2016 Balandžio 28

Iš arčiau

Šokanti siela

Veidas.lt

R.Kudžmaitė-Daraskevičienė ir N.Juškos šokio meno mokyklos aukletinės / R.Kudžmaitės-Daraskevičienės archyvo/R.Danisevičiaus nuotr.

Rūta Kudžmaitė-Daraškevičienė (g. 1972) – balerina, choreografė, šokio pedagogė, o tiksliausia – šokanti siela. Ji jau trečiosios kartos atžala balete: motina – Lietuvos operos ir baleto solistė Sigita Vabalevičiūtė (g. 1946), tėvas – vienas garsiausių XX amžiaus antrosios pusės Lietuvos baleto solistas Vytautas Kudžma (g. 1946), o ir senelė iš motinos pusės Birutė Dženkaitytė (1922–1971) – Kauno muzikinio teatro balerina[1].

Elvina Baužaitė, kamane.lt

Savo karjerą R. Kudžmaitė-Daraškevičienė pradėjo 1990 m. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (toliau – LNOBT); čia sukūrė daug įvairių klasikinių ir charakterinių solinių šokių klasikiniuose bei šiuolaikiniuose baleto pastatymuose[2]. 2007 m. už vaidmenį Maddam Hortens spektaklyje Graikas Zorba baleto šokėja įvertinta asmenine Jurgio Žalkausko premija. R. Kudžmaitė-Daraškevičienė neapsiribojo vieno teatro scena, repertuaru – choreografo Jurijaus Smorigino įkurtame choreografinių projektų teatre „Vilniaus baletas“ bei choreografės Anželikos Cholinos šokio teatre (toliau – ACH) balerina sukūrė nemažai įvairių pagrindinių vaidmenų[3].

Kūno kalba, plastika, šokiu kalbėta, pasakota bendradarbiaujant su skirtingais choreografais įvairiuose šokio teatruose, šokta Lietuvos ir daugelyje pasaulio scenų – gastrolės Italijoje, Ispanijoje, Kinijoje, Japonijoje, Egipte, Olandijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Danijoje, Maskvoje, Liuksemburge, JAV ir t. t.

2007 m. baigusi Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (toliau – LMTA), įgijusi choreografės-pedagogės magistro laipsnį, R.Kudžmaitė-Daraškevičienė Vilniaus kolegijoje pradėjo pedagoginę veiklą, kurią šiuo metu tęsia Nerijaus Juškos baleto ir šokių mokykloje bei LMTA. Tai natūralus ir, ko gero, palankiausiai susiklostęs, išpildytas asmeninis baleto šokėjos kūrinys – gyvenimas, kai nuosekliai pereinami etapai – įgyjamos žinios, kūrybos pagrindas, įvaldoma technika, kuriama, reiškiamasi, o, atėjus metui, atsisveikinama su scena, atliekant tarsi pačią šokėjo asmenybę atliepiantį vaidmenį, kaip 2011 m. R. Kudžmaitės-Daraškevičienės įkūnyta karalienė Bona A. Cholinos režisuotame spektaklyje Barbora Radvilaitė[4].

Lemtingas atsitiktinumas, kad patekau į M. K. Čiurlionio meno mokyklą.

Vėliau imama atiduoti, kas sužinota, išmokta, paties atrasta, taip dalijama, skleidžiama žinia, kad kūryba taptų atradimo švente visiems ir kiekvienam. Tarptautinės šokio dienos (minimos balandžio 29 d.) proga kalbamės su šokio siela, teigiančia, kad „ir pyktį, ir neviltį, džiaugsmą ir padėką, melą, intrigas, meilę geras šokėjas įtaigiau pasakys judesiu, nei žodžiu“. Anot R.Kudžmaitės-Daraškevičienės, vakar, šiandien ir visada šokis kalba apie tą patį – gyvenimo, žmogaus, likimo aistrą. Keičiasi išraiškos būdai, bet pati šokio esmė išlieka nepakitusi. Po truputį, nedrąsiai baleto scenoje randasi ir įsitvirtina kitos, abstraktesnės temos: būties klausimai, prasmės, tapatybės paieškos, nekonkretūs, daugiau filosofiniai siužetai, būdingesni šiuolaikinio šokio pastatymams. Taigi kaip kalba ir ką kalba šokis šiandien?

Baletas – kodėl?

- Žvelgiant į Jūsų biografiją, kilmę, ištakas, rodos, jau iš anksto, dar iki Jums gimstant, šokėjos kelias buvo numatytas, lemtas, pirmosios pėdos jame jau įspaustos. Gimus šokėjų šeimoje, tarytum kitaip ir būti negali. Tačiau Livija Gulbinaitė straipsnyje apie Jūsų šeimą pastebėjo: „Retai taip būna baleto istorijoje, kad iš artistų išauga graži genealoginė šaka.“[5] Tad kaip yra iš tiesų? Kokia Jūsų asmeninė šokėjos pradžia?

- Iš tiesų tėvai man nebuvo numatę baleto artistės ateities. Netgi atvirkščiai. Jie labai realiai vertino mano gabumus ir nekurstė baleto meilės. Buvau protinga mergaitė, gabi mokslams, todėl jie tikėjosi, kad galiu kažką gražaus nuveikti kitoje srityje. Lemtingas atsitiktinumas, kad patekau į M. K. Čiurlionio meno mokyklą (dabartinę Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą).

Tais metais per pagrindinį priėmimą pavasarį nesurinkta pilna klasė, todėl rudenį rinkta papildomai. Tada tėvai ramia sąžine mane nuvedė, įsitikinę, kad neužimsiu kokio kito, galbūt gabesnio, vaiko vietos. Iš esmės taip neįpareigojančiai (ir neįsipareigojančiai) prasidėjo mano, kaip vėliau paaiškėjo, visai netrumpas kūrybinis gyvenimas.

- „Pirmuosius šokio žingsnius ji žengė prižiūrima Lietuvos modernaus šokio pradininkės Danutės Nasvytytės. Sigitai buvo visiškai aišku, kuriuo keliu – jau pramintu mamos – jai eiti…“[6], – šie žodžiai apie Jūsų mamą tarsi suponuotų modernaus šokio linkmę, tačiau nei ji, nei Jūs netapote modernaus šokio atlikėjomis. Baletas, žinoma, šiandien gali būti ir yra įvairus, kitoks nei kadaise; tai – šiandienos ir šiuolaikinis menas, tačiau ne modernus šokis. Kodėl baletas? Kuo Jums asmeniškai baletas pranašesnis už kitas šokio formas? Jeigu ne pranašesnis, kas yra šioje judesio išraiškos formoje, baleto esatyje lemtingai artimo Jums – baleto šokėjai?

- Tikrąja to žodžio prasme augau Lietuvos operos ir baleto teatre. Teatro kvapas, užkulisiai, šviesos, repeticijų salė buvo mano stebuklingos kasdienybės dalis. Kaip tik ten radosi nenugalima trauka scenai, šokiui – juk vaikai ypač imlūs įspūdžiams. Todėl niekas pernelyg nenustebo, kad vėliau pasirinkau baletą. Jau tada repertuare buvo vienas kitas modernus pastatymas, pvz., Vytauto Brazdylio Baltaragio malūnas. (Jame turėjau mažą vaidmenuką – Jurgą vaikystėje.) Bet man visa tai buvo tik natūralus priedas prie karaliaus klasikinio baleto. Su moderniojo šokio pradžia Lietuvoje buvau susipažinusi iš fotografijų, kurias rodydavo mama, pasakodama apie močiutę. Nors tai buvo užburiančios akimirkos, jos nesuviliojo sukti tuo keliu. Vėliau, besimokant M. K. Čiurlionio mokykloje, vis labiau pažinau modernųjį šokį, tačiau jau buvau negrįžtamai pasirinkusi klasikinį šokį.

Man klasikinis šokis yra pranašesnis už kitas šokio sritis, ypač dėl pastovumo ir griežtų, aiškių taisyklių. Šiaip JIS kaprizingas ir įnoringas.

Baletas yra klasika, nekintanti vertybė, matavimo vienetas. Kaip amatas, man klasikinis šokis yra pranašesnis už kitas šokio sritis, ypač dėl pastovumo ir griežtų, aiškių taisyklių. Šiaip JIS kaprizingas ir įnoringas. „Jis yra pavydus, negailestingas ir neatleidžiantis neištikimybės“, – kažkaip panašiai sakė mano tėtis viename interviu, ir aš visiškai su tuo sutinku. Galbūt kaip tik dėl to, kad jis reikalauja itin didelių fizinių ir psichinių pastangų, kad tai nuolatinė kova su savo gamta, nesibaigiančios judesio grynumo paieškos, taip stipriai JĮ vertinu. Baleto šokėjas, nors būna beprotiškai pavargęs ir iškankinęs save, ko gero, būtent tada yra laimingiausias.

Man patinka JO suformuota kūno linijų estetika (to, ko, žvelgiant mano akimis, trūksta šiuolaikinio šokio atstovams), technika, judesio subtilumai. JIS suteikia galimybę išsiskirti iš kitų šokių atstovų, ir tai taip pat puiku. Bet yra ir kita JO pusė. Per nuolatinį savo kūno tobulinimą, kasdienį kiekvieno žingsnelio šlifavimą, tarsi nukenčia vidus, siela. Ypač, jei dėl įvairiai susiklosčiusių aplinkybių netampi solistu ir neturi galimybės kurti svarbių vaidmenų. Tada atsiveria tuštuma. Tą tuštumą gali užpildyti charakteringesnė ar šiuolaikiškesnė, laisvesnio stiliaus choreografija.

Mokytojai

- Jūs baigėte Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą (1990), vėliau LNOB teatro baleto trupėje dirbote su choreografu J.Smoriginu, kuris, įžvelgęs Jūsų scenines savybes, leido Jums atsiskleisti ir talentui išsiskleisti. Tai byloja, kaip svarbu turėti mokytoją – nebūtinai mokymo įstaigoje, kaip svarbu baleto šokėjui (apskritai šokėjui) būti pastebėtam. Tad kokia Jūsų patirtis besimokant šokio, kas ir kaip patirta? Ką įvardytumėte mokytoju – patarusiu, kreipusiu, vedusiu? Ar turėjote, kas buvo Jūsų autoritetas?

- J.Smoriginas ir buvo tas žmogus-reiškinys, laiku užpildęs besiveriančią tuštumą ir pamaitinęs mano sielą. Jo pasitikėjimas ir palaikymas leido man augti, atsiskleisti kitiems ir, svarbiausia, sau pačiai. Būtent Jurijus padėjo atrasti Dievo dovanas, kurias esant galėjau tik nujausti, kurių nematė kiti. Todėl esu be galo dėkinga likimui, kad leido man sutikti šį unikalų Lietuvos baleto meistrą, tapusį krikštatėviu daugeliui talentingų artistų… Mes esame tai, kas mus supa. Kiekvienas artistas turi mokytoją, kuris suvaidina savąjį vaidmenį jo karjeroje (tik ne kiekvienas tai pripažįsta, suvokia). Aš turėjau ne vieną.

Kantrybė. Ji yra svarbiausia. Tada, kai nesiseka, kai, regis, niekas aplink tavimi nebetiki, privalai kantriai ir nuosekliai judėti.

Mokytoja Irena Kalvaitytė-Požerienė išmokė baleto pradmenų, šviesios atminties Natalija Topčevsaja-Šiekštelienė atskleidė dvasingąją šio meno pusę, Jolanta Vymerytė vedė sudėtingais klasikinių paslabirintais paskutiniaisiais metais mokykloje. Esu dėkinga kiekvienam artistui. Stebėdama juos šokančius, mokiausi, augau. Ir, žinoma, savo Mamai ir Tėčiui. Aplinka, gyvenimo būdas, jų patirtis, supratimas ir palaikymas lėmė, kad dabar galiu ir turiu už ką dėkoti.

Ir savo Vyrui… Jis – mano nepailstantis aukštesnės savivertės mokytojas! Dėkoju jam už buvimą kartu nelengvoje artisto kasdienybėje, už kiekvieną poilsio minutę, kurią suteikia prisiimdamas dalį rūpesčių, namų ruošos darbų, kad turėčiau jėgų daryti tai, ką mėgstu ir galiu daryti.

- „Sudegs ji greitai“[7], – šią frazę ištarė Jurijus Smoriginas apie Rūtą Jezerskytę, tuo metu jiems kuriant choreografinę kompoziciją Mano gyvenimas. Deja, žodžiai išsipildė – šokėja sudegė nesulaukusi įprasto balerinoms pensijos amžiaus, dėl rimtos traumos sceną paliko vos trisdešimties. Pasidalykite savo patyrimu, mintimis, kaip šokti protingai? Kaip kurti karjerą, kad ji dėliotųsi pakopa po pakopos aukštyn? Kaip suderinti norą, ambiciją kuo greičiau, jau šiandien sušokti vieną ar kitą vaidmenį ir drauge galvoti ne vienerius metus į priekį, kad lemtinga klaida neužverti durų?

- Nepakilau aukštai staiga, aš vis dar palaipsniui, neskubėdama kylu (tikiuosi)… O viršūnės vis nematyti(šypteli).

Kantrybė. Ji yra svarbiausia. Tada, kai nesiseka, kai, regis, niekas aplink tavimi nebetiki, privalai kantriai ir nuosekliai judėti. Kiekvienam juk savas tempas, savi kalneliai ir nuokalnės. „Dirbk, į nieką nekreipk dėmesio, daryk, kas tau priklauso“, sakydavo Tėtis.

Disciplina ir kasdienės treniruotės. Neatsisakydavau jų niekada – nei tada, kai iš nevilties riedėdavo ašaros, užėjus juodajam periodui, nei tada, kai būdavau pasiekusi geriausią fizinę būklę, ar karjeros aukštumoje. Pamoka, kaip mes ją vadiname, yra vienas pagrindinių profesinės sveikatos dalykų. Tik man atėjus į teatrą, patyręs artistas, duetinio šokio mokytojas Jurijus Melnikovas, mus, jauniklius, mokė: „Netaupysit savęs per pamokas, sveiki sulauksit karjeros pabaigos ir pakelta galva išeisit…“ Pasitvirtino.

Kūryba kaip tobulėjimas

- Savo, kaip balerinos, karjerą baigėte karalienės Bonos vaidmeniu spektaklyje Barbora Radvilaitė. Buvo kalbama, kad šio vaidmens charakteris – temperamentinga, valdinga, emocionali – labai artimas Jums[8]. Ką reiškia kurti artimą arba visiškai priešingą sau personažą? Kaip tikrąja to žodžio prasmeįkūnyti kitą?

- Mes, žmonės, tokie įvairialypiai! Visą gyvenimą gludiname vieną charakterio bruožą, puoselėjame turimą, ieškome trūkstamų. Emocijų skalė, tarsi mozaika, kiekvieno – be galo spalvinga, įvairi. Tik kuriantys žmonės galbūt moka jas atskirti, pagriebti ir ištraukti į dienos šviesą. O jei randasi koks mažiau pažįstamas bruožas, tuomet gelbsti stebėjimas, skaitymas ir bendražmogiška patirtis.

Neigiamą, kontroversišką personažą kurti gerokai įdomiau, tai yra galimybė dar labiau pažinti save, patirti naujus pojūčius, išgyvenimus. Ir vis tik susidraugauti su Bona nebuvo taip paprasta, nes žinojau, kad tai bus mano paskutinis vaidmuo Didžiojoje scenoje.

- Maži atlyginimai, didelis krūvis, ne visada tenkinančios, tinkamos, kurti ir tobulėti skatinančios, leidžiančios sąlygos teatruose – priežastys, kodėl šiandien viena didžiausių Lietuvos teatrų šokio trupių problemų yra šokėjų stoka ir kodėl jie renkasi šokti užsienio scenose[9]. Legendinis baleto solistas, choreografas, pedagogas Petras Skirmantas interviu teigė: „Į LNOBT buvo priimta gabių, gerai parengtų mokinių, bet jie prapuola trupėje. <…> Neinvestuojama į atėjusį jauną žmogų, jis neauginamas, nesistengiama jo skatinti. Ne šiaip sau sakoma, kad talentams visada reikia padėti. Būna labai apmaudu, kad gabūs šokėjai tiesiog paskęsta toje didžiulėje tempo srovėje. <…> Mažai dirbama su gabesniais šokėjais.“[10] Kas yra tobulėjimas baleto šokėjui, Jūsų, kaip šokėjos, o dabar, kaip šokio pedagogės, nuomone? Kaip regite, vertinate meninio, kūrybinio augimo galimybes Lietuvos baleto scenoje?

- Tempas ir krūvis šių dienų artistui nepaprastai dideli. Kaip ir reikalavimai bei konkurencija. Kad galėtų dirbti ir užsidirbti šiandien, jis privalo būti stiprus ir kūnu, ir dvasia. Ir labai lankstus bei imlus profesine prasme. Dažniausiai, kad šoktum, kad patikėtų, jog tu gali, privalai įrodyti kokybiškai ir per ypač trumpą laiką išmokdamas naują partiją.

Ne kiekvienas jaunas žmogus, gerai parengtas profesine prasme, turi tokias savybes. Netrūksta atvejų, kai artistas skatinamas, investuojamas laikas, bet jis nepateisina lūkesčių. Repertuarinių spektaklių įvairovė ir intensyvumas dažnai neleidžia ruoštis partijai tiek, kiek derėtų. Tokia yra mūsų darbo teatre specifika, realybė. Bet toje realybėje įžvelgiu ir daug pliusų. Mano galva, šiais laikais darbinė atmosfera gerokai palankesnė kurti, iniciatyvių artistų palaikymas daug stipresnis ir perspektyvos darbščiam žmogui yra nepalyginamai platesnės.

Baleto dabartis ir ateities perspektyva

- Minėtoji šokėjų stoka reikšmingai veikia trupių sudėtis, tai, anot Deimantės Dementavičiūtės-Stankuvienės[11], akivaizdu žvelgiant į Kauno valstybinio muzikinio teatro (toliau – KVMT) baleto trupės sudėtį. Šio teatro šokio kolektyvas – pusiau profesionalus, kadangi priimami ir sportinių ar tautinių šokių atstovai. Skirtingų šokių atstovų bendra kūryba, pagrįsta klasikinio baleto ir šiuolaikinio šokio jungtimi, D.Dementavičiūtės-Stankuvienės teigimu, yra KVMT baleto trupės išskirtinė žymė[12]. Kokia Jūsų nuomonė apie baleto ir kitų šokių sanglaudą, priartinamą, jungtį? Galbūt problemos, priverčiančios ieškoti sprendimo būdų, parodo naujas galimybes ir tampa jau nebe spragomis, o privalumais, netgi skatintinais ir pageidautinais?

- Jei yra problema, dera ieškoti išeičių. Manau, Jūsų minėtu atveju pagrindinė užduotis trupės vadovams – rasti raktą bendram darbui. Nemenkas krūvis tenka ir spektaklių kūrėjams – kaip pateikti vientisą organišką vaizdą, skirtingų šokių atstovų derėjimą tarpusavy. Iš tokios sąjungos gali gimti visai įdomūs ir originalūs darbai. Bet dažnai tokio darinio gal nevertėtų vadinti baleto trupe?..

- D.Dementavičiūtė-Stankuvienė straipsnyje žymi, kad teatrų scena stokoja ir laukia ne tik šokėjų, bet ir lietuvių kompozitorių muzikinių pasiūlymų. Atgavus nepriklausomybę tebuvo pastatytas vienintelis šokio spektaklis suaugusiesiems pagal lietuvių autoriaus muziką[13]. Taip pat esama choreografų trūkumo, kurį gana sėkmingai sprendžia LNOBT Krzysztofo Pastoro inicijuotas ir jau ketveri metai vykstantis Kūrybinis impulsas, skatinantis pačius šokėjus imtis kūrybos, taip plėsti asmeninės raiškos ribas, atrasti naujas galimybes būti šokyje. Kaip Jūs regite Lietuvos baleto sceną jaunosios kartos kūrėjų ir naujos kalbos, savito judesio pamatymo ir kūno kalbos galimybių aspektais?

- Esu nusiteikusi labai optimistiškai! Jau dabar projektas Kūrybinis impulsas duoda savo vaisių: atrastas talentingas choreografas Martynas Rimeikis, esamos LNOBT baleto trupės solistas. Jis, sukūręs ne vieną kompoziciją ir debiutavęs vienaveiksmiu baletu nacionalinėje scenoje, turi rimtų kūrybinių ambicijų ir aiškių ateities planų. O kiek vilties teikia Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos baleto skyriaus moksleivių analogiškas projektas! Širdis džiaugiasi, kai matau kuriančius, nebijančius, savosios šokio kalbos ieškančius jaunus žmones!

- Esate šokio pedagogė, tad kuriate baleto ateitį. Teigta ir aptarta šokėjų stoka suponuoja, kad baletas išgyvena ne patį geriausią metą. Reikia, verta pažvelgti į pradžią, o pradžia – mokykla. Baleto pradedama mokytis labai jauno amžiaus, dar ankstyvoje vaikystėje. D. Dementavičiūtė-Stankuvienė pastebėjo: „Anksčiau, sovietmetyje, baleto šokėjo profesija buvo viena iš prestižiškiausių.“[14] O kas šiandien yra baletas – ne žiūrovo, bet tėvelių, atvedančių mokytis klasikinio šokio meno, supratimu, įsivaizdavimu? Ar šiandien baletas turi prestižo ženklą?

- Jeigu prestižas yra gaunami pinigai už darbą, tada galbūt ne. Jei prestižu galima vadinti kažkokius neapčiuopiamus dalykus, tarkime, estetikos pojūtį ar užgrūdintą charakterį, tuomet tikiu, kad baletas yra prestižas!

Šimtai mergaičių laikosi už atramos, segi baleto sijonėlius, mokosi prancūziškų žingsnelių pavadinimų ir bando išmokti pas.

Mums visiems privalu stengtis, kad tas prestižas augtų, didėtų. Pradedant nuo priimamų įstatymų, įvertinančių šio darbo specifiškumą ir unikalumą, baigiant mumis, artistais, mokytojais, kitais šios specialybės atstovais. Gyvenime stengiuosi nieko neskirstyti į juoda ir balta, visuomet bandau pamatyti ir išgirsti ne vieną pusę. Įsteigtos privačios baleto mokyklos viešojoje erdvėje labai sėkmingai išgarsino, išpopuliarino baletą. Tai – geroji pusė. Šimtai mergaičių laikosi už atramos, segi baleto sijonėlius, mokosi prancūziškų žingsnelių pavadinimų ir bando išmokti pas. Mergaitės turi tėvelius ir senelius, vadinasi, vienokiu ar kitokiu būdu jų šeimoje atsiranda baletas. Ir tai yra nuostabu!

Šiuolaikinė Lietuvos baleto mokykla

- Kokia yra mokymo šiandiena pedagogės akimis? Kaip mokoma?

- Profesionaliai, jautriai ir atsakingai – tą matau lankydama baleto pamokas Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, taip pati stengiuosi vesti pamokas N.Juškos baleto mokykloje bei dėstyti LMTA studentams.

- P. Skirmanto žodžiais: „<…> Mokykla – tai pirmiausia žmonės, dirbantys su vaikais, mokiniai. <…> Nors rusų klasikinio šokio mokykla yra viena geriausių, bet buvo labai svarbu, ir aš to siekiau, kad mūsų pedagogai susipažintų su Vakarų baleto mokyklų metodikomis.“[15] Žiūrint retrospektyviai, žvelgiant iš dabarties taško, kas naujo šiandien? Kiek ir kaip, Jūsų manymu, reikia derinti šiandienos atradimus ir amžių išbandymą išlaikiusias mokymo teorijas?

- Klasikiniame šokyje kažką naują atrasti sunku. Kita vertus, mes, užauginti Agripinos Vaganovos metodikos dvasia ir Rusiškos mokyklos tradicijų, atsiradus galimybei perimame stipriausius Vakarų mokymo niuansus, o tai nemenkas pliusas. Artistui, pradėjusiam karjerą teatre, tai labai praverčia. Statyti baleto spektaklius atvyksta choreografai iš užsienio, dažnai kitų mokyklų atstovai, ir artistas turi būti parengtas visokiems išbandymams.

- Palyginti su Europos, pasaulio baleto mokyklomis, kaip regite dabartinę lietuviškąją?

- Mūsiškė motyvuotų mokinių ir atsidavusių, savo darbą išmanančių pedagogų dėka sparčiai žengia akademinio tobulėjimo keliu. Ji išsaugojusi tikrąjį šokio dvasingumą! Tai, ko dažnai pasigendama Vakarų mokyklose.

- P. Skirmantas, prisimindamas savo patirtį, teigė: „<…> man, kaimo vaikui, atvažiavusiam į sostinę, tokia mokykla (Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla) buvo kažkas nepaprasto. Vėliau supratau, kokie puikūs, įspūdingi buvo dėstytojai, tikri profesionalai. <…> Atsukęs laiką atgal galiu pasakyti, kad šie pedagogai davė labai daug <…>. <…> Didžiulį įspūdį paliko Jadvygos Jovaišaitės-Olekienės istorinio šokio dėstymas. Ir daugeliui metų praėjus aš ją menu, matau jos žingsnį, net jaučiu jos kvapą, prisimenu jos apsirengimą, nes tai buvo iki kaulų inteligentiška moteris, visada pasitempusi, ypatingai susišukavusi, pasikvėpinusi. Tai buvo aristokratė, skleidusi tikrąją, o ne sovietinę kultūrą. <…> pedagogai ir formavo mane. <…> įnešė į mano gyvenimą, į mano baleto meno supratimą aibę spalvų. <…> Deja, dėkingumas liko neišsakytas. Kaltas jaunų nesupratingumas. Kaip ir daugelis manydavau: esu jaunas, talentingas, todėl viskas vyksta savaime.“[16] Norisi paklausti, kokia baleto pedagogo kasdiena šiandien? Koks mokytojo ir to, anot P. Skirmanto, jauno, talentingo, santykis, juk mokymas – tai dialogas, bendradarbiavimas bendraujant?

- Kiekvienas mokytojas kuria savo santykį su mokiniu. Laikotarpis, pasikeitę dėstymo metodai koreguoja ir nubrėžia rėmus. Dabar mokytojas labiau patarėjas, nei mokytojas-diktatorius, kaip buvo įprasta sovietmečiu. Būtent tokį santykį aš stengiuosi kurti.

Kas šoks rytoj?

- Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos baleto skyriaus vadovės Linos Puodžiukaitės-Lanauskienės teigimu, „klasikinio šokio šokėjai – porcelianiniai, trapūs. Šiuolaikiniam šokiui reikia didesnės energijos. „Moderniukai“ yra gaivališkesni, sunkiau kontroliuojami, dažnai daug reikalaujantys iš gyvenimo, ieškantys atsakymų, ko jie nori“[17]. Kas ir koks šiandien yra baleto mokyklos auklėtinis, Jūsų matymu ir manymu? Ko jam reikia? Ko jis ieško ir nori? Ką gali?

- Baletas – tokia profesija, kur reikia daugiau klausyti ir daryti nei kalbėti. Tai paklusnumo reikalaujanti profesija. Be to, ji ir fiziškai labai alinanti. Jai pasirengti lygiai taip pat sudėtinga, tai – darbas, reikalaujantis daug energijos ir prasidedantis nuo mokyklinio amžiaus. Baletukai mažai kalba, jie paprasčiausiai taupo energiją(šypteli – aut. pastaba)… Jei rimtai, manau, jie yra absoliučiai šiuolaikiniai vaikai, trokštantys ir ieškantys atsakymų dėl savojo pasirinkimo. O aplinkybėms pasisukus kitokia linkme, jie turi puikias perspektyvas, kaip ir kiti jauni žmonės, realizuoti save kitur.

- Dažnai ir daug kalbama apie vis blogėjančią Lietuvos (ir ne tik Lietuvos) mokinių sveikatą. Palyginti su praeities, tarkime, Jūsų laikų šokėjais, koks fizine prasme šiandienos jaunasis baleto šokėjas, dar tik būsimasis, pradedantysis? Esama kūno sandaros, galimybių pokyčio?

- Galbūt galima daryti prielaidą, kad dabartinė karta yra silpnesnės sveikatos. Bet juk tai bendra visuomenės tendencija, todėl ir balete, matyt, negali būti kitaip. Aplinkos užterštumas, neteisingas gyvenimo būdas, nesveika mityba turi įtakos kaulų tvirtumui, bendrajai sveikatai. Kita vertus, liaunumas, vizualinis trapumas – viena iš būtinų baleto meno sąlygų…

- L.Puodžiukaitė-Lanauskienė, 2011 m. tapusi Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos baleto skyriaus vadove, įvedė šiuolaikinio šokio specializaciją. Jos teigimu, šiuolaikinio šokio dėstymas, moderniukų atsiradimas klasikinio šokio besimokančiuosius veikia laisvesne šokio forma[18]. Ar Jūs kaip pedagogė esate už įvairovę, ar vis tik už daugiau kryptingą, nuoseklų šokėjo ruošimąsi tam tikrai sričiai, scenai?

- Mintis ir idėja gera. Besimokančiųjų klasikinio šokio tai tiesiogiai nepalietė. O jaunuoliams, norintiems susieti savo gyvenimą su šiuolaikiniu šokiu, atsiveria didesnės galimybės. Manau, kaip ir kiekvienai naujai idėjai įvertinti, reikia laiko, stebėti, ar ji ateityje pasiteisina, ar ne.

- Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos direktorius Romualdas Kondrotas teigė: „<…> besiveržiančiųjų į Vakarus mažėja. Prieš kokius trejus metus turėjome 30 procentų absolventų nuotekį. Šiemet netekome vos 13 procentų. Vadinasi, esama mažėjimo tendencijos.“ Vis dėlto jis, džiaugdamasis auklėtinių rezultatais, kad jie įstoja ir išvažiuoja mokytis į Džuljardą (The Juilliard School) ar Interlocheną (Interlochen Center for the Arts), taip pat pastebėjo: „Beveik visi šiuolaikinio šokio absolventai įsidarbina užsienio trupėse. Vadinasi, jie paruošti tinkamai. Labai aiškiai matyti, kad Vakarų mokyklos vilioja mūsų vaikus.“[19] R. Kondroto teiginiai suponuoja: mokykla gera, tačiau dar kartą paliudija, kad mūsų šalyje tobulėjimo ir kūrybinės saviraiškos jau kaip šokėjui stokojama. Kaip Jūs įsivaizduojate Lietuvos šokio ateitį?

- Žvelkime realiai: Vakarų mokyklos (šiuolaikinio šokio) turi didžiulę patirtį, ilgus gyvavimo metus, tradicijas. Mes esame dar labai jauni šioje srityje. Sovietinės sistemos uždarumas ilgam pristabdė šiuolaikinio šokio vystymąsi Lietuvoje. Nėra blogai, kad išvažiuoja; blogai, kad negrįžta. Stebėdama šių dienų Lietuvos šokio pasaulio procesus, matau tam tikras problemas. Galbūt didžiausia jų – ma͂ža trupių (kompanijų), kuriose šokėjai galėtų dirbti, realizuoti save ir užsidirbti. Jaunų žmonių, norinčių kurti, kupinų entuziazmo ir idėjų, netrūksta. Tačiau jų veikla dažnai priklauso nuo pinigų. Tai esu netiesiogiai patyrusi pati – talentingiems, bet nežinomiems kūrėjams prasimušti be galo sunku.

- Stebint viešąją erdvę atrodo, kad šokis Lietuvoje yra populiarus, kuriamas įvairiai, tačiau P. Skirmanto pastaba verčia suklusti: „Šiandien faktiškai neturime LNOBT jaunų pagrindinių solistų, išskyrus Kristiną Gudžiūnaitę. Išėjus iš teatro Eglės Špokaitės kartai, neturime balerinų solisčių, primarijų.“[20]Taip pat ir kitų minėtų straipsnių autoriai, jų pašnekovų pastebėjimai liudija: baletui – ne geriausi laikai. Vis dėlto žvelgiant į ateitį viltingai, koks būtų Jūsų, esančios baleto scenoje, linkėjimas šokančioms sieloms šiandien ir rytoj Tarptautinės šokio dienos proga?

- Visiems šokio atstovams – kantrybės ir išminties bei pašėlusio polėkio, kopiant į savąją viršūnę! O klasikinio šokio atstovams?.. Laisvės ir unikalumo paieškų griežtuose klasikinio šokio rėmuose! Ieškoti individualumo ir jį atrasti.

Dėkoju už pokalbį, leidžiantį pajusti šokio skrydį.

***

_______________

[1] Gulbinaitė L. Šokanti šeima. Krantai. Nr. 157 (4). Vilnius: Krantų redakcija. 2015, p. 14.

[2] Svarbesni R. Kudžmaitės-Daraškevičienės vaidmenys LNOBT scenoje: Maddam Hortens („Graikas Zorba“), Pas de trois („Gulbių ežeras“), Bjanka („Dezdemona“), Variacijos („Šešėlių scena“, „Miegančioji Gražuolė“), Draugės („Don Kichotas“), Bona („Barbora Radvilaitė“) ir kt. Nerijaus Juškos baleto ir šokių mokykla [interaktyvus]. 2016 [žiūrėta 2016-04-13]. Prieiga per internetą: http://www.baletomokykla.lt/nerijaus-juskos-baleto-mokyklos-destytojai/ruta-kudzmaite.

[3] Pagrindiniai vaidmenys „Vilniaus balete“: Astis „Sulamitoje“, Konstancija „Bohemoje“, Sofija „Laiškai M. K. Č.“, Adelė „Bernardos Albos namai“; vaidmenys ACH teatre: „Tango in Fa“, „Moterų dainos“, „Meilė“.Nerijaus Juškos baleto ir šokių mokykla [interaktyvus]. 2016 [žiūrėta 2016-04-13]. Prieiga per internetą:

http://www.baletomokykla.lt/nerijaus-juskos-baleto-mokyklos-destytojai/ruta-kudzmaite.

[4] Valionytė L. Spektaklyje „Barbora Radvilaitė“ puikiai pasirodžiusiai R. Kudžmaitei dėl vaiko teks atsisakyti scenos. Lrytas.lt [interaktyvus], 2011 [žiūrėta 2016-04-12]. Prieiga per internetą:

http://gyvbudas.lrytas.lt/-13173895211315112455-spektaklyje-barbora-radvilait%C4%97-puikiai-pasirod%C5%BEiusiai-r-kud%C5%BEmaitei-d%C4%97l-vaiko-teks-atsisakyti-scenos-nuotraukos.htm.

[5] Gulbinaitė L. Minėtas straipsnis, p. 14.

[6] Ten pat.

[7] Jezerskytė R. Atsigręžus atgal. Krantai. Nr. 157 (4). Vilnius: Krantų redakcija. 2015, p. 23.

[8] Valionytė L. Minėtas straipsnis.

[9] Ten pat, p. 38.

[10] Terleckaitė J. Šokti muziką. Krantai. Nr. 157 (4). Vilnius: Krantų redakcija. 2015, p. 72.

[11] Ten pat.

[12] Ten pat.

[13] Spektaklis „Dulkių spindesys“ (2010), muzikos autorius – Linas Adomavičius, libreto autoriai ir choreografai – Dainius Bervingis ir Gintaras Visockis. Dementavičiūtė-Stankuvienė D. Kauno baleto rūpesčiai. Krantai. Nr. 157 (4). Vilnius: Krantų redakcija. 2015, p. 38.

[14] Ten pat, p. 37.

[15] Terleckaitė J. Šokti muziką. Krantai. Nr. 157 (4). Vilnius: Krantų redakcija. 2015, p. 71.

[16] Ten pat, p. 70.

[17] Terleckaitė J. Šokio sklaida. Krantai. Nr. 157 (4). Vilnius: Krantų redakcija. 2015, p. 74.

[18] Ten pat, p. 72.

[19] Terleckaitė J. Kad būtų geriau. Krantai. Nr. 157 (4). Vilnius: Krantų redakcija. 2015, p. 66.

[20] Terleckaitė J. Šokti muziką. Krantai. Nr. 157 (4). Vilnius: Krantų redakcija. 2015, p. 72.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje kamane.lt 2016 m. balandžio 28 d.



Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...