“Veidas” kalbina rašytojo, Nobelio premijos laureato Thomo Manno anūką taip pat rašytoją Fridą Manną.

Liepos viduryje Nidoje vyko XVI tarptautinis T.Manno festivalis “Pavergtas protas”. Publikai buvo pasiūlyta turininga ir įvairi programa, kurios pagrindinis leitmotyvas – ideologijos pavergtas protas. Į festivalį buvo atvykęs šiuo metu Miunchene gyvenantis T.Manno anūkas taip pat rašytojas ir psichologas F. Mannas.
Renginio metu jis pristatė naują savo knygą “Mano Nida”, kurioje analizuojami kelių Mannų šeimos kartų santykiai su Nida, taip pat atskleidžiama Kuršių nerijos istorija Vokietijos imperijos, sovietinio režimo ir nepriklausomos Lietuvos gyvavimo laikotarpiais.
Po renginio F.Mannas sutiko atsakyti į “Veido” klausimus.

VEIDAS: Gal galėtumėte supažindinti, apie ką yra naujoji Jūsų knyga “Mano Nida”?
F.M.: “Mano Nida” yra apie šios stebuklingos vietos kultūrinę ir politinę istoriją. Sakyčiau, kad ją galima pristatyti net kaip politinę knygą. Bent taip ją apibūdino “Frankfurter Allgemeine Zeitung”. Nida iš tiesų puiki, bet ji tampa dar puikesnė, kai sužinome šio krašto labai įvairią ir turtingą istoriją.
Be to, knyga yra ir mano solidarumas su Lietuva, šiandien atsakinga už šį kraštą bei rengiančia nuostabius, turiningus T.Manno festivalius. Nors Mannų šeima Nidoje nebegyvena, bet senelio humanizmo, kultūros dvasia čia tebėra gyva.

VEIDAS: Kaip jaučiasi žmogus, gyvenantis dviejų Nobelio premijos laureatų šeimoje?
F.M.: Kartais pasirodžius mano knygoms aš esu stipriai kritikuojamas, nes man keliami labai dideli reikalavimai. Bet ilgainiui toji kritika rimsta. Nors kartais ir piktinamasi, kad aš drįstu rašyti knygas. Ir tai suprantama.

VEIDAS: Jūsų vertinimu, kokia yra T.Manno kūrinių misija šiandienos pasaulyje?
F.M.: Man pasaulis kaip koncentriniai žiedai – Nida, Kuršių nerija, Lietuva, Vokietija, Europa. Labai svarbus ryšys tarp T.Manno ir Lietuvos, o senelis nė nežinojo, kad jam mirus tas ryšys nenutrūks. Dabar jis jau ne materialus, bet dvasinis, su jo literatūra, požiūriu. Būdamas literatas, T.Mannas su savo humanistiniu požiūriu į žmones tuos koncentrinius žeidus jungė ir tebejungia į visumą.

VEIDAS: T.Manno namelis buvo atkurtas dar sovietmečiu. Kaip manote, kodėl sovietai rūpinosi šia vieta?
F.M.: Nors T.Mannas, prieš Vokietijoje įsigalint nacizmui, emigravo “neteisinga” linkme – į JAV, o ne į Rusiją, bet jis buvo antifašistas, todėl sovietams tiko ir šiam nameliui buvo leista išlikti bei atgimti. Dar iki 1990-ųjų čia buvo padaryta daug svarbių darbų.
Beje, T.Mannas buvo humanistas, itin liberalių ir tolerantiškų pažiūrų žmogus. 1955 m. jis buvo atvykęs į Veimarą, tai yra į buvusią Rytų Vokietiją, ir susitikęs su sovietiniu veikėju Antanu Venclova. Dėl šio jo poelgio Vakarų Vokietijoje atsirado jį smerkusiųjų, bet jie nėra teisūs, nes T.Mannas tikrai neturėjo nieko bendro su sovietiniu režimu.

VEIDAS: Jūsų senelis jau XX a. pradžioje perspėjo Europą apie ateinantį nacizmą ir jo pavojus. Ką šiandien kultūros žmonės turėtų pranešti piliečiams ir politikams?
F.M.: Veimaro Respublikos laikais kultūros žmonių įtaka politikai buvo didžiulė. Šiandien ji kur kas mažesnė. Bet norėčiau, kad nepaisant to išliktų. Mums reikia asmenybių, kurios galėtų daryti tokią įtaką politikai. Kultūros žmonės yra humanistai, jie vertybių saugotojai.
Neseniai Miunchene aš klausiau orkestro, kurio pusė muzikantų yra izraeliečiai, o kita pusė – arabai. Tai pavyzdys, kaip žmonės gali būti kartu. Ir ne tik gyventi, bet ir groti. Mums reikia tokių asmenybių kaip Jehudis Menuchinas, Mstislavas Rostropovičius, Stingas ir kiti pasaulio kultūros žmonės. Jie jungia ir mus, ir kultūras.
Europa yra sala, kuri, palygti su kitais kontinentais, gali būti labai patenkinta savimi. Gyvenimas čia kultūringas, turtingas ir saugus. Bet mes vis tiek esame globalaus pasaulio dalis – matome, kiek vyksta karų, konfliktų. Vokietija yra demokratiška ir ekonomiškai itin stipri valstybė. Štai kodėl grįžęs iš JAV apsigyvenau Europoje, Vokietijoje, Miunchene. Nors dar neturiu šios šalies pilietybės, bet kultūros prasme aš esu vokietis.

VEIDAS: Jūsų nuomone, kokia ateitis laukia Europos?
F.M.: Federalizmas, Jungtinės Europos Valstijos – puiki idėja, bet jos įgyvendinimas užtruks. Ilgainiui, manau, galime susidurti su vidiniu Europos terorizmu, kai nuskriausta, didelius ekonominius ir socialinius sunkumus patirianti bei labai taupyti priversta visuomenė pagimdys grupių, kurios brutaliai išreikš savo nepasitenkinimą. Tai gali tapti mūsų pačių terorizmu.
Pažvelkime į ultradešiniųjų judėjimus. Prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo galima sakyti: jei Vokietijoje įsivyraus nacizmas, aš pasitrauksiu į Šveicariją, bet šiandien ultradešiniųjų judėjimas Šveicarijoje yra net stipresnis nei Vokietijoje. Tad nėra kur trauktis.

VEIDAS: Šiandien Europos politikoje daug kas priklauso nuo Vokietijos ir Prancūzijos susitarimų, tiesa?
F.M.: Mūsų santykiai su prancūzais nėra paprasti. Išryškėjo ir tam tikrų skirtumų. Bet dėl svarbiausių dalykų, dėl Europos ateities, mes sutariame. Aš netikiu kokiu nors nauju konfliktu tarp Prancūzijos ir Vokietijos. Manau, jo tikimybė yra labai maža. O šiandien tiek vokiečiai, tiek prancūzai, tiek kiti europiečiai turi mąstyti, kaip visiems mums išlipti iš krizės ir kaip išvengti ekonominio konkurencingumo praradimo pavojaus.

VEIDAS: Savo knygoje rašote ir apie Rusiją. Jūsų vertinimu, ar demokratija šioje šalyje įmanoma?
F.M.: Iš stalinizmo Rusija šoko į rinkos ekonomiką. Kažkur lyg ir peršoko, bet tai, ką ji sukūrė, yra suklastota demokratija. Iš tiesų rusai gyvena esant realiai diktatūrai. Bet matau augančią jaunų žmonių kartą, kuri nori permainų, tik, deja, turi nedaug šansų Rusiją pakeisti greitai. Tam reikės nemažai laiko ir mes turime jiems padėti demokratizuoti savo šalį.

VEIDAS: Užsimenate ir apie masinę kultūrą. Ar nebaisu, kad ji gali visiškai sunaikinti kokybišką literatūrą, muziką?
F.M.: Mes turime daryti tinkamą įtaką savo vaikams. Jie turi gauti klasikinį auklėjimą. Turime kovoti už savo vertybes ir taip auklėti jaunąją kartą, kad ji nebūtų visiškai paralyžiuota masinės kultūros: be futbolo, interneto, popmuzikos turi būti ir klasikinio meno. Reikia jaunimui padėti pažinti jo grožį. Kartais man atrodo, kad mano laikrodis rodo be penkių minučių dvyliktą valandą ir mes turime kažką skubiai daryti.

Portugalų istorikas Manuelis Rosa teigia, kad keliautojas, Amerikos atradėjas Kristupas Kolumbas buvo Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos anūkas.

Pastaraisiais metais buvo paplitusi nuomonė, kad K.Kolumbas buvo audėjo iš Italijos miesto Genujos sūnus. 2009-aisiais ispanų istorikas Alfonso Ensenatas de Villalonga tikino nustatęs, kad keliautojas turi škotiškų šaknų, rašo “Lietuvos rytas”.

Dabar dėmesį patraukė nauja teorija, teigianti, kad 1506 metais po keturių ekspedicijų į Naująjį pasaulį miręs keliautojas iš tikrųjų turėjo karališkojo kraujo.

Anot M.Rosos, K.Kolumbas buvo Lenkijos ir Vengrijos karaliaus Vladislovo III Varniečio sūnus. O Vladislovas III buvo Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos sūnus.

Iki šiol dauguma istorikų teigė, kad 1444 metais Vladislovas III žuvo per mūšį su osmanais ties Varna (Bulgarija).

Tačiau praėjusį mėnesį išleistoje knygoje “Kolumbas: nepapasakota istorija” (“Colon. La Historia Nunca Contada”) M.Rosa teigia, kad Vladislovas III per minėtą mūšį liko gyvas ir pabėgo gyventi į Portugalijai priklausantį Madeiros salyną.

Čia jis neva buvo žinomas kaip Henrikas Vokietis, vedė portugalų didikę ir susilaukė sūnaus, kuris vėliau tapo Amerikos atradėju.

JAV Dukeo universiteto mokslininko M.Rosos įsitikinimu, siekiant neatskleisti Vladislovo III tapatybės, susitarta slėpti tikrąsias 1451 metais gimusio K.Kolumbo šaknis.

“Teismai Europoje žinojo, kas jis buvo, ir saugojo jo paslaptį dėl savų priežasčių. Visas mūsų supratimas apie Kristupą Kolumbą 500 metų buvo paremtas dezinformacija. Mes negalėjome atskleisti paslapties, nes sekdami specialiai paskleistu melu, kuriuo siekta paslėpti jo tikrąją tapatybę, ieškojome ne to žmogaus”, – sako M.Rosa.

Aukšta K.Kolumbo kilmė padėtų paaiškinti faktą, kaip jis sugebėjo vesti kilmingą portugalę.

Istorikas teigia įrodęs, kad neva 1498 metais rašytas testamentas, kuriame K.Kolumbas teigė gimęs Genujoje, buvo suklastotas italų 80 metų po K.Kolumbo mirties.

Akademikas šią savo teoriją grindžia ir faktu, kad K.Kolumbo herbas panašus į Vladislovo III herbą. Be to, atradėjo bruožai buvo panašūs į lenkų. K.Kolumbas buvo rusvų plaukų, šviesios odos, mėlynų akių.

Dabar M.Rosa rengiasi palyginti lenkų karalių DNR su Sevilijos katedroje palaidoto K.Kolumbo sūnaus DNR.

“Aš jau paprašiau Krokuvos katedros leidimo ištirti Vladislovo II (taip Lenkijoje vadinamas Jogaila), kuris gali būti Kolumbo senelis, palaikus. Tai įrodytų teorijos teisingumą”, – sako M.Rosa.

Lietuvos istorikai M.Rosos teiginių apie lenkišką K.Kolumbo kilmę nenorėjo komentuoti, nes su portugalų istoriko knyga nėra susipažinę.

“Kad Vladislovas III žuvo Varnos mūšyje, faktiškai niekas neabejoja. Tačiau klaidžioja įvairios legendos, kad Vladislovas III tada išsigelbėjo. Kiek man žinoma, yra ne viena versija, kur Vladislovas III galėjo gyventi. Minėtoje knygoje irgi galėjo būti legendinis pagrindas”, – svarstė istorikas Tomas Baranauskas.