudoti kasdienį kalbėjimąsi. Šįryt Agnytė pati apsirengė ir susidėjo žaisliukus į darželį. Laiku ir tvarkingai. Mama grupėje pagiria dukrytę auklėtojai. Ši nustemba ir nudžiunga. O jei ji ir tėčiui vakare papasakos! “Spėkite, – linksmai klausia Ivaras, – ar per kitą dieną nebus daugiau gerų naujienų. Greičiausiai bus”.

Tokį kalbėjimą Ivaras pavadino pagyrutėmis. Būtų puiku, jei toks naujadaras prigytų ir lietuvių kalboje, o fenomenas tvirtai apsigyventų mūsų santykiuose.

Viena svarbiausių Ivaro nuostatų – kiekvienas vaikas turi teisę vystyti geriausią savo paties versiją. Ne kurio kito vaiko, ne idealią, bet geriausią, koks jis gali būti. Ir galiausiai jis tokiu taps, jei tik jam bus talkinama.

Trys banginiai

Ar jūsų požiūryje į vaiką karaliauja meilė, pagarba ir pasitikėjimas? Tai trys banginiai, ant kurių tykiai supasi vaiko saugumas – pamatinis žmogaus poreikis, einantis iš karto po fiziologinių. Tik paskui eina draugystė, prisirišimas, meilė, dar paskiau – pasitikėjimas savimi, ambicijos, pagarba kitiems. Pedagogas pabrėžia, kad vaikams saugumas yra daug svarbesnė vertybė nei suaugusiems.

Tad koks šiuolaikinių tėvų vaidmuo? Jų pusėje yra patikimumas, jie tvirtai laiko vairą rankose ir suka kryžkelėse, apdairiai skaito žemėlapį ir seka kelio ženklus bei tuo pat metu mato vaikus, kurie gali ramiai žiūrėti filmuką ant galinės sėdynės, tačiau privalo žinoti, kaip elgtis automobilyje. Taigi sprendžiate jūs – tebūnie tai aišku, ir vienas jūsų sprendimų yra parodyti, savo veiksmais bei žodžiais pademonstruoti vaikams, kas yra svarbu. Modelį sustiprina tėvų vienybė, kai vieno žodis negali būti paneigtas antrojo žodžiu ar veiksmu. O visų svarbiausia vaikams, kad tėvai būtų nuspėjami – jų elgesys nuoseklus ir be netikėtų protrūkių. Jei imate nervintis, pasakykite apie tai vaikui, įspėkite, kad būsite priverstas imtis priemonių ir kad kartojate savo prašymą paskutinį kartą. Įspėjimas paverčia jūsų elgesį nuspėjamu, o žodžio laikymasis – nuosekliu.

Vaikai nėra suaugusieji, jie paprasčiau suvokia priežastingumą, todėl daug tiesmukiau suvokia savo elgesio pasekmes, dar nemodeliuoja situacijų ir dažnai neįžvelgia paralelių. Be to, mokytis iš savų klaidų vaikai ima tik būdami 12–13 metų, o, pvz., 8-erių progresuoja faktiškai tik giriami.

Nėra idealių šeimų, tėvų, gyvenimų. Todėl visiškai pakanka orientuotis į čia ir dabar. Labai gerai, jei šiandien nuspręsite, kad rytoj bent penkias minutes skirsite vaikui pagirti ir paskatinti, kilstelėti jo savivertei. Dar geriau, jei ryt taip ir padarysite. Nepamirškite už mažytį progresą pagirti ir savęs – pasakykite sau prieš miegą saldžių sapnų pagyrutę.

Nemažai daliai tėvų aišku – vaikų mušti negalima, rėkti ant jų ir pravardžiuoti taip pat negerai, o autokratinis auklėjimas, per didelė kontrolė ir griežtumas juos žlugdo. Bet kaip tada elgtis su vaikais, kai jie neklauso, meluoja, verčia namus aukštyn kojom, nenori valytis dantų ir skriaudžia jaunesnį brolį ar sesutę?

Kai vaikas auklėjamas labai liberaliai, jam beveik viskas leidžiama – jis auga nesaugus, nes būtent ribos, taisyklės ir tam tikri susitarimai suteikia vaikui saugumo ir pasitikėjimo aplinka. Svarbiausia – kaip mes, tėvai, tas ribas ir taisykles taikome, kaip vaikus mokome laikytis susitarimų ir kaip vaikai turi atsakyti, jeigu susitarimus pažeidžia.

Kaip (ne)pasielgti tėvams

Taigi įprasta situacija: artėja vakaras, vaikui laikas ruoštis miegoti, bet prieš tai jis turi susitvarkyti savo žaislus. Tačiau mažius nerodo jokio noro tvarkytis, jis toliau žaidžia ir nekreipia dėmesio į tėvų raginimus paskubėti. Tai ką daryti tėvams?

Panaudoti fizinę bausmę – primušti diržu ar trinktelėti ranka per užpakalį, papurtyti vaiką, šiurkščiai pastumti, nusukti ausį ar pan. Šitą bausmę geriau išgyvendinti iš šeimos. Nes fizinis smurtas žemina vaiko savigarbą, skatina jo agresyvumą, kerštingumą, vaikas gali tapti baimingas, nerimastingas ir užsidaręs.

Pagąsdinti, pagrasinti – gąsdinti tuo pačiu diržu, grasinti, kad jeigu vaikas neklausys, jo tėvai nemylės, atiduos jį piktam dėdei, į vaikų namus, policijai ir pan. Šitą bausmę taip pat geriau užmiršti, nes vaikas gali pradėti bijoti būti paliktas, nemylimas, atstumtas. Be to, vaikai labai gerai suvokia, kad grasinimai lieka grasinimais, ir pradeda nepasitikėti tėvais.

Pažeminti ir panaudoti emocinį smurtą – pašiepti vaiką, ironizuoti, kritikuoti, įžeidinėti. Tai nieko gera neduos, vaikas į emocinį smurtą reaguoja labai panašiai kaip ir į fizinį, tai reiškia, kad naudojant šią bausmę žalojama vaiko asmenybė.

Derėtis, aiškinti, moralizuoti – veltis su vaiku į diskusijas, kodėl jis turi daryti taip ar kitaip, aiškinti apie elgesio normas, pamokslauti. Griebęsi šio drausminimo metodo irgi netoli nueisime, nes vaikas paprasčiausiai neklauso tokių išvedžiojimų, jis užsisklendžia savyje, kuo daugiau žodžių ištaria tėvai – tuo mažiau pageidautinų veiksmų atlieka vaikas.

Kažko neduoti, uždrausti – atsiimti atgal dovanas, neduoti arbatpinigių, neleisti vaikui išeiti pažaisti į lauką ar susitikti su draugais, žiūrėti televizoriaus ar pan. Šis metodas veiksmingas tik tada, jeigu uždraustas dalykas tiesiogiai siejasi su nusižengimu, kitu atveju vaikas jaučiasi atstumtas, įžeistas ir nemylimas.

Protingi tėvų žingsniai

Visi aprašyti būdai, kaip sudrausminti vaiką, yra labiau kenksmingi negu veiksmingi, tad ką daryti su žaislų susitvarkyti nenorinčiu vaiku? Psichologai siūlo naudoti loginių pasekmių metodą – t.y. būdą, kuris yra tiesioginė netinkamo elgesio pasekmė. Pvz., jei vaikas nenori tvarkytis žaislų, tuomet visi jo išmėtyti ir ne vietoje esantys žaislai bus sudėti į maišą ir jais vaikas negalės žaisti tam tikrą iš anksto sutartą laiką.

Taikant loginių pasekmių metodą reikėtų laikytis kelių principų:

• Ryšio principas. Visada raskite ir akcentuokite loginį ryšį tarp blogo elgesio ir kažko neleidimo ar apribojimo. Pvz., jeigu vaikas nenori vakare valytis dantų, galima sutarti, kad savaitę po to jis negalės valgyti saldainių, nes ir dantų nevalymas, ir saldainių valgymas gadina dantis. Jeigu vaikas, žaisdamas smėlio dėžėje, pila į akis smėlį kitiems vaikams, jis turi pasitraukti iš smėlio dėžės ir nebežaisti.

• Išankstinio žinojimo principas. Vaikui pasekmės turi būti iš anksto žinomos, todėl labai svarbu tėvams su vaikais kartu nutarti, už ką ir kaip vaikas turės atsiskaityti. Galima paties vaiko paklausti, ko jis gali atsisakyti ar ką padaryti, kai pasielgia netinkamai. Vaikai labai mėgsta dalyvauti sudarant taisykles, nes tai jiems leidžia pasijusti atsakingiems, reikalingiems, svarbiems ir savarankiškiems.

• “Mažiau kalbų, daugiau darbų” principas. Pasistenkite kalbėti kuo mažiau, venkite derybų, argumentų. Geriausia – vienas aiškus ir konkretus sakinys. Pvz., jei vaikas neklausė ir parduotuvėje pasiėmė keturis šokoladukus, ramiai bet griežtai pareikškite: “Mes tarėmės pirkti tik vieną, išsirink, o kitus padėk atgal”. Jei vaikas “cirkinasi” parduotuvėje, užuot kėlę balsą ar moralizavę, įsodinkite vaiką į vežimėlį, nes buvote perspėję, kad taip padarysite, jei jis nesiliaus.

• Supratimo principas. Supraskite ir užjauskite vaiką, kai jis nukenčia dėl savo neatsakingumo, gerbkite ir mylėkite jį, net kai jis blogai pasielgė. Visada suteikite progą jam pasitaisyti, tikėkite vaiko galimybėmis išmokti elgtis gerai. Kai vaikas pasielgė taip, kaip reikia – būtinai pagirkite.

• Ramybės ir užtikrintumo principas. Tikėkite tuo, ką darote. Jeigu jūs abejojate savo pasirinkimu, tai ir vaikas matys, kad gali jus perkalbėti ir palenkti į savo pusę. Naudodami elgesio pasekmių metodą išlikite ramūs, nevartokite grasinančių frazių: “gal tau tai bus pamoka”, “tada savo kailiu patirsi”, “pamatysi, ką reiškia neklausyti” ir pan.

• Bendrumo principas. Tų pačių taisyklių ir susitarimų turi laikytis visi šeimos nariai. Jeigu buvo sutarta, kad ne vietoje padėti daiktai ir žaislai bus sudėti į dėžę ir tris dienas jais nebus galima naudotis, tai mamos ir tėtės daiktai, kuriuos jie ne vietoje pasidėjo, taip pat turi nukeliauti į dėžę. Jeigu nutarta, kad už negražų žodį, pasakytą broliui ar sesei, reikia atsiprašyti, tuomet tą padaryti turi ir tėvai, jei jie negražiai pavadina vaikus.

Mokome pasitaisyti

Yra situacijų, kai vaikas turi pajusti, kad mums nepatinka jo elgesys. Tačiau jei mūsų reakcija priverčia vaiką pasijusti beverčiu ir nereikalingu, vadinasi, persistengėme ir tas kaltės bei savęs niekinimo jausmas gali padaryti žalos vaiko raidai. Tad labai svarbu ne tik parodyti vaikui  nepasitenkinimą, bet ir tai, kaip jis gali ištaisyti savo elgesį. Supratęs, kad netinkamai pasielgė, vaikas vis vien turi jaustis gerbiamas, mylimas šeimos narys. Todėl sakykite, pvz.: “Aš labai pykstu! Atėmei iš mažylės barškutį ir ji dabar sriūbauja… Prašau sudominti, kad ji liautųsi!” (NE: “Pravirkdei mažylę, marš į savo kambarį!”) Arba: “Man pikta, nes susitarėme, jog tu išplausi indus, o randu kalną jų kriauklėje. Tikiuosi, kad viską sutvarkysi iki vakaro!” (NE: “Gali pamiršti apie rytojaus išvyką su draugais. Galbūt po to išmoksi laikytis duoto žodžio”.) Arba: “Labai pykstu, kad išpylei visą indų ploviklį. Jis – ne žaislas. Atsinešk skudurėlį ir kartu išvalysime, kol neišpėdavome po visus namus”. (NE: “Žiūrėk, ką pridirbai! Dabar turėsiu valyti. Šiandien tau – jokių filmukų.)

Kai nuolat siūlysime klaidą ištaisyti, mažylis suvoks, ko iš jo tikimasi, tuomet gal ir vėliau, kai netinkamai pasielgs jau suaugęs, jis negalvos, jog yra beviltiškas, o mąstys, kaip būtų galima problemą spręsti.

Ką reiškia “pareigos”? Ar tai tik namų ruošos darbai? Taisyklių laikymasis? Ne visai. Pareigos visų pirma asocijuojasi su atsakomybe, o atsakingas vaikas – tas, kuris elgiasi galvodamas apie tai, kokią įtaką jo elgesys turės (turi) esantiesiems greta.

Be to, atsakingi vaikai užauga atsakingais suaugusiaisiais, o tokiems žmonėms gyvenime apskritai labiau sekasi. Vaikai, kuriems nuo pat mažens ne tik aiškinamos teisės, bet ir skiepijamas pareigos jausmas, auga savarankiškesni, mažiau priklausomi nuo suaugusiųjų (nors kai kurie suaugusieji vos ne tyčiomis daro viską už vaikus, kad tik šie kuo ilgiau būtų “mažučiai”, deja, taip darydami meškos paslaugą…) ir atsakingesni už savo veiksmus. Kadangi atsakomybės jausmas dažniausiai nebūna įgimtas, tenka jį ugdyti. O ugdymas – mūsų, suaugusiųjų, pareiga.

Nesaugokite vaikų nuo gyvenimo

Kaip ugdyti atsakingus vaikus? Visų pirma nešvelninkite situacijų, kurioms susiklosčius vaikas nusipelno būti auklėjamas. Jeigu kaskart kišite pagalvėlę prieš vaikui parklumpant, jis niekada neišmoks, kad elgesys ir pasekmė yra glaudžiai susiję. Tokiems vaikams dažnai atrodo, kad jie – patys pačiausi. Ir tai puiku! Bėda ta, kad dauguma tokių vaikų mano, jog visi kiti – šiek tiek už juos prastesni. Atsakingas, žinantis savo pareigas vaikas neturi to jausmo. Jis žino, kad yra ypatingas, bet taip pat žino, kad ypatingi ir visi kiti! (Aš puikiai plaukiu, tačiau Onutė puikiai piešia!) Toks vaikas auga jausdamasis visaverte, unikalia asmenybe. O pirmuoju atveju vienądien gali nutikti, kad vaikas nebesijaus esąs ypatingas, jei nepažemins ir nepašieps kitų.

Tu gali!

Trejų metų ir vyresniems vaikams yra pats laikas pradėti duoti namų ruošos darbų. Žinoma, iš pradžių jūs viską darote kartu, o ir net pradėjus vaikui savarankiškai atlikti užduotis gali būti, kad jums teks perdaryti (vaikui nematant). Tačiau tegul vaikas jaučiasi, kad už tvarką ir jaukumą namuose atsakingas ir jis.

Be to, už namų ruošos darbų neatlikimą trejų metų ir vyresniems vaikams galima taikyti ir pasekmes. Pvz., pas vaiką pusseserė gali atvažiuoti tik tada, kai sutvarkytas kambarys. Jei vaikas to nedaro, paskambinkite pusseserės mamai ir pasakykite, kad, deja, šiandien žaidimų nebus. Žinau, kad tai labai sunku, ypač mums, lietuviams. Nes iškart atrodo, kad “juk nepatogu” ir pan. Bet nepažvelgti į neatliktą pareigą pro pirštus yra labai svarbu jūsų mažylio ateičiai, tad draugai ar artimieji galėtų būti supratingi. Be to, tai bus puiki pamoka pusseserei, kas būna, kai vaikas nevykdo savo įsipareigojimų.

Atsakomybės pamatai

• Leiskite vaikui patirti savo elgesio pasekmes. Pavyzdžiui, jei vaikas pamiršta įsidėti maudymosi kepurėlę, nepulkite jos pirkti. Tiesiog tegul tądien neina į baseiną.

• Tikėkite vaiku. Įžvelkite galimybes, o ne neįmanomybes. Jeigu tėvai tiki vaikais, šie pradeda tikėti savimi. Jeigu manote, kad jūsų vaikas “mažas”, “nepatikimas”, “neatsakingas” – jis toks ir bus.

• Nepulkite pildyti kiekvieno noro. Vaikai, kurie įpranta prie tokio gyvenimo, mano, kad jie – visatos centras. Kad gyvenime kažko pasiektumėme, reikia dirbti.

• Visi galime užauginti atsakingus vaikus: ir seneliai, ir vieniši, ir neįgalūs ar neturtingi tėvai. Taip, galbūt tokiems sunkiau, tačiau visų vaikų pirmieji (ir svarbiausi!) mokytojai yra tie žmonės, kurie juos augina.

• Nepapirkinėkite vaiko. Tačiau visada pastebėkite, kai jis elgiasi atsakingai. Neapdovanokite vaikų už atliktus namų ruošos darbus, už atliktus namų darbus ir pan. Vaikas neturi manyti, kad už kiekvieną gerą poelgį jam yra sumokama (nesvarbu, ar pinigais, ar daiktais). Vaikus reikia mokyti, kad svarbiausia ir labiausiai brangintina yra jausmas, kurį patiria žmogus, būdamas atsakingas.

• Mūsų pareiga būti atsakingais tėvais, tačiau ne atsakyti už vaikų veiksmus. Visi žmonės – ir vaikai! – patys priima sprendimus. Niekas neturi versti kito žmogaus pasielgti vienaip ar kitaip. Mes turime gyventi taip, kad atsakingas gyvenimas vaikui taptų gyvenimo norma ir vertybe. Jokiu būdu negėdinkite ir nežeminkite vaiko dėl jo netinkamo sprendimo. Toks elgesys ne tik daro emocinę žalą, bet ir numuša norą būti atsakingu žmogumi. Skatinkite vaiką nepasiduoti, bandyti iš naujo.

Pratęskite sąrašiuką

Kiekviena vaikui suteikta teisė reiškia ir greta esančią pareigą, be kurios ta teisė netektų savo prasmės. Jos papildo viena kitą. Ir žinote, kas yra žaviausia? Kad jeigu ugdome vaikus, pasakodami jiems apie jų teises ir pareigas, jie auga daug savarankiškesni ir atsakingesni, nei tie vaikai, iš kurių tiesiog reikalaujama paklusti. Tad pratęskime šį sąrašiuką:

• Vaikas turi teisę būti gydomas…. ir pareigą rūpintis savo sveikata, valytis dantis.

• Vaikas turi teisę būti išklausytas… ir pareigą išklausyti kitų.

• Vaikas turi teisę būti mylimas ir saugus… ir pareigą mylėti bei gerbti aplinkinius.

• Vaikas turi teisę turėti patogius ir saugius namus… ir pareigą rūpintis, kad jie būtų jaukūs bei tvarkingi.

• Vaikas turi teisę daryti klaidas… ir pareigą iš tų klaidų pasimokyti.

• Vaikas turi teisę į sveiką maistą… ir pareigą nešvaistyti jo.

• Abipusė pagarba. Tėvai dažnai skundžiasi, kad vaikai negerbia jų ir kitų suaugusiųjų. Bet ar tėvai gerbia savo vaikus? Vaikai gali išmokti pagarbos tik tada, kai tėvai savo pavyzdžiu parodys, kad gerbia savo vaikus ir mandagiai su jais elgiasi. Pagalvokite, ar kalbėdami su vaiku dažnai pasitelkiate tokius bendravimo elementus: moralizavimą, draudimus, bambėjimą, šaukimą, barimą, įžeidžiantį toną, skaudinimą, mušimą ir t.t. Visi šie požymiai rodo, kad patys tėvai negerbia vaikų, – tai iš ko tada pagarbos išmoks jų vaikai?

• Malonus laisvalaikio leidimas. Šiuolaikiniai tėvai dažnai būna labai užsiėmę, įsisukę į pašėlusį gyvenimo tempą, todėl dažnai užmiršta pabūti su šeima. Iš tikrųjų laisvalaikis su vaikais neužima tiek daug laiko, kaip tėvams atrodo, nes svarbiausia – ne buvimo kiekybė, bet kokybė. Labai svarbu, kad laisvalaikį tėvai ir vaikai planuotų kartu, nes jeigu nors vienas iš šeimos narių bus verčiamas daryti tai, kas jam nepatinka, malonumas bus sugadintas. Galima sutarti, kad per savaitę nors po vieną kartą mama ir tėtis pabūna su kiekvienu vaiku atskirai, tik dviese, o visa šeima ką nors kartu veikia, pavyzdžiui, savaitgalį.

• Padrąsinimai. Tėvai turi pasitikėti savo vaiku ir kuo dažniau jį padrąsinti, pagirti ir paskatinti, nes tik tas vaikas, kuriuo tėvai tiki ir pasitiki, gali išmokti pasitikėti savimi. Jeigu tėvai mato, kad vaikas nesiryžta imtis kokios nors naujos veiklos ar darbo, reikėtų jį padrąsinti: “Tu gali, tau pavyks”, “Pabandyk dar kartą, tikiu, kad tau pasiseks”, “Man atrodo, šis darbas tikrai tau pagal jėgas, tik reikėtų dar pasistengti”. Jokiu būdu nereikėtų už vaiką daryti tų darbų, kuriuos jis pagal savo amžių jau gali padaryti pats. Svarbu patikėti vaikui užduotis, kurias jis galėtų įvykdyti nuo pradžios iki galo, nepasiduoti pagundai taisyti jo padarytų klaidų. Taip pat reikėtų išklausyti ir pagirti visas vaiko idėjas, sumanymus ir kūrybinius atradimus.

• Meilė, dėmesys. Ar dažnai tėvai vaikams parodo ar pasako, kad juos myli? Kad jaustųsi saugus, vaikas turi mylėti bent vieną jam svarbų asmenį ir turi būti jo mylimas. Labai svarbu pasakyti vaikui, kad jį mylite, kad jis jums svarbus, reikalingas, kad juo džiaugiatės. Taip pat labai svarbu meilę parodyti neverbaliai: apkabinti, paglostyti, pabučiuoti, pažiūrėti į akis, pasisodinti ant kelių, tiesiog pabūti susiglaudus. Sakoma, kad keturi prisilietimai per dieną reikalingi tam, kad išgyventum, aštuoni prisilietimai – kad eitum į priekį, ir dvylika – kad augtum ir tobulėtum. O kiek prisilietimų per dieną pajaučia mūsų vaikai?

• Rūpinimasis savimi. Vaikui nieko nėra blogiau, kaip pervargę ir gyvenimu nepatenkinti tėvai. Tik mylintys ir gerbiantys save tėvai gali išauginti mylintį ir gerbiantį kitus vaiką. Taigi nepamirškite palepinti savęs, atraskite laisvo laiko savo maloniems užsiėmimams ar pomėgiams, džiaukitės smulkmenomis, dažniau žaiskite ir svajokite. Vaikų auklėjimas – tikrai sunkus ir išbandymų pilnas darbas, todėl tėvai irgi turi mokėti pailsėti ir atsipalaiduoti.

Kartais tėvus apima jausmas, kad vaikai tik ir laukia, kada galės įžeisti, suerzinti ar išvesti iš kantrybės… Negi jie tai daro tyčia?

Panašių klausimų išgirstu vis dažniau: juos užduoda tėvai, atėję į konsultacijas dėl išdykusių ir beveik nevaldomų savo vaikų, per seminarus mokytojos pasakoja apie “sunkius” mokinius ir domisi, kaip juos sudrausminti bei kaip susišnekėti. Atrodo, ir tėvai, ir mokytojai deda didžiules pastangas, kad suvaldytų ar pakeistų netinkamą vaikų elgesį, tačiau vaikai tarsi užhipnotizuoti daro vis tą patį – provokuoja, erzina, neklauso, kovoja, keršija ir visaip kitaip varo suaugusiuosius iš proto. Tai gal reikėtų ieškoti kitų auklėjimo metodų, o ne bandyti “perlaužti” vaikus?

“Blogiukais” tampama ne tyčia

Taigi kodėl vaikai elgiasi blogai? Psichologai išskyrė keturias netinkamo vaikų elgesio priežastis: dėmesio siekimas, jėgos demonstravimas, kerštas ir bejėgiškumas. Įdomiausia, jog  patys vaikai net nenutuokia, kad būtent dėl šių priežasčių elgiasi blogai, – tai vyksta pasąmoningai. Dėl to tėvai turi ne kaltinti vaiką, kad jis blogai pasielgė, bet bandyti suprasti ir išsiaiškinti, kuri iš šių priežasčių tokį elgesį lemia. Suvokus priežastį daug lengviau sustabdyti ar koreguoti blogą vaikų elgesį.

1. Dėmesio siekimas

“Noriu būti pastebėtas ir ypatingas”

Tikrieji vaiko jausmai ir norai. Vaikas jaučiasi nesaugus, nepasitiki savimi, nori būti pastebėtas, nori rasti savo vietą, priklausyti, nori bendrauti, būti ypatingas, reikšmingas.

Vaiko elgesys. Triukšmauja, mėgsta pasirodyti, užima klouno ar juokdario poziciją, daug kalba, pataikauja, išdykauja, būna pasipūtęs, įkyrus, išsišokantis, nepastovus, nerimastingas, verkšlena, nuolat nori pagalbos, gali atrodyti tingus, netvarkingas.

Tėvų jausmai ir reakcijos. Susierzinimas, apmaudas, vaikas jiems atrodo kenkėjas, įkyruolis, atima labai daug laiko, tėvams norisi vaiką nutildyti, sustabdyti, atsitraukti nuo jo.

Kaip reikėtų reaguoti ir koreguoti vaiko elgesį. Geriausia ignoruoti netinkamą vaiko elgesį, o kai tik vaikas nustoja elgtis blogai – apgaubti pozityviu dėmesiu, visada pastebėti, kai vaikas elgiasi gerai, pagirti jį, mokyti savarankiškumo, pasikalbėti su vaiku apie jo poreikius: “Galbūt tu manai, kad aš tavęs nepastebiu?”, “Gal tu norėtum, kad tavimi pasirūpinčiau?”, “Gal norėtum, kad mes ką nors kartu veiktume?”

Labai svarbu, kad vaikas namuose turėtų savo vietą, tik savo asmeninę erdvę, kurioje galėtų žaisti, vartyti knygas, piešti. Svarbiausia – nepamirškite vaiko tada, kai jis nesielgia blogai: dažnai minėkite vaiko vardą, kai į jį kreipiatės, pasidžiaukite juo, be jokios progos jam nusišypsokite, mirktelėkite, kartais pakvieskite tiesiog pabūti kartu.

2. Jėgos demonstravimas

“Noriu būti nepriklausomas ir gerbiamas”

Tikrieji vaiko jausmai ir norai. Vaikas jaučiasi neįvertintas, menkavertiškas, nesavarankiškas, nekompetentingas, nuolat jaučia prievartinį spaudimą ką nors daryti. Nori būti sugebantis, įtrauktas į bendrą veiklą, mokantis pasirinkti, daryti sprendimus, nepriklausomas, gerbiamas ir svarbus.

Vaiko elgesys. Maištavimas, ginčai, nepaklusimas, priešgyniavimas, agresyvumas, įžūlumas, melas, susierzinimo priepuoliai, peštynės, užsispyrimas, dykinėjimas, užmaršumas, žalingi įpročiai, nykščio čiulpimas, dažnas sirguliavimas.

Tėvų jausmai ir reakcijos. Pyktis, susierzinimas, noras nugalėti, parodyti savo valdžią, jausmas, kad esi provokuojamas, dažniausiai vartojami posakiai: “Privalai paklusti, antraip tau klius”, “Mes dar pažiūrėsime, kas laimės”, “Parodysiu tau, kaip manęs neklausyti”, “Aš tau neleisiu elgtis ne pagal taisykles”.

Kaip reikėtų reaguoti ir koreguoti vaiko netinkamą elgesį. Svarbiausia yra nustoti kovoti ir pripažinti savo ribas – suteikti vaikui pasirinkimo teisę, leisti jam pasijusti kažką galinčiam, mokančiam, veikliam. Tačiau pripažinę savo ribas nubrėžkite jas ir vaikui – tik tai darydami vaiko nenužeminkite, o pagarbiai pagrįskite, tarkitės, raskite kompromisą. Svarbu kurti ne pilnus kovos laimėjimo ir pralaimėjimo santykius, o draugyste ir bendradarbiavimu paremtus ryšius. Vaiką reikėtų laikyti lygiaverčiu pokalbio partneriu, o ne paklusniu ir savo nuomonės neturinčiu klausytoju. Kalbantis su vaiku galima pasakyti: “Aš negaliu priversti tavęs to daryti, bet man reikia tavo pagalbos. Gal gali man padėti?” Svarbiausia – suprasti, kad vaikas nori būti dėmesio centre, todėl reikia rasti išeitį, kaip jis gali atsidurti dėmesio centre niekam nepakenkdamas ir netrukdydamas.

3. Kerštas

“Noriu būti sugebantis ir priimtas”

Tikrieji vaiko jausmai ir norai. Vaikas jaučiasi nereikalingas, nereikšmingas, nieko nesugebantis. Jis netiki, kad gali būti mylimas ir priimamas toks, koks yra. Jis jaučiasi labai įskaudintas ir nuskriaustas, todėl nori kažkaip apie tai pranešti. Labai nepasitiki savimi, bijo atsiverti. Pagrindinis jo noras – būti mylimam, reikalingam, svarbiam.

Vaiko elgesys. Žiaurumas, vagiliavimas, brutalumas, įtūžis, agresyvumas, uždarumas, siautėjimas, niūrumas, destruktyvus, griaunantis elgesys.

Tėvų jausmai ir reakcijos. Išgąstis, sutrikimas, bejėgiškumas, jausmas, kad nebegali kontroliuoti situacijos, noras vaiką kritikuoti, gėdinti, kaltinti. Dažniausiai vartojami posakiai: “Kaip tu gali taip elgtis, mes juk tiek dėl tavęs paaukojome”, “Kada pagaliau tai liausis?”, “Taip tik prisišauksi bėdą”, “Ką dar tu gali iškrėsti?”

Kaip reikėtų reaguoti ir koreguoti vaiko netinkamą elgesį. Vengti pykčio, įžeidinėjimų, kaltinimų. Pastebėti ir pagirti teigiamus dalykus, visais įmanomais būdais didinti vaiko savigarbą. Jeigu vaikas padaro ką nors gero – padėkoti, pagirti. Kai jam kas nors nepavyksta – pasiūlyti pagalbą, paklausti, kas negerai. Surasti bent mažų smulkmenų, kas vaikui sekasi, pavyksta – ir tai pabrėžti. Jeigu atrodo, kad padėtis tampa nevaldoma, – ieškoti profesionalų pagalbos ir paramos, nepasiduoti bejėgiškumui.

4. Bejėgiškumas

“Noriu įgauti drąsos ir tikėjimo”

Tikrieji vaiko jausmai ir norai. Vaikas jaučiasi nesaugus ir menkavertis, labai bijo užaugti, išgyvena stiprų bejėgiškumo ir beviltiškumo jausmą, jo gyvenime yra daug kančios, nusivylimo ir liūdesio. Svarbiausi vaiko norai – kad kiti pastebėtų jo drąsą, kurios jis pats nebepastebi, kad suteiktų jam vilties, tikėjimo ir pastiprintų.

Vaiko elgesys. Pasyvumas, nenoras niekuo užsiimti, baimė pradėti bet kokią veiklą, jautrus reagavimas į nesėkmes, kritiką, noras atsiskirti, užsidaryti nuo visų. Fantazavimas, dykinėjimas, vaikiški įpročiai, keistumas. Nuolankumas, kuklumas, švelnumas.

Tėvų jausmai ir reakcijos. Bejėgiškumas, nusivylimas, beprasmiškumo, pralaimėjimo jausmas. Apie vaiką galvojama kaip apie svajotoją, keistuolį. Dažnai vaikas lyginamas su geresniais, jam prikaišiojama, jis kritikuojamas. Dažniausi posakiai: “Tiesiog nežinau, ką su tavimi daryti”, “Atrodo, jis lėčiau vystosi”, “Jokios naudos iš tokio vaiko”.

Kaip reikėtų reaguoti ir koreguoti vaiko netinkamą elgesį. Pastebėti tik stipriąsias vaiko puses, ignoruoti silpnąsias. Duoti darbų ir užduočių, kurias vaikas gali atlikti, sudaryti sąlygas patirti sėkmę, nekritikuoti. Girti vaiką už bet kokią pastangą, padėkoti net už mažiausią rezultatą. Svarbiausia – nuleisti reikalavimų kartelę, nes šie vaikai dažniausiai elgiasi pasyviai todėl, kad nesugeba išpildyti per didelių tėvų lūkesčių. Jeigu vaikas atrodo labai atsiskyręs, liūdnas ir bejėgis, reikėtų ieškoti profesionalų pagalbos.