2016 Gegužės 31

Žemės ūkis

Šeimos verslas tapo saugesnio gyvenimo inkaru

veidas.lt

Petro Malūko nuotr.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

Raseinių rajono Girkalnio miestelio sodininkų Almos ir Vytauto Okockių verslas – įkvepianti šeimos istorija siekiantiems prisidurti iš mėgstamos veiklos, o kino kūrėjams – neparašytas scenarijus apie paveldėtą žemę ir darbščias lietuvių rankas.

Itin neįprastų derinių uogienės (avietės su liepų žiedais, mėtų lapeliais, imbieru, šermukšniai su avietėmis, avietės ir raudonieji serbentai), kurias ragaudami galvas kraipo ne tik vengrai, bet ir išrankūs lietuviai, raseiniškiams leidžia gyventi oriai, kaip sako jie patys – aukštai pakelta galva, per mėnesį prie šeimos biudžeto prisiduriant kone po vieną vidutinį atlyginimą.

Žmona kaip tik tuo metu atgavo senelių žemę, ėmėme sodinti vaismedžius, uogų krūmus, tačiau perdirbti sodo gėrybes nusprendėme tik po kurio laiko.

Matematikos mokytojo ir buhalterės šeimoje sprendimas imtis sodininkystės subrendo augi­­nant vaikus. „Nelengvos gyvenimo sąlygos ir šeima, kurią išlaikyti iš dviejų algų buvo ne taip jau paprasta, vertė ieškoti geresnio uždarbio. Žmona kaip tik tuo metu atgavo senelių žemę, ėmėme sodinti vaismedžius, uogų krūmus, tačiau perdirbti sodo gėrybes nusprendėme tik po kurio laiko“, – prisimena 57-erių matematikas V.Okockis.

Turguje didžiulius kiekius uogų ir vaisių anksčiau parduodavę sutuoktiniai apie cechą, kuriame šiandien šaldo ir džiovina uogas, galvoti ėmė tik tuomet, kai vaisių ir uogų prekyba turguje sumažėjo. „Neparduotos produkcijos antrą kartą į turgų neveši, taigi ėmėme ją šaldyti, išsikėlėme tikslą parduoti ne žaliavą, o koncentruotą produktą“, – pasakoja ūkininkai.

Tik pačių sode augančias gėrybes perdirbantys sutuoktiniai cechą įsirengė savomis išgalėmis (per ilgą laiką teko investuoti apie 29 tūkst. eurų), o valstybės deklaruojama parama smulkiajam verslui nusivylė. „Ji mažam žmogeliui neprieinama“, – tvirtina tik savo atkaklumu ir užsispyrimu norimą rezultatą pasiekę su­tuoktiniai.

Šilauogių sodinukų 1999 m. Okockiai pirko iš Varšuvos, o aviečių – iš Liublino. Vėliau sodino vyšnių sodą, bet šis nepasiteisino, kaip ir juodųjų serbentų auginimas. Parduoti uogų turguje neapsimokėjo dėl itin žemai kritusių kainų, taigi kone trejus metus serbentų derlių tekdavo palikti paukščiams.

Tačiau iš praeities klaidų pasimokę sodininkai šiandien randa naujų sprendimų. „Jei uogų supirkimo kaina atėjus jų sezonui nepalanki, jas užšaldome ir gaminame uogienes, traškučius, džemus“, – išmoktomis pamokomis dalijasi Okockiai, iki šiol dirbantys nuolatiniuose darbuose. Sodininkystė jiems – vasaros ir kiekvieno laisvesnio vakaro užsiėmimas.

Bene labiausiai nusisekusiu savo gaminiu sodininkai vadina graikiniais riešutais ir šokoladu gardintą obuolių sūrį.

Liepos ir rugpjūčio mėnesiais itin aktyviai sodo gėrybes renkantys, parduodantys ir iš jų produkciją gaminantys Okockiai šį pavasarį didžiąją dalį gaminių jau pardavė. Į Kauną, prie miesto pilies vykstančius turgelius, iki naujo derliaus sutuoktiniai jau nevyks, tačiau produkciją į ekologiškų produktų parduotuves Vilniuje žada tiekti iki naujo uogų ir vaisių derliaus pradžios.

Bene labiausiai nusisekusiu savo gaminiu sodininkai vadina graikiniais riešutais ir šokoladu gardintą obuolių sūrį. „Tai karščiausia mūsų naujiena, kuriai ir patys sunkiai atsispiriame. Metėme iki tol valgytus saldumynus į šalį ir kur buvę, kur ne – vis prie obuolių sūrio“, – juokiasi matematikas, besidžiaugiantis darnia kaimynyste su Dainiumi Šerkšnu, buvusiu savo mokiniu, šiandien vienu garsiausių Lietuvos bitininkų. Gražiuoju sutariantys kaimynai vienas kitam gelbėja veždami gurmanišką produkciją į Vilniaus parduotuves.

Moderniai sode ir ceche besitvarkantis Vytautas, pasak buvusio jo mokinio, visad buvo labai inteligentiškas ir sumanus žmogus, sutarė su mokiniais, o tai, ką sukūrė su žmona, D.Šerkš­no vertinimu, yra išskirtinė istorija.

Ateityje šių uogienių asortimentą žadame smarkiai plėsti, esame pasodinę apie šimtą šermukšnio sodinukų.

„Pagrindinis mūsų uždavinys – pasiūlyti tai, ko nėra parduotuvėse. Kasmet rinkai pateikiame po vieną ar dvi naujienas, šių metų atradimas – uogienė su šermukšnių uogomis. De­sertinė, silpnai karti, pirkėjų gana retai ragaujama šermukšninė itin patraukli dėl skoninių savo savybių. Ateityje šių uogienių asortimentą žadame smarkiai plėsti, esame pasodinę apie šimtą šermukšnio sodinukų“, – pasakoja V.Okockis.

Iš šiauriau gyvenančių tautų šermukšnių uogienės receptą perėmęs lietuvis pasakoja, kad estai ar latviai neįsivaizduoja žiemos be šios uogienės.

Sunokusias uogas ir vaisius sodininkams apdoroti padeda Prancūzijoje įsigytas įrenginys, iš uogų pašalinantis sėklas, supjaustantis ir džiovinantis. Jei ne jis, daug sunkiau būtų išvirti aviečių ir vyšnių džemo.

Pakeisti lietuvių požiūrį į džemą bandantys raseiniškiai pripažįsta: pramoninė gamyba smarkiai sugadino jo įvaizdį, o juk išvirti džemą daug sunkiau nei uogienę (reikia tiksliai nustatyti cukraus ir pektino santykį, pašalinti uogų žieveles, kauliukus).

Smagiausias uogų ir vaisių rinkimo procesas, o gamyba ir pardavimas, ypač turguje, sekasi ne taip lengvai.

Pirkėjai dėl natūralumo itin vertina Okoc­kių gaminamus obuolių traškučius (šie nepraradę ne tik obuolių skonio, bet ir žalsvos spalvos), o patys sodininkai džiūgauja, kad pirkėjai iš naujo atranda agrastus. „Be reikalo žmonės juos taip primiršo: juose daug ląstelienos, natūralaus cukraus, organinės rūgšties. Iš mineralinių medžiagų daugiausiai kalio, natrio, magnio, geležies, vario“, – apie uogas, kurias naudoja ir savo uogienėms virti, pasakoja sodininkai.

A.Okockienė prasitaria, kad jai smagiausias uogų ir vaisių rinkimo procesas, o gamyba ir pardavimas, ypač turguje, sekasi ne taip lengvai: nuo 8 iki 12 val. tenka sparčiai suktis, nes pirkėjų eilutė netrumpėja, o laukti niekas nemėgsta. Dėl to sutuoktiniai į turgų keliauja drauge, kad galėtų vienas kitą pavaduoti.

Į sodo gėrybes kėsinasi ir dvikojai

Birželio pradžioje bendro gyvenimo trisdešimtmečio sukaktį minėsiantys Okockiai pasvajoja daugiau jėgų ir laiko skirti savo sodininkystės verslui, bet kol kas neapleidžia ir įprastų darbų, juolab kad gegužę jų sode darbai tik įsibėgėja. Palaimingas atokvėpis truks iki liepos, o tuomet – tik spėk suktis: derės šviežios uogos, teks jas turguje pardavinėti, traškučius, sirupus ir vaisių trapučius ruošti. Darbščioms sodininkų rankoms dar gelbės samdoma darbininkė. „Mūsų pačių vaikai šiame versle savęs nemato: sūnus Vilniuje, dukra į Ispaniją nutekėjusi, va­saros pradžioje ketiname ją aplankyti“, – prasitaria šeimoje už buhalteriją atsakinga ponia Alma.

Pagyrų už preciziškai gaminamą produkciją ir iš pačių artimiausių, ir iš svetimų sulaukian­tys Okockiai šilauoges augina aplink na­mus, esą tik taip pavyksta apsaugoti jas nuo spa­r­nuotų ir dvikojų vagišių, o avietės ir juodieji serbentai sirpsta laukuose.

Laukdami naujo uogų derliaus sodininkai eksperimentuoja ir išbando ne vieną uogienės ar džemo receptą, kol rezultatas tenkina abu. Štai su kepenų paštetu ir juodos duonos užkandėle Okockiai rekomenduoja išmėginti džiovintą ir plikytą juodųjų serbentų uogienę, su panakota – pikantišką šilauogių uogienę (pagardintą juodaisiais pipirais, muskatu, gvazdikėliais, lau­ro lapeliais). Ši, pasak garsaus virtuvės vadovo Roberto Ščesnavičiaus, itin tinka ir prie varškės sūrio ar baltos mėsos patiekalų – vištienos, an­tienos ir pan. Ne vienam garsiam Kauno restoranui pikantišką uogienę su šilauogėmis ir kitas pačių ruoštas uogų tyres tiekiantys Raseinių sodininkai sutaupo virtuvės vadovų laiko.

„Jų produkcija labai aukštos kokybės. Štai aviečių trapučiuose ir džiovintuose obuoliuose labai mažai cukraus, o tai leidžia panaudoti juos gaminant daugelį patiekalų, juos puošiant. Gaminių antkainis nėra mažas, bet jie kokybiški ir taupantys mūsų laiką“, – apie trečius me­tus besitęsiančią partnerystę su Okockiais pa­sakojo R.Ščesnavičius.

Jo teigimu, Almos ir Vytauto gaminami trapučiai prilygsta vitaminų bombai,  o džemai ir uogienės – be konservantų, produkciją atpiginančių skonio stipriklių. Į verdamus džemus ir uogienes vietoj citrinų rūgšties, kurią naudoja daugelis gamintojų, pilama citrinų sulčių, suteikiančių reikiamo skonio ir blizgesio.

Parduodant gaminius turguje už 250 gramų juodųjų serbentų uogienės sodininkai prašo 1,15 euro, tačiau gurmaniškų ar ekologiškų pro­duktų parduotuvėse šie gaminiai įprastai kai­nuoja brangiau, nes nori uždirbti ir pardavėjas.

Valandų valandas apie savo produkciją pa­sakoti galintys sodininkai – išties įkvepiantis pavyzdys, kuriuo galėtų pasekti ne vienas savo svajonių bent kiek prisidurti prie kuklios lietuviškos algos nerealizavęs pilietis.

Laiko, skiriamo šeimos verslui, neskaičiuojantys sutuoktiniai į savo darbą žvelgia išmintingai: dirbdami mėgaujasi kūrybos procesu, nesikoncentruoja į baigtinį rezultatą, gal todėl ir rezultatai juos taip džiugina.

„Ko tik iki sodininkystės nebandėme – ir grybus, ir daržoves auginome, bet uogininkystė pasirodė kur kas patrauklesnė ir gardesnė. Su­pratome, kad didžiausi mūsų konkurentai bus lenkai (jie didžiausi Europos sodininkai), bet nuosavo verslo nepabūgome, o ilgainiui jis ta­po saugesnio gyvenimo uostu, taigi jame ir iš­me­tėme savo inkarą“, – nuotaikingai pasakoja matematikas, ne tik mokyklinėje lentoje, bet ir gyvenime tiksliai rikiuojantis savos kūrybos uogienių ir džemų formules.

Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos pirmininkas Vidas Juodsnukis teigia, kad Okockiai verti pagiriamojo žodžio: „Jų produkcija itin sėkmingai išperkama turgeliuose, ja neatsistebi užsieniečiai. Gaminiai nėra labai pigūs, tačiau paklausūs ir pelnę vietinių bei atvykstančiųjų pripažinimą.“

Nuo 2013 m. su sodininkais bendradarbiaujančios gurmaniškų ir ekologiškų prekių elek­troninės parduotuvės „Biosala“ komercijos va­dovė Vaida Tilmantienė atskleidžia, kad populiariausios Okockių prekės sostinėje – obuolių traškučiai ir šaldytos avietės. „Šiuos produktus mūsų klientai jau įvertinę ir pamėgę. Dirbti su šiais sodininkais itin paprasta, jų produkcija kokybiška, atitinkanti reikiamus sertifikatus, pa­­sižymi itin didele paklausa. Uogų ir vaisių produkcijai įtakos turi sezoniškumas: šį pavasarį jos likučiai eina į pabaigą. Kol kas dar sulaukiame įvairių šaldytų uogų tyrių (aviečių, juodųjų serbentų, agrastų), uogienių (aviečių, ši­la­uogių), obuolių sūrių, obuolių traškučių papildymo“, – pasakoja V.Tilmantienė.

Ji atskleidžia, kad rinkdamasi ūkininkų siūlomą produkciją pirmiausia peržiūri gaminių sudėtį, jų sertifikatus, o ar gaminys bus paklausus, netrukus parodo pirkėjai. Pastaruoju metu itin išpopuliarėjusi ūkininkų produkcija mieste vertinama dėl ekologiškumo ir aukštos kokybės, todėl artimiausiais metais jai žadamos geros perspektyvos.

Uogienių ir džemų paslapties neatskleidžia

Į sostinę savo produkciją atvežę Okockiai pasakoja čia pasirodantys, kai prisikaupia daugiau užsakymų – paprastai savaitgaliais. Tikra panacėja jie vadina pačių gaminamus vaisių trapučius ir traškučius. O uogienės tokio didelio pasisekimo parduotuvėse neturinčios: „Lie­tu­viai produkto reikalingumą įvertina pa­klausę savęs, ar gali patys tokį namie pagaminti. Daž­nas vis dar turi uogienės atsargų, taigi kol ne­paragauja ir nežino, kad mūsų – kitokio skonio, verdamos ant garų specialiuose puoduose dvigubu dugnu, pirkti nesiryžta.“

Tačiau ruošdamiesi į užsienį aplankyti giminaičių daugelis jau įsitikino, kad nėra geresnių lauktuvių, nei Okockių obuolių sūriai. Dvejus metus tobulinti ir šiandien jau su šokoladu ir graikiniais riešutais lyg šokoladukai į gurmaniškų ir ekologiškų produktų parduotuves tiekiami saldumynai pastebėti ir atvykstančių turistų. Nedideli, kelių kąsnių saldumynai parduotuvėse neužsiguli, o jų sumanytojai netveria džiaugsmu.

Raseiniškiai atskleidžia, kad aplinkiniai ne kartą mėgino pagaminti tokių pat produktų, bet lygiai tokių pačių dar niekam nepavyko „90 proc. savo gaminių sudėties neslepiame, tačiau 10 proc. užkeikimo neatskleidžiame“, – juokauja ponas Vytautas.

Filosofiškai į gyvenimą žvelgiantis pašnekovas mano, jog Lietuva galėtų būti kur kas verslesnis kraštas, jei tik žmonės įsisąmonintų, kad nėra padėties be išeities. „Dažnai žmogus susitaiko su prasta savo padėtimi, manydamas, kad išeities nėra, todėl ir papildo išmaldos prašančiųjų gretas, o jei paklaustų savęs, ką dar moka, kokius savo gebėjimus galėtų įdarbinti, situacija tikrai keistųsi“, – atsispirdamas nuo savo šeimos pavyzdžio svarsto raseiniškis.

Iš baimės likti be pragyvenimo šaltinio puoselėti nuosavą sodą pradėjęs mokytojas į jį įdėjo daug meilės ir išmonės, o jo žmona netikėtos sudėties ir nepamirštamo skonio uogienėmis, matyt, pranoko visas pažįstamas šeimininkes.

Pavyzdžiu, kaip atkakliai kabintis į gyvenimą, ne tik savo vaikams, bet ir aplinkiniams tapę sodininkai iki šiol nepaliauja svajoti, kaip gyvens sulaukę pensijos. Raseinių miesto Viktoro Petkaus pagrindinės mokyklos matematikos mokytojas V.Okockis ir Girkalnio degalinės buhalterė A.Okockienė sutaria, kad gal tuomet pagalvos ir apie tarptautinę savo produkcijos prekybą, nes kol kas vos spėja suktis ir vietinėje rinkoje.

Televizoriaus pultelio į rankas jau daug me­tų neimantys sutuoktiniai sutaria, kad preciziškumas ir planavimas turint šeimos verslą itin svarbu, o jie abu tokių gebėjimų turi – matyt, tai ir yra varomoji jųdviejų jėga. „Mums tai smagi, skani sritis, padedanti gyventi oriai“, – apie savo verslą sako Okockiai.

„Jų ceche vyrauja pavyzdinė tvarka, viskas iki smulkmenų apgalvota“, – apie kaimynų patalpas, įrengtas 40 kvadratinių metrų pastate, anksčiau buvusiame šeimos ūkiniame pastate, pasakoja D.Šerkšnas. Ten, jo tikinimu, išsitenka ir virtuvė, ir šaldytuvas, ir šaldiklis.

Šešias dienas per savaitę dirbantys Okockiai poilsiui skiria tik sekmadienį. Esą, kai patinka tai, ką darai, daugiau poilsio ir nereikia. „Šį sezoną stengsimės dar labiau mažinti cukraus kiekį savo uogienėse, nors be jo uogų neišlaikysi“, – dėsto pavyzdiniais šalies sodininkais vadinami sutuoktiniai.

Jiems ne vis vien, kaip jų sode užderėjusią produkciją vertina aplinkiniai, todėl prieš pa­siūlydami naujų gaminių visuomet rengia jų degustacijas, laukia atsiliepimų. „Jei žmonėms patinka, jei gardu, ar reikia didesnio įvertinimo?“ – kukliai šypsosi ponia Alma.

Ji, kaip ir sutuoktinis, sakosi esanti patenkinta tuo, ką pavyko sukurti per pastaruosius penkerius metus. Moteriai širdį suspaudžia tik pagalvojus apie šios veiklos perspektyvas: vaikai toli, nebus kam perimti šeimos verslo. Tačiau liūdėti – ne Okockių būdui. Sutuok­ti­niai pasakoja, kad ir Madride per vykusias jų dukters Vaivos vestuves neapsieita be uogienių: 120 svečių apdovanota jaunųjų meilės uo­giene su mėtomis.

Vytauto Okockio dosjė

Amžius: 57 metai.

Išsilavinimas: matematika.

Alma mater: buvęs Vilniaus pedagoginis institutas (dabar Lietuvos edukologijos universitetas).

Sritis: sodininkystė.

Turima žemė: 2,5 ha.

Sukurta darbo vietų: 1.

 

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...