"Shutterstock" nuotr.

“Man paskambina gydytojas ir klausia, ar verta sūnų skiepyti nuo meningokoko infekcijos. Aš jam pasakiau, kad jei jo sūnus kainuoja 100 eurų, tada tegu neskiepija”, – interviu “Veidui” teigia Lietuvos infektologų draugijos vicepirmininkas prof. Alvydas Laiškonis.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

– Kaip vertinate sprendimą priimti į darželius tik tuos vaikus, kurių tėvai pateikia pažymas apie skiepus nuo tymų, raudonukės ir poliomielito?

– Per 45 metus infektologijos praktikos, kai stu­­dijavau, pradėjau dirbti, mačiau vaikų, ku­rie dėl poliomielito liko neįgalūs, vaikų, kurie mirė nuo raupų. Šį nutarimą galiu vertinti tik tei­­giamai, nors jis, mano nuomone, priimtas šiek tiek per vėlai. Privalome saugoti savo vai­­kus, kurių ir taip turime mažai.

– Reikalaujama pristatyti pažymas apie vak­cinas nuo trijų ligų, bet ar šio sąrašo ne­reikėtų papildyti?

– Manau, ateityje kuris nors sveikatos apsaugos ministras išdrįs tai padaryti.

A.Laiškonis

– Kodėl atsiranda tėvų, aktyviai besipriešinančių skiepams?

– Pastaraisiais metais daug keliaudamas po Lietuvą supratau, kad žmonėms trūksta patikimos informacijos apie skiepus, nes tik ne­didelė dalis žinių žmones pasiekia iš medikų. Būtent todėl į vakcinas imama žiūrėti skeptiškai, šią nuomonę visuomenėje pristato inteligentiškos, išsilavinusios moterys, tačiau jos vargiai žino skiepų istoriją ir turi imunologijos žinių, kurios kalbant apie vakcinas yra būtinos.

Man teko nemažai bendrauti su „interaktyviomis“ mamomis. Bendrauti ir įtikinti dalį tėvų yra sunku, tačiau kai paaiškini, kaip formuojasi imunitetas, kad nuo pat vaikystės turime žalingų mikroorganizmų, kad skiepų reikia anksti, nes motina savo kūdikį gali apsaugoti 2–3 mėnesius, ir tai, jei yra persirgusi tomis ligomis, mamos supranta skiepų reikšmę.

Galiu drąsiai mesti akmenį į medikus rengiančias aukštąsias mokyklas, nes gydytojai jas palieka nelabai išmanydami imunologiją.

Dažnai tėvai mano, kad skiepai nereikalingi, nes mikrobai, sukeliantys tam tikras infekcines ligas, neva jau yra išnykę. Šitai, sakyčiau, yra geros Sovietų Sąjungos ir pirmojo nepriklausomos Lietuvos dešimtmečio skiepų politikos pasekmė. Todėl pirmuosius dešimt nepriklausomybės metų neturėjome tokių tragedijų, kokių turime šiandien.

Galiu drąsiai mesti akmenį į medikus rengiančias aukštąsias mokyklas, nes gydytojai jas palieka nelabai išmanydami imunologiją, ir kai kurie šeimos gydytojai, norėdami išvengti galimų nemalonumų, kad ir dėl galimo šalutinio vakcinų poveikio, pataikauja tėvams ir pataria neskiepyti vaikų.

Man paskambina gydytojas ir klausia, ar verta sūnų skiepyti nuo meningokoko infekcijos. Aš jam pasakiau, kad jei jo sūnus kainuoja 100 eurų, tada tegu neskiepija.

Įsivaizduokite 100 žmonių, iš kurių 5 – vagys, o 95 – užsiūtomis kišenėmis. Greičiausiai 5 vagims nepavyks nieko pavogti, bet taip nenutiks, jei iš tų žmonių 50 bus neužsiūtomis kišenėmis.

Nuo praėjusių metų nemokamai skiepijama ir nuo plaučių uždegimo, pneumokokinės infekcijos. Mamos klausia: dar vienas skiepas? Bet kai paaiškini, kad „svetimi“, kito vaiko pneumokokai, kurių savo nosiaryklėje turi maždaug 30 proc. vaikų, yra kenksmingi, priešingai nei „nuosavi“, gali sukelti ausų, sinusų uždegimus, tada jų nuomonė pasikeičia.

Tarkime, jei persergame vėjaraupiais, gali būti, kad senatvėje susirgsime juostine pūsleline. Bet jei mama paskiepys vaiką nuo vėjaraupių, ji gali įteikti jam dovaną – senatvėje jis juostine pūsleline nesusirgs.

Mano galva, jei šeimos gydytojai turėtų laiko ir noro kiekvienam pacientui paaiškinti apie įvairių skiepų naudą, skiepijamasi būtų aktyviau.

– Europoje prasidėjus antivakcininiams ju­dėjimams sumažėjo skiepijimo apimtys. Ko­kios to pasekmės?

– Nyderlanduose, kur atsirado sekta, neleidžianti skiepyti vaikų nuo tymų, ir Pran­cū­zi­joje registruojami tymų protrūkiai, susirgimai skaičiuojami ne dešimtimis, bet šimtais ir tūks­tančiais.

Kai skiepijimų mažėja, kyla ir poliomielito grėsmė. Juk prieš dvejus metus didelis šios infekcijos protrūkis kilo vienoje Vidurio Azijos respublikoje, kur buvo paskiepyta beveik visa populiacija. Ligos niekur nedingo.

Pavyzdžiui, JAV grįžtama prie, galima sakyti, prievartos, kai tėvai turi apmokėti infekcine liga susirgusio, nuo jos neskiepyto, vaiko gydymo išlaidas.

– Kaip Europoje elgiamasi su antivakcininiais judėjimais?

– Prancūzijoje tėvai stebisi, kad dar yra šalių, kuriose neskiepyti vaikai priimamai į kolektyvą. Jeigu vaikai yra paskiepyti, apsaugome ir tuos vaikus, kurie dėl kokių nors medicininių priežasčių negali būti skiepijami.

Diskusijose pateikiu paprastą pavyzdį: įsivaizduokite 100 žmonių, iš kurių 5 – vagys, o 95 – užsiūtomis kišenėmis. Greičiausiai penkiems vagims nepavyks nieko pavogti, bet taip nenutiks, jei iš tų žmonių 50 bus neužsiūtomis kišenėmis.

– Vis dėlto dalis tėvų, ko gero, nepriima jo­kių mokslu pagrįstų argumentų?

– Tikrai taip. Toks nusistatymas primena sek­tą, kurios nariams, tarkime, neleidžiama perpilti kraujo. Kartą gyvenime man teko susidurti su tokiu atveju, kai tėvai, vaiką atvežę į ligoninę, neleido jam perpilti kraujo. Šią procedūrą teko atlikti slapta, vaikas išgyveno, bet tėvai nieko apie tai nesužinojo. Kartais tenka paminti Hipokrato priesaiką, jei vaikas gali žūti dėl kvailumo. Apie tai žinojome trise – aš, budintis gydytojas ir slaugytoja. Gyvybę išgelbėjome.

Sveikata. Mokslininkai ir medikai sutaria – užteršta aplinka mažina žmogaus atsparumą infekcinėms ir navikinėms ligoms, tačiau nepalyginti labiau kenkia išbalansuota nervų sistema. Ji dažnu atveju ir nepalieka atsarginių šovinių imuninei sistemai.

Daug metų vaikų ausų, nosies ir gerklės ligas gydantis Kauno medicinos universiteto Infekcinių ligų klinikos profesorius hab. dr. Alvydas Laiškonis mano, kad visuomenė būtų nepalyginti sveikesnė, jei atsakingiau rinktųsi gyvenamąją vietą.

„Per daugiau nei keturias dešimtis metų darbo praktikos esu pastebėjęs – jei tėvai atveždavo vaiką iš Kėdainių ar Alytaus, infekcine liga jis sirgdavo nepalyginti sunkiau, nei atvežtas iš kitų rajonų. Priežastis akivaizdi: Kėdainiuose ilgą laiką veikė chemijos kombinatas, o Alytuje buvo didžiulė bazė su radioaktyviosiomis medžiagomis. Gyventojai, įsikūrę maždaug pusantro kilometro spinduliu nuo tų vietų, pasižymėjo kur kas silpnesniu imunitetu, nei įsikūrę kituose rajonuose“, – pavyzdžiu iš savo darbo praktikos Lietuvoje susiklosčiusią padėtį iliustruoja profesorius.

Jis neabejoja, kad kiltų tikra sumaištis, jei tik žmonės nuodugniau pasidomėtų, kokiose užterštose vietovėse kai kurie jų gyvena. A.Laiškonio teigimu, visuomenė vis dar gana sunkiai suvokia tiesioginį ryšį tarp užterštos aplinkos ir silpno imuniteto, tačiau medikai jau seniai mato priežastinį ryšį.

Lietuvos onkologijos centro (LOC) profilaktinės imunologijos laboratorijos darbuotoja Rolanda Kemeklienė pabrėžia, kad cheminiai ir fiziniai aplinkos taršos veiksniai kenksmingi žmogaus sveikatai, nes mažina organizmo atsparumą infekcinėms ir navikinėms ligoms. Būdami onkologinės rizikos išoriniais veiksniais, jie formuoja vidinius veiksnius, kurie ir laikomi imuniteto sutrikimais.

Apibendrindama savo tyrimą autorė nurodo, kad pramoniniais teršalais užterštuose rajonuose (pvz., Trakuose) gyvenančių žmonių imuninės sistemos silpnėjimas yra svarbi vėžio rizikos reikšmė, palyginti su mažiau užterštų rajonų (pvz., Širvintų) gyventojų imunine būkle. Taip pat R.Kemeklienė daro prielaidą, kad vėžiui išsivystyti reikalingas ilgas laikotarpis. Pasak jos, sunku nustatyti, kada dabartinės aplinkos taršos pažeistos ląstelės transformuosis į vėžines.

Su tuo, kad užteršta aplinka didina žmogaus ląstelių išsigimimo tikimybę, linkęs sutikti ir vyriausiasis mūsų šalies vaikų ligų specialistas Vilniaus universiteto profesorius Vytautas Usonis. Tačiau, pasak jo, gyvenant modernioje visuomenėje kažin ar galime išvengti civilizacijai ir jos raidai būdingų neigiamų pasekmių.

Anksčiau vaikai augdami kaimo vietovėse susidurdavo vos su 20–30 žmonių grupe, o šiandien jie patiria neišvengiamai glaudesnį kontaktą su aplinka: tai vaikų darželiai, ikimokyklinio ugdymo įstaigos, prekybos centrai, viešasis transportas ir pan. Tad nieko keista, kad dar nesusiformavusi imuninė sistema, nuolat veikiama įvairių aplinkoje esančių mikroorganizmų, dažnai šlubuoja.

„Veido“ kalbintų mokslininkų teigimu, šiandieninė karta patiria besikeičiantį aplinkos poveikį, susiduria su nauju požiūriu į gyvybę ir yra veikiama globalizacijos iššūkių. Priešingai nei prieš 50 metų gyvenusiai kartai, šiandien jau tenka spręsti nevisavertės mitybos, organizmo atsparumo antibiotikams ir streso problemas. Taigi mokslo pasaulyje sutariama: palyginti su ankstesnėmis kartomis, žmogaus imunitetas pakitęs, tik klausimas, kiek žmonija tai suvokia, įvertina ir ko imasi.

Jei tikėsime statistika, penktadalis visų pagamintų antibiotikų šiandien naudojama medicinoje, keturi penktadaliai pasiskirsto kitose gyvenimo srityse: veterinarijos, gyvulių pašarų gamybos, augalų apsaugos ir pan. Taigi ar verta stebėtis, kad mažėja žmogaus atsparumas antibiotikams? O jei dar pridėsime gyvenimą nuolat užterštoje aplinkoje, gryno oro stoką ir per mažą judrumą, pamatysime, jog ne kažin ką keičiame, kad būtume atsparesni.

„Daugeliui žmonių šiandien vis sunkiau atsipalaiduoti, nepasiduoti stresui, rasti dingstį pasivaikščioti gryname ore. Pernelyg dažnai pamirštame imunitetą stiprinančius, teigiamas emocijas žadinančus ir nieko nekainuojančius malonumus: šaltą vandenį, juoką, seksą, – pastebi Vilniaus universiteto Nacionalinio vėžio instituto imunologijos laboratorijos vedėja Vita Pašukonienė. – Nervinamės, skubame, o kaip tuo metu jaučiasi organizmas? Nuolat įsitempęs, naudojantis sukauptas energijos atsargas, dažnai dar ir alinamas dietos. Neabejotinai esame veikiami aplinkos ir radiacinio Žemės fono, bet tai, kas vyksta žmogaus galvoje, nervų sistemoje, veikia nepalyginti stipriau ir dažnu atveju nepalieka atsarginių šovinių imuninei organizmo sistemai.“

Kartais žmogus nė neįtaria, kad infekcinės ligos dažniau nei įprasta ji puola dėl nusilpusio imuniteto. V.Pašukonienė nusilpusią imuninę sistemą apibūdina kaip intensyvaus šiuolaikinio gyvenimo pasekmę. Ilgalaikės stresinės būsenos išsekusiai imuninei sistemai sukelia imunosupresiją (organizmo imuninių mechanizmų slopinimą gydant imunologines ligas), kuri ir padidina susirgimo vėžiu riziką. Tačiau imunologai sutaria, kad prasidėjus ligai nereikėtų koreguoti imuninės sistemos patiems, – tai turėtų atlikti specialistai.

Vilniaus universiteto medicinos fakulteto docentės, gydytojos alergologės ir klinikinės imunologės Audros Blažienės teigimu, susilpnėjusį imuninės sistemos darbą gali lemti nuolatinis neišsimiegojimas, vitaminų stoka, nepakankama mityba, stresas, kai kada ir genetiškai nulemtos ligos. Įtariant, kad imuninės sistemos funkcijų sutrikimas įgimtas, pacientas siunčiamas gydytojo genetiko konsultacijos. Kai kada, esant tam tikroms imunodeficitinėms būklėms ar jų stebėjimui, reikalingi tyrimai apmokami Valstybinės ligonių kasos, pavyzdžiui, vykdant ŽIV ligos stebėseną.

Pagal šiuo metu šalyje galiojančią tvarką alerginių ir imuninių ligų diagnostikos ir gydymo dienos stacionare paslaugos teikiamos vaikams bei suaugusiesiems: atliekama diagnostika, taikomas reikiamas gydymas, stebima dėl alerginių ir imuninių ligų. Ligonių kasos duomenimis, vien 2014 m. buvo suteikta 26 tūkst. alergologo ir klinikinio imunologo konsultacijų (550 tūkst. eurų), 915 alerginių ir imuninių ligų diagnostikos bei gydymo dienos stacionaro paslaugų, už kurias sumokėta 58 tūkst. eurų iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo.

Vis didesnį nerimą Lietuvos imunologams kelia šių dienų žmonių abejingumas skiepams – nebenorima skiepyti vaikų. Tačiau, kaip pastebi medikai, dar niekas nepaneigė vakcinacijos naudos saugant žmoniją nuo itin pavojingų ligų protrūkių. Taigi tenka pripažinti, kad kai kada tik skiepai sutvirtina imunitetą ir susilpnina patogenų vystymąsi (ypač kai kalbama apie tik gimusius vaikus ir senyvo amžiaus žmones).

A.Laiškonis, daug metų dirbantis su prancūzų ir arabų mokslininkais, svarsto, kokiu imunitetu pasižymės trečia ar ketvirta šiandien jau iš mėgintuvėlio gimusių vaikų karta. „Mano tėvų šeimoje iš aštuonių vaikų užaugo trys. Išliko patys tvirčiausi. Kiti, deja, mirė nuo infekcinių ligų. Šiandien medicinos progresas išsprendė šias bėdas, jau galime išauginti ir 600 ar 800 gramų anksčiau laiko gimusį kūdikį, tačiau kai kurias ligas vis dar lemia genetika“, – aiškina profesorius.

Kalbėdami apie visuomenės sveikatą pasaulio mokslininkai vis didesnį dėmesį skiria maisto ir vandens kokybei. O Lietuvoje vis dar apstu legioneliozės (ji kyla, nes vandens temperatūra šildymo sistemose nepakaitinama iki 60 laipsnių, taigi užsikrečiama prausiantis vonioje) ir tuberkuliozės protrūkių, taigi iki tinkamos visuomenės sveikatos dar toloka.

Kaip matyti iš atliktų visuomenės apklausų, sveikatos lietuviams neprideda ir jų nejudrumas: visiškai nesimankština 52,4 proc. gyventojų, tik 16,6 proc. lankosi sporto klubuose, o 31 proc. sportuoja savarankiškai. Galima teigti, kad fizinis nejudrumas tapę savotiška visuomenės norma.

Apžvelgdamas susiklosčiusią situaciją A.Laiškonis svarsto, kad jei valstybė tinkamai pasirūpins vandentiekiu, o gyventojai – kokybišku maistu, savo judrumu bei darniais tarpusavio santykiais, visuomenės sveikata smarkiai gerės.

Remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, sveikai maitinantis būtų galima išvengti apie 80 proc. širdies ir kraujagyslių sistemos ligų, 90 proc. diabeto atvejų ir apie 30 proc. onkologinių ligų. Deja, spartėjant gyvenimo tempui žmonės vis mažiau laiko skiria maisto gamybai, o dažnas tenkinasi tiesiog pusgaminiais.

Gyventojai, pasak A.Laiškonio, tarsi intuityviai jaučia, kad įsikūrę užmiestyje ir atsisakę sintetinio maisto prisidės prie savo imuniteto ir sveikatos stiprinimo. Tačiau ne mažiau reikėtų paisyti ir elementaraus saiko. „Jei rūkoma ir dar išgeriama penkiolika puodelių kavos per dieną, ne tik su imunitetu, bet ir su sveiku protu prasilenkiama“, – apibendrina profesorius.

AKTUALUSIS INTERVIU

Į „Veido“ klausimus atsako Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto docentė, gydytoja alergologė ir klinikinė imunologė Audra Blažienė.

VEIDAS: Kas lemia mūsų organizmo imuninės sistemos veiklą?

A.B.: Imuninės sistemos funkcijas lemia mūsų genetika. Nors genų mutacijos ne tik įgimtos – jos vyksta nuolatos: nesame izoliuoti nuo aplinkos, taigi ji nuolat veikia  mus ir mūsų genus. Imuninės sistemos veiklą gali pakeisti mūsų genuose vykstančios mutacijos. Tačiau apibendrintai galima teigti, kad imuninei sistemai įtaką daro ir jos sutrikimus lemia daugybė faktorių: nuovargis, neišsimiegojimas, per trumpos miego valandos, vitaminų stoka, nepakankama mityba, patiriamas stresas, temperatūrų pokytis (kai grįžtama iš šiltų kraštų į šalčio zoną) ir pan.

VEIDAS: Jau kuris laikas lietuviai garsėja padidėjusiu išgeriamo alkoholio kiekiu vienam gyventojui. Kokią įtaką mūsų imunitetui daro alkoholis?

A.B.: Alkoholis slopina imuninę sistemą. Būtent dėl šios priežastys asocialūs asmenys dažniau serga tuberkulioze. Susidūręs su tuberkuliozės bakterija organizmas nebesugeba susitvarkyti savarankiškai, taigi gali pasireikšti imuninės sistemos veiklos nepakankamumas.

VEIDAS: Kaip imuninę sistemą veikia nepakankama mityba?

A.B.: Jei organizmas badauja, tai yra gauna per mažą kiekį baltymų ir kalorijų, sumažėja imuninės sistemos ląstelių (limfocitų), žmogus gali pradėti sirgti (pradedant kvėpavimo takų infekcijomis, viduriavimu ir pan.). Tokia reakcija gali kilti ir dėl vitaminų stokos. Įrodyta, kad vitaminas D dalyvauja reguliaciniuose imuninės sistemos mechanizmuose, o jo trūkumas organizme lemia sutrikusį atsaką į uždegiminius procesus. Jei stokojama vitamino C, prastėja specialių ląstelių – fagocitų (organizme gaudančių įvairias bakterijas) funkcija, esant per mažam vitamino A kiekiui vėlgi mažėja organizmo antikūnų gamyba. Sumažėjusį limfocitų skaičių gali lemti ir geležies stoka, o esant cinko trūkumui gali imti vystytis limfopenija ir pan.

VEIDAS: Kiek tiesos, kad imuninei veiklai lemiamos įtakos turi ir žmogaus amžius?

A.B.: Išties, be visų šių mitybos dalykų, imuninę sistemą veikia ir žmogaus amžius. Senėjimo procesas sumažina organizmo galimybę kovoti su infekcijomis, taip pat silpnina jo atsaką į vakcinas. Senstanti imuninė sistema lemia autoimuninių ir navikinių ligų padažnėjimą (senyvo amžiaus žmonės dažniau serga virusinėmis ligomis, didėja ir jų mirštamumas nuo virusinių ligų), todėl vyresniame amžiuje ypač rekomenduojama skiepytis nuo gripo ir įvairių bakterinių infekcijų.

VEIDAS: O jei kalbėsime apie genetiškai nulemtus imuninės sistemos sutrikimus, kiek visavertiškas gali būti tokio asmens gyvenimas modernioje visuomenėje?

A.B.: Pirminiais imunodeficitais dažniausiai susergama ankstyvoje kūdikystėje ar vaikystėje. Genetiniai defektai perduodami iš kartos į kartą. Kai kada vienintelis gydymas yra tik kaulų čiulpų transplantacija. Taigi laiku diagnozuota liga leidžia išgyventi, tačiau reikalauja ypatingo dėmesio ir gydymo. Kaip vieną iš ligų, šiandien sėkmingai gydomų pakaitine terapija, galima minėti agamaglobulinemiją, arba Brutono agamaglobulinemiją (organizmui stokojant antikūnų prarandama galimybė kovoti su įvairiausiomis infekcijomis, o laiku nediagnozavus galima prarasti ir gyvybę). Pirmą kartą šią ligą dar 1952 m. aprašė ir gydyti pakaitine terapija (imunoglobulinais) pasiūlė mokslininkas Ogdenas C.Brutonas.

VEIDAS: Gana dažnai po vienos ar kitos virusinės infekcijos stiprinti imunitetą siūloma įvairiausiais papildais. Ar, jūsų manymu, tai efektyvu?

A.B.: Į tokius siūlymus žiūriu gana skeptiškai. Visų pirma žmogus turėtų gerai pailsėti, reguliariai ir sveikai maitintis, nealinti savęs dietomis, nepamiršti fizinio aktyvumo, daugiau laiko leisti gamtoje, ir imunitetas susitvarkytų savaime. Šaltuoju metų laiku galima papildyti organizmo atsargas vitaminais ar žuvų taukais, nepamiršti vartoti mūsų regione užaugusių vaisių ir daržovių.

VEIDAS: Pagal ką įprastai sprendžiama apie imuninės sistemos atsparumą ar nusilpimą?

A.B.: Sveika imuninė sistema geba susitvarkyti su besikeičiančia aplinka ir persirgtomis infekcinėmis ligomis. Organizmui persirgus tam tikra liga pasigaminamas antikūnas ir antrą ar trečią kartą ta pačia liga jau nebesergama. Kiek žmonės atsparūs ar ne, leidžia pamatyti infekcinės ligos, taip pat iš to išsivystantys susirgimai vėžiu. Be reikalo vartojami antibiotikai (jie, kaip ir raminamieji, slopina imuninę sistemą) gali sukelti rezistenciškų bakterijų atsiradimą, kurių paskui neveikia jokie vaistai. Kita vertus, šiuolaikinės medicinos pastangomis galimybę išgyventi įgyja ir silpnesni palikuoniai, gimę neišnešioti, vos kelių šimtų gramų kūdikiai.

VEIDAS: Minite, kad kai kuriais atvejais persirgę virusine infekcija tampame imlesni ir kitoms infekcijoms…

A.B.: Jei ligos atveju organizmui nebuvo leista atsigauti, sergant jis buvo verčiamas eiti ir dirbti, tai, be jokios abejonės, sveikatos nepridės… Iš kitos pusės, imuninę sistemą gali slopinti ir virusai: Epstein-Barro, citomegalo, herpeso ir pan. Tarkime, ŽIV atveju virusas įsiskverbia ir sunaikina pačias ląsteles, tuomet likusi erdvė tampa tinkama terpe pasireikšti kitoms ligoms. Pagrindinė imuninės sistemos funkcija – apsauga nuo įvairiausių aplinkos veiksnių ir infekcijų. Ji lyg nuolat budintis mūsų policininkas ar karys.

VEIDAS: Pastaruoju metu užregistruojama vis daugiau retų imuniteto ligų. Ar tai rodo, kad tampame mažiau atsparūs?

A.B.: Viena priežasčių – mokslo pažangos nulemta geresnė diagnostika. Pirminių imunodeficitų dažnis – viena imunodeficitinė liga šimtui tūkstančių gyventojų. Europos imunodeficitų draugijos duomenimis, procentine išraiška imuninės sistemos funkcijų sutrikimai pasiskirstytų taip: 56,57 proc. – antikūnų nepakankamumas, 13,94 proc. – vystymosi sutrikimai, 8,83 proc. – fagocitų nepakankamumas, 7,44 proc. – T ląstelių nepakankamumas, 3,87 proc. – autoimuninė ir imuninė disreguliacija ir pan. Priešingai nei kitose ES valstybėse, Lietuvoje genetiškai nulemtos ligos vis dar skaičiuojamos ne šimtais, o dešimtimis.

VEIDAS: Ar seniai Lietuvoje atliekami imuniteto tyrimai?

A.B.: Aktyviai Lietuvoje tokio pobūdžio tyrimai pradėti pastaraisiais dešimtmečiais. Pirminių imunodeficitų centrai universitetinėse ligoninėse įkurti visai neseniai: Vilniuje ir Kaune 2013 m. Tik lietuviai tokių tyrimų reikalauja ne visuomet pagrįstai. Kartais susidaro įspūdis, kad per dažnai kalbama apie imunodeficitą (imuninės sistemos funkcijų sutrikimą). Tarkime, jei vaikas pradėjo lankyti darželį, natūralu, kad kol neįgis imuniteto, dažniau sirgs virusinėmis infekcijomis. Tą patį galima pasakyti ir apie slaugos namuose gyvenančius senyvus asmenis: esant didesniam žmonių susitelkimui padidėja ir galimybė susirgti. Tokiu būdu mūsų organizmas formuoja imunitetą, bet tai normalu: gyvename ne izoliuotoje aplinkoje.

VEIDAS: Pagal kokius požymius galime įtarti, kad žmogaus organizmas kenčia nuo vienos iš imuninės sistemos ligų?

A.B.: Išskiriama net keletas požymių, tačiau populiariausi būtų šie: du ar daugiau kartų per metus pasikartojančios ausų ar sinusų infekcijos, lėtinis viduriavimas ar svorio netekimas; dažnos virusinės infekcijos (peršalimai, pūslelinė, karpos, kandilomos); besikartojantys odos ir vidaus organų abscesai; užsitęsusi pienligė ar grybelinė infekcija, dažniau nei kartą per metus atsinaujinanti pneumonija ir pan.

Kaip pastaraisiais metais kito visuomenės sergamumas infekcinėmis ligomis

Metai  Sergančiųjų sk.

2014   768 157

2013   85 1524

2012   68 0240

2011   74 5289

2010   60 8226

2009   75 7697

2008   59 3341

2007   72 1823

2006   71 7763

2005   69 2338

Šaltinis: Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro duomenys

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė