2010 Gegužės 02

Auklėjimas

Kodėl vaikai mus varo iš proto?

veidas.lt

"Veido" archyvas

Kartais tėvus apima jausmas, kad vaikai tik ir laukia, kada galės įžeisti, suerzinti ar išvesti iš kantrybės… Negi jie tai daro tyčia?

Panašių klausimų išgirstu vis dažniau: juos užduoda tėvai, atėję į konsultacijas dėl išdykusių ir beveik nevaldomų savo vaikų, per seminarus mokytojos pasakoja apie “sunkius” mokinius ir domisi, kaip juos sudrausminti bei kaip susišnekėti. Atrodo, ir tėvai, ir mokytojai deda didžiules pastangas, kad suvaldytų ar pakeistų netinkamą vaikų elgesį, tačiau vaikai tarsi užhipnotizuoti daro vis tą patį – provokuoja, erzina, neklauso, kovoja, keršija ir visaip kitaip varo suaugusiuosius iš proto. Tai gal reikėtų ieškoti kitų auklėjimo metodų, o ne bandyti “perlaužti” vaikus?

“Blogiukais” tampama ne tyčia

Taigi kodėl vaikai elgiasi blogai? Psichologai išskyrė keturias netinkamo vaikų elgesio priežastis: dėmesio siekimas, jėgos demonstravimas, kerštas ir bejėgiškumas. Įdomiausia, jog  patys vaikai net nenutuokia, kad būtent dėl šių priežasčių elgiasi blogai, – tai vyksta pasąmoningai. Dėl to tėvai turi ne kaltinti vaiką, kad jis blogai pasielgė, bet bandyti suprasti ir išsiaiškinti, kuri iš šių priežasčių tokį elgesį lemia. Suvokus priežastį daug lengviau sustabdyti ar koreguoti blogą vaikų elgesį.

1. Dėmesio siekimas

“Noriu būti pastebėtas ir ypatingas”

Tikrieji vaiko jausmai ir norai. Vaikas jaučiasi nesaugus, nepasitiki savimi, nori būti pastebėtas, nori rasti savo vietą, priklausyti, nori bendrauti, būti ypatingas, reikšmingas.

Vaiko elgesys. Triukšmauja, mėgsta pasirodyti, užima klouno ar juokdario poziciją, daug kalba, pataikauja, išdykauja, būna pasipūtęs, įkyrus, išsišokantis, nepastovus, nerimastingas, verkšlena, nuolat nori pagalbos, gali atrodyti tingus, netvarkingas.

Tėvų jausmai ir reakcijos. Susierzinimas, apmaudas, vaikas jiems atrodo kenkėjas, įkyruolis, atima labai daug laiko, tėvams norisi vaiką nutildyti, sustabdyti, atsitraukti nuo jo.

Kaip reikėtų reaguoti ir koreguoti vaiko elgesį. Geriausia ignoruoti netinkamą vaiko elgesį, o kai tik vaikas nustoja elgtis blogai – apgaubti pozityviu dėmesiu, visada pastebėti, kai vaikas elgiasi gerai, pagirti jį, mokyti savarankiškumo, pasikalbėti su vaiku apie jo poreikius: “Galbūt tu manai, kad aš tavęs nepastebiu?”, “Gal tu norėtum, kad tavimi pasirūpinčiau?”, “Gal norėtum, kad mes ką nors kartu veiktume?”

Labai svarbu, kad vaikas namuose turėtų savo vietą, tik savo asmeninę erdvę, kurioje galėtų žaisti, vartyti knygas, piešti. Svarbiausia – nepamirškite vaiko tada, kai jis nesielgia blogai: dažnai minėkite vaiko vardą, kai į jį kreipiatės, pasidžiaukite juo, be jokios progos jam nusišypsokite, mirktelėkite, kartais pakvieskite tiesiog pabūti kartu.

2. Jėgos demonstravimas

“Noriu būti nepriklausomas ir gerbiamas”

Tikrieji vaiko jausmai ir norai. Vaikas jaučiasi neįvertintas, menkavertiškas, nesavarankiškas, nekompetentingas, nuolat jaučia prievartinį spaudimą ką nors daryti. Nori būti sugebantis, įtrauktas į bendrą veiklą, mokantis pasirinkti, daryti sprendimus, nepriklausomas, gerbiamas ir svarbus.

Vaiko elgesys. Maištavimas, ginčai, nepaklusimas, priešgyniavimas, agresyvumas, įžūlumas, melas, susierzinimo priepuoliai, peštynės, užsispyrimas, dykinėjimas, užmaršumas, žalingi įpročiai, nykščio čiulpimas, dažnas sirguliavimas.

Tėvų jausmai ir reakcijos. Pyktis, susierzinimas, noras nugalėti, parodyti savo valdžią, jausmas, kad esi provokuojamas, dažniausiai vartojami posakiai: “Privalai paklusti, antraip tau klius”, “Mes dar pažiūrėsime, kas laimės”, “Parodysiu tau, kaip manęs neklausyti”, “Aš tau neleisiu elgtis ne pagal taisykles”.

Kaip reikėtų reaguoti ir koreguoti vaiko netinkamą elgesį. Svarbiausia yra nustoti kovoti ir pripažinti savo ribas – suteikti vaikui pasirinkimo teisę, leisti jam pasijusti kažką galinčiam, mokančiam, veikliam. Tačiau pripažinę savo ribas nubrėžkite jas ir vaikui – tik tai darydami vaiko nenužeminkite, o pagarbiai pagrįskite, tarkitės, raskite kompromisą. Svarbu kurti ne pilnus kovos laimėjimo ir pralaimėjimo santykius, o draugyste ir bendradarbiavimu paremtus ryšius. Vaiką reikėtų laikyti lygiaverčiu pokalbio partneriu, o ne paklusniu ir savo nuomonės neturinčiu klausytoju. Kalbantis su vaiku galima pasakyti: “Aš negaliu priversti tavęs to daryti, bet man reikia tavo pagalbos. Gal gali man padėti?” Svarbiausia – suprasti, kad vaikas nori būti dėmesio centre, todėl reikia rasti išeitį, kaip jis gali atsidurti dėmesio centre niekam nepakenkdamas ir netrukdydamas.

3. Kerštas

“Noriu būti sugebantis ir priimtas”

Tikrieji vaiko jausmai ir norai. Vaikas jaučiasi nereikalingas, nereikšmingas, nieko nesugebantis. Jis netiki, kad gali būti mylimas ir priimamas toks, koks yra. Jis jaučiasi labai įskaudintas ir nuskriaustas, todėl nori kažkaip apie tai pranešti. Labai nepasitiki savimi, bijo atsiverti. Pagrindinis jo noras – būti mylimam, reikalingam, svarbiam.

Vaiko elgesys. Žiaurumas, vagiliavimas, brutalumas, įtūžis, agresyvumas, uždarumas, siautėjimas, niūrumas, destruktyvus, griaunantis elgesys.

Tėvų jausmai ir reakcijos. Išgąstis, sutrikimas, bejėgiškumas, jausmas, kad nebegali kontroliuoti situacijos, noras vaiką kritikuoti, gėdinti, kaltinti. Dažniausiai vartojami posakiai: “Kaip tu gali taip elgtis, mes juk tiek dėl tavęs paaukojome”, “Kada pagaliau tai liausis?”, “Taip tik prisišauksi bėdą”, “Ką dar tu gali iškrėsti?”

Kaip reikėtų reaguoti ir koreguoti vaiko netinkamą elgesį. Vengti pykčio, įžeidinėjimų, kaltinimų. Pastebėti ir pagirti teigiamus dalykus, visais įmanomais būdais didinti vaiko savigarbą. Jeigu vaikas padaro ką nors gero – padėkoti, pagirti. Kai jam kas nors nepavyksta – pasiūlyti pagalbą, paklausti, kas negerai. Surasti bent mažų smulkmenų, kas vaikui sekasi, pavyksta – ir tai pabrėžti. Jeigu atrodo, kad padėtis tampa nevaldoma, – ieškoti profesionalų pagalbos ir paramos, nepasiduoti bejėgiškumui.

4. Bejėgiškumas

“Noriu įgauti drąsos ir tikėjimo”

Tikrieji vaiko jausmai ir norai. Vaikas jaučiasi nesaugus ir menkavertis, labai bijo užaugti, išgyvena stiprų bejėgiškumo ir beviltiškumo jausmą, jo gyvenime yra daug kančios, nusivylimo ir liūdesio. Svarbiausi vaiko norai – kad kiti pastebėtų jo drąsą, kurios jis pats nebepastebi, kad suteiktų jam vilties, tikėjimo ir pastiprintų.

Vaiko elgesys. Pasyvumas, nenoras niekuo užsiimti, baimė pradėti bet kokią veiklą, jautrus reagavimas į nesėkmes, kritiką, noras atsiskirti, užsidaryti nuo visų. Fantazavimas, dykinėjimas, vaikiški įpročiai, keistumas. Nuolankumas, kuklumas, švelnumas.

Tėvų jausmai ir reakcijos. Bejėgiškumas, nusivylimas, beprasmiškumo, pralaimėjimo jausmas. Apie vaiką galvojama kaip apie svajotoją, keistuolį. Dažnai vaikas lyginamas su geresniais, jam prikaišiojama, jis kritikuojamas. Dažniausi posakiai: “Tiesiog nežinau, ką su tavimi daryti”, “Atrodo, jis lėčiau vystosi”, “Jokios naudos iš tokio vaiko”.

Kaip reikėtų reaguoti ir koreguoti vaiko netinkamą elgesį. Pastebėti tik stipriąsias vaiko puses, ignoruoti silpnąsias. Duoti darbų ir užduočių, kurias vaikas gali atlikti, sudaryti sąlygas patirti sėkmę, nekritikuoti. Girti vaiką už bet kokią pastangą, padėkoti net už mažiausią rezultatą. Svarbiausia – nuleisti reikalavimų kartelę, nes šie vaikai dažniausiai elgiasi pasyviai todėl, kad nesugeba išpildyti per didelių tėvų lūkesčių. Jeigu vaikas atrodo labai atsiskyręs, liūdnas ir bejėgis, reikėtų ieškoti profesionalų pagalbos.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...