2015 Vasario 02

Gitenis Umbrasas

Miesto stebuklų tėvas G.Umbrasas: „Ir Paryžiuje galėtų būti ketvirtis kvadratinio metro Vilniaus“

veidas.lt

Ne vieną Vilniaus erdvę savo kūriniais pagyvinęs Gitenis Umbrasas formuoja unikalų Lietuvos įvaizdį.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

„Menas gimsta iš gyvenimo ir jo aktualijų“, – įsitikinęs Gitenis Umbrasas, kruvinosios 1990 m. sausio 13-osios atminimui iš dalgio sukūręs angelo pavidalą. Vieni šio menininko kūriniai talpina kančią ir juodžiausius išgyvenimus, kiti spinduliuoja nepaprastą gaivališkumą. Su G.Umbrasu kalbamės apie meną ir šiandienos visuomenę.

VEIDAS: Jūsų kūriniai viešosiose Vilniaus erdvėse nepastebimai įsilieja į visuomenės gyvenimą, tampa reiškiniu, keičiančiu žmonių pasimatymų, susitikimų įpročius. Kaip jums pavyksta pritraukti tūkstančius žiūrovų ir lankytojų?

G.U.: Po 1993 m. prasidėjusios privatizacijos atrodė, kad Lietuva dalijama ne tik sklypais, tonomis, bet ir vagonais… Tuo metu man kilo idėja sukurti detalų rojaus planą ir pardavinėti jį sklypais: tas, kuris arčiau Dievo, brangesnis, toliau esantis – pigesnis. Ieškojau tinkamos humoro formos ir sunkiai pamatuojamo nekilnojamojo turto vieneto. Niekas nebuvo girdėjęs apie metrą humoro ar stebuklo, taigi man tai puikiai tiko. Taip Katedros aikštėje ir gimė plytelė „Stebuklas“.

VEIDAS: Tačiau prie jos nepalikote instrukcijos, kad būtina sugalvoti norų, kurie išsipildys, jei triskart apsisuksite…

G.U.: Pastebėjęs Katedros aikštėje sutrupėjusią plytelę su draugais pakeičiau ją į savo padarytą. Tik po pusantrų metų eidamas pro tą vietą išgirdau vieną panką kitam aiškinant, kad ant šitos plytelės norai išsipildo. Dar vėliau mačiau ant jos padėtų gėlių ir pinigų, o paskui ėmė rikiuotis eilės savo norus plytelei patikinčių žmonių. Prie šio kūrinio gyvenimo prisidėjo ir Lietuvoje lankęsis JAV prezidentas George’as W.Bushas. Sakydamas kalbą jis paminėjo akmeninį užrašą „Stebuklas“ ir palygino jį su mūsų atgauta nepriklausomybe.

2010 m. lankydamasis Šanchajaus parodoje į Lietuvos paviljoną nuvežiau lietuvišką ir kinišką „Stebuklo“ plytelę, dar vieną įkurdinau Tbilisyje. Dabar svarstau, kad ir Paryžiuje, Tokijuje bei Niujorke galėtų būti ketvirtis kvadratinio metro Vilniaus (tokio pločio G.Umbraso „Stebuklas“). Galbūt tokia žinia apie lietuvius primintų, kad jie dar moka šypsotis?

VEIDAS: Esame minėjęs, kad plytelė „Stebuklas“ pateisino savo vardą su kaupu ir pažėrė ne vieną netikėtumą.

G.U.: Norėdamas restauruoti Katedros aikštėje esantį „Stebuklą“ nuėjau nusipirkti venecijietiško Murano stiklo. Išgirdusi kokiam tikslui, pardavėja, o gal parduotuvėlės savininkė, pažėrė man į delną Murano stikliukų dovanų. Gyvenime juk tokių dalykų nebūna, o staiga jie ima ir atsitinka. Regis, nepaklūsta jokiems fizikos ar ekonomikos dėsniams. Kas dar tai, jei ne stebuklai?

VEIDAS: Kaip manote, koks stebuklas praverstų geresnio gyvenimo besidairančiai šiandienos Lietuvai?

G.U.: Gal per mažai žiūrime, kas vyksta Kryme, kad kankina geresnio gyvenimo ilgesys? Kita vertus, kas iš to, jei gyvensime kaip Šveicarijoje ir neturėsime fantazijos: įsigiję penktą automobilį laimingesni netapsime. Stebuklas iš ligos patalo nepakylančiajam gali būti ir sušvitęs saulės spindulys, ir žemę nuklojęs sniegas, ir krintantis rudens lapas. Tačiau kai kurių iš mūsų jau nenudžiugintų ir vila Maljorkoje.

Pirmiausia lietuviams reikėtų išmokti bendrauti tarpusavyje. Dabar gi per daug konkurencijos, pavydo, įtampos dėl to, kad vienas turtingas, kitas neturtingas. Jei neturtingas, manoma, kad jau ir kvailas. Šiandienos Lietuvoje iš viso neegzistuoji, jei neturi kažkiek nekilnojamojo turto.

Kas yra Lietuvos valstybė, geriausiai suvokiame, kai mums kyla pavojus. Tada istorijos dėstytojas drauge su vienuole ir mafiozu susiima rankomis ir siena stoja prieš totalitarinį tanką, tačiau praėjus pavojui žmogiškų tarpusavio santykių mūsų visuomenėje vėl nelieka.

VEIDAS: Kas lemia tai, kad žmonių bendradarbiavimą keičia konkuravimas?

G.U.: Po nepriklausomybės atgavimo dvasinė Lietuvos plotmė atiduota Bažnyčiai. Bet kas nutiko? Vietoj bendradarbiavimo pastebime vis aršesnes varžybas. Kadangi su Bažnyčia valstybės vyrai skaitosi, su menininkais nėra ko prasidėti. Visuomenei tampa lyg ir nebeaišku, ką dabar veikia menininkai, – užsiima verslu ar ieško įkvėpimo girtuokliaudami.

VEIDAS: Žmonės sako, kad menas per daug išbrango ir nutolo nuo jų kasdienybės: dalis jo tiesiog nebepasiekia.

G.U.: Išties yra nuo gyvenimo naštos nuvargusių, kurie dirba trijuose darbuose ir gauna mažiau nei minimumą, reikia tris vaikus išauginti ir dar ant pečių nešti ketvirtą – girtą vyrą. Ne visi šiandien nueina ir į teatrą. Menui kai kada būtinas betarpiškumas ir jis retai kada telpa į tos dienos formatą.

VEIDAS: Kai kurie jūsų darbai, pavyzžiui, „KGB cokolis“ ar „Angelas“, gimė itin sudėtingomis istorinėmis aplinkybėmis, aplinkui šaudant tankams. Net ir tokiomis sąlygomis įmanoma kurti?

G.U.: Sausio 13-ąją langai drebėjo nuo tankų šūvių, o mėnesio pabaigoje išlydėjau anapilin tėvą. XX amžius Lietuvoje baigėsi apie 1990 metus, kai keitėsi santvarka. Kad ir ką tuo metu piešiau, gimdavo angelas ir dalgis (ne veltui anksčiau sakyta: jei peilis ašmenimis į viršų – kraujas liejasi). Galiausiai pasidariau angelo maketą iš dalgio, o paskui dalyvavau su šiuo kūriniu konkurse Sausio 13-osios aukoms atminti. Galiausiai devynių metrų aukščio nerūdijančio plieno angelo skulptūra buvo pastatyta Karveliškių kapinėse, o „Angelo“ sparnas tarsi įrėžė ribą tarp dviejų santvarkų.

VEIDAS: Lietuvoje skulptoriai gana dažnai susiduria su neskaidriu konkursų organizavimu. Pastarąjį kartą taip nutiko ir jums dalyvaujant Lukiškių aikštės „Laisvės“ skulptūros konkurse. Kokias išeitis matytumėte iš šios situacijos?

G.U.: Lietuvoje skulptūrų konkursai vyksta gana uždarai, neįtraukiama visuomenė. Tokių objektų rinkimai galėtų tapti labai populiarūs, tačiau šiuo atveju mažai kas iš viso žinojo, kad vyksta toks konkursas. Jei jau mūsų valstybės simbolis kuriamas neskaidriai (pirmos ir antros vietos nugalėtojai jau 2008 m. buvo dalyvavę konkursuose ir negalėjo antrą kartą dalyvauti konkurse 2013 m.), ką sakyti apie pačią valstybę, tačiau Kultūros ministerijai tai nekliudė žiūrėti į sąlygų pažeidimą pro pirštus. Aš, kaip ir kiti menininkai, labai norėjau, kad Lukiškių aikštėje būtų koks nors Lietuvą vienijantis ženklas, deja, dabar vėl neribotam laikui viskas įstrigę.

VEIDAS: Užtat bendradarbiauti su Vilniaus miesto savivaldybe dėl projekto „Meilės krantai“, regis, sekėsi kur kas sklandžiau?

G.U.: Mintis apie vienas kitą pamilusius Neries krantus gimė vaikštinėjant palei Vilnelę ir mintyse rašant laiškus mylimiems žmonėms. Sugalvojęs tai pritaikyti betoninei krantinei su šachmatų langeliais parašiau projektą miesto savivaldybei. Išgirdęs, kad laimėjau, nuskriejau lyg ant sparnų jo pasirašyti, bet netrukus suvokiau, kokios sumos prireiks norint jį įgyvendinti. Tuo metu man labai gelbėjo mero patarėja Rūta Dirsienė, studentai, su kuriais bendrom jėgom sodinome gėles ant upės krantinės. Pirmomis dienomis laistyti ir ravėti jų eidavau vienas pats – pradžia išties nebuvo lengva. O dabar kasmet Vilniaus miesto savivaldybė įsimylėjusių krantų gėles atsodina, taigi viskas virto gražia tradicija. Ši mintis patiko ir kitiems miestams, taip gimė užrašai „Myliu Kauną“ ir „Myliu Rygą“.

VEIDAS: Kaip manote, kiek bėgantis laikas veikia ir keičia populiariausias vilniečių susitikimo vietas?

G.U.: Kaip parodė prieš kelerius metus atliktas VU Sociologijos katedros studentės tyrimas, vienu metu populiariausia pasimatymų Vieta Vilniuje buvo „Stebuklo“ plyta Katedros aikštėje, taip pat – Rotušės ir Katedros aikštės. Šiuo metu, matyt, buvo ir daug komercinių susitikimų vietų, pavyzdžiui, prekybos centruose.

Skiriant pasimatymą miesto erdvėse reikėtų atkreipti dėmesį, kad pačios populiariausios nebūtinai yra pačios geriausios. Yra žmonių, kuriems jos per viešos. Taigi miesto meilės žemėlapiai keičiasi: lenkų laikais pasimatymų vietos buvo vienur, vokiečių – kitur, tarybiniais – dar kitur. Pirminis mano sumanymas ir buvo pažymėti dešimt vilniečių populiariausių susitikimo vietų „Obuoliuko“ plytele. Mokytojų namų direktorė Zita Žepnickienė užsakė vieną Kotrynos sodelyje, bet dar liko daug nepažymėtų vietų. Tokių plytelių reikėtų ne tik Lietuvoje – būtų smagu, kad ir Paryžiuje būtų Vilniaus plotelis.

VEIDAS: Pripažinimo sulaukę menininkai, visai kaip ir verslininkai, šiandien perka užmiesčio rezidencijas, investuoja į kolegų darbus. Tačiau, matyt, ir jiems prieš tai tenka perbristi vargo, nepritekliaus, nepripažinimo upes?

G.U.: Kam nepasitaiko, kad nėra kuo susimokėti už butą? Tarkime, man kažkada teko išnuomoti savo autoportretą, ir buvau labai laimingas, kai jis man uždirbdavo mėnesiniam bilietui troleibusu. Šiandien jaučiuosi saugus: gyvenu iš tėvų paveldėtame bute, bet niekas neapsaugotas nuo gatvės. Kartą Anai Achmatovai honoraras už poeziją buvo sumokėtas silkėmis. Bet ji džiaugėsi, nes su ja atsiskaitė, o kartais juk nutinka ir priešingai. Atsižvelgiant į visas naktines mūsų valdžios atliktas reformas menas Lietuvoje auga kaip grybai miške. Per pastaruosius 25 nepriklausomos Lietuvos metus dailininkai gyveno partizaninį gyvenimą: valdžia juos skriaudė, vis nušluodavo, o jie lyg grybai savo sporomis toliau daugindavosi.

VEIDAS: Kaip rasti stiprybės ir jėgų kurti nekasdienius meno kūrinius, kai aplinka, regis, labiau trukdo, nei padeda?

G.U.: Man gelbsti gimtųjų namų sienos: ne taip jau dažna sulaukus pusės šimto metų vilniečiui gyventi toje pačioje vietoje kaip ir vaikystėje. Pakanka pažvelgti pro langą, ir matau vietas, kuriose ilsisi paties laidotas balandis ir katinas, auga dar tėvų sodinta obelis, o žemė sergsti vaikystės slėptuvių paslaptis – po stiklų duženomis paslėptas gėles ir pan. Svarbu pabūti aplinkoje, kurioje užaugai. Ten kiekvienas krūmas ir akmenėlis turi savo vertę.

VEIDAS: Jūsų namuose tiek daug prisiminimų iš ankstesnių dienų ir tylos. Ar nebūna jos per daug?

G.U.: Tik pasigirdus tylai prabyla mano kūryba. Tuomet savo mintimis galiu nukeliauti kur panorėjęs. Žinote, jaunystėje nemaniau, kad tiek ilgai gyvensiu. Daugelį dalykų tuomet įsivaizdavau visai kitaip, o laikui bėgant pamačiau visai kitoje šviesoje. Šiandien prieštarauju jaunesniam sau. Sulaukus žilos galvos telieka humoras.

VEIDAS: Nors daugelis Gitenį Umbrasą pažįsta kaip Vilniaus miesto menininką, ne taip seniai sulaukėte pasiūlymo užimti Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto Vizualiųjų menų katedros vedėjo vietą. Nepabijojote biurokratinių darbo valandų?

G.U.: Tai buvo vienas iš tų kartų, kai įvyko stebuklas. Jeigu pats siūlysiesi, dar nebūtinai tiksi, o šiuo atveju suskambo telefonas ir išgirdau dekano kvietimą. Taip dalis mano darbų persikėlė į Kauną. Iki šiol dėstymas būdavo tik kaip papildoma veikla. Sakydavau sau: jei esi kūrėjas, gali dar ir dėstyti. Bet jei esi tik dėstytojas, pasakoti, ką perskaitei iš svetimų knygų, nė kiek nesiremiant savo patirtimi, – ne man. Tada, mano akimis, esi tik cituotojas. Gal ir yra dėstytojų, kurie mažiau savo laiko skiria kūrybai ir daugiau studentams. Bet man atrodo, kad reikia mylėti žmones, su kuriais dirbi. Visada maniau, kad už menininką turi kalbėti jo darbai, o paskui galima jau ir nuo savęs vieną kitą žodį pridėti.

VEIDAS: Būtent taip yra nutikę su jūsų kūriniais viešosiose erdvėse: „Meilės krantais“, Vilniaus Žvėryno rajone pastatytu „Čiulbančiu kryžiumi“, Katedros aikštėje lankytojų numylėtu „Stebuklu“. Kiekvienas jų, tarsi į gyvenimą išlydėtas vaikas, gyveną savarankišką gyvenimą…

G.U.: Į savo kūrinius išties žvelgiu kaip į vaikus, kitų juk ir neturiu. Kartais prie ankstesnių savo darbų grįžtu po ilgesnės nei penkerių metų pertraukos. Jei kas juos apgadina, rūpinuosi jų atstatymu, remontu ir priežiūra. Galima sakyti, toks mano gyvenimo kelias ir pasirinkimas. Atsimenu, dar aštuntoje klasėje kalbėdamasis su tapytoja Brone Mingilaite-Uogintiene išgirdau, kad pasirinkęs meną gyvenime turėčiau labai daug ko atsisakyti. Nežinau, apie ką tiksliai ji tuomet kalbėjo: turtus, automobilius, o gal ir šeimą. Dar būdamas paauglys svarsčiau, kad jei tik prireiks, atsisakysiu ir šeimos. Bet viena yra galvoti ir visai kas kita patirti tai gyvenime iš tiesų. Apkaltinti kažką dėl tokio savo gyvenimo nebūtų teisinga. Gal tai ir yra pasirinkimas? Daug ko negalime sugalvoti iš anksto – galiausiai išeina taip, kaip Dievulis ir nori.

VEIDAS: Bet juk net katino į dirbtuvę neįsileidžiant šiek tiek vieniša?

G.U.: Buvo kažkada mane gatvėje toks baltas katinas susiradęs, maitinau jį kurį laiką, bet netrukus ištranzavau prie Baikalo, ir išsiskyrė mūsų keliai. Po pusmečio, iš kelionių viduržiemį sugrįžęs, vėl pamačiau ant savo namų palangės. Bet vidun nebeįsileidau: nesinorėjo išduoti dar kartą. Jis jau buvo išėjęs savarankiško gyvenimo pradžiamokslį. Nors kartais man atrodydavo, kad jis skaito mintis: pakakdavo apie jį pagalvoti – geriau netrukdyk ir eik į virtuvę – ir jis nutipendavo. Taigi bijodavau garsiai galvoti. Kita vertus, šiandien nesinorėtų, kad per dirbtuvę pereitų toks padaras, savo uodega mano darbus šluodamas.

VEIDAS: Tik baigęs freskos ir mozaikos studijas tuometiniame Vilniaus dailės institute žengėte pirmuosius žingsnius viešojoje miesto erdvėje. Žmonės iki šiol kalba apie jūsų freskas medžiuose ar skraidančią tapybą. Kaip tą laikotarpį prisimenate pats?

G.U.: Miniatiūrinės freskos Sereikiškių parko medžių drevėse buvo vienas viešesnių mano pasirodymų. Daugumos jų šiandien jau nepamatysi. Šį sumanymą įkvėpė draugės papasakota istorija apie tai, kaip jos prosenelis, parsivežęs iš miško malkų, vienoje jų aptiko įaugusią Rūpintojėlio skulptūrą. Naktį ši jam pasirodžiusi sapne ir paprašiusi sugrąžinti atgal į mišką. Tuo metu skraidanti tapyba tapo gyvu įrodymu, kad nebūtina eksponuoti savo darbų parodų salėse, tam kartais tinka ir dangus. Tokioje erdvėje kūrinys galutinai atsiskiria nuo autoriaus ir jau gyvena unikalų savo gyvenimą, dairydamasis vaiko ar įsimylėjėlio reakcijos.

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. Margarita Margarita rašo:

    Labiausiai man patiko ,kad nera panasiu straipsniu, kaip ir unikalaus ikvepimo, vienatves


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...