2011 Sausio 13

Sausio 13-osios minėjimas

Sausio 13-oji: kruvinojo savaitgalio dienoraštis

veidas.lt

Arvydas Kšanavičius

Ne tas yra galingas, kuriojo galybė
Tik ašarų, kraujo upeliuos braidytų,
Kurio galią skelbtų griuvėsių daugybė,
Sudegintų turtų, žmonių nužudytų… (V. Kudirka)

Niekuomet nesustojanti laiko versmė nusineša į nebūtį viską, kas laikina ir nereikšminga. Tačiau jinai nepajėgi išbraukti iš žmonių atminties tų akimirkų, kurios ilgainiui tapo nemirtingumo simboliais, įprasminančiais amžinąją Gėrio ir Blogio kovą. Tokiomis akimirkomis visada iškyla hamletiškas klausimas: būti ar nebūti? Pasirinkusieji buvimą neišvengiamai atsiriboja nuo kintančių kasdienybės iliuzijų ir, kurdami Istoriją, tampa laisvės puoselėtojais bei jos gynėjais.

Prieš 20 metų šiam pasirinkimui, kai 1991-ųjų sausį atėjo ištikimybės laisvei išbandymo metas, pasiryžo ir Lietuva, vieningai ištardama žodį „būti“. Neišsigandusi okupacinės kariuomenės kulkų ir tankų vikšrų, jinai visam pasauliui pademonstravo savo pasirinkimo stiprybę. Sausio 13-osios žudynių organizatoriai iš kovotojų už Lietuvos nepriklausomybę atėmė gyvybę, tačiau nesugebėjo atimti laisvės troškimo, giliai įleidusio šaknis į tautos sielą.

Turbūt daugelis dar prisimena, kaip tą kraupią Sausio 13-osios naktį susijaudinusio diktoriaus balsas per Lietuvos radiją ištarė kruviną tikrovę apibūdinančius žodžius: „Čia Lietuvos radijas. Kalba Lietuvos radijas. Lietuvos Respublikos piliečiai, atėjo išbandymų metas. Tėvynei ir mums, jos piliečiams, kilo grėsmingas pavojus. Tarybų Sąjunga visa savo jėga ir klasta vėl, kaip ir 1940-iaisiais, kėsinasi į Lietuvos suverenumą, trypia jos žmonių laisvę ir orumą. Į mūsų namus ateina okupantai, jie puola…“

O po kiek laiko eterį apgaubė klaiki nežinios ir nerimo tyla…

Tačiau netrukus kitas balsas iš visos širdies skelbė: „Dėmesio! Kalba Lietuvos radijas! Kalba Lietuvos radijas! Pranešame, kad reguliariosios Lietuvos radijo programos šiurkščiu karinės prievartos būdu nutrauktos. Apie tai informuojame Lietuvos žmones, Europos ir viso pasaulio tautas. Tyla eteryje ar svetimi balsai jame nereiškia, jog mes atsisakome savo siekių. Didžioji dauguma mūsų beginklės valstybės žmonių yra tvirtai pasiryžę žengti 1990 metų kovo 11-osios dienos nubrėžtu keliu. Kreipiamės į visus, kurie mus girdi. Smurtu galima palaužti, užkimšti mums burnas, tačiau niekas neprivers išsižadėti Laisvės ir Nepriklausomybės!“…

Ir visas pasaulis netrukus sužinojo apie Lietuvos tragediją.

Tad mintimis sugrįžkime į tų lemtingų dienų verpetą ir pasklaidykime kruvinojo savaitgalio dienoraščio lapus, su nostalgija prisiminkime, kai, užmiršę tarpusavio nesutarimus, kvailas ambicijas, tapome vieninga tauta, susitelkėme, kad pasiektume svarbiausią tikslą – išsaugotume Lietuvos Respublikos valstybingumą.

1991 m. sausio 11-oji, penktadienis

Vilnius, 11.45 val. Okupacinės Sovietų Sąjungos (SSRS) kariuomenės desantininkų šarvuočiai ir tankai užgrobė Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos departamentą. Netrukus karinės technikos kolona pajudėjo Spaudos rūmų link. Apie 12 val., panaudojus brutalią jėgą, jie buvo užimti. Čia pralietas taikių žmonių kraujas, iš pastato išvaryti rūmų darbuotojai.

Pirmąja auka tapo Spaudos rūmus saugojęs Vytautas Lukšys, technikumo moksleivis, kurio galvą smarkiai sužalojo sužvėrėjusio desantininko kulka.

Prasidėjo kruvinasis savaitgalis, įvykių liudininkų atmintyje palikęs siaubingus prisiminimus ir begalinį skausmą.

„Visam gyvenimui įstrigo Spaudos rūmų šturmas, – pasakoja žurnalistas B. Šaknys. – Kaip jie puolė! Nieko nepaisydami pyškino virš durų, kulkos varpė sieną. Tikros kulkos. Gūžėsi, glaudėsi prie motinų vaikai, vyrai dengė moteris savo krūtinėmis. Ir tų šūvių tratesy suskambo „Oi, neverk, motušėle…“

(Paradoksalus erdvės koordinačių sutapimas: lygiai prieš metus, 1990 m. sausio 11-ąją, „perestroikos architektas“, Sovietų Sąjungos komunistų partijos Centro komiteto generalinis sekretorius M. Gorbačiovas tuose pačiuose Spaudos rūmuose, kurių fasadą dabar negailestingai varpė sovietinės kulkos, bauginamu tonu aiškino Lietuvos „kūrybinės ir mokslinės inteligentijos atstovams“, esą Lietuvai, jeigu ji atsiskirtų nuo SSRS, pasekmės būtų labai liūdnos.

Pranašišką galią turėjo žodžiai, ištarti tuomet dar būsimojo Nobelio taikos premijos laureato M. Gorbačiovo (šią premiją, beje, jis gaus Sausio 13-osios išvakarėse, 1990 metų pabaigoje). Mat, jo nuomone, „taip susikomplikuotų žmonių santykiai, kad tai atblokštų atgal visą Sąjungą, kiekvieną tautą, patirtume didelių nuostolių“…)

…Norėdami įbauginti žmones, kariai visą 1991 m. sausio 11-ąją su šarvuočiais kursavo Vilniaus gatvėmis. Vienas tankas, pažeidęs eismo taisykles, užvažiavo ant sunkvežimio, vežusio Panevėžio vaikams skirtus žaislus. Vairuotojas J. Žiaunys buvo sunkiai sužeistas.

Prasidėjus raudonojo teroro akcijoms, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas V. Landsbergis bandė susisiekti su SSRS prezidentu, tačiau dialogas neįvyko. Mat M. Gorbačiovas „pietavo“.

Tuo tarpu apie 20 tūkstančių žmonių, remiančių teisėtą Lietuvos valdžią, budėjo Nepriklausomybės aikštėje priešais LR Aukščiausiąją Tarybą.

Tą pačią sausio 11-ąją po Spaudos rūmų okupacijos buvo grobiami ir kiti svarbūs valstybiniai objektai. Tarp jų – Medžiotojų ir žvejų draugijos pastatas, archyvas, Nemenčinės TV retransliacijos centras.

Lietuvos suverenitetui priešiškos jėgos paskelbė svarbiausių transporto objektų streiką, nustojo veikti, aerouostas, o vėlų vakarą kariškiai užėmė Vilniaus geležinkelio mazgą.

LKP CK (SSKP platforma) biuro narys J. Jermalavičius paskelbė, kad suformuotas nacionalinio gelbėjimo komitetas (NGK), kuris esą „imasi visos atsakomybės už Respublikos likimą“. „Saugumo sumetimais“ apie komiteto sudėtį neinformuojama.

Aukščiausiosios Tarybos kreipimesi į Lietuvos Respublikos žmones įspėjama, jog Sovietų Sąjungos „agresyvūs veiksmai, panaudojant net ginkluotą jėgą, kelia grėsmę Lietuvos nepriklausomybei“. „Imperija turi milžinišką prievartos aparatą, – pabrėžiama dokumente, – tačiau ji negali išrauti iš mūsų širdžių ryžto ir troškimo išsaugoti savo Tėvynės nepriklausomybę. (…) Lietuvos Respublikos piliečiai! Savo ištverme, rimtimi, susitelkimu, moraline jėga saugokime savo Tėvynę“.

1991 m. sausio 12-oji, šeštadienis

Drumsdama nakties ramybę, po Vilnių vėl važinėja sovietų karinė technika. Apie 2 val. nakties Valakampiuose apsupamas ypatingosios paskirties policijos dalinys, kurio 32 pareigūnai pereina į Lietuvos nepriklausomybės priešų pusę. Dar po poros valandų puolama Policijos akademija. O V. Landsbergio trys bandymai susisiekti su SSRS vadovu, Nobelio taikos premijos laureatu M. Gorbačiovu vėl nesėkmingi…

Šią dieną pasirodė pirmasis „Laisvos Lietuvos“ numeris, kurį išleido Spaudos rūmuose užgrobtų redakcijų – „Aitvaro“, „Atgimimo“, „Echo Litvy“, „Gimtojo krašto“, „Golos Litvy“, „Kurier Wilenski“, „Lietuvos ryto“, „Literatūros ir meno“, „Mažosios Lietuvos“, „Respublikos“, „Tiesos“, „Vakarinių naujienų“ ir „Vilniaus laikraščio“ žurnalistai.

LR Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą „Dėl priemonių Lietuvos Respublikai ginti“, kuriame SSRS veiksmai traktuojami kaip atvira karinė agresija. AT Prezidiumas ir Vyriausybė įgaliojami sudaryti Laikinąją gynybos vadovybę. Nutarime sakoma, kad „Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ir krašto apsaugos padaliniai svarbiausiųjų valstybinių objektų užpuolimo atveju turi teisę priešintis bet kuriam užpuolikui“.

O tūkstančiai patriotų ir toliau saugojo Lietuvos parlamentą, televizijos komitetą, televizijos bokštą bei tarpmiestinę telefonų stotį, šventai tikėdami šio akto kilnumu ir didybe.

Apgaulingą dienos rimtį vėlų vakarą išsklaidė iš Šiaurės miestelio pajudėjusi karinio transporto kolona. Neišvengiamai artėjo kruvinojo savaitgalio kulminacija.

1991 m. sausio 13-oji, sekmadienis

Vilnius, 2 val. nakties. Okupacinės kariuomenės tankai ir nužmogėję desantininkai, žudydami beginklius žmones, užėmė radijo ir televizijos komiteto pastatą bei televizijos bokštą.

Radijo diktorius A. Sadukas prisimena: „(…) Į Konarskio gatvę įsuka pirmoji greitosios pagalbos mašina ir sustoja prie paradinių Radijo durų. Paskui ją slinkę šarvuočiai važiuoja toliau, paskui juos – du trys dengti sunkvežimiai. Sunkvežimiai suka į žmonių minią ir sustoja. Iš jų iššoka daug, labai daug kareivių ir išsirikiuoja prieš žmones ir prieš Radijo pastatą. Visi jie su ginklais rankose, su šalmais. Operacija atliekama labai greitai. Po kariškių komandos kareiviai meta į žmones kažkokius sprogstamuosius paketus.

Klyksmas, pradeda šaudyti iš automatų į žmonių pusę“.

„Pirmas reginys, kurį išvydau televizijos bokšto prieigose, – gyva žmonių siena, užstojusi tankams kelią, – pasakoja mokytoja pensininkė J. Krupavičienė. – Siena tyli, tarsi suakmenėjusi, kartkartėmis sulinguodama nuo tankų gausmo ir pragariškų šūvių. Nors stovėjau prie pat tanko vamzdžio, kuris spjaudė ugnį, baimę įstengiau užgniaužti – tebūnie kas bus…“

Okupavus Vilniaus radiją ir televiziją, netikėtai transliacijas pradėjo Kauno radijas, vienintelė dar neužgrobta radijo stotis Lietuvoje, bei Kauno TV studija. Žurnalistas M. Patašius kalbėjo: „Mieli Lietuvos žmonės! Mano mieli broliai ir sesės, Lietuvos sostinę Vilnių, kaip jūs supratote, užgrobė mūsų kaimyninės šalies kolaborantai. Tačiau Lietuva dar gyva! Čia kalba Kaunas! Kauno redakcija. (…) Eteryje būsime tol, kol galėsime…“

Kaip netrukus paaiškėjo, Kauno TV signalus užfiksavo Suomijoje, Latvijoje, Estijoje, o palydovo pagalba – net ir JAV. Kaunas tuo metu buvo Lietuvos langas į pasaulį, laikinoji informacijos skleidimo sostinė.

Tuo tarpu Vilniuje iš tankų per garsiakalbius pranešinėjama, kad valdžią į savo rankas paėmė NGK – nacionalinio gelbėjimo komitetas. Skelbiama apie komendanto valandos įvedimą.

Tačiau teisėtai išrinktų ir Kovo 11-ąją Lietuvos nepriklausomybę atkūrusių tautos atstovų Aukščiausioji Taryba, nepaisydama išorinės grėsmės, ir toliau dirbo, o tėvynainiai ištikimai saugojo savąjį parlamentą.

Visas civilizuotas pasaulis sužinojo, kad Sausio 13-ąją nepasotinamas Kremliaus molochas, turintis įgimtą savybę nuolatos plėstis, pareikalavo keturiolikos taikių žmonių gyvybių ir šimtų sužeistųjų kraujo.

Žuvusiųjų už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę garbei paskelbiamas trijų dienų gedulas.

Gyvybės ugnį savosios valstybės aukurui padovanojo Loreta Asanavičiūtė (g. 1967 m.), Virginijus Druskis (g. 1969 m.), Darius Gerbutavičius (g. 1973 m.), Rolandas Jankauskas (g. 1969 m.), Rimantas Juknevičius (g. 1966 m.), Alvydas Kanapinskas (g. 1952 m.), Algimantas Petras Kavoliukas (g. 1939 m.), Vytautas Koncevičius (g. 1941 m.), Vidas Maciulevičius (g. 1966 m.), Titas Masiulis (g. 1962 m.), Alvydas Matulka (g. 1960 m.), Apolinaras Juozas Povilaitis (g. 1937 m.), Ignas Šimulionis (g. 1973 m.) ir Vytautas Vaitkus (g. 1943 m.).

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (2)

  1. NUSIVYLES NUSIVYLES rašo:

    Degutienė dėkoja už galimybę,,būti prie lovio,,kurią mes , runkėliukai
    jai ir jos klanui suteikėme…o jie ,,atsidėkoja,,lietuvos ,,išvalymu,,nuo
    Lietuvių ,kieno labui ???Be sąžinės ir beribio gobšumo vedami tapo įteisintais valstybės griovėjais-vagimis,,vory v zakone,,kaip ir jų Didie
    ji Mokytojai ; Leninas ,Stalinas-Džiugašvilis,Sniečkus,AMB-Brazauskas ir
    kiti ;jų pasekėjai ,kur net Tautos Vilties Prezidentė pavadino AMB-Mokyto
    ju..????

  2. Aistis Aistis rašo:

    Už šiandienos t,v,,,laisvą ,,Valdininkų Buržujų valdomą vergvaldžių klano
    lietuvos likutį , net piršto nepajudinčiau….


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...