2016 Gegužės 10

Recencija

Pasakėlė iš kapo (spektaklio recenzija)

Veidas.lt

Vilniaus mažojo teatro/M.Siruso nuotr.

Moterys teatre reprezentuojamos vis dar neproporcingai, palyginti su vyrais. Dėl įvairių priežasčių režisuojančių moterų yra mažiau nei vyrų, moterys aktorės yra reikalingiausios jaunos, o ir dramaturgija daugybę amžių joms buvo šykšti stiprių, įdomių, niuansuotų personažų.

Kristina Steiblytė, kamane.lt

Kai kurie režisieriai (-ės) šias tradicijas laužo (pirmas atmintyje iškylantis vaizdas – Yanos Ross režisuotas Franzo Xavero Kroetzo „Sveikinimų koncertas“ su Danuta Stenka vieninteliame vaidmenyje), kai kurie apie tai negalvoja, bet yra ir tokių, kurie savo darbais prie moterų vaidmens teatre menkinimo prisideda (sąmoningai ar ne, dėl kokių priežasčių – spektaklius žiūrintiesiems suprasti ne visada lengva).

Čia pastaruoju metu Lietuvos teatre nemenką įdirbį padarė Artūras Areima, sugebantis suburti įdomią, scenoje gerai atrodančią ir besijaučiančią vyrų komandą, bet moterų personažus savo spektakliuose labai dažnai sumažindamas iki nelabai reikšmingų pamaivų. Tokios buvo „Vyšnių sodo“ Ranevskaja (Daiva Stubraitė), parodyta išlepinta ir nenuovoki, karalienė Izabelė (Eglė Špokaitė) iš „Ričardas II: post factum“, tapusi Monikos Gurskytės kostiumą demonstruojančia buka pamaiva, „Plėšikų“ voveraitė (Indrė Patkauskaitė), neįdomi, empatijos nesugebanti sukelti Freken Julija (Valda Bičkutė). Išimčių, žinoma, būta. Bene sėkmingiausias A.Areimos spektaklis, kuriame moterys ryškios ir niuansuotos, buvo VDU teatre statytas „Intymumas“ (su Goda Piktyte ir ypač įdomia Severija Janušauskaite). Nors ir jame daugiausiai dėmesio susirinko psichologinę ir fizinę akrobatiką demonstravęs Vainius Sodeika.

Pirmą kartą statydamas Schillerį žaidė formalizmu, antrą – išmėgino tarantinišką stilių, bet nė viename nepamiršo jausmingumo ir daugiausiai vyrų personažų organizuojamų intrigų.

Tad žinant tokį režisieriaus santykį su moteriškais personažais, naujiena apie jo statomą Frydricho Schillerio „Mariją Stiuart“ privertė kilstelėti antakį: kas gi nutiko, kad šis režisierius nusprendė kalbėti moteriškais personažais? Nejaugi jis kieno nors buvo įkvėptas scenoje suteikti balsą ir moterims? Tiesa, net ir prieš pamatant spektaklį tokia mintimi patikėti buvo sunku. Greičiau, maniau, režisieriui įdomus Schilleris ir romantiškas, dramatiškas jo pjesių pasaulis, kurį vilkti į skirtingas išraiškas režisierius jau gana sėkmingai bandė Kaune, statydamas „Laimingus“ (2010 m., pagal „Klastą ir meilę“) ir „Plėšikus“ (2013 m.). Pirmą kartą statydamas Schillerį žaidė formalizmu, antrą – išmėgino tarantinišką stilių, bet nė viename nepamiršo jausmingumo ir daugiausiai vyrų personažų organizuojamų intrigų.

Tad kokia buvo A.Areimos „Marija Stiuart“? Joje buvo formalizmo, buvo savo ir kitų Lietuvoje statytų spektaklių elementų, buvo skirtingų vaidybos būdų, iliustratyvios režisieriaus parinktos muzikos (pavyzdžiui, dantimis griežti verčiantys muzikiniai akcentai prieš pasirodant svarbiam personažui) ir ne mažiau iliustratyvių Rimo Sakalausko vaizdo projekcijų (kurios, nors ir gražios, tebuvo teksto ar veiksmo vietos iliustracijos) bei nemažai klaidų (vien ko verta metalinio dubens svaidymo ir laiško jame deginimo mizanscena, kurioje visi apsimeta, kad nepastebi pasikeitimų).

Bet tikrai nebuvo stiprių moterų. Bene daugiausiai šiame pastatyme „vaidenosi“ A.Areimos „Freken Julija“ (2010 m.). Abu spektakliai siejasi ne tik ta pačia Vilniaus mažojo teatro scena, bet vaidybos maniera ir choreografiškai sustatytu judėjimu. Naujausiame spektaklyje tuo rūpinosi šokėjas, choreografas Mantas Stabačinskas, su A.Areima dirbęs jau „Mechaninėje širdyje“.

Žiūrint „Mariją Stiuart“ ne kartą pasirodė, kad aktoriai gavo skirtingą informaciją, koks yra šio spektaklio žanras.

Artima atrodė ir abiejų spektaklių scenografija, kurios pilkumą ir šaltį 2010 m. kūrė Kotryna Daujotaitė, o naujausiame darbe – pats režisierius. Tiesa, šioji atrodė matyta. O tiksliau – pasiimta tiesiai iš „Didvyrių aikštės“ (trys pilkos sienos, net langas toje pačioje vietoje), tik grindys pabarstytos drožlėmis (taip sukuriant kapinių atmosferą) ir nėra viršutinės – lubų – plokštės, kad būtų galima nuleisti šviestuvą, iliustruojantį veiksmo vietos pasikeitimus.

Žiūrint „Mariją Stiuart“ ne kartą pasirodė, kad aktoriai gavo skirtingą informaciją, koks yra šio spektaklio žanras. Elžbieta Latėnaitė (karalienė Elžbieta) derino parodiją ir spektaklio finale dramą. Panašiai dirbo ir Tomas Rinkūnas (Lesteris), Tomas Stirna (Berlis). Visiškas parodijas sukūrė Mindaugas Capas ir Almantas Šinkūnas (Beljevras ir Obepinas). Indrė Patkauskaitė (Marija Stiuart) savo vaidmenį traktavo gana rimtai, nors vaidmuo, deja, nelabai sėkmingas.

Bet iš tikrųjų vienintelis, sukūręs sėkmingą draminį personažą, buvo Edmundas Mikulskis (Šuzberis).

Panašiai, tik gerokai sėkmingiau, rimtas buvo Daumantas Ciunis (Mortimeras). Bet iš tikrųjų vienintelis, sukūręs sėkmingą draminį personažą, buvo Edmundas Mikulskis (Šuzberis). Tokioje maišatyje, aprėdytoje dailiais, tačiau nelabai kokybiškai pasiūtais M. Gurskytės kostiumais (jau vien ko vertas karalienės Elžbietos kostiumėlis, visai taikliai nurodantis į tokias XX a. politikes kaip geležinė britų ledi ar Hillary Clinton, tačiau jau po pirmų kelių minučių scenoje susilamdęs ir pradėjęs atrodyti tiesiog pigiai), sukeliamas šizofreniškas jausmas – tarsi personažai, kiekvienas gyvenantis ir veikiantis vis kitame pasaulyje, mėgintų susikalbėti, vartodami skirtingas kalbas.

Panašiai kaip vaidyba, buvo supainiotas ir pats spektaklis. Jis, regis, turėjo būti tragedija. Tačiau abi pagrindinės karalienės nepasirodė galinčios sukelti empatijos, tad ir jaudintis dėl jų likimo buvo itin sunku. Viena išskirtinė tuo, kad graži, vienintelė dėvinti suknelę, kandi ir visų vyrų geidžiama. Kita – valdinga ir aikštinga, gaunanti viską, ko nori, bet už pasekmes atsakyti verčianti savo aplinkos vyrus. Bet nė viena negali ir nesirenka veikti. Abi tiesiog laukia, kaip susidėlios aplinkybės, kuris vyras pasiūlys geresnę išeitį, įtikins savo tiesa ar įtikinamiausiai pademonstruos savo ištikimybę.

Pats spektaklis yra visiškai arti šiuolaikinio Lietuvos teatro parodijos.

Abi karalienės trečiame spektaklio veiksme pradeda atrodyti kaip parodijos. O ir pats spektaklis yra visiškai arti šiuolaikinio Lietuvos teatro parodijos. Nuorodos į spektaklius, ne kartą Lietuvoje statyta drama, gražūs personažų kostiumai (panašiai kaip Jono Vaitkaus „Marijoje Stiuart“, tik ten grožis buvo dar ir istoriškas), manipuliavimas skirtingais vaidybos būdais, tarsi šiaip sau į veiksmą įsiterpiantys choreografo sustatyti fragmentai. Trūko labai nedaug ir būtume pamatę gana retai Lietuvos dramos teatrą ištinkančią savirefleksyvią parodiją. Kaip ir pritrūko personažų, su kuriais būtų galima tapatintis, kad šis „Marijos Stiuart“ variantas taptų tragedija.

Statant pjesę, kurioje pagrindinės veikėjos yra moterys ir jas sumenkinant iki suknelės ar kostiumėlio, rizikuojama neperteikti pagrindinės minties. Net ir apie orią mirtį, dažnai minėtą prieš premjerą, kalbėti neverta, mat Marija Stiuart šiame spektaklyje mirti išeina visiškai neoriai, bijodama ir kažkodėl užsikorusi ant scenoje esančio stuobrio. Aprengta baltai, be peruko, tarsi dabar, finale, jau būtų švari ir apsivaliusi nuo visų nereikalingų aistrų ir blizgučių, bet praradusi visą savo kandumą, drebanti ir nesusitaikiusi su savo likimu.

Manipuliacijos amžinosiomis vertybėmis neįtikina, savirefleksijos trūkumas liūdina, o niekaip neišsprendžiamos santykio su statomais tekstais problemos jau ima siutinti.

Tiesa, Marijos egzekucijos scena, atrodžiusi kaip spektaklio finalas, dar buvo ne spektaklio pabaiga. Atskirą finalą gavo ir karalienė Elžbieta. O žiūrovai gavo galvosūkį: kodėl režisierius, kuriam puikiai sekasi dirbti su vyriška aktorių komanda, pasirinko statyti „Mariją Stiuart“, kodėl pasirinkęs šitą pjesę jos neperrašė vyriškiems personažams, ir, galų gale, kodėl apskritai pasirinktas Schilleris – šiuolaikinių dramų apie mirtį ir intrigas, parašytų dabartiniam žmogui artima kalba, taip pat esama? Manipuliacijos amžinosiomis vertybėmis neįtikina, savirefleksijos trūkumas liūdina, o niekaip neišsprendžiamos santykio su statomais tekstais problemos jau ima siutinti. Blaškymasis tarp skirtingų stilių, žanrų ir trupių režisieriui taip pat nepadeda. Norisi tikėti, kad šioje „Marijoje Stiuart“ sukurta kapų atmosfera reiškia, kad visa tai, kas iki šiol trukdė režisieriui nuosekliai dirbti, bus palaidota. Tačiau turint omenyje iki šiol A.Areimos statytus spektaklius, šia mintimi patikėti yra taip pat sunku, kaip ir stipriomis moterimis jo pastatymuose.

Tekstas pirmą kartą publikuotas svetainėje kamane.lt 2016 m. gegeužės 10 d.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar jau esate apsisprendę, už kurią partiją ir politiką balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...