2014 Vasario 11

Sutarti su kaimynais – Lietuvai vis dar iššūkis

veidas.lt


Nors per pastaruosius 24 metus užsienio politikoje didelių vingių nebūta, gero santykių su kaimynais recepto mums rasti vis dar nepavyko.

„Tūkstantį metų grūmėmės su kinais, šimtą metų – su prancūzais ir dvidešimt – su amerikiečiais. Laikas galvoti apie ateitį“, – taip dar 2006 m. pareiškė BBC kalbinamas Vietnamo užsienio reikalų ministerijos atstovas.
Daugelį amžių konfliktų su užsienio jėgomis kamuota valstybė tik 1991 m. atkūrė diplomatinius santykius su Vakarų šalimis, o pirmasis per 30 metų vizitas į JAV įvyko dar vėliau – 2005-aisiais. Tačiau ilgainiui šalys vis dėlto sugebėjo atkurti pasitikėjimą viena kita, o Vietnamo valdžia, suprasdama santykių su JAV reikšmę šalies vystymuisi, stengiasi užversti skaudų istorijos puslapį ir judėti į priekį. Tam esą pasitarnavo tai, kad net trys ketvirtadaliai gyventojų yra gimę jau po karo ir nėra tiesiogiai patyrę jo žiaurumo.
Tarptautinių santykių ekspertai pabrėžia, kad panašus mentalinis lūžis būtų naudingas ir Lietuvos politikų veikimo modelyje, kuriame strateginio planavimo ir pragmatiškumo vietą neretai užima emocijos ir vidinės politinės peripetijos. Tokios pozicijos kaina – mažėjantis draugų tarptautinėje arenoje skaičius ir buksavimas įgyvendinant svarbiausius projektus.

„Perkrauti“ santykių su kaimynais nepavyksta

2009 m. JAV prezidentu tapęs Barackas Obama paskelbė santykių su Rusija „perkrovimo“ politiką. Nepaisant ambicingų planų, šis žingsnis sulaukė vis daugiau kritikos, o galiausiai buvo kone bendru sutarimu pripažintas nepavykusiu.
„Perkrovimo“ retorika mėgstama ir Lietuvoje: rinkėjams kone prieš kiekvienus rinkimus žadama atversti naują santykių su mažiausią palankumą Lietuvai rodančiomis kaimynėmis puslapį. Ne išimtis ir dabartiniai valdantieji: vienas pirmųjų užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus vizitų praėjusių metų pradžioje buvo į Lenkiją, kurioje politikas viešai atsiprašė už žadėtą, bet nepavykusį 2010 m. balsavimą Seime dėl lenkiškų vardų ir pavardžių rašymą originalo kalba įteisinančio įstatymo projekto.
Tačiau patirtis rodo, kad vienašaliai bandymai dažniausiai baigiasi nesėkme. Pastaruoju metu itin paaštrėjęs konfliktas dėl lenkų tautinės mažumos padėties Lietuvoje bei Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai laikotarpiu Rusijos vykdytas informacinis bei vadinamasis pieno karas parodė, kad „perkrovimo“ politika yra labiau orientuota į vidaus politikos procesus.
Vis dėlto Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Benediktas Juodka ragina neskubėti vertinti, nes santykių pokytis neįvyksta per vieną dieną: „Prisiminkime, kaip buvo iki L.Linkevičiaus vizito: Lenkijos užsienio reikalų ministras buvo pareiškęs, kad į Vilnių ir kojos nekels. L.Linkevičius nuvažiavęs susitiko su kolega Radeku Sikorskiu, o santykiai ministrų ir premjerų lygiu pagerėjo.“
Pasak europarlamentaro Algirdo Saudargo, santykių „perkrovimas“ yra tik tuščia klišė be turinio: „Užsienio politikoje tokia nuvalkiota retorika pavojaus nekelia, nes kitos šalys ją taip ir priima. Ji gali nebent sukelti laikiną painiavą. Šie pareiškimai iš tikrųjų priklauso vidaus, o ne užsienio politikai. Didžiosios valstybės gali sau leisti tokią prabangą, bet išmintingos mažesnės šalys vengia viešuose pasisakymuose be būtino reikalo užsienio politikos retoriką naudoti vidaus politikos tikslams.“

Kodėl nesusikalbame su Lenkija

Būtent pačių Lietuvos politikų inicijuotas, tačiau fiasko pasibaigęs balsavimas Seime dėl pavardžių rašybos Lenkijos prezidento Lecho Kaczynskio vizito į Vilnių metu, o ne tuščiavidurė „perkrovimo“ retorika įprasmina Lietuvos vidinį nesusikalbėjimą Lenkijos, šalies, kuri ne be priežasties vadinama mūsų vartais į Europą, klausimu.
„Tik tie, kurie santykius su Lenkija sugebėjo sugadinti iki šiandieninio lygio, gali teigti, esą jie yra geri ir normalūs. Metas pasitraukti iš iliuzijų pasaulio ir pagaliau suvokti, kad infrastruktūros projektai su Lenkija juda vėžlio greičiu ir jau yra pavėluoti“, – kritikuoja politologas prof. Raimundas Lopata.
Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekano prof. Šarūno Liekio teigimu, mūsų politikams derėtų švelninti žodyną: „Karinga etnonacionalistinė retorika, dažnai sklindanti iš aukščiausių Lietuvos pareigūnų lūpų, trukdo užmegzti partneriškus santykius. Su partneriais paprastai elgiamasi draugiškai ir net atlaidžiai, o ne platinamos nepagrįstos paranoja dvelkiančios sąmokslo teorijos. Tik žengdami nuoširdžius ir geranoriškus žingsnius kitų atžvilgiu galime tikėtis tokių pačių žingsnių iš kaimynų.“
Istorikas dr. Algimantas Kasparavičius pasigenda iniciatyvų judėti konstruktyvesnio dialogo linkme. „Prezidentė Dalia Grybauskaitė yra paskelbusi apie pauzę santykiuose su Lenkija, tačiau man sunku suvokti, ko derėtų laukti, kai yra tiek problemų. Lenkija Lietuvai siuntė ne vieną signalą, pakeitė ir Lietuvoje reziduojantį ambasadorių, tačiau pas mus iki šiol nėra suvokiami strateginiai tikslai. Tik tuščiai mojuojama retoriniais vėzdais, svaidomasi kaltinimais, o tokioje atmosferoje konstruktyvių sprendimų tikėtis neįmanoma“, – neabejoja istorikas.
Tiesioginę įtaką minimiems politiniams apsisvaidymams turi Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA), kurios rinkimų sėkmė yra tiesiogiai priklausoma nuo lenkų tautinės mažumos problemų eskalavimo ir neretai agresyviai dėstomų kaltinimų Lietuvai. Net ir būdama dabartinės Seimo valdančiosios koalicijos partnerė, LLRA nevengia kritikos pliūpsnių, kuriuos Europos Parlamente neseniai atrėmė D.Grybauskaitė: prezidentė pabrėžė, kad Valdemaras Tomaševskis siekia diskredituoti Lietuvą, kaupdamas asmeninį politinį kapitalą. Tačiau būtent kitų politinių jėgų nesusikalbėjimas ir įsisenėjusių problemų ignoravimas palieka terpę LLRA veiklai.
Su tuo sutinka ir B.Juodka. „Tautinių mažumų problema eskaluojama dirbtinai, tai persimeta ir į dvišalius santykius, o išspręsti dirbtines problemas – sudėtinga. Tarkime, yra kultūros viceministro Eduardo Trusevičiaus parengtas Tautinių mažumų įstatymo projektas, bet jis turi rimtų trūkumų. Todėl reikia ieškoti kompromiso, taisyti šį įstatymą, tačiau LLRA net į kalbas nesileidžia“, – apgailestauja parlamentaras.

Rusija ir Baltarusija – vis dar galvosūkiai

Kitas „perkrovimo“ objektas – Rusija, svarbi Lietuvos prekybos partnerė. „Ypač gerais santykiais suinteresuoti mūsų eksportuotojai, nes tokie atvejai, kaip vadinamieji pieno karai, yra žalingi ekonomikai. Pagerėjimo prošvaisčių matau: pavyzdžiui, pramonininkai, kurie siekia santykių pagerėjimo, pavasarį rengia Lietuvos ekonomikos forumą Sankt Peterburge. Politikai taip pat turėtų stengtis gerinti tarpusavio ryšius“, – neabejoja B.Juodka.
Tačiau R.Lopatos teigimu, vietoj žadėtų pozityvių poslinkių šiandien galime konstatuoti dar blogesnę situaciją nei anksčiau: „Santykiai su Rusija niekada nebuvo tokie blogi kaip dabar. Dėl to turėtų būti gėda ne tik Prezidentūrai, bet pirmiausia socialdemokratų vadovaujamai koalicinei Vyriausybei, kuri minėtu klausimu sugebėjo paskelbti tik keletą neaiškių pareiškimų Užsienio reikalų ministerijos vardu. Vyriausybė nesugebėjo santykių su Rusija paversti konstruktyviais. O juk sakoma, kad ne dydis svarbu – svarbi yra mūsų politikų potencija.“
Kadangi Lietuva neturi svertų paveikti tokios valstybės kaip Rusija politinės krypties, turėtų būti siekiama glaudesnio bendradarbiavimo ES viduje. Tą “Veidui” akcentavo Š.Liekis: „Lietuva savarankiškai nelabai gali veikti net santykius su Kaliningrado sritimi, todėl prioritetas, be abejonės, turėtų būti ES lygmens politikos formavimas Rusijos atžvilgiu. Kita vertus, „perkrovimo“ šalininkai turbūt turi omenyje neigiamą retoriką, suvešėjusią šalyje ir nukreiptą prieš Rusiją. Galios disproporcijos sąlygomis triukšminga retorika Rusiją veikia kaip dirgiklis ir trukdo klostytis konstruktyviems santykiams. Kita vertus, provokuoja Rusiją aktyviau vykdyti prieš Lietuvą nukreiptas propagandines akcijas Vakaruose, kenkti ir rodyti Lietuvą Vakarams kaip ekonomiškai, politiškai pažeidžiamą.“
Rytinėje užsienio politikos dimensijoje vaisių nedavė ir siekis užmegzti dialogą su Baltarusijos lyderiu Aleksandru Lukašenka, kuris net buvo pakviestas atvykti į Vilnių. Vis dėlto susikalbėti su nedemokratinės valstybės valdžios atstovais visada yra komplikuota. „Negalime būti abejingi, kai ten yra politinių kalinių. Kai ES suspenduoja kelis šimtus vizų Baltarusijos pareigūnams, mes negalime to ignoruoti. Rytų partnerystės valstybių parlamentinėje asamblėjoje Baltarusijai atstovauja opozicija, nes parlamento rinkimai ES nėra pripažįstami kaip skaidrūs. Tai trukdo geriems santykiams su Baltarusija, tačiau tam yra objektyvios politinės priežastys“, – pabrėžia B.Juodka.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (3)

  1. Vandenis Vandenis rašo:

    Laukiame protingo , išsilavinusio , garbingo jaunimo , sugebančio diplomatiškai ginti savo valstybės interesus , o ne užimti poziciją gaudomo zuikio , tirtančio pakrūmėje. Šiandieniniai šiaudavyriai nėra Lietuvos pasididžiavimas.

  2. ) ) rašo:

    Lietuvos santykiai su Europa tikrai neina per Lenkija), tai patetiska, taciau Lopata gyvena kazkur 17 antroje puseje, todel rimtai i jo papaistimus galima neziureti. Kuo toliau nuo katalikiskos Lenkijos, tuo arciau Siaures Europos, kur mes ir randames geografiskai (Siaures Europoje). Mums jau ir taip nutiko didele tragedija, jog mes tapome vos ne katalikiska salimi. Lenkija bande itraukti i savo katalikiska, rytu europos lauka, nepavyko. Radvila 16 amz. tik dalinai pasejo sveika prota – protestantizma Lietuvoje. Reikia dar daug visu pastangu, kad tiek emociskai tiek funkciskai atsikirtume nuo lenkisko “lango i Europa” itakos.

  3. lietuvis lietuvis rašo:

    as protingas, issalivintas, garbius jaunolis – ir su panieka ziuri i nesugebeijma isspresti paprastus probelmus santykiuose su lenkija, ir su lenku mazuma. Spjaunu i tokius politkus kurie negali neko sutvarkyti – o kurie moka tiktai gadinti.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...