2013 Rugsėjo 11

Sutrikusi didvalstybė ir jos vidiniai demonai

veidas.lt


Šie metai Vladimiro Putino režimui nėra patys sėkmingiausi. Gresianti ekonominė recesija, iš kontrolės slystanti ksenofobijos banga ir diplomatiniai nesutarimai su savo pagrindiniu geopolitiniu varžovu JAV – tai tik keletas problemų, kurios atrodo vis sunkiau išsprendžiamos.

Atrodytų, kas gi čia tokio – dabartinis Kremliaus caras su tokiomis ar panašiomis negandomis kovoja jau dvyliktus metus. Vis dėlto akivaizdu, kad Rusijoje problemos labiau kaupiasi, nei yra sprendžiamos, o autoritarinis Vladimiro Putino režimas vis dažniau parodo dar nematytų desperacijos ir sutrikimo požymių.

Ekonominės problemos

Kai visas pasaulis vis užtikrinčiau kelia galvą po 2008 m. ekonominės krizės, Rusija jau šeštą metų ketvirtį iš eilės fiksuoja lėtėjantį ekonomikos augimą. Tai atrodo gana keista, turint omenyje, kad pagrindinė šalies ekonomikos varomoji jėga yra gamtinių išteklių (daugiausia dujų ir naftos), kurių kaina pastaruoju metu tik kyla, eksportas.
Kaip teigia Kimas Zigfeldas iš „PJ Media“, stagnacijos priežastys yra kitos. Visų pirma tai drastiškas tiesioginių užsienio investicijų smukimas: pastarąjį metų ketvirtį – 15 proc., o imant nuo 2008 m. – daugiau nei per pusę (nuo 75 mlrd. iki 31 mlrd. JAV dolerių 2012 m.). Skausmingas investicijų trūkumas atsiranda dėl pačios Rusijos kaltės: nepalanki šalies teisinė bazė bei nedviprasmiškas politinės valdžios šnairavimas verčia užsienio bendroves bėgti neatsigręžiant.
Su tuo susijusi ir antroji Rusijos ekonomikos sunkumų priežastis – inovacijų stoka. Technologinis atsilikimas beveik visuose pramonės sektoriuose daro rusų darbą neefektyvų, tačiau protekcionistinis ir savas taisykles visoms šalyje veikiančioms bendrovėms primetantis V.Putino režimas verčiau jau patenkins savo paranojišką siekį kontroliuoti „atvykėlius“, nei leis padėti modernizuoti Rusijos ekonomiką.
Panaši padėtis ir gamtinių išteklių išgavimo bei eksporto sektoriuje. Nepaisant fakto, kad Rusijoje beveik neabejotinai slypi didžiuliai revoliuciją energetikos srityje sukėlę skalūnų dujų ir naftos telkiniai, V.Putinas ir šią sritį kontroliuojantys oligarchai net nemano pasinaudoti tokia gamtos dovana. Kodėl? Nes tai reikalautų investicijų, bendradarbiavimo su skalūnų revoliucijos pirmeiviais iš JAV ir, svarbiausia, iš šiltų vietų išjudintų tuos pačius oligarchus, kurie savo turtus susikrovė iš konvencinių energijos išteklių eksporto.
Be abejo, padėtis, nors ir bloga, nėra katastrofiška. Kaip žinome, Rusijos eksportuojami ištekliai vis dar puikiai parduodami už didžiulę kainą. Netgi turint omenyje skalūnų revoliuciją ar teisines problemas, susijusias su vienu pagrindinių gamtinių išteklių importuotojų ES dėl monopolinės prekybos, artimiausiu metu šaliai gresia nebent importuojamų išteklių kainos kritimas, bet ne pačios paklausos išnykimas.
Be to, kaip teigia “Swedbank” vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis, Rusijos skola siekia tik 10 proc. bendrojo vidaus produkto ir yra viena mažiausių pasaulyje, o valiutos rezervas, padėjęs atlaikyti 2008 m. krizę, – vis dar labai didelis (ketvirtas pasaulyje).
Vis dėlto ekonomikos, paremtos po truputį iš mados išeinančių energijos išteklių eksportu, stokojančios investicijų bei inovacijų ir stojantį ekonomikos variklį gelbstinčios pinigais iš rezervo, ateitis nėra šviesi.

Ksenofobija ir tapatybės paieškos

Kita vidinė problema, kankinanti Kremliaus valdytojus, yra kylanti ksenofobijos banga, kurios mastas kelia nerimą netgi pačiam V.Putinui.
Įtampa tarp etninių rusų ir atvykėlių iš Šiaurės Kaukazo ar Centrinės Azijos nėra naujas fenomenas Rusijoje, tačiau pastaruoju metu čia galima išskirti keletą įdomių poslinkių.
Po miglotomis aplinkybėmis apipinto policijos ir prekybininkų iš Dagestano susidūrimo, įvykusio liepos 27 dieną, šalies valdžia ir visuomenė pratrūko agresyvia ksenofobija. Policija rengė reidus ieškodama nelegalių migrantų (būtent migrantų, nes dažniausiai jie – tokie patys Rusijos piliečiai), o žmonės didžiųjų miestų turguose – parodomąsias nelegalų koneveikimo akcijas, kurių ne viena baigėsi smurtu ar netgi mirtimis.
Itin charakteringai vyko „švarinimo“ nuo nelegalų akcijos Sankt Peterburgo turguose. Visą informaciją turinti policija įsikišdavo tik po to, kai rusų nacionalistai gerokai pasismagindavo išvartydami daugybę neetninių rusų prekybininkų stalų ir apkuldami ne vieną nelegalą.
Dera pabrėžti, kad situacija yra ganėtinai šizofreniška. Rusija nenustoja plėsti savo įtakos sferos inicijuodama karinius, ekonominius ir politinius susivienijimus, kuriuose mielai laukiamos visos buvusios sovietinės respublikos, tarp jų ir Centrinės Azijos. Tačiau įtakos plėtimas ir dalijimasis, tarkim, darbo vieta – rusams visiškai skirtingi dalykai. Kitaip tariant, pagal Rusijos logiką, politinis keliaklupsčiavimas nesuteikia teisės Centrinės Azijos gyventojams Rusijoje ieškoti geresnio gyvenimo.
Kita vertus, ne su visomis Centrinės Azijos valstybėmis Rusija yra išlaikiusi gerus santykius, tačiau neapykantos šaknys vis tiek prieštaringos. Štai neapykanta Šiaurės Kaukazo gyventojams dar labiau glumina. Ten esantys federaciniai vienetai – respublikos istoriškai dažniausiai būtent dėl imperialistinės Rusijos politikos atsidūrė jos sudėtyje, tad atrodo labai keista, kai dagestanietis ar čečėnas persekiojamas už tai, kad mėgina prasigyventi šalyje, kuri iš esmės visada siekė į save inkorporuoti jo istorinę tėvynę.
Nenuostabu, kad ši etninės ir imperinės tautos prieštara Rusijoje kelia galvos skausmą V.Putinui. Jis pats asmeniškai pasistengė apmaldyti šią etninę nesantaiką, kuri, beje, buvo kurstoma netgi jo artimų bendražygių, tokių kaip naujiems rinkimams besirengiantis Maskvos meras Sergejus Sobianinas. Padėtį komplikuoja tai, kad pasinaudoti etninės įtampos korta S.Sobianiną pakurstė ne kas kitas, o Kremliaus persekiojamas opozicionierius Aleksandras Navalnas. Šis gana populiarus opozicijos atstovas, taip pat siekiantis Maskvos mero posto, pasižymi atviru populizmu, kurio vienas pagrindų – būtent kova su nelegaliais migrantais.
V.Putino simultanas tuo nesibaigia. Trapus aljansas su vietiniu smogiku Ramzanu Kadyrovu Čečėnijoje ar draugystė su nauju bei kol kas lojaliu Dagestano prezidentu Ramazanu Abdulatipovu gali nutrūkti, jei ksenofobija didžiuosiuose miestuose nebus pažabota. V.Putinas puikiai supranta, kad tuomet ir šiaip nestabilus Šiaurės Kaukazo regionas gali visiškai išslysti iš kontrolės, o to Rusija sau leisti negali.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. jonas jonas rašo:

    (…) o! vargšė rusų tauta-tavo “plieno” negyja žaizda!-tai kam vis dairaisi į ginklą “laisvės”-kuriuo lietuvą šimtmečiais laistei?-kam tau reikia trobos svetimos-kai sava be duonos skanios?(…)


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...