Tag Archive | "„Transparency International“"

Korupcija: kyšininkaujama nemažai, bet padėtis linkusi taisytis

Tags: , , , , ,


Gytis KAPSEVIČIUS


Praėjusių metų pabaiga ir šių metų pradžia visuomenei pateikė geresnę galimybę atidžiau pasižiūrėti į kartais abstrakčią, tačiau neretai labai konkrečią problemą – korupciją. Per tris pastaruosius mėnesius viešai pristatyti net trys korupcijos tyrimai. Naujausiame iš jų, Korupcijos suvokimo indekse, nukritome keletu vietų, tačiau apskritai yra ir teigiamų ženklų.

Korupcijos suvokimo indekse šalis nukrito šešiomis vietomis ir liko 38-ta tarp 178 tyrime dalyvavusių šalių. Lietuvai skirti 59 balai iš 100. Indekse pirmaujančios šalys Danija ir Naujoji Zelandija surinko po 90 balų. Lietuvos atsilikimas nuo Danijos, vertinamas balais, yra toks pat kaip Nigerijos atsilikimas nuo Lietuvos – tai gana ryškiai iliustruoja, kiek dar reikėtų pasistengti.

Nuo 2012 m. didėjęs, šiame indekse šaliai skiriamų balų skaičius šiais metais buvo sumažintas. „Transparency International“ Lietuvos skyriaus projektų vadovės Rugilės Trumpytės nuomone, pernelyg dramatizuoti šio rezultato, bent jau kol kas, nereikėtų. Tyrime dalyvaujančių šalių skaičius kiekvienais metais yra skirtingas, šiemet jų įtraukta daugiau nei pernai, todėl norėdami įvertinti savo rezultatą turėtume vertinti gautą balą. Šiais metais mūsų šalis gavo dviem balais žemesnį įvertinimą nei 2016 m. „Tai reiškia, kad Lietuvoje reikšmingų pokyčių neįvyko ir progresas yra šiek tiek sustojęs, išsikvėpėme kaip šalis, tačiau tai nereiškia, kad einame blogu keliu. Bus labai įdomu pažiūrėti, kiek balų mes gausime kitais metais, – tai priklausys nuo dabartinės Vyriausybės, nuo dabartinės valdančiosios partijos veiksmų ir žingsnių“, – teigia ji.

Kita vertus, Korupcijos suvokimo indeksas nėra vienintelis ar lemiamas veiksnys vertinant korupcijos mastą šalyje. Šiame tyrime yra apklausiami verslininkai ir srities ekspertai, be to, duomenys buvo renkami 2015–2016 m. pradžioje, todėl jame svarbesnis bendrų priemonių taikymas, verslo ir valdžios santykiai ir kliūčių verslui nebuvimas bei viešojo sektoriaus skaidrumas.

„Korupcijos suvokimo indeksas atspindi, ar lengva plėtoti verslą, vienas iš pavyzdžių – gauti leidimus, ar, pavyzdžiui, kokia situacija viešajame sektoriuje yra su nepotizmu, darbo vietos naudojimu asmeniniams tikslams, politine įtaka, interesų grupių daroma įtaka ir kiek skaidriai tai vyksta“, – paaiškina R.Trumpytė.

Pavyzdžiui, aukščiau nei Lietuva atsidūręs Kataras, turintis prastesnę žmogaus teisių reputaciją, didesnį įvertinimą gavo dėl lengvesnių sąlygų verslui, nes ten gana lengva jį plėtoti ir gauti reikiamus leidimus.

Kitu kampu korupcijos mastą atskleidžia du kiti metų pabaigoje pristatyti tyrimai: Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) inicijuotas gruodį pristatytas Lietuvos korupcijos žemėlapis bei kitas, lapkritį pristatytas „Transparency International“ vykdytas Pasaulinis korupcijos barometras. Abu tyrimai atliekami pasitelkiant visuomenės apklausas. Šių tyrimų rezultatai rodo, kad korupcijos šalyje mažėja, tiesa, ne visose srityse vienodai, be to, Europos šalių kontekste vis dar atrodome nekaip.

Lietuvos korupcijos žemėlapio tyrime korupcija gyventojų įvardyta kaip penkta svarbiausia šalies problema – tarp alkoholizmo ir nedarbo. Taip mano, net 56 proc. respondentų. Verslas ir valstybės tarnautojai į šią problemą žvelgia šiek tiek kitaip: tik kiek daugiau nei 30 proc. šių sektorių respondentų korupciją įvardijo kaip labai rimtą problemą Lietuvoje.

Faktinės korupcijos rezultatai turėtų nuteikti ne taip neigiamai. Tyrimo duomenimis, aiškinantis, kiek gyventojų per pastaruosius metus davė kyšį, taip pasielgę prisipažino 16 proc. respondentų. Ankstesnio tyrimo metu šis skaičius siekė 24 proc. Verslo sektoriuje kyšininkavimo rodikliai gerokai mažesni ir dar mažėjantys: kyšininkavimo atvejų tarp įmonių sumažėjo nuo 6 iki 5 proc.

Verta pabrėžti, kad kyšio, kaip problemos sprendimo būdo, galimybę teigiamai vertina 40 proc., neigiamai – 37 proc. respondentų. Tai yra ne tik smarkiai pagerėję rodikliai, palyginti su 2014 m. (atitinkamai 48 ir 26 proc.), bet kartu ir mažiausias skirtumas apskritai per tyrimo vykdymo metus. Verslo atstovai tokia galimybe naudotis nebūtų linkę: 20 proc. apklaustųjų pasinaudotų proga duoti kyšį, tačiau tam nepritariančiųjų – 56 proc.

Palyginti su ankstesniu tyrimu, skaičiai taip pat pasikeitę teigiama linkme. 2016 m. 68 proc. apklausoje dalyvavusių gyventojų atsakė, kad kyšis padeda išspręsti problemas. Manančiųjų, kad jis nepadeda, per dvejus metus padaugėjo trimis procentais ir dabar yra 18 proc.

Pasaulinio barometro duomenimis, kyšį per metus davė 24 proc. Lietuvos gyventojų, tiesa, šis tyrimas atliktas 2015–2016 m. sandūroje. Tai vienas didžiausių rodiklių Europos Sąjungoje – daugiau kyšių duodama tik Rumunijoje (29 proc.). Mažiausi rodikliai – Kipre ir Portugalijoje (po 2 proc.).

 

Pirmininkas neturėtų vienašališkai priimti sprendimų komisijos vardu

Tags: , , ,


BFL

3 klausimai apie Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (VTEK) ir jos pirmininko Romo Valentukevičiaus veiklą ir sprendimus „Transparency International“ Lietuvos skyriaus
vadovui Sergejui Muravjovui


– Kaip vertinate VTEK veiklą? Ar ši institucija nėra „neįgali“, ar ji atlieka savo funkcijas, o gal tik dirba politikams? Prisiminkime Vijūnėlės istoriją, Gretos Kildišienės „išteisinimą“. Galiausiai, ar sprendimai dėl politikų nepriimami pavėluotai, kai skandalai jau būna įsisiautėję?

– Kol neturėsime aiškių kriterijų, pagal ką matuojame tokių institucijų, kaip VTEK, sėkmę, bet koks VTEK veiklos įvertinimas gali tapti spekuliacijų objektu. Šiuo metu nėra visai aišku, pagal kokią sėkmės formulę veikia VTEK, kokius tikslus ji išsikelia pati sau. Ar galėtume pasakyti, kad savo veikla ji iš tiesų prisidėjo prie korupcijos mažinimo šalyje?

VTEK pernelyg dažnai tampa politikų jiems užkraunamų papildomų ir ne visai pamatuotų atsakomybių įkaite. Iš šono žiūrint, VTEK pagal savo palyginti nedidelius resursus kartais prisiima gana daug atsakomybių. Galbūt ji dažniau turėtų išmokti pasakyti „ne“. Jeigu turėtume viešai ir objektyviai nustatytus sėkmingos veiklos kriterijus, tokiai institucijai, kaip VTEK, būtų lengviau atsispirti bet kokiai galimai politikų įtakai, taip pat ir netiesioginei, ir galbūt neatsidurti situacijoje, kai visiškai to nesuvokdamas savicenzūruoji savo veiklą ir priimi vienokį, o ne kitokį sprendimą.

Kaip vertinate bendrą Lietuvos politikų etikos suvokimą, sąmoningumą? Ar etika matuojama tik įstatymais, ar mokama laiku ir garbingai atsistatydinti, trauktis?

– Lietuvos politikų etikos suvokimas gerėja. Manau, vis daugiau politikų supranta, kad neverta įsivelti į kazuistinį pokalbį apie tai, ką sako įstatymai, o geriau prisiimti daugiau atsakomybės suprantant, kad žmonės, renkantys politiką, turi tam tikrų lūkesčių. Ir jeigu toks politikas veikia nepakankamai skaidriai ar negali atsakyti į visus klausimus tinkamai ir laiku, geriau trauktis ir parodyti gerąjį pavyzdį. Vargu ar galime manyti, kad etika turi būti visą laiką nuleista tik įstatymu iš viršaus.

Svarbu pabrėžti ir itin svarbų politinių partijų vaidmenį, nes jos labai aiškiai gali pasakyti, pagal kokius etikos standartus jų nariai turėtų elgtis. Partija greičiau negu bet kas kitas gali sureaguoti – pasakyti, kad jos narys elgiasi neetiškai, ir aiškiai parodyti, jog partija toleruoja tik etišką elgesį.

– Ar VTEK pirmininkas turėtų vienašališkai priimti sprendimus komisijos vardu?

– Atsakymas aiškus. Pirmininkas neturėtų vienašališkai priimti sprendimų komisijos vardu. Klausimas, kodėl taip gali nutikti. Šis klausimas visų pirma skirtas VTEK ir jos pirmininkui, bet labai svarbu, ko gi mes iš tos komisijos tikimės. Matyt, kartais tikimės greitos, žaibiškos reakcijos, kai galbūt skubėti reikėtų lėčiau.

Dažnai iš komisijos turime tikėtis ne vien sprendimų, bet ir siūlymų, kaip reikėtų elgtis panašiose situacijose. Iš stebėsenos įstaigų norėčiau išgirsti daugiau aktyvių siūlymų, kaip reikėtų tinkamai veikti, kaip geriau suvaldyti su korupcija susijusias rizikas, kad ateityje tam tikrų dalykų net nereikėtų svarstyti. Nes žmonės, suvokdami gaires, kaip turėtų elgtis, turėtų stengtis išvengti situacijų, kurios būtų svarstomos VTEK arba kitose institucijose.

 

Gyvenimas korupcijos patvoryje

Tags: , ,


„Reikia saugotis ministrų, kurie be pinigų nesugeba padaryti nieko. Ir ministrų, kurie už pinigus gali padaryti bet ką“, – yra pasakiusi ilgametė Indijos premjerė Indira Gandhi. Tačiau šiandien ji nesidžiaugtų – Indijos korupcijos suvokimo indeksas vis dar labai žemas (38 iš 100), o ši valstybė tebėra tarp planetos autsaiderių ir užima 76 vietą. Ministrai reikalus ten tvarko po senovei.

Rima JANUŽYTĖ

Užtat Lietuva gali džiūgauti. Pas mus jau tik viena kita ministrė ar ministras tebemano, kad nusikaltimo mastas priklauso nuo pakišos dydžio. O vis daugiau dalykų, nors ir ne visus, jau galima nuveikti ir be „otkatų“.

Nors mažos dovanėlės dažnai vis dar labai efektyviai sustiprina draugystę ar padeda susiorganizuoti vieno langelio principą ten, kur juo nė nekvepia, vis dažniau galima apsieiti ir be saldainių, konjako ar mažulyčio balto vokelio. Lietuvos portaluose net  atsiranda stulbinančių istorijų, kurių herojės prisipažįsta, kad net gimdyti į ligoninę vyksta iš anksto „nesusitarusios“.

Jei tai nepakankamai džiugina, galime džiaugtis, kad jau penkerius metus sugebame teisingai suprasti „Transparency International“ kasmet skelbiamų korupcijos suvokimo indeksų reikšmes. Anksčiau visi džiaugdavosi, jei Lietuvos indeksas sumažėdavo, – manė, kad tai gerai.

Paskui A.Račas visus besidžiaugiančiuosius išvadino dundukais, ir dundukai iš karto atsitokėjo. Jų atsitokėjimas sutapo su tuo, kad Lietuva iš tiesų peržengė Rubikoną – jos indeksas visiems laikams perkopė 5 balų ribą ir mūsų šalis atsidūrė kitoje lygoje: tarp valstybių, kurios pajėgios kontroliuoti savo korupcijos lygį. Gal Rubikono Lietuvos korupcijos kontekste minėti ir nederėtų – galėtume sugalvoti kažką mums neutralesnio, pavyzdžiui, Skai­drukoną ar Nekyšinikoną.

Bet atsirasti anapus tvoros dar nereiškia nebūti patvory. Naujausiame korupcijos tyrime Lietuvai skirtas 61 balas iš 100 galimų ir 32 vieta 168 šalių sąraše. Skamba lyg ir neblogai. Sparčiais žingsniais tolstame nuo Ruandos, kuri pagal korupcijos lygį dabar lenktyniauja su 1999-ųjų Lietuva, tačiau 2015-ųjų Lietuvą užtikrintai lenkia Botsvana.

Vėlgi galime džiaugtis, kad korupcijos Lietuvoje mažiau nei vidutiniškai G-20 valstybėse: jų vidurkis – tik 54. Dar geriau pasijustume, jeigu pažvelgtume į save visos planetos kontekste: tada galėtume girtis, kad pasaulio vidurkis – tik 43, o tai reiškia, kad maždaug 6 mlrd. kitų planetos gyventojų gyvena didesnės korupcijos sąlygomis negu mes, lietuviai.

Tačiau mes esame Europoje, todėl lygiuotis turėtume ne į Haitį ar Šiaurės Korėją, o į Daniją, Suomiją ir Švediją. Šis nepajudinamas pirmūnių trejetukas bado akis visam pasauliui, o mums turėtų badyti labiausiai.

Bet dažniausiai pasidžiaugiame, kad labai blogai, vertinant Europos matais, sekasi Bulgarijai, Vengrijai, Ispanijai, Turkijai. Kad Lenkijos korupcijos suvokimo indeksas pablogėjo, o Estijos – beveik nepagerėjo. Kad Lietuvai vėl pavyko aplenkti Latviją. Žodžiu, savi provincijos vargai ir džiaugsmai.

Viena neseniai gatvėje sutikta mama panašiai pasidžiaugė, kad jos vaiko, kuriam neatsirado vietos valstybiniame darželyje, niekaip nepriėmė net už kyšį, nors vieną dieną ji direktorei nunešė tūkstantį, kitą – jau du tūkstančius litų. Direktorė nukirtusi: „Nesityčiokite su tokiomis sumomis.“

Štai ta mama ir džiaugiasi, kad korupcijos Lietuvoje mažėja. Bent jau nebe visi ją gali sau leisti, nes „stavkės“ auga, o kontrolė didėja. Koks policininkas rizikuos būti sučiuptas dėl niekingų 50 eurų? Matyt, dėl to pastaruoju metu tiek daug sulaikoma prie vairo girtų įžymybių.

Arba tiek daug blogai besimokančių studentų. Juk koks profesorius parašys gerą pažymį už vieną kitą šimtą? Dar prieš dešimt metų vienas dėstytojas mūsų kursui viešai paskelbė: „Taip, aš esu paperkamas. Bet jei pasiūlysite man mažiau negu 100 tūkst. litų už įskaitą, pranešiu apie jus administracijai ir būsite pašalinti iš universiteto.“

Visi skaniai pasijuokė, nes tokia suma už įskaitą kursui, kuriame ir taip dauguma mokosi dešimtukais, pasirodė, švelniai kalbant, per didelė.

Tai štai, „mažosios“, varguoliui įperkamosios, kasdienės korupcijos pas mus bent santykinai tikrai mažėja, o stambiomis kupiūromis švaistytis sau gali leisti tik stambios žuvys. Tačiau jos mūsų vandenyse vis dar tokios slidžios, kad dažniausiai praslysta pro pirštus. Ir akis. Netgi ekspertų, kurie dalyvauja „Transparency International“ apklausose ir padeda sudaryti gerą ir vis gerėjantį šalies indeksą.

 

 

Sportas – palanki sritis neteisėtai pasipelnyti

Tags: , , , , ,


 

Neskaidrumas. Sportas visame pasaulyje traukia neteisėtai pasipelnyti siekiančius ar „šešėlinių“ pinigų prasimanyti norinčius asmenis. Lietuva – ne išimtis, nors mastai ir mažesni.

Pernai Tarptautinio sporto saugumo centro atliktas tyrimas parodė, kad nusikaltėlių grupuotės kasmet per nelegalias lažybas išplauna daugiau nei 80 mlrd. svarų sterlingų (107 mlrd. eurų). Daugiausia tai daroma per futbolą ir kriketą, tačiau tai itin aktualu ir tenisui, krepšiniui, badmintonui bei automobilių lenktynėms. Beje, šio centro duomenimis, apie 80 proc. sporto lažybų apskritai vyksta nelegaliai.

Dar didesnį dėmesį į nesąžiningumą sporte atkreipė tai, kad pernai Didžiosios Britanijos futbolą krėtė vienas didžiausių per pastaruosius dešimtmečius skandalų. Jo priežastis – atskleisti susitarimai dėl varžybų baigties. Nors po to Europos futbolo asociacijų sąjungos generalinis sekretorius Gianni Infantino nežinia kelintą kartą pabrėžė, jog nulinė tolerancija sutartoms sporto varžyboms yra UEFA prioritetas, niekas nesitiki, kad didįjį sportą apvalyti bus lengva. Juolab kad į viešumą iškyla tik nedidelė dalis nešvarių reikalų ir viskas veikiau primena vėjo gaudymą laukuose, o ne kryžiaus žygį prieš blogybes. Nesąžiningumo vėžys sporte toks išvešėjęs, kad, kaip atkreipė dėmesį Lietuvoje viešėjęs vienas žymiausių sporto korupcijos specialistų pasaulyje Declanas Hillas, atsiranda lažybų bendrovių, siūlančių lažintis jau ne dėl rungtynių rezultatų, o ar konkrečios varžybos nupirktos, ar ne.

Lietuvoje susitarimai sporte irgi aptraukti tiršta migla. Kaip pabrėžia Lietuvos kriminalinės policijos biuro viršininko pavaduotojas Edvardas Šileris, susitarimai dėl varžybų baigties, žaidėjų ar teisėjų papirkinėjimas yra slapti nusikaltimai, apie kuriuos visuomenė sužino retai. Čia nėra konkretaus nukentėjusiojo kaip vagystės ar užpuolimo atveju, o nukenčia sportas plačiąja prasme, tad nėra ir itin suinteresuotų apie tai pranešti. Jei ir sužinoma, tai iš pačios sporto bendruomenės, tad realų šio reiškinio mastą Lietuvoje nusakyti sudėtinga.

Kadangi į policiją dėl to kreipiamasi retai, atrodo, neegzistuoja ir pati problema. Vis dėlto „Transparency International“ Lietuvos skyriaus 2014 m. paskelbtas tyrimas apie nesąžiningus susitarimus Lietuvos krepšinyje ir futbole rodo kitaip. Pavyzdžiui, kad susitarimai dėl varžybų eigos ar baigties labai paplitę arba paplitę, atsakė 55 proc. apklaustų profesionalių futbolininkų ir 30,9 proc. krepšininkų. Taip pat paaiškėjo, kad penktadalis futbolininkų (21 proc.) ir septintadalis krepšininkų (15,1 proc.) žino arba įtaria dalyvavę varžybose, dėl kurių eigos ar baigties buvo susitarta iš anksto.

Ironiška: nors šie skaičiai įspėja, kad mūsų sportas turi rimtų bėdų, stebėtina dalis atletų to nesureikšmina ir net 45,1 proc. jų tai laiko tik nedidele mūsų sporto problema. Dar viena svarbi detalė: dauguma apklaustųjų atsakė, kad sportininkai neretai stato lažybų punktuose dėl rungtynių, kuriose žaidžia patys (42,4 proc.) arba kitos komandos (67,2 proc.). Galiausiai šį tą reiškia ir tai, kad Latvijoje ir Estijoje dėl to buvo kilę skandalų. Vadinasi, būtų naivu tikėtis, kad padėtis Lietuvoje labai skirtųsi, nors šito ir nematome.

Pasak E.Šilerio, tyrimų dėl susitarimų ar papirkinėjimo būta, tačiau jis nepamena nė vieno atvejo, kad tai būtų buvę įrodyta teisme ir atsakingi asmenys nuteisti. Kai rezultatai net plika akimi žiūrint gali atrodyti mažų mažiausiai keisti, teisme įrodyti, kad dėl jų buvo susitarta iš anksto, labai sudėtinga.

Kad padėtis pagerėtų, pirmiausia reikia tobulinti dabartinį šios srities teisinį reglamentavimą, tada, pareigūno manymu, ir baudžiamųjų bylų, ir atitinkamų teismo sprendimų būtų daugiau. „Šiandien iš teorinės pusės jis įmanomas, bet iš praktinės – sunkiai realizuojamas, – neabejoja E.Šileris. – Kol kas nėra specifinės teisinės normos, o tik bendra dėl sukčiavimo, todėl esama iniciatyvų keisti baudžiamąjį įstatymą, kad būtų aiškiai numatyta baudžiamoji atsakomybė už sukčiavimą sporte.“

Tai, kad trūksta aiškios teisinės bazės, pabrėžiama ir „Transparency International“ tyrime. Jame taip pat nurodoma, kad nestinga problemų dėl lažybų, kurios nepakankamai reglamentuojamos, o ypač „skylėtas“ internetinių statymų reguliavimas.

O kokios sporto šakos kelia didžiausią nerimą? Žinoma, pačios populiariausios, kuriose sukasi didžiausios sumos ir nauda gali būti didžiausia.

Nors mažiau egzotiška, bet valstybei brangiai kainuojanti su sportu susijusi problema – vengimas mokėti mokesčius.

„Yra nemažai užbaigtų ikiteisminių tyrimų, jau atiduotų teismui, susijusių su viešosiomis sporto įstaigomis, sporto federacijomis. Sritys – įvairios“, – konstatuoja Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) direktoriaus pavaduotojas Šarūnas Rameikis.

Ekspertas gali papasakoti daug pavyzdžių, kaip norinčios išvengti pelno mokesčio ir prasimanyti „juodų“ grynųjų pinigų įmonės naudojasi sporto dariniais. Na, o vėliau niekur neužfiksuoti „šešėliniai“ pinigai gali būti panaudojami korupciniams dalykams finansuoti, atlyginimams vokeliuose mokėti, neskaidriems viešiesiems pirkimams organizuoti, konkurencijai iškreipti ir kt.

Schemų, kaip pasipelnyti, yra pačių įvairiausių – nuo labai sudėtingų, kai viskam užglaistyti pasitelkiami patyrę buhalteriai ar net advokatai, iki paprastučių, tačiau vis vien gerai veikiančių.

Logika paprasta: paramos ir labdaros teikėjai gauna pelno mokesčio lengvatų, tad kartais susigundoma tuo piktnaudžiauti. „Pavyzdžiui, įmonė gavo dešimt milijonų litų pelno ir vadovas žino, kad pusantro milijono – 15 proc. – reikės sumokėti mokesčių. Taigi kam jam tai daryti, jei gali juos neva paaukoti. Sakykime, ima ir paaukoja kokius du milijonus sporto klubui, su kuriuo, aišku, sudarytas susitarimas, kad kažkoks procentas iš tikrųjų jam atiteks kaip parama, tačiau didžioji sumos dalis bus grąžinta paramos teikėjui“, – paaiškina Š.Rameikis.

Sakykime, vienam negarsiam uostamiesčio krepšinio klubui per maždaug metus buvo paaukota apie pusę milijono litų. Dalis tų pinigų iš tiesų atiteko klubui ir buvo panaudota tinkamai, tačiau kitą dalį sporto klubo vadovas išgrynino ir atidavė juos pervedusiam verslininkui. Nukentėjo tik valstybė. Vėliau klubo vadovas sulaukė atsakomybės už turto iššvaistymą.

Reikia nepamiršti, kad norint užglaistyti tokią machinaciją reikia „pagražinti“ buhalterinę apskaitą, klastoti dokumentus.

Kitas tyrimas buvo susijęs su Lietuvoje mažai žinoma petankės, tokio žaidimo su rutuliais, sporto šaka. Buvo įkurta šios sporto šakos federacija, tapusi palankia vieta sukčiauti. Taigi federacija iš tam tikrų įmonių gaudavo paramos, kuriai išgryninti sugalvotas toks kelias: buvo rengiami tarptautiniai petankės turnyrai ir, komandai sėkmingai pasirodžius, žaidėjams esą buvo sumokamos didelės premijos už aukštus sportinius pasiekimus. Žinoma, iš tikrųjų sportininkai premijų negaudavo, tiesiog padėdavo tai neva patvirtinantį parašą ant atitinkamų dokumentų. Jie būdavo paskatinami nebent simboliškai, o didžiausia dalis atitekdavo machinacijos sumanytojams.

Šį pavyzdžių sąrašą vainikuoja byla, susijusi su neįgaliųjų sporto propagavimu, per kurio mechanizmus prasisuko itin didelė suma – 13,7 mln. Lt (4 mln. eurų). Viskas vyko taip: vienos šalies įmonės teikė paramą Lietuvos invalidų sporto draugijai ir už tai ši įsigydavo nuostolingai veikiančias, įsiskolinusias ar apskritai veiklos nebevykdančias įmones (vėliau jas tam tikri asmenys galbūt naudojo tolesnėms nusikalstamoms veikoms finansų sistemoje). „Pavyzdžiui, susirandu įmonę, kurią parduoda už dešimt tūkstančių litų, o savo įmonės buhalterinėje apskaitoje nurodau, kad ji perkama už šimtą tūkstančių. Aš sumoku pinigus tiems, kurie parduoda įmonę, šie pasiima savo dalį, o kitus grąžina man, ir viskas“, – paaiškina FNTT direktoriaus pavaduotojas.

Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI), glaudžiai bendradarbiaujanti su FNTT, taip pat gali pateikti ne vieną pavyzdį. VMI Kontrolės departamento direktorė Valė Kulvinskienė nurodo keletą tipinių pažeidimų. Sakykime, vienas automobilių sporto klubas už paramos lėšas iš susijusio asmens įsigijo žemės sklypų, kuriuos buhalterinėje apskaitoje apskaitė kaip turtą pajamoms iš nuomos gauti. Vis dėlto atliekant mokestinį patikrinimą išaiškinta, kad žemės sklypai buvo parduoti gerokai didesne kaina, negu Registrų centro nustatyta vidutinė rinkos vertė. Valstybei padaryta 164 tūkst. Lt žala.

Kitu atveju VMI nustatė, kad automobilių sporto klubas gautą paramą naudojo ne pagal Labdaros ir paramos įstatyme nustatytą paskirtį, o vykdė ekonominę komercinę veiklą. Klubas įsigijo automobilių už didesnę nei rinkos kainą ir po santykinai trumpo laiko pardavė juos kur kas mažesne nei įsigijimo bei rinkos kaina, tada įsigijo degalų, kuriuos tiesiog nurašė pagal kelionės lapuose įrašytus tikrovės neatitinkančius duomenis. VMI apskaičiavo, kad šiuo atveju už visa tai klubas į biudžetą papildomai turi sumokėti per 200 tūkst. Lt.

Štai kitas pavyzdys: vienas šalies futbolo klubas nedeklaravo iš Europos Sąjungos paslaugų įsigijimo apmokestinamųjų verčių 240 tūkst. Lt. Klubo prezidentas naudojosi išduotais avansais kaip paskola, tačiau nebuvo apskaičiuoti ir į biudžetą sumokėti mokesčiai nuo tokiu būdu gautos naudos. Šis klubas taip pat negalėjo pateikti dokumentų, pagrindžiančių iš darbuotojų išnuomotų automobilių panaudojimą jo veikloje, tad išmokos pagal automobilių nuomos sutartis traktuotinos kaip darbuotojams su darbo santykiais susijusios pajamos.

Ir tai dar ne pabaiga. Nustatyta, kad šio klubo prezidentas Moldovos piliečiui išmokėjo 8,7 mln. Lt grynaisiais už esą suteiktas agento paslaugas. Dėl šio sandorio FNTT buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje ir nustatyti mokesčių vengimo požymiai, sudarytais sandoriais siekiant mokestinės naudos, inicijuotas mokestinis patikrinimas.

Nors tai skamba gana sudėtingai, yra ir paprastesnių, tačiau veiksmingų mechanizmų. Tarkime, kokiame nors mieste vyksta sportininkų stovykla. Oficialiuose sąrašuose parašoma, kad jų dalyvauja 120, tačiau iš tikrųjų atvyksta kokie 60. Vadinasi, pinigai, kurie buvo skirti neatvykusiems sportininkams, atitenka kažkam iš organizatorių, kitų įsitraukusių asmenų. Panašiai vyksta ir su sporto varžybomis. Čia vėlgi oficialiai nurodoma, kad jose dalyvauja tiek ir tiek sportininkų, tačiau iš tikrųjų atvyksta kur kas mažiau. Vadinasi, kuo mažiau sportininkų, tuo daugiau „laisvų“ pinigų, kuriuos gali į kišenę įsidėti organizatoriai, treneriai ar dar kokie nors „gudručiai“.

Taigi pilkųjų sporto zonų, kuriose galima pasipelnyti, netrūksta. Tai uždaras ratas, kurio veikėjams puikiai tinka posakis „ranka ranką plauna“. Kam tai stabdyti, jei tai visiems naudinga, išskyrus valstybę.

O ar įmanoma įsivaizduoti, kokia žala jai šitaip padaroma? Nors V.Kulvinskienė pabrėžia, kad tokie skaičiavimai nėra atliekami, nuslepiamų mokestinių prievolių valstybei mastą iš dalies iliustruoja VMI turimi statistiniai duomenys: 2013–2014 m. patikrinus 118 sporto veiklą vykdančių mokesčių mokėtojų nustatyta bendra sprendimais dėl patikrinimo akto tvirtinimo patvirtinta mokesčių, delspinigių ir baudų suma ir po mokestinio tyrimo arba operatyvaus patikrinimo mokesčių mokėtojų patikslinta mokesčių deklaracijų suma sudarė 4,6 mln. Lt (1,3 mln. eurų).

Neginčytinas faktas, kad sporto padėtis ilgai buvo labai „komfortiška“, tačiau šiemet tai turėtų pasikeisti. Iki šiol sporto veiklą vykdantys mokesčių mokėtojai nebuvo išskirti į atskirą mokesčių mokėtojų grupę, kuri būtų vertinama pagal šiai ekonominės veiklos sričiai būdingas mokestinių prievolių vengimo rizikas ir poveikį šalies biudžetui, tačiau VMI numatė šiemet vykdyti projektą „Sportas“. Jo tikslas – užtikrinti pajamų apskaitymą sporto ir sveikatingumo paslaugas teikiančiose įmonėse bei teisingą mokestinių prievolių, susijusių su profesionalia sporto veikla, vykdymą.

Tiesa, reikėtų pabrėžti, kad su dariniais sporte susiję finansiniai nusikaltimai tarp visų užfiksuojamų finansinių nusikaltimų sudarytų iki 10 proc. Kadangi Lietuvoje sporto svarba, išplėtojimas ir finansavimas yra kur kas menkesni nei daug kur pasaulyje, čia sukasi santykinai nedidelės sumos pinigų, todėl negerų kėslų turinčios vietinės įmonės dažniau renkasi pelningesnes sritis. Kad ir pramogų verslą.

Pabaigoje norėtųsi pridurti, kad pastebima pozityvių tendencijų dėl šiuo metu aktyviau vykstančios „kovos su šešėliu“. Kadangi tokios problemos, kaip mokesčių vengimas, šešėlinių pinigų traukimas į šviesą, sulaukia vis daugiau viešumo, tai veikia kaip gana veiksminga prevencinė priemonė.

Beje, šioje srityje veikia smagus dalykas – domino efektas, kuris gali tapti tikru galvos skausmu susitepusiems. Jei atliekant ūkinės finansinės veiklos patikrinimą įtariama, kad buvo pasinaudota viena iš minėtų ar kitų schemų, automatiškai imama ieškoti daugiau susijusių pažeidimų, analogiškų pažeidimų kitose srityse. Juk geri sukčiai, kaip ir geri verslininkai, apsidraudžia ir pinigus bei riziką išskirsto po skirtingas sritis.

Vaiva Sapetkaitė

Susitarimų dėl varžybų eigos arba baigties paplitimas sporte (proc.)

Kaip manote, kiek yra paplitę susitarimai dėl varžybų eigos arba baigties?

Labai paplitę: futbolininkai – 13; krepšininkai – 3,9

Paplitę: futbolininkai – 42; krepšininkai – 27

Nepaplitę: futbolininkai – 24; krepšininkai – 51

Visai nepaplitę: futbolininkai – 15; krepšininkai – 13,1

Nenurodė: futbolininkai – 6; krepšininkai – 5

Šaltinis: „Transparency International“ Lietuvos skyrius

 

Žinios, kas inicijuoja susitarimus dėl varžybų eigos arba baigties (proc.)

Kas, jūsų žiniomis, dažniau siūlo susitarti dėl varžybų baigties? (Krepšininkai ir futbolininkai)

Kolegos futbolininkai / krepšininkai       28,4

Buvę kolegos          24

Nenurodė   20,9

Klubo savininkai      18,4

Lažybų bendrovių atstovai       13,9

Neteko susidurti      7,8

Treneriai  7,5

Pašaliniai suinteresuoti asmenys 5,6

Draugai, pažįstami    3,6

Teisėjai   3,1

Nusikalstamo pasaulio atstovai  1,7

Kita       0,6

Komandos / klubo gydytojai      0,6

Šaltinis: „Transparency International“ Lietuvos skyrius

 

 

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...