2010 Birželio 08

Povilas Gylys

Šeimyninis ir nacionalinis solidarumas socialinės apsaugos srityje

veidas.lt

Dažnai susidaro įspūdis, kad ta sujauktis kai kurių interesų grupių ir jų lobistų pastangomis yra pakurstoma ir palaikoma. Pavyzdžiui, kad ir pastaruoju metu atgijusiais pasiūlymais grįžti į XVIII amžių, kai senolių ar neįgaliųjų išgyvenimo problemomis rūpinosi tik jie patys ar jų šeimos.

Iš pažiūros tai lyg ir raginimas grįžti prie šeimyninio solidarumo, tačiau iš to, kas ir kaip kalba apie solidarumą, gali įtarti, kad tai yra strateginio “Sodros” diskreditavimo plano dalis. Čia derėtų priminti, kad grįžti prie šeimyninės socialinės saugos ragina tie, kurie mano, jog viešąją, kartų solidarumu besiremiančią “Sodrą” reikėtų privatizuoti ir socialinės saugos sferoje palikti tik privačius pensijų fondus. Be to, jų antrąją pakopą padaryti privalomą. Tiesa, šeimyninio solidarumo ir “Sodros” privatizavimo šaukliai nėra linkę kalbėti apie ekonomines ir politines rizikas, su kuriomis susidurs ne tik bėdžiai pensininkai ir kiti socialiai nesaugūs žmonės, bet ir valstybė. Jie taip pat vengia kalbėti apie tai, kad ne “Sodra”, o privatūs pensijų fondai turi finansinės piramidės bruožų.

Protingi žmonės, vienas jų – Vokietijos kancleris Otto Bismarckas, jau XIX amžiuje suvokė, kad industrinėje (tai tinka ir poindustrinei) visuomenėje dirbantys žmonės susiduria su grėsmėmis, kurios buvo mažiau juntamos tradicinėje, agrarinėje “didžiosios” šeimos visuomenėje su jos menkesniu cikliškumu, darbo jėgos judrumu ir t.t. Industrinėje, brandaus kapitalizmo ekonomikoje drastiški ekonomikos svyravimai reiškė ir cikliškai pasikartojantį masinį nedarbą, ir baisų skurdą. Bedarbiais tapę miestų žmonės paprastai neturėjo kito pragyvenimo šaltinio, išskyrus savo darbą. Netekę darbo, jie buvo pasmerkti vegetuoti, įsivelti į kriminalinę veiklą, tapti revoliucionieriais ar emigruoti. Senoliai, pirmiausia miesto, būdavo taip pat pasmerkti, nes pažeidžiama miestiečio šeima buvo mažiau pajėgi jiems padėti.
Dėl to stiprėjo suvokimas, kad tokia visuomeninė tvarka yra nehumaniška ir ekonomiškai bei politiškai neracionali.

Pradėta kalbėti apie tai, kad dirbantis žmogus turi būti apsaugotas nuo ekonominių perturbacijų, taip pat nuo grėsmės, jog senatvėje liks be jokio pragyvenimo šaltinio. Fabriko darbuotojas buvo prilygintas valstybei dirbusiam tarnautojui ar šaliai tarnavusiam kariui. Kitaip tariant, buvo pripažinta, kad tiek karys, tiek tarnautojas, tiek fabriko darbininkas prisideda prie visuomeninių, dabar sakytume viešųjų, poreikių tenkinimo. Tuo pagrindu ne tik du pirmieji, bet ir visi dirbantieji turi būti visuomenės paremti tuo atveju, jei jie neteko darbo ar darbingumo.

Niekas nei tada, nei dabar neneigė šeimyninio ar bendruomeninio (pvz., parapinio) solidarumo reikšmės rūpinantis pagyvenusiais, neįgaliaisiais ar bedarbiais. Ir tada, XIX amžiuje, ir dabar vaikai pagal galimybes padeda tėvams, giminės giminėms, kaimynai kaimynams. Tačiau socialinės apsaugos sistema be nacionalinio masto solidarumo, be valstybės dalyvavimo yra trapi, nepatikima. Pavyzdžiui, siaučiant ekonominei krizei menkiau socialiai remtiniems gali padėti tiek vaikai, tiek giminės, tiek vietos bendruomenė. Tuomet situaciją, nors ir iš dalies, gelbsti valstybinė socialinės apsaugos sistema. Vertėtų nepamiršti ir to, kad senoliai nori gyventi oriai ir išlikti ekonomiškai suverenūs savo vaikų atžvilgiu.

Taip, ši sistema kainuoja. Tačiau ją verta išlaikyti dėl teikiamos viešosios naudos. Pirmiausia ji neleidžia visuomenei degraduoti iki XIX amžiaus lygio ir užtikrina bent minimalias pragyvenimo sąlygas jos dalyviams. Antra, valstybinės socialinės išmokos padeda išlaikyti, kad ir menką, dalyvių perkamąją galią. O tai reiškia, jog verslas išlaiko kad ir sumažėjusias galimybes realizuoti savo prekes bei paslaugas. Trečia, tai mažina socialinę ir politinę įtampą šalyje. Vadinasi, tai reiškia didesnį visuomenės stabilumą. Ketvirta, vertėtų neužmiršti, kad privačios struktūros gali bankrutuoti, o valstybės išnyksta gerokai rečiau.

Manyčiau, kad šiandien nereikėtų veržtis pro atviras duris ir siūlyti šeimoms prisiimti socialinės apsaugos funkcijas, kurias visada pagal galimybes jos vykdo, o svarstyti tai, kaip krizės sąlygomis išlaikyti “Sodrą”, kaip nacionalinį solidarumą tarp kartų palaikančią struktūrą.

Daugiau šia tema:
Kiti straipsniai, kuriuos parašė Povilas Gylys:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...