Lietuvoje atgaivinti provinciją bandoma milijardus litų metant į infrastruktūros projektus. Tačiau iš tiesų nykstantį miestą ar regioną prikelti antram gyvenimui gali netikėta ir taikli koncepcija, susijusi arba su turizmu, arba su pastangomis pritraukti investuotojų. Bent jau taip byloja užsienio miestų sėkmės istorijos.

Lenkijoje įsikūręs Baltuvo miestelis iš pirmo žvilgsnio atrodo tarsi Žiežmarių pusbrolis: abiejuose miestukuose šiandien gyvena mažiau nei po 4 tūkst. gyventojų, per abu teka upė, o pagrindinę gatvę įrėminę nuosavi namai. Vis dėlto prieš penkerius metus šie miestai turėjo daugiau panašumų nei dabar, mat šiandien Baltuve nedarbo lygis siekia 5 proc., o Žiežmariuose – 11 proc., Baltuvą kasmet aplanko 300 tūkst. turistų, o Žiežmarius – vienas kitas autobusas turistų iš Izraelio, atvykstančių apžiūrėti išlikusios medinės sinagogos ir senųjų žydų kapinių.
Skiriasi ir miestų dinamikos tempai: Baltuve nuo 2001 m. sukurta 250 naujų darbo vietų, dar 50 jų atsiranda prasidėjus turizmo sezonui, o Žiežmariuose, kaip informavo miesto seniūnas Rimantas Vičinas, jau daugelį metų pagrindiniai darbdaviai – tie patys: „Žiežmarių gėlės” (60 darbuotojų), sulčių gamintoja „Granini Lietuva” (47 darbuotojai) bei dar keletas smulkesnių įmonėlių. Naujų darbdavių taip ir neatsiranda.
Įdomu tai, kad prieš dešimt metų gyventi Baltuve turėjo būti kur kas liūdniau nei Žiežmariuose. Viename skurdžiausių Lenkijos regionų esantis miestelis buvo nepatraukli, didžiulio nedarbo kamuojama vietovė. Žemė čia nederlinga, tad žemdirbystė neišplėtota, ūkiai nedideli, o 2002 m. bankrutavo ir didžiausias to meto viso regiono darbdavys – plieno gamykla „Huta Ostrowiec”, atleidusi beveik 13 tūkst. darbuotojų. Tai lėmė, kad nedarbo lygis Baltuve peršoko 30 proc., nebuvo centralizuotos nuotekų ir vandens tiekimo sistemos, trūko kultūrinių traukos objektų. Atrodė, kad miestelis mirs natūralia mirtimi. Tačiau užteko puikios idėjos, ir per dešimtmetį jis pasikeitė neatpažįstamai. Kaip tai pavyko?
Kaip „Veidui” pasakojo Baltuvo turistinio komplekso atstovė Monika Pękala, 2001 m. Baltuvo gyventojai priėjo prie išvados, kad taip gyventi neįmanoma ir kad jie turi sustabdyti miestelio degradaciją. Susirinkusi mokytojų, ūkininkų, amatininkų ir verslininkų grupelė, kuriai vadovavo Piotras Lichota, įsteigė Baltuvo plėtros asociaciją ir išsikėlė tikslą paskatinti vietinę ekonomiką pasitelkiant turizmą. Kadangi miestelis turi juros geologinio periodo uolienų, išvaizdžią upę, vietovės plėtrai nuspręsta pasitelkti gamtos turtus. Pirmiausia upe pradėtos organizuoti ekskursijos plaustais, o 2003 m., kai mokslininkai čia rado dinozaurų pėdsakų, asociacija nusprendė sukurti pirmąjį Lenkijoje juros periodo parką.
2004 m. parkas buvo sukurtas trijų hektarų teritorijoje: pastatyta 30 dinozaurų, įrengtos vaikų žaidimo aikštelės, suvenyrų parduotuvės, vėliau atidaryta slidinėjimo trasa, 5D kino teatras, priešistorinis 3D okeanariumas, paleontologijos muziejus. Šiandien Baltuvo turistinis kompleksas jau apima 100 hektarų ir yra žinomas už Lenkijos ribų. Pradėjus plūsti turistams miestelyje įsisuko ir kiti verslai – atsirado užeiga, restoranas, veikia 25 žemės ūkio bendrovės.

Prikelia netikėtos idėjos: Kalėdų Senelio vilionės

Baltuvas yra vienas pavyzdžių, kaip merdintis miestukas gali prisikelti antram gyvenimui nepaisant tendencijos, kad atokesnės vietovės traukiasi daugumoje Vakarų pasaulio valstybių, nes gimstamumas mažėja, o gyventojai keliasi į didmiesčius ar emigruoja.
“Gyventojų mažėja Šiaurės Suomijoje, Šiaurės ir Centrinėje Švedijoje, Pietų Italijoje, Centrinėje Prancūzijoje. Mums artimiausias Vakarų Europos regionas, kuriame bandoma stabilizuoti gyventojų skaičių, yra Rytų Vokietija, kuri po 1990 m. prarado per 20 proc. gyventojų, daugiausia emigravusių į Vakarus”, – su tokiais pat iššūkiais susiduriančias šalis vardija Seimo narys Kęstutis Masiulis.
Tad mokslininkai, politikai ir savivaldybių atstovai visose šalyse suka galvą, ką daryti: ar plėtoti šalies teritoriją vientisai, ar neperspektyvią provinciją tiesiog palaidoti. Štai Visuomenės raidos instituto Berlyne mokslininkai pasiūlė drastišką išeitį: gyventojai tikslingai turėtų būti skatinami išvykti iš neperspektyvių, mirštančių kaimiškų vietovių, nes ateityje mažesnis skaičius žmonių gyvens mažesniame skaičiuje miestų ir gyvenviečių.
Vis dėlto KTU docentė Jurgita Šiugždinienė nesutinka su tokiu siūlymu ir yra įsitikinusi, kad taip elgtis būtų neprotinga. „Šalys, kurių plėtra koncentruojasi keliuose taškuose, yra labiau pažeidžiamos išorės krizių nei tos, kurių plėtra yra daugiau mažiau tolygi. Be to, atsiranda rizika, kad atsiliekančios vietovės, kurios paliekamos likimo valiai, sukurs rimtų socialinių problemų. Skurdžias vietoves valstybė turės nuolatos subsidijuoti, siekdama išlaikyti bent minimalius gyvenimo standartus. Taigi didės našta nacionaliniam biudžetui”, – neigiamas tokio sprendimo puses paaiškina J.Šiugždinienė.
Tad nors dalį miestų ir kaimų tiesiog užkalti ir išbraukti iš žemėlapio būtų viena išeitis, kaip rodo „Veido” surinkti užsienio pavyzdžiai, yra ir kita: merdintys miestai kartais ima ir atgyja, o kad taip atsitiktų, reikia dviejų dedamųjų – charizmatiško lyderio ir išskirtinės idėjos. Deja, Lietuvoje trūksta abiejų dalykų, todėl ir sėkmės istorijų teturime vieną – Druskininkus, sugebėjusius tapti europinio lygio kurortu.
„Labai daug kas priklauso nuo valdymo kokybės – reikia turėti labai aiškią ir teisingą augimo strategiją, kuria pasitikėtų gyventojai ir investuotojai. Tada aplink tą strategiją lipdyti naujus procesus, kurie uždegtų žmones ir investuotojus. Pavyzdžiui, paskelbkime Kelmę lašinių sostine – sugalvokime, kokie scenarijai gali būti, kokias paslaugas galime teikti, kokių įmonių prisikviesti. Arba paskelbkime piligrimystės centru, nes šalia daug piligriminių vietovių – Šiluva, Tytuvėnai. Svarbiausia, turėkite idėjų, statykite, investuokite, nes vadyboje žinomas principas turėti dvi biudžeto kišenes: vieną rutininiams, kitą strateginiams klausimams. O mūsų savivaldybės valdomos absoliučiai prastai: nėra strateginio valdymo, nėra idėjų, o kai nėra idėjų, nėra ir optimizmo, tada įsivyrauja stagnacija ir žmonės išvažiuoja. Ir investuotojui neaišku, į kokį rajoną Lietuvoje investuoti, kai visi vienodi”, – apgailestauja K.Masiulis.
O tai, kad pasirinkus aiškią ir išsiskiriančią koncepciją mieste pradės kurtis darbo vietos, ims važiuoti turistai ir čia taps patrauklu gyventi, rodo ne tik jau minėtas Juros periodo parku išgarsėjęs Baltuvas Lenkijoje, bet ir Kalėdų Senelio namais virtęs Rovaniemis Suomijoje.
Netoli poliarinio rato įsikūręs Rovaniemis, turintis 60 tūkst. gyventojų, yra Alytaus dydžio miestas, kuris naują gyvenimą pradėjo tada, kai jame iškilo Kalėdų Senelio kaimelis: čia esančio aukščiausio pastato bokšte ištisus metus svečius iš viso pasaulio priiminėja kartu su elfais pats Kalėdų Senelis.
Ši žinia akimirksniu apskriejo visą Europą, tad susitikti su Seneliu žiemą vasarą traukia šeimos su vaikais, o miesto verslininkai šią koncepciją toliau plėtoja – Kalėdų Senelio kaimelyje dygsta suvenyrų trobelės, veikia Kalėdų paštas, netoli įsikūrė pramogų parkas „SantaPark”, žiemą siūloma pasivažinėti elnių ir haskių kinkiniais, kuriasi Kalėdų Senelio viešbučiai, restoranai ir t.t.
Išpopuliarėjusi legenda turėjo milžiniškos įtakos Rovaniemio ekonomikai. Nors šis miestas pagal gyventojų skaičių Suomijoje tik šešioliktas, jis tapo antru po Helsinkio užsienio turistų traukos centru Suomijoje, jį kasmet aplanko apie pusę milijono turistų. Tad jei palyginsime Rovaniemį ir Alytų, kurį per metus aplanko apie pusantro tūkstančio užsienio turistų, skirtumas bus akivaizdus.
Rovaniemyje nedarbo lygis pernai siekė 9,6, o Alytuje – 14,4 proc. Rovaniemio gyventojų skaičius kyla į viršų ir Suomijos statistikos departamentas prognozuoja, kad iki 2030 m. gyventojų čia padaugės nuo 60,9 tūkst. iki 67,7 tūkst. O Alytuje gyventojų 2010–2011 m. sumažėjo 5 proc., per trejus metus – beveik 10 proc.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-38-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.