Korupciją galima laikyti savotišku demokratinės visuomenės įtraukimo į nusikalstamas veikas simboliu, nes parlamentarų prioritetas yra ne klestinti šalies ekonomika, ne piliečių gerovė, o kova dėl valdžios.

Demokratijos pagrindą visada sudarė liberalizmas, o dabar neo-liberalizmas. Ši ideologija paskatino parsidavimo, korupcijos ir mafijos atsiradimą – tai kaina, už totalitarizmo atgyvenos atsikratymą. Pats neo-liberalizmo ideologijos neigimas iškarto traktuojamas kaip pavojus laisvės ideologijai ir pačiai demokratijai.

Ką mums davė liberali rinka, ar ne plataus masto korupcijos neišvengiamybę?

Šiandienė laisvoji rinka: kažkas laimi, kažkas pralaimi, ir, svarbiausia, nėra jokių garantijų. Kuris yra labiau darbštus, talentingas ir drąsus, tas laimi. Laisvosios rinkos keliai nežinomi. Bet sėkmės priežastys, ypač jei jos korumpuotos, niekada nėra įvardijamos. Svarbiausia, kad pasisektų. Reiškia “viską reikia pasiimti pačiam, ir nežiopsoti“, tai pagrindinė laisvosios rinkos ekonomikos psichologinė korupcijos priežastis. Sunaikinus moralines vertybes, šiandienės daugumos požiūris yra “Dievo nėra, ir viskas yra leidžiama!”

Manau sutiksite, kad pseudo demokratiškai išrinkti parlamentarai atstovauja ne daugumos, o ekonomiškai dominuojančių grupių interesus, t.y., kaip mes šiandien įpratę vadinti, oligarchinio kapitalo interesus. Nes nepanaikinta siauros specializacijos, bet finansiškai stiprių sindikatų (sindikatas – monopolinis įmonių susivienijimas) galimybė nupirkti tam tikras privilegijas rinkimų kampanijų metu, paremiant piniginiais įnašais įvairių partijų rinkimų kampanijų fondus, bei atskirus kandidatus. Finansiškai stiprūs sindikatai valdžią laiko asmeninės naudos šaltiniu, nes finansinis rėmimas užtikrina toms grupėms globą, paramą ir palankumą.

Korupcija – tai valstybės valdžios panaudojimas asmeniniam pasipelnymui, kai atsiranda korupcinis ryšys tarp išrinktų tautos valdytojų, valstybės tarnautojų, atskirų suinteresuotų visuomenės grupių, asmenų ar įmonių sindikatų. Didžiausia korupcija vyksta aukščiausiame valdžios lygmenyje ir apima svarbiausius valstybės projektus ir programas, kai suinteresuotos grupės gauna daug finansinės naudos per kontraktus ir licenzijas, kai korumpuotais sandoriais pažeidžiami privatizacijos procesai.

Kalbant apie šiandienę valdžios korupciją, manau pavyzdžių pakanka, kai tautos išrinktieji „parlamentarai“ naudojasi savo padėtimi asmeninio praturtėjimo tikslais, paprasčiau kalbant, kai parlamentarai (partijos) tarnauja ne tautos daugumos interesams, o tampa tam tikrų finansiškai stiprių sindikatų lobistais.

Korupcijos padariniai bei jos keliama grėsmė

Korupcija yra vienas pavojingiausių visuomenės reiškinių, nes daro ypatingai didelę žalą, sukelia grėsmę valstybei bei visuomenei, piliečių saugumui, žmogaus teisėms. Dėl korupcijos gali būti pažeistos esminės žmogaus teisės į sveikatos apsaugą, išsilavinimą, teisė į nuosavybę ar pagaliau – teisė į sveika maistą, švarų vandenį ir orą.

Korupcija smarkiai padidina valstybės investicinių projektų kainas, kai vykdomas projektas kainuoja žymiai daugiau, nei reali jo kaina, o išpūstos kainos dar labiau padidina šalies nacionalinę skolą, tuština šalies biudžetą, mažina užsienio investicijų pritraukimą.

Korupcija iškreipia rinkos mechanizmus ir sukuria nelygias sąlygas verslui. Verslininkai yra linkę duoti kyšius tikėdamiesi, kad tokiu būdu jie greičiau pasieks norimą tikslą.

Korupcija sumažina įplaukas į valstybės biudžetą, kai kyšių pagalba išsisukama nuo mokesčių ir baudų, nuslepiamos realios pajamos, įvežamos neapmokestintos prekės.

Dėl korumpuotų sprendimų neturtingieji moka žymiai daugiau mokesčių už turtinguosius.

Ne paslaptis, kad apie pusę šiandien Lietuvoje esamų stambiausių įmonių, įkurtos pažeidžiant įstatymus ar pradėjo savo veiklą ne visai teisėtai, gaila, kad nėra tokios statistikos, tebūnie tai prielaida.

Tokių įmonių atsiradimo priežastis puikiai įvardijo ekonomistė Aušra Maldeikienė tai tie <… kurie prieš 20 metų sudalyvavo investicinių čekių žaidimuose arba prieš 15 metų pradėjo verslą su liudijimais, t. y. be mokesčių, apskaitos, kasos aparatų, arba sudalyvavo kontrabandoje…>.

Vėliau nelegaliame versle sukurtas pelnas, buvo panaudotas pasisavinant beveik visą valstybės turtą ir investuotas į teisėtą verslą. Taip nusikalstami sindikatai labai greitai pradėjo dominuoti teisėtame versle. Jie iki šiol nenubausti, o gyvuoja ir klesti. Apie tai byloja mūsų teisėsaugos struktūrų bejėgiškumas kovojant su korupcija.

Kalbant apie rinkimus, politikai labai dažnai savo rinkiminėse programose pažada tų paslaugų spektro įgyvendinimą, kurie yra aktualūs gyventojams. Laimėjus rinkimus, lieka įsipareigojimai tiems, kas finansavo rinkimines kampanijas. Todėl tuose projektuose gauna užsakymus, laimi viešų paslaugų konkursus tie, kas savo verslo strategiją iš anksto suderino su patraukliais politikų rinkiminiais tikslais ir sugebėjo prisidėti finansiškai prie rinkimų kampanijų finansavimo. Viskas atrodytų labai gražu ir kilnu, jei nebūtų papirkinėjimo.

Politikai dažnai laikosi tokios strategijos, kai palaiko projektus, duodančius naudą jiems ir jų rinkėjams, bet ima kyšius iš tų, kas nori tuose projektuose gauti kontraktų, pelno ar postų. Tai pablogina projektų kokybę, kelis kartus padidina jų kainas, nes politikai kontraktus išdalina toms grupėms, kurios duoda kyšius, papildo partijų fondus. Įgyvendinus projektą, politikai ir rinkėjai lieka patenkinti, bet dauguma rinkėjų tiesiog nesuvokia, kad gauna projektą su užmaskuotu papirkimu, o tai iššaukia nepagrįstai didelius mokesčius už suteikiamas paslaugas, prekes ir kt.

Pagrindinė jėga, galinti pasipriešinti  demokratinės visuomenės įtraukimui į nusikaltimus, yra neiškreiptas visuomenės daugumos požiūris į amžiais išpuoselėtas tautos tradicijas, moralines vertybes, požiūris į tiesą ir teisingumą, į leistinų ribų suvokimą, atsakomybę bei pareigą, požiūris į vertybes, nepriklausomas nuo materialinės sėkmės. Vadinasi kovojant su korupcija reikia ne tik politinės valios, bet ir visos visuomenės paramos, priešingu atveju, kova su korupcija bus beprasmiška.

Nors korupcija yra lyginama su nenugalima hidra, bet pasaulinėje praktikoje egzistuoja pakankamai daug veiksmingų metodų kovai su šiuo reiškiniu. Valdžios neefektyvi kova su korupcija, reiškia korupcijos toleravimą ir skatinimą.

Efektyviausi metodai kovai su politine korupcija

1. Efektyviausias metodas yra lėšų, panaudojamų rinkiminėse kampanijose, teisinis apribojimas, kai kandidatams ir politinėms partijoms neleidžiama rinkiminėse kampanijose išleisti pinigų daugiau nei leidžiama.

2. Korupcijos lygį mažina ir tai, kai rinkimines kampanijas, panaudojant lygiateisiškumo principus, finansuoja valstybė.

3. Kai valstybė reguliuoja ir kontroliuoja, bei naudoja lygiateisiškumo principus ir sudaro vienodas sąlygas kandidatams ir partijoms dalyvauti radijo ir TV laidose, bei elektroninėje žiniasklaidoje. Gyvybiškai svarbu užtikrinti, kad perkant elektroninės žiniasklaidos, radijo ir TV paslaugas nebūtų panaudoti neteisėti pinigai.

4. Turi būti numatyta griežta atsakomybė už sukčiavimą ir kitų apgaulės metodų naudojimą rinkiminių kampanijų metu. Kandidatai ir partijos tai pažeidę turi būti pašalinti iš tolimesnės rinkiminės kovos, o į jų rinkimines kampanijas investuotos lėšos privalo būti gražintos valstybei.

5. Turi būti numatyta griežta atsakomybė už korupcijos padarinius, o kaltininkas (-ai) privalo kompensuoti valstybei padarytą žalą. Jei kaltininkas neturi finansinių galimybių atlyginti žalą, arba jei kaltininkas miręs, turi būti konfiskuojamas jo turtas. Tokia atsakomybė turi būti numatyta tiek kyšio gavėjams, tiek ir davėjams – naudą gavusioms verslo grupėms.

6. Tarnybos kovojančios su korupcija ir jų vadovai neturi būti pavaldūs ar įtakojami politikų. Jų galios ir veiksmai turi būti įtakojami visuomenės palaikymu, o ne Prezidento, Seimo ar Vyriausybės nurodymais. Taip pat turi būti ir su teismų sistema bei prokuratūra. Šiose tarnybose dirbantiems pareigūnams turi būti nustatyti aukšti etikos standartai. Pačios tarnybos turi būti aprūpintos visomis priemonėmis reikalingomis efektyviam darbui. Pareigūnų dirbančių šiose struktūrose darbas turi būti gerai apmokamas, atlyginimai turi būti didesni nei tokio pat lygio specialistų dirbančių privačiame sektoriuje. Taip pat šiose tarnybose turi būti taikoma efektyvi skatinimo sistema, bei turi būti sukurtas platus socialinių garantijų kompleksas. Jų darbas turi būti skaidrus ir viešas.

Išvardintos priemonės korupcijos pilnai nepanaikina, bet lemia jos sumažėjimą. Jas reikia taikyti kompleksiškai, kitaip reikiamas rezultatas nebus pasiektas, o atskirais atvejais paskatins dar didesnę korupcijos apimtį.