2012 Liepos 08

Pekino dienoraščiai

veidas.lt


Net tie, kurie bodisi egzotiškais kraštais, knygą “Pekino dienoraščiai” perskaitys kaip įstabų egzistencinį nuotykį. Ji netrukus pasirodys Lietuvos knygynuose, o “Veide” siūlome ištrauką iš šių dienoraščių.

Jingju išvyka
Silpna, krečia šaltis. Bet dar labiau krato nuo gulėjimo ir nuolatinio termometro kišimo į pažastį, negera nuo keturių sienų. Pavlina kedena plaukus ir „Google“ žemėlapius. Pasirodo, po kelių valandų važiuos į Nacionalinę tradicinio kinų teatro mokyklą. Jos bendraklasė Blanša, ta fatališkai susirūkiusi pusamžė prancūzė girgždančiu balsu, jau ilgus metus gyvenanti Kinijoje, dirbanti čia aktore, režisiere ir prancūzų kalbos mokytoja, Pavlinai suorganizavo pasimatymą su savo prancūzų kalbos mokiniu kinu. Tokio pasimatymo intencija – azijietis su laisvai prancūziškai šnekančia Pavlina pasipraktikuos kalbą, o ši mainais palandžios po jo universitetą.
Numetu termometrą ir paprašau, kad Pavlina pasiimtų ir mane: noriu ir aš į tą mokyklą, kurioje mokomasi būti Pekino operos atlikėjais!
Dvi valandas prasikalatojusios autobusais atsiduriame Pekino pakraštyje. Gruodžio pašalas ir tamsa leidžiasi į batus. Praėjusios griuvėsių ir statybų plotus esame pasitinkamos jauno kino – frankofilo, prisistatančio jam Blanšos suteiktu Renė vardu. Vaikinas studijuoja Dramaturgijos fakultete. Tai reiškia, kad gali sklandžiai „Sudie, mano sugulove“ išversti į prancūzų arba anglų kalbas, rašo scenarijus, geba analizuoti literatūros kūrinius, ypač gerai išmano klasikinę kinų literatūrą.
Vaikinas mus įveda į sausakimšą salę, kurioje vyksta Pekino operos peržiūros – jaunųjų aktorių žiemos semestro įskaitos. Rodomos trumpos visiems (tik ne man) gerai žinomų operų ištraukos. Scenos dešinėje, kaip įprasta, groja gyvi muzikantai.
– Koks tavo mėgstamiausias Pekino operos veikėjas? – šnabžda į ausį Renė, sėdintis mums per vidurį.
– Jing! – mosteliu pirštu į scenoje juodą pakulinę barzdą kratantį personažą raudonai-juodai dažytu veidu, nugarą „pasikaišiusį“ vėliavomis: fantasmagoriška būtybė, karališkas vabzdys.
Širdis ima plakti stipriau – ji visada taip daro, kai kas nors jai labai patinka.
<…>
Į sceną smulkučiais žingsneliais įtipena, regis, įplaukia, baltaveidis dan – anksčiau tik vyrų, o dabar ir moterų įkūnijamas personažas. Dan, kaip ir kiti vaidmenys – sheng ir chou, turi visą eilę potipių: lao dan (motinos, tetos, našlės – vyresnės moterys), qing yi (aristokratės), hua dan (tarnaitės, netekėjusios moterys), dao ma dan (jojikės, kariūnės), cai dan arba chou dan (komiški moterų, kartais – pavojingų furijų vaidmenys).
– Atkreipkite dėmesį į jos rankovių judesius, – pedagogo tonu dėsto kinas man ir Pavlinai. – Atlikėja suklydo!
Kur suklydo? Ką suklydo?
Plaukiantys rankų judesiai, dan atliekamos manipuliacijos su ilgomis rankovėmis – ne šiaip sau plevenimas. Kiekvienas pirštelio krustelėjimas, akių obuolių manevras, suplazdenimas rūbu ką nors reiškia.
<…>
– Ar pasirodymas buvo „geras“, ar „blogas“, priklauso nuo to, kaip techniškai tikslus buvo atlikėjas. Jis gali, tarkim, būti geresnis dainavimo srity, nei akrobatikoje, tačiau bet kokia nedarna ar vieno iš elementų netobulumas viską sugriauna.
Pekino opera skiriasi nuo mums pažįstamos vakarietiškosios operos – vietoj balsų tipų (baritono, boso, tenoro, soprano) čia egzistuoja tam tikri tipažai, sakytum, „amplua“ arba „kaukės“. Šiame specifiniame mene vienodai svarbus ir balsas, ir plastika, ir mimika, ir akrobatika. Vakaruose operos solistai vertinami už balsą – žavimasi dainininko tembru, plačiu jo diapazonu arba kitomis vokalinėmis savybėmis, o Pekino operos aktorius vertinamas už visų išvardintų elementų įvaldymą.
Dešiniajame scenos kampe gyvai grojantis ansamblis, sudarytas iš tradiciniais kiniškais instrumentais ir mušamaisiais grojančių muzikantų, paiso specialių ritmo ir melodijos taisyklių: muzika apibūdina į sceną išėjusį veikėją, „anonsuoja“ siužeto įvykius.
Scenoje ratu einantis xiao sheng (jaunas vyras; vienas iš sheng personažo – teigiamo veikėjo, vyro – potipių), pasirodo, toli keliauja.
– Kai jis nustos eiti ratu, reikš, kad jau atvyko, – aiškina frankofilas, netikėtai tapęs mūsų dėstytoju.
<…>
Renė pakviečia pietų. Fiziškai jaučiuosi nekaip, tačiau emocijos geria šampaną: nesinori dar namo. Įlendame į eilinę apšnerkštą kamurkę, kinas užsako kepintų žemės riešutų ir kažkokių kremzlių. Knibinėjame iš vienos lėkštės. Mano apetitas ne pats geriausias, tad šiek tiek susitaukavusiais pirštais iš rankinės ištraukiu užrašų knygutę ir pasiteirauju, ar Renė neprieštarautų, jei su juo padaryčiau mažutį interviu.
Toliau – mano padriki klausimai ir Renė atsakymai. Interviu neišvystytas, nenušlifuotas, tik šiek tiek restauruotas – pokalbis sulipdytas iš užsirašytų frazių šukių. Žinoma, jį skaitant iškyla dar daugiau klausimų: pašnekesys įvyko spontaniškai, be specialaus pasiruošimo, skubant. Su Renė ketinau pasimatyti pavasarį ir pokalbį išplėtoti, tačiau antrąkart susitikti mums nepavyko.
– Kas nusprendžia, kad tas arba anas aktorius bus dan, sheng, jing arba chou? Ar tai nulemia pati gamta?
– Taip, viskas priklauso nuo aktoriaus fizinių duotybių: kūno sudėjimo, balso tembro. Jei atlikėjas gabesnis akrobatikos srity, tikėtina, kad jis ateityje specializuosis wuxi (karo) pjesėse, atliks karžygių ir herojų vaidmenis.
– Kaip suprantu, šio meno išmokstama ne aukštosiose mokyklose, ne per kelerius metus… Ar tebeegzistuoja žiaurios Pekino operos mokyklos, į kurias neturtingi tėvai parduoda savo vaikus, o jie ten yra kankinami ir marinami badu?
– Taip, treniruotis pradedama nuo paauglystės. Tėvai nuveda savo vaikus į tam tikras Pekino operos mokyklėles. Priimami 10–13 m. vaikai. Porą metų yra skiriama bendram lavinimui, paskui vyksta specializacija. Mokytojai per tuos metus akylai stebi paauglius, pagal jų duotybes parenka vieną iš keturių vaidmenų. Berniukas, pvz., gali pradžioje būti mokomas dan technikos, bet sulaukęs brendimo pokyčių, pasikeitus balsui, gali būti perkvalifikuotas į, pvz., sheng. Krūvis be proto didelis…
– Kaip Pekino operą paveikė Kultūrinė revoliucija?
– Mao Dzedongo žmona „prižiūrėjo“ kultūros sritį, tad tai paveikė ir Pekino operą. Tuo metu kovota prieš visa, kas sena, kas susiję su tradicijomis ir senąja istorija. Pekino operos kostiumai buvo supaprastinti, iki tol buvę aktoriai-žvaigždės privesti dainuoti kareiviams ir darbininkams. Operų siužetai perrašyti, legendos, nuotykių arba meilės istorijos paverstos propagandiniais kūriniais.
– O dabar Kinijoje kas nors eksperimentuoja su Pekino opera? Pvz., ar niekas nebando jos „sušiuolaikinti“?
– Vakaruose egzistuoja Šekspyro pastatymai, pritaikant Pekino operos schemą. Tai ypač klestėjo 9-ame dešimtmetyje. Jeigu tokį spektaklį atvežtų į mūsų šalį, publika net už dyką neitų. Mes labai konservatyvūs. Buvo mūsų mokykloje pastatytas „Vyšnių sodas“ ir tokio vokiečio studento pjesė „Lakštingala“, bet viskas atrodė nekaip…
– Tavo karta mėgsta Pekino operą?
– Mh… Mes kažkada per paskaitas diskutavome, kad būtų galima surengti Pekino operos pasirodymą Vagfutine (tame hamburgerių, dangoraižių ir prašmatnių parduotuvių rajone, kur yra keptų ežių ir vabzdžių turgus – V.G.), šalia prekybos centro. Gal tai pritrauktų jaunimą… Kita vertus, tai reiktų daryti labai atsargiai, kad nebūtų nuslysta į prastą popsą. Net jei Pekino opera būtų reformuota, labai svarbu gerbti ir išlaikyti jos tikrąjį veidą.
– Kokia Pekino operos aktorių padėtis šiandien? Tai prestižinė profesija?
– Kaip kam pasiseka… Čia irgi viską lemia pažintys, ryšiai, į kokią trupę pavyks papulti. Kuo toliau, tuo mažiau atsiranda norinčių studijuoti Pekino opera. Nes tai yra pragariškas darbas, trunkantis ilgus metus. Dabar jaunimas svajoja tapti TV žvaigždėmis, tapti matomais ir geidžiamais. Pekino operos aktoriai patys pasirenka televiziją arba filmuojasi kung fu filmuose, kadangi turi gerą fizinį pasirengimą, išlavintą kūną – tai pelningesnis ir sotesnis darbas.
– Teigiama, kad epinio teatro „tėvas“ Bertoldas Brechtas atsiribojimo metodą „išrado“ po to, kai išvydo 1935 m. Vakaruose gastroliuojančios Pekino operos garsenybės Mei Lanfango pasirodymą.
– Brechtas? (Kelias minutes vyksta aiškinimas, kas tas Brechtas. Kiniškai „Brechtas“ skamba visiškai kitaip – užtrunka, kol įvyksta atpažinimas – V.G.). Na, čia jau jo teorijos ir išvedžiojimai apie tai, kad aktorius išlaiko distanciją su savo personažu, kad su juo nesusitapatina. Taip, tiesa: Pekino opera yra simbolinis menas, kuriame daug sąlygiškumo, tačiau personažas neatsiejamas nuo asmeninių aktoriaus emocijų.
Aktorius turi išjudinti žiūrovą, tapti vienu su savo vaidmeniu. Pvz., kartą mano pažįstama aktorė net apsiverkė scenoje – taip įsijautė į savo vaidmenį. Žinoma, atlikėjas privalo valdyti savo emocijas ir jas paversti tam tikra energija, kurią pajustų žiūrovas. Gyvos emocijos čia labai svarbios, nors iš pažiūros viskas atrodo labai dekoratyvu, techniška…

Vaiva Grainytė

Apie knygą ir autorę

Vaiva Grainytė – poetė, prozos miniatiūrų ir esė autorė. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigė teatrologijos studijas. Bendradarbiauja su įvairiais leidiniais, rašo kultūros kritikos temomis. Audiopoetinių ir muzikinių projektų dalyvė, kartais tampa Regina arba DJ Regina. Kinijoje parašė Pekino dienoraščius ir operos „Geros dienos!“ libretą.
„Pekino dienoraščiai“ – unikali knyga. Gebėjimu pažvelgti į svečią šalį – Kiniją – ne turistės žvilgsniu, ne pro „skaitmenos“ objektyvą, ne iš už kampo. Ten gyventa, keliauta, džiaugtasi ir kamuotasi. Tai labai pastabi, talentinga ir savaip negailestinga knyga. Jokio alpulio prieš kobalto liniją ant kinų porceliano, jokios kapituliacijos prieš karštį ar nepriteklius, jokio nenoro atrodyti ir parodyti geriau, nei buvo ir yra. Taikli, pagauliai užrašyta autentika“, – tvirtina Kęstutis Navakas.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. Rita Rita rašo:

    Savo komentarą pradėsiu nuo jau pasakytų žodžių “ko knygoje daugiau Pekino ar Grainytės”? Iš tiesų, knyga parašyta įdomiai, su daugybe vaizdžių posakių ir palyginimų, skaitosi lengvai, kai kurie epizodai tikrai verčia “kikenti”, bet…Aš nemačiau ironijos ir sarkazmo, jutau tik begalinę nepagarbą, ne tik šaliai, bet ir visiems autorę supusiems žmonėms – bendraklasiams, bendrabučio gyventojams, net ir Lietuvos žmonėms ir pačiai Lietuvai. Tas “sarkazmas” ar “ironija” vietomis perauga į atviras patyčias – niekada nedrįsčiau naudoti tokių epitetų kaip “juodis”, “susiraukšlėjusi razina” (tai apie ligotą senutę), Romainiuose besigydančius žmones vadinti “gangrenuotais”, na o bendrabučio gyventojų apibūdinimai jau visai nekorektiški. Ir va tada išlenda jau ne Pekinas ar Kinija, o pačios autorės asmenybės charakteristika, kurią, mano galva, labai taikliai apibūdina kiniškas Vaivos vardo vertimas ar interpretavimas “užsienietiškos kojinės”, “užsienietiška lėlė”, “nukrypusi nuo normos varlė”. Neslėpsiu, pasičiupti šią knygą paskatino ir faktas, kad tų pačių metų gegužę buvau Kinijoje ir Pekine. Kaip turistė (taip ir matau paniekinančią autorės veido išraišką) Neturiu galimybės praleisti daugiau laiko svetimose šalyse, bet keliauti ir pažinti – aistra didžiulė. Daug pasaulio mačiau, bet niekada nekyla mintis ar noras niekinti ir žeminti kitokias kultūras, tradicijas ar gyvenimo būdą. Galima suprasti ar nesuprasti, priimti ar nepriimti, gali patikti ar nepatikti, bet negalima vertinti. O autorė galvoja esanti pati teisiausia, išmintingiausia, geriausiai žinanti, kas yra “siurrealiznmas” ar “kičas” ir t.t.. Tai subjektyvu. Taip, ši knyga nėra gidas keliautojui, tai daugiau emocijų rinkinys, Bet ir emocijos puikiai apibūdina šalį. O šią knygą perskaičius daugiau emocijų sukelia pamąstymai apie pačią autorę…


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...