2016 Gegužės 27

Recenzija

Stovintis vanduo, tvanas ir vynuogienojai

Veidas.lt

Timonas - Mantas Zemleckas / menufaktura.lt/D.Matvejevo nuotr.

Tai – tekstas apie jaunos režisierės Kamilės Gudmonaitės spektaklį „Timonas“. Bet iš pradžių, Jums leidus, – ne apie tai.

Dovilė Statkevičienė, menufaktura.lt

„Gulėjau blausioje šviesoje, o mano kūnas nežmoniškai bijojo, ta baime slėgdamas dvasią, o dvasia slėgė kūną, ir kiekviena, net menkiausia skaidulėlė gūžėsi laukdama, kad nieko neatsitiks, niekas nepasikeis, nieko niekada nevyks, kad ir kažin kas būtų sumanyta, absoliučiai niekas neprasidės.“[1]

Ši Witoldo Gombrowicz’iaus citata, kažkada juodraštyje pasižymėta prie LNDT Krystiano Lupos statytos „Didvyrių aikštės“, labai tiksliai nusako dabarties jausmą, dabarties, kurią jaučia kiekviena kūno ląstelė. Tąsyk šia mintimi buvo grįsta visa spektaklio logika: juk baisiausia ne tai, kad jis nusižudė, o tai, kad mes likome, tarė nusižudžiusio profesoriaus brolis Robertas (aktorius Valentinas Masalskis). Ir šitame „likime“ (nuo žodžio „likti“, ir nuo sinonimo „lemtis“) sustojo laikas, kurio tame spektaklyje, regis, niekam nesinori skatinti eiti. Ten jie sėdi kaip sėdėję, jie pro langą žiūri, jie truputį jam pavydi, jie vaikšto pirmyn atgal su kitais, taip pat pirmyn atgal vaikštančiais.

„Didvyrių aikštė“ kelių pastarųjų metų Lietuvos teatro kontekste išsiskyrė laiko pojūčio tikrumu, minutės autentiškumu.

Būdas, kuriuo „Didvyrių aikštės“ aktoriai išgyvena pusketvirtos valandos gilinimosi į savižudybės faktą, neduoda nė garsiau kvėptelėti: ten įvykiu tampa virpančios Eglės Gabrėnaitės rankos ir Eglės Mikulionytės kuklumas, ten kaip žuvis orą akis pagauna paprasčiausius kojų judesius po stalu. Judantis šešėlis ant durų, įnešta lelijų puokštė, šaukštų, panyrančių į sriubą, skimbčiojimas keliamu įspūdžiu atrodo tolygūs fejerijai.

Kodėl tai veikia žiūrovą? Todėl, kad į jo pirštus pateko dabartis – ta pati dabartis, kurią rankose turi aktoriai. Ta pati, kuri eina natūraliai, be laiko struktūros tankinimo.

Šio pavyzdžio prisireikė toli gražu ne komparatyvistinei analizei, o vien tik tam, kad galėčiau tiksliai nusakyti, ką reiškia sąvoka „dabar“ teatre. Būtent „Didvyrių aikštė“ kelių pastarųjų metų Lietuvos teatro kontekste išsiskyrė laiko pojūčio tikrumu, minutės autentiškumu. Kai scenoje – tokia natūrali dabartis, tuomet į veiksmą žiūrovas įtelpa visu savo pločiu, jo sąmonė dirba įprastu ritmu. Jis mato, kaip moteris paima batą, paima šepetį, kaip valo batą iš vienos pusės, kaip – iš kitos, kaip valydama batą žiūri pro langą, kaip valydama batą žiūri į batą. Scenos laikas nesumontuotas, o aktorių veiksmai apibrėžtini kaip buvimas, buvimas dabar.

Kodėl kalbu apie dabartį? Todėl, kad vienokios ar kitokios dabarties (šiandienos) teatre teigia ieškanti ir Kamilė Gudmonaitė, LNDT gegužės 19-ąją pristačiusi jau trečiąjį savo darbą pagal Williamo Shakespeare’o pjesę „Timonas Atėnietis“. Vis dėlto savo simboliškumu ir abstraktumu „Sapnas“, o savo forma ir tema – „Dievas yra DJ“ buvo kur kas labiau dabartiški spektakliai, juolab – kur kas artimiau į žiūrovą kreipęsi, tiesiau jam į veidą kvėpavę.

Bendras „Timono“ įspūdis, išėjus iš teatro, lieka panašus į radijo laidą tema „Sotus alkano neužjaučia“.

„Timonas“ savo dabartį suskliaudžia vien į dramaturginės tematikos sąsajas su nūdiena, tačiau išraiškai režisierė renkasi uždarą vakardienos teatrą. Todėl bendras „Timono“ įspūdis, išėjus iš teatro, lieka panašus į radijo laidą tema „Sotus alkano neužjaučia“: tu girdi, kad Shakespeare’as kalba apie šiandienos aktualijas, bet toliau valai dulkes, nes stinga vaizdo. Ne veltui spektaklyje labai aiškiai girdima muzika (kompozitoriai – Domas Strupinskas, Mantas Augustaitis), mat ji savo kokybe ir įtaiga viršija visus kitus elementus, jos fone dar labiau susmulkėjančius.

Nuogas dramos siužetas (kurio vėlesnių kartotinių apstu tiek kine, tiek teatre – būtent todėl žiūrovo sąmonėje jis ir „nusidėvėjęs“) šiandienos auditorijai yra nuspėjamas kiekviename centimetre: antai turtuolis, dalijęs savo turtus į visas puses, nuskursta, nuo jo nusisuka draugai, o vos tik vėl jis pamosuoja auksu, jie puola ant kelių, muštis puola, tarnauti ir graibyti auksą iš visų pakampių imasi.

Taigi svarbiausia užduotis spektaklio kūrėjams buvo šiems laikams primityvoką siužetinę struktūrą įvilkti į aktualią režisūrinę koncepciją, kurios šiame spektaklyje – deja deja – nėra jokios. Kitaip tariant, ir vėl grįžtant prie „dabar“ reikalų, norisi, kad būtų kalbama ne tiek apie šiandien, kiek šiandienos rakursais, priemonėmis. Tačiau regėdamas vakarėlį neva fotografuojantį fotografą, sulėtinto laiko mizanscenas, vienų aktorių tarimąsi vaizduojant, kad kiti – užsisukusieji – negirdi, itin teatrališką kūnų motoriką (ar tikrai tiksliausia Timono neviltį išreikšti „šokiu su stalo kampais“?), beveik graudžias moteriškių muštynes dėl aukso ir kokčiai išraiškingą finalinį Timono apipylimą vynu, pamažu nepatogiai įstringi visa ko hipertrofuotame „vaizdavime“ (vis dar labai dažname Lietuvos scenose), o, deja, ne „buvime“.

Grindis nuklojusios plytelės su gaubliais vėlgi nemeta jokio kabliuko, teskatina šabloniškiausias asociacijas.

Ypač vakardieniškai atrodo teatrališkos laiko ir statuso perskyros: jei turtingas – tai dėviu kostiumą ir šukuoseną, jei nuskurdęs – tai išsitepu veidą, susiveliu plaukus ir nusimetu marškinius. Kad Shakespeare’as turto išraiška pasirinko vakarėlius ir besipilstantį vyną, o skurdui išreikšti pasitelkė urvą ir mišką, – nenuostabu, bet kai tas pačias vertes regime ir scenoje, jau kyla nuostaba, tik, žinoma, išvirkščia, negatyvioji. Grindis nuklojusios plytelės su gaubliais (scenografė ir kostiumų dailininkė – Beatričė Mockevičiūtė) vėlgi nemeta jokio kabliuko, teskatina šabloniškiausias asociacijas: visoje planetoje taip, visais laikais taip, visais laikais – Shakespeare’as.

Dramaturgiškai ir išraiškos prasme stipriausi – Timono (aktorius Mantas Zemleckas) monologai, kuriuose jis, pats visų paniekintas, siunčia Atėnams timonišką tvaną (Apeigos ir papročiai / Į savo priešingybę išsigimkit! Apimki visą žemę, sumaištie!). Mantas Zemleckas jau „Sapne“ įrodė savo aktorinę stiprybę: ir čia jis kruopščiai susidoroja su jam tekusia užduotimi iš aristokrato virsti veik žvėrimi (beje, režisūriškai čia jau priartėjame prie nykaus inscenizacijos žanro…). Mantas vien akimis ir vos vos gestu gali pasiųsti tvaną, todėl bereikalingas atrodo visas jam primestas hiperbolizuotas teatrališkumas. Jo viduje telpa tigrai, vilkai ir drakonai, vynuogienojai ir moliūgai, raupsai ir maras, horizontas ir žemės įsčios, todėl jam nebereikia to vaizduoti – jam užtektų imtis sceninės dabarties.

Pabaigoje mušamų būgnų dulkių virpėjimas – sukelia minčių tik apie pačias dulkes, bet stokoja sąryšio su lig tol vykusiu veiksmu.

Kai ima suktis ir šviesomis mirgėti virš scenos kabantys veidrodinis skritulys, apima liūdesys supratus, kad net ir jis – saulė ir mėnuo, kiaušinis, žemės syvas – čia įdomus tik tiek, kiek skleidžia savitą garsą. Galiausiai suvoki priėmęs tik akustinį spektaklio klodą (su tekstais), o vizualiką nuneigęs kaip moralizuojančią sceninę nykumą.

Vienas gražesnių spektaklio vaizdų – pabaigoje mušamų būgnų dulkių virpėjimas – sukelia minčių tik apie pačias dulkes, bet stokoja sąryšio su lig tol vykusiu veiksmu ir, šiek tiek išjudinęs žiūrovo kraują, kontrastuodamas primena apie stovintį spektaklio vandenį: čia ratilai grįžta patys į save.


[1] Gombrowicz W. FERDYDURKĖ. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004.

Recenzija pirmą kartą publikuota svetainėje menufaktura.lt 2016 m. gegužės 27 d.


Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...