Šiuolaikinis menininkas privalo sugebėti valdyti ne vien kaltą, teptuką ir pieštuką. Tuo praėjusią savaitę galėjo įsitikinti visi, tyliai kyštelėję nosį “Vartų” galerijon, kurioje savo personalinei parodai su negausia pagalbininkų komanda rengėsi į gimtinę iš JAV sugrįžęs Žilvinas Kempinas. Pasilypėjęs ant kopėčių jis uoliai stengėsi palubėje tvirtinamus laikiklius-skriedulius nutaikyti taip, kad salėje išdėstytos virpančių magnetinių juostelių “Kolonos” driektųsi idealiai vertikaliai.

Priešingai nei horizontalioje kur kas platesnio diametro 2009 m. Venecijos bienalės “Tūboje”, šįkart žiūrovui tebus siūlomas išorės stebėtojo vaidmuo. Į kiekvieną smarkesnį atodūsį reaguojančios kiaurai perregimos Ž.Kempino “Kolonos” plevens ir kuždės apie iš pirmo žvilgsnio nepajudinamų kultūros formų netvarumą.

Langus teks uždangstyti

Tuo tarpu kitose “Vartų” salėse tebeplušo remontininkai. Vienas iš galerijos pranašumų – pro langus į patalpas besiveržianti lauko šviesa – šįkart ketinamiems eksponuoti kūriniams galėtų labiau trukdyti, nei padėti. Dėl garsaus autoriaus parodos sėkmės galerijos savininkė Nida Rutkienė sutiko ne tik perdažyti sienas ir uždangstyti puikų senamiesčio vaizdą atveriančius langus, bet ir perplanuoti galerijos patalpų išdėstymą.

Vienoje iš tamsiųjų salių išvysime keturių kanalų videofilmą “Dviratininkas Kurjeris”, vaizduojantį valandą trunkančią menininko kelionę per Manhataną. Ji buvo nufilmuota keturiomis prie dviračio pritvirtintomis videokameromis.

Kitose salėse įsikurs ventiliatorių nevaržomai plaikstomų magnetinių juostelių “Serpantinas” ir hipnotiška šviesos ir spalvų instaliacija “Pokylių salė”. Beje, pastarojo kūrinio pristatymu su Ž.Kempinu bendradarbiaujančioje Niujorko “Yvon Lambert” galerijoje pernai atidarytas rudens parodų sezonas.

O kad jau dešimtmetį už Atlanto gyvenantis menininkas nepamiršo ir Vilniaus dailės akademijoje gautų pamokų, įrodys dar vienoje salėje rodomi piešiniai tušu. Tiesa, Ž.Kempinas nebūtų Ž.Kempinas, jei grafikos imtųsi tradiciniu būdu: netgi šie jo darbai atlikti pagalbon pasitelkus elektrinį ventiliatorių (“Fan Drawing”, 2010). Įdomu, kad pernai Ž.Kempinas dalyvavo ir Niujorko moderniojo meno muziejuje (MoMA) surengtoje parodoje “On Line: Drawing Through the Twentieth Century”, tačiau jo darbas “Dvigubas O”, eksponuotas šalia Pablo Picasso, Marcel Duchamp, Paul Klee, Kasimir Malevich ir kitų pasaulinių garsenybių kūrinių, taipogi nepriminė įprasto piešinio: tarp dviejų įjungtų ventiliatorių salės erdvėje lyg gyvi šoko du iš magnetinių juostelių suklijuoti apskritimai.

Sudomino meno televizijos kanalą

Ž.Kempino paroda – pirmoji iš “Vartų” dvidešimtmečiui skirto ekspozicijų ciklo. Jį vėliau pratęs Ugniaus Gelgudos ir Žilvino Liandzbergo kūrybos pristatymai. Derėtų pabrėžti, kad ir šie anksčiau Vilniuje kūrę menininkai dabar į Lietuvą tesugrįžta kaip svečiai. Kad emigravę kūrėjai turėtų daugiau progų čia apsilankyti, “Vartai” vasarą ketina organizuoti jiems specialius plenerus.

“Nereikėtų stebėtis, kad tokie menininkai palieka Lietuvą: šiuolaikinis menas Lietuvoje sunkiai skinasi kelią į rinką.

Aukcionais, kuriuos organizuojame dukart per metus, stengiamės keisti situaciją ir pristatyti kolekcininkams kol kas neįprastas meno formas”, – teigia “Vartų” direktorė N.Rutkienė. Nors didesniu pardavimu tokie aukcionai pasigirti kol kas negali, vilties teikia tai, kad savo priėmimus galerijos patalpose kartkartėmis rengiantys verslininkai vis dažniau prašo jų svečius pamaloninti nebe samdytų muzikantų programa, o profesionaliais pasakojimais apie šiuolaikinį meną.

Tokie autoriai kaip Ž.Kempinas, U.Gelguda ar Ž.Liandzbergas, pasak N.Rutkienės, turi dar vieną rimtą kozirį: jie tampa vis geriau žinomi užsienyje, taigi ir jų darbai įgyja balų labiau išvystytoje pasaulinėje šiuolaikinio meno rinkoje. Tuo tarpu dvidešimtojo amžiaus lietuvių modernizmas, dabar itin vertinamas mūsų kolekcininkų, prasiveržti į kitataučių kolekcijas praktiškai neturi šansų.

“Į dviejų dešimtmečių “Vartų” galerijos istoriją galėtume žvelgti kaip į nuoseklų kelią nuo tradicinių link šiuolaikinio meno formų. Sukaupę solidžią tarptautinių mugių ir bienalių patirtį galime drąsiai pasakyti, kad būtent toks menas gali garsinti Lietuvos vardą”, – tvirtina N.Rutkienė.

Tai įrodys ir šią savaitę atidaroma Ž.Kempino paroda, kurios filmuoti iš Bazelio žada atvykti ryškiausius pasaulio meno įvykius savo žiūrovams pristatančio “Vernissage TV” kanalo komanda.