Parlamentarai skelbia kovos su korupcija sezoną. Tačiau ankstesnių antikorupcinių vajų šūkiai tebedūla strategijose ir priemonių planuose.

Neatlikta nė pusės darbų, kurie iki dabar buvo suplanuoti atlikti Seimo pernai pavasarį patvirtintoje Nacionalinėje kovos su korupcija programoje. Šių metų pirmojo ketvirčio darbų padaryta tik trečdalis. Tačiau skelbiamas naujas vajus: Seimo rudens sesijoje kova su korupcija įvardyta prioritetu, o vienuolikos įstatymų projektai sesijos programoje įrašyti pirmaisiais numeriais.

Net darant prielaidą, kad visi šie įstatymai būtų efektyvus vaistas nuo korupcijos, kyla abejonė, ar jie bus priimti mažiausiai dėl trijų priežasčių. Pirma, sesijos programoje – apie 700 teisės aktų projektų, o per praėjusią sesiją priimta tik 380. Be to, beveik pusė jų dar nė neregistruoti, tad klausimas, ar jie bent jau parengti. Antra, sunku tikėtis Seimo palankumo korupciją varžantiems teisės aktams, kai net Seimo Antikorupcijos komisijai vadovauja politikas, dažnai minimas korupcinių istorijų kontekste.

Trečia, antikorupciniai šūkiai nevirsta tikrove, ką ne kartą įrodė ir Valstybės kontrolė, ir įvairių programų vykdymo auditas. Lietuvos korupcijos suvokimo indeksas nuo 2001 m. svyruoja tarp 4,6 ir 4,9. Seimo pirmininkė Irena Degutienė pati pripažino, kad su korupcija iki šiol kovota chaotiškai, o įstatymų pataisos registruojamos be antikorupcinio įvertinimo, nors tą daryti reikalauja įstatymas.

Tad kokie šansai, kad kažką pakeis vienuolikos teisės aktų paketų pataisos?

Siūloma tai, kas jau buvo atmesta

Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) Teisės skyriaus viršininkas Romualdas Gylys mano, kad dauguma Seimo sesijoje planuojamų svarstyti siūlymų galėtų padėti užkardyti korupciją. Pavyzdžiui, prezidentės pateikti projektai dėl turto konfiskavimo, jei asmenys negalėtų teisėtomis pajamomis pagrįsti jo kilmės. Toks turtas šiandien tėra apmokestinamas ir legalizuojamas.

Tiesa, šis siūlymas – su barzda. STT jau prieš keletą metų tai buvo siūliusi, vyko svarstymai, paskutinis jau šios kadencijos Seime praėjusių metų pradžioje. Tačiau Seimo nariai pasidalijo į dvi stovyklas – dalis jų nepritarė siūlymui motyvuodami, kad bausmė neįrodžius nusikalstamos veikos pažeistų nekaltumo prezumpciją. “Vis dėlto kitose demokratinėse šalyse tokia antikorupcinė priemonė naudojama, net ES teisės aktai ją rekomenduoja. Tik vienose šalyse ši norma galioja visiems asmenims, o kitose – valstybės tarnautojams”, – pabrėžia R.Gylys.

Jis palaiko ir siūlymą didinti reikalavimus, susijusius su valstybės tarnautojų reputacija. Pagal dabar galiojančius teisės aktus reikalaujama, kad statutiniai valstybės tarnautojai turėtų nepriekaištingą reputaciją, o karjeros valstybės tarnautojai, kurių ministerijose, savivaldybėse dauguma ir kurie teikia įvairias administracines paslaugas piliečiams, išduoda leidimus ir pan., tokio reikalavimo atitikti neturi, vadinasi, gali būti net teisti už tam tikras veikas.

“Transparency International” Lietuvos skyriaus vadovas Sergejus Muravjovas mano, kad būtų puiku, jei šį rudenį Vyriausybei ir valdančiajai daugumai pavyktų tinkamai išspręsti tarp jų prioritetų įrašytus policijos eismo priežiūros ir sveikatos įstaigų veiklos klausimus. Korupcijos tyrimai aiškiai rodo, kad gyventojai dažniausiai susiduria būtent su kelių policijos pareigūnų ir gydytojų korupcija. “Vargu ar galime kalbėti apie politinės korupcijos pažabojimą, jei niekaip nesugebame pažaboti šios smulkios korupcijos apraiškų”, – pabrėžia S.Muravjovas.
Jo manymu, daugiau dėmesio turėtų būti skiriama pranešėjų apsaugai.

Nuobaudos yra, bet netaikomos

STT atstovas R.Gylys siūlytų ir kitų įstatymų antikorupcinių pataisų. Pavyzdžiui, didinti valstybės tarnautojų atsakomybę už netinkamai suteiktas administracines paslaugas. “Šiandien matome, kad savivaldybėse žmonės pateikia prašymą dėl žemės tvarkymo, detaliųjų planų ir laukia atsakymo pusę metų. Valstybės tarnautojai neduoda atsakymo arba sąmoningai, arba dėl didelių darbo apimčių, bet žmonės mano, kad tokiu vilkinimu laukiama kyšio.

Teisės aktuose yra numatyta tarnybinė atsakomybė už netinkamą pareigų atlikimą ar ne laiku pateiktą atsakymą, bet tai paprastai netaikoma. Sistema įsišaknijusi per daug giliai ir nekreipiama dėmesio į tokius kažkam smulkius, o žmonėms gana reikšmingus pažeidimus”, – mano pašnekovas ir siūlo nustatyti papildomą administracinę atsakomybę už netinkamą pareigų atlikimą. Jis siūlytų ir operatyvinę veiklą reglamentuojančio įstatymo pataisą, kuri leistų slapta kontroliuoti įtariamų korupcija asmenų bankų sąskaitas.

STT atstovo manymu, prie kovos su korupcija prisidėjo ir prieš šešerius metus vykęs vienkartinis turto deklaravimas. Dabar esą reikėtų dar vieno, tačiau viso, o ne tik nuo 50 tūkst. Lt, kaip anuomet, nes pasitaiko atvejų, kai iš galimai nusikalstamos veikos įgytą milijoną žmogus pagrindžia suradęs dvidešimt žmonių, neva jam paskolinusių po 50 tūkstančių.

Žinoma, kova su korupcija bus beviltiška be visuomenės sąmoningumo. Tačiau apklausos rodo, kad apie 40–50 proc. nusikaltimu laiko tik kyšio ėmimą, bet ne davimą. Tad dar vienas uždavinys – ieškoti būdų, kaip keisti visuomenės požiūrį.

Ar norai kovoti su korupcija tikri?

“Valdančioji koalicija atėjo į valdžią su ryškia ir aiškiai išdėstyta antikorupcijos programa. Deja, kol kas neaišku, ar Vyriausybė ir Seimo dauguma iš tiesų yra pasirengę ją įgyvendinti. Daug dėmesio skiriama pokalbiams apie kovos su korupcija svarbą ir skambioms antikorupcinėms idėjoms pristatyti, bet trūksta elementaraus antikorupcinės politikos įgyvendinimo. Nacionalinės kovos su korupcija programos priemonių įgyvendinta menkai, ir klausimas, kiek iš tiesų jos vykdomos, o nėra vien patvirtintos “ant popieriaus”, – atkreipia dėmesį “Transparency International” Lietuvos skyriaus vadovas S.Muravjovas.

Jam susidaro įspūdis, kad didelė dalis institucijų paprasčiausiai neturi lėšų ir pajėgumų tvarioms ir veiksmingoms antikorupcinėms permainoms tinkamai vykdyti, o skirtingos valdžios institucijos nesiekia suderinti savo veiksmų.
Ekspertas kelia ir tokį klausimą: ar siūlomus įstatymų projektus apskritai įmanoma įgyvendinti? “Negali vadovautis teisiniu idealizmu ir kurti nepamatuotus lūkesčius. Jei nori kurti tikras permainas, privalai sugebėti įvardyti pagrindines problemas ir aiškiai pagrįsti savo sprendimus”, – pataria S.Muravjovas.

Jo manymu, mūsų įstatymų pataisos dažnai atsiranda neatsižvelgus į kitų šalių patirtį. Pavyzdžiui, Estijoje kova su korupcija daug sėkmingesnė nei Lietuvoje ir dėl toliau pažengusios elektroninės valdžios sistemos, kuri Lietuvoje sąmoningai ar ne, bet daug lėčiau skinasi kelią.

S.Muravjovas siūlo realiau pasverti ir įstatyminių nuostatų įgyvendinimo galimybes. Pavyzdžiui, prieš porą savaičių Teisingumo ministerija pasiūlė kyšiu pripažinti nematerialų atlygį. “Tai nėra blogas pasiūlymas, bet kaip nustatytume nematerialaus atlygio vertę, kai iki šiol turėjome sunkumų net nustydami korupcinių nusikaltimų metu valstybei padarytą žalą”, – primena S.Muravjovas.

“Transparency International” Lietuvos skyriaus vadovo pastebėjimu, chroniškai trūksta pajėgumų tinkamai antikorupcinei stebėsenai vykdyti. Pavyzdžiui, ar Vyriausiajai rinkimų komisijai iš tiesų užtenka resursų politinių partijų kampanijų finansavimui stebėti? Kodėl taip ir nesugebame atsisakyti juridinių asmenų politinių partijų finansavimo, kai kaimynų latvių patirtis aiškiai rodo, kad toks finansavimo apribojimas palengvina politinių partijų pajamų ir rinkimų kampanijų išlaidų stebėseną?

Be kita ko, Estijos “Transparency International” pastebėjo, kad prieš rinkimus estų parlamentarai neskuba siūlyti vis naujų teisėkūros idėjų, kol ankstesnės priemonės nėra įgyvendintos. Lietuvoje kol kas, deja, yra kitaip. Kova su korupcija čia – populizmo eržilas, ant kurio politikai įgudo joti į valdžią.

Štai dvi tipiškos Lietuvos politikų citatos: “Neabejoju, jog korupcijos suvokimo indeksas bus mažesnis vien tik dėl tos priežasties, kad pati Vyriausybė dirbs skaidriai. Aišku, galiu pasižadėti atsistatydinti, manau, kad tai yra garbės reikalas sumažinti šitą korupcijos indeksą.” (socialdemokratas Gediminas Kirkilas, Žinių radijas, 2006 m.) ir “Mūsų partija pasižada siekti, kad po ketverių metų, įgyvendinus naujosios viešosios vadybos principus, pagal “Transparency International” korupcijos indeksą Lietuva atsidurtų pirmajame dvidešimtuke, tarp mažiausiai korumpuotų valstybių.” (konservatorius Andrius Kubilius, TS-LKD rinkimų programa, 2008 m.).

Belieka priminti, kad G.Kirkilas pablogėjus korupcijos suvokimo indeksui neatsistatydino, o konservatorių užmojai įmanomi įgyvendinti, kaip yra pastebėjęs buvęs “Transparency International” Lietuvos skyriaus vadovas Rytis Juozapavičius, nebent jei visos prieš mus šio pareiškimo metu buvusios 57 valstybės, užuot kovojusios su korupcija, ją skatintų.