2013 Spalio 06

Sovietų armijoje

veidas.lt


Netrukus į Lietuvos knygynus atkeliaus nauja knyga – Tomo Rekio “Sovietų armijoje”. Ypač įdomi ji turėtų būti jaunajai kartai. O “Veidas” siūlo ištrauką iš šio kūrinio.

Mokyklos dvasia

Radiotechnikos mokykloje senių sau ant sprando neturėjome – po pusės metų apmokytus karius išskirstydavo į visas keturias puses, išsiųsdavo į dalinius. Paskui mokyklą pripildydavo naujų šauktinių partija. Tad salagomis mūsų vadinti nebuvo kam, mus net vadino kursantais, nors tai menkai guodė.
Vietoj senių čia mus „dulkino“ (kariuomenėje tai labai jau populiarus žodis, suprantama, sakomas rusiškai, šiurkščiu keiksmu, kurio čia vis dėlto neteikiu) karininkai ir seržantai. Mums tai atrodė blogai, nes dar nežinojome senių reiškimosi formų. Tik nuogirdas, tačiau, kad įsitikintum, reikia viską patirti savu kailiu. Tokia jau žmogaus prigimtis, o armijoje kitokio pasirinkimo ir nebuvo.
Tikruosius senius pažinome vėliau, tarnaudami kariniuose daliniuose. Ir tada mokykla jau nebesirodė tokia bloga. Tačiau mokydamiesi visi savo padėtį lyginome su vakarykšte graždanka, arba civiliniu gyvenimu, tad jautėmės lyg pragare, ir tiek. Nesusimąstydami, kad tikrasis pragaras dar tik laukia, kad jis gali turėti ir savo pakopas, gilyn einančius ratus.
Mokykloje pirmiausia susidūrėme su faktu, kad kareivis gyvena tik pagal komandą. Kokį įsakymą, kokią komandą vykdai šiuo metu? Ką darai, ką dirbi ar kokiu pagrindu ilsiesi? Nėra ir negali būti kareivio šiaip sau. Be komandos kareivis tiesiog neegzistuoja. Kiekviena kario būties akimirka turi būti reglamentuota komanda. Kiekvienam ir bet kokiam veiksmui reikėjo asmeniškai prašytis leidimo, taip pat ir į tualetą. Reikėjo prašyti leidimo net ir kreiptis. Tam buvo žodis „разрешитe!“, „Leiskite kreiptis!“ Tai oficialus kreipimasis į karininkus ir į bet kurį aukštesnio laipsnio kareivį – seržantą (arba salagos į senį – tas pats). Kitaip pradėti kalbos nebuvo galima. Tai ir iš esmės vienintelė kasdienio sveikinimosi forma. Taigi šis rusiškas žodis tartas dažniausiai. Jam pirma vieta – verta jį čia pristatyti!
Taigi armijoje lyg ir kažkas esi, bet kartu tavęs lyg ir nėra. Tavimi disponuoja kiti. Tu esi tik dalis личного состава (karinio personalo). Tą santykį kur kas geriau išreiškia pažodinis vertimas – „asmeninio sąstato dalis“… Kaip kad karys valdo savo ginklą, taip karininkai valdo tą savo personalą. Tai mums į smegenis kalė ir žodžiu, ir raštu. Visa tai ir dar daugiau buvo išdėstyta ustave – Kareivio statute.
Kareivio statutas buvo vienas pirmųjų dalykų, kurį privalėjome išmokti. Tą nedidelę knygelę tarsi kokį katekizmą su poteriais – taisyklėmis ir punktais – reikėjo iškalti atmintinai. Būtent – ne laisvais žodžiais atpasakoti ir gal netgi ką nors suprasti, o įsikalti į galvą taip, kad ir naktį prikeltas galėtum išbelsti to ustavo punktus dar pusiau miegodamas. Tačiau tas mistinis reikalavimas turėjo savotišką prasmę ir pateisinimą.
Reikalavimą mašinaliai iškalti paaiškina vienas toks statuto punktas, pagal kurį kareivis turi atiduoti pagarbą kitam kareiviui ir tuo labiau karininkui, pridėdamas ranką prie kepurės, maždaug ties smilkiniu. Tačiau taip daryti reikia tik dėvint visą karinę uniformą – taigi būtinai su kepure, kaip privalomu uniformos atributu. Be kepurės pagarba vyresniajam atiduodama jau kitaip – pasitempiant, sustingstant kaip pagal komandą „смирно!“ – „Ramiai!“ Tada rankos nuleistos prie šlaunų. Ir jei čia kas padaro klaidą – atiduoda pagarbą ranką pridėdamas prie galvos, ant kurios nėra kepurės, tai gauna pastabą: „К пустой голове рука не прикладывается!“ – „Prie plikos galvos ranka nekeliama!“ – t.y. taip pagarba nereiškiama. Čia įstabu, kad pažodžiui verčiant skamba tiksliau – prie tuščios galvos ranka nekeliama…
Būtent! Skvarbi kariška išmintis taip pagrindžia nepaprastai gilią tiesą: tavo galva iš esmės yra tuščia, o viskas, ką turi, kas tau atstoja smegeninę, yra kareiviška kepurė! Ji yra ustavo reprezentantė, be jos esi tik sustingęs mietas. Be tos kepurės nėra jokio veiksmo, jokio mąstymo! Taigi kepurė išreiškia tikrąją kareivišką esatį – ustavą galvoje vietoj smegenų. Galva be kepurės – tarsi tuščia galva be smegenų… Toks yra idealaus kareivio paveikslas.
Vis dėlto kareivis turėjo šiokią tokią mąstymo ir veikimo laisvę. Ypač pagal vieną liaudišką, visiškai nestatutinį posakį, taikomą tais atvejais, kai gauni komandą kažką padaryti, bet neturi tinkamo įnagio ar daikto. Ir jei purkštauji, kad nėra priemonių, gauni demokratišką patarimą, lyg įsakymą: „Прояви солдатскую смекалку!“ – „Parodyk kareivišką sumanumą!“ Bendrąja prasme tai reiškė teigiamą savybę – kareivio miklumą ir išradingumą vykdant kokį nors įsakymą ar atliekant užduotį. Tačiau konkrečiai tai reiškė: nušvilpk, ko reikia, iš kur tik nori ir įvykdyk užduotį.
Tas visokeriopai skatinamas kareivio sumanumas dažnai sietinas su savotišku mąstymo primityvumu. Pavyzdžiui, darbo užduočiai įvykdyti reikalingas koks nors medinis kuolas, ir jeigu tokio nėra, kareivis paims taburetę, nulauš jos koją ir nusitašys tam kartui kuolą! Arba, tarkime, tau įsakyta išplauti grindis, bet nėra skuduro. Tai ir ieškai, iš kur nugvelbti kokį rankšluostį… Tokios ir bus kareiviško „sumanumo“ apraiškos. Žūtbūt atlikti užduotį, o jau kaip – tavo reikalas! Taip kareivis demonstruodavo absurdišką protavimą, bet kartu ir vienintelį galimą sprendimą duotomis sąlygomis. Kai pagalvoji, tokiai armijai joks priešas nebaisus.
Apmąstant kareivišką „sumanumą“ etiniu požiūriu, vertėtų pridurti, kad socialistinėje sistemoje vagystė buvo suprantama kiek kitaip nei įprasta. Juk socializme viskas bendra. Dėl to tikrovėje neretai kildavo chaosas, kuriame pasitaikydavo tarsi niekam nepriklausančių daiktų. Ir jei niekam nematant ką nors paimi, kaltas nesi. O kareiviui tuo labiau atleidžiama – jis juk neturi privataus intereso, visada tik vykdo kieno nors įsakymą. Kokia tad čia gali būti vagystė? Blogiausiu atveju esi kaltas, kad buvai pastebėtas. Blogai mąstei, vadinasi, tomis savo smegenimis. Pasukti galvą ir yra pagrindinė šio posakio – įsakymo – dalis, nors ir ne pagal ustavą.
Turint omeny vieną pagrindinių ustavo punktų, kad „įsakymas turi būti ne aptarinėjamas, o tik vykdomas!“, galima tarti, kad tuo smekalkos imperatyvu įteisinta vienintelė laisvo mąstymo galimybė neperžengiant geležinių ustavo rėmų. Tos laisvės išraiška tegul ir primityvi, bet tiksli ir teisinga, dar ir su humoro gaidele. Vis dėlto vėliau tarnaudamas patyriau, kad kartais tas kareiviško mąstymo paprastumas visai rimtai paperka savo naivumu ir kitą sykį netgi, kaip sakoma, – vaikų ir kvailių lūpomis kalba tiesa.
Taigi kareivis be ustavo – lyg be smegenų. Ir tą ustavą reikia kažkaip įsikalti į smegeninę ir perkelti į kepurę. Kitaip grėsė bemiegės naktys: už bausmę eini grindų plauti, sniego kasti, tualeto valyti. Atmintinai išmokti visą tą knygelę – ne juokas. Prisipažinsiu, buvo šiek tiek gaila ir pačios smegeninės. Kemši į ją visokį jovalą…

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-40-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. progres progres rašo:

    O kazin ar musu armijoje to nera ??????????


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...