2016 Liepos 29

Verslas svetur

Saldaus lietuvės verslo Lenkijoje mįslė: klesti, nors nei perka, nei parduoda

veidas.lt

Dovilė Rzeźnizcak/ Asmeninio albumo nuotr.

Virginija Pupeikytė-Dzhumerova, euroblogas.lt

Tarptautinėse saldumynų mugėse prie „Polish Sweets“ („Lenkiški saldumynai”) stendo stovi ir įvairių saldėsių įsigyti siūlo žavi lietuvė Dovilė Rzeźnizcak. Paprašyta paaiškinti, kuo tiksliau užsiima prieš ketverius metus jos įkurta įmonė, jauna moteris juokiasi: „Būtent tokį verslą susigalvojau pati ir daugiau panašių įmonių nežinau. Tai – retai pasitaikantis modelis, kuriame nėra pralaiminčių pusių, nors mes nei perkame, nei parduodame.“

– „Polish Sweets“ skamba kaip didžiulio lenkiškų saldumynų fabriko pavadinimas, tačiau Jūsų įkurta įmonė tuo neužsiima. Kokias paslaugas teikiate?

– Paprastai tariant, esame daugybės įmonių eksporto skyrius vienoje vietoje. Dažniausiai mūsų partnerėmis tampa įmonės, kurios pačios savo eksporto skyriaus neturi ir neprekiauja su užsieniu. Mes esame savo partnerių prekybos užsienyje koordinatoriai, atstovaujame jiems tarptautinėse mugėse ir taip ieškome užsienio pirkėjų.

– Kodėl vadinatės būtent „Polish Sweets“? Juk dirbate su saldumynų gamintojais ne tik iš Lenkijos.

– Veiklą pradėjome kaip „European Sweets“. Tačiau greitai supratome, kad toks prekės ženklas per platus.

Mugėse pirmas klausimas būdavo „O iš kur jūs esate, kokia čia Europa?“

Mugėse pirmas klausimas būdavo „O iš kur jūs esate, kokia čia Europa?“ „Polish Sweets“ skamba daug geriau, nes lenkų įmonės Europoje ir pasaulyje gerai pastebimos, jiems pavyko išlaikyti kokybės ir kainos santykį, lenkiškų prekių įvaizdis geras savaime. Sudėtinga būtų pradėti pasivadinus „Italian Sweets“ ar „German Sweets“, nes pirma asociacija būtų aukšta kaina. „Lithuanian Sweets“ irgi negerai, nes mažai kas Lietuvą pasaulyje žino, kokie jos skoniai, saldumynai ir išvis, kas tai per šalis.

Šiuo metu pagrindiniai mūsų partneriai yra lenkai, taip pat – lietuviai ir vokiečiai. Lenkams ieškau pirkėjų užsienyje, o lietuviams ir vokiečiams – Lenkijoje. Prekyba su Europos Sąjungos šalimis yra lyg ir savaime suprantama, taip pat bandėme bendradarbiauti su Rusija. Šios šalies rinka – plati kaip kiauras maišas, niekada nebus pripildyta, tačiau tuo pat metu ir labai savotiška, tad ilgiau dirbti kartu nepavyko.

Dovilės siūlomi įsigyti gaminiai, „Polish Sweets“ archyvo nuotr.

Labai didžiuojamės, kad parduodame iš šokolado pagamintus įrankius į Japoniją, nors jos rinka – labai sudėtinga, reikalavimai – itin aukšti, daug formalumų. Jau keturis kartus buvome mugėse Dubajuje – Jungtinių Arabų Emyratų (JAE) rinka labai gera. Kaip tik šiuo metu ruošiame sveikuoliškų užkandžių siuntą į Australiją.

– Smalsu sužinoti, kokie tokių plačių rinkų skoniai? Ar skirtingos tautos mėgsta skirtingus saldumynus?

– Šokoladą mėgsta absoliučiai visos tautos, gal tik kiek skiriasi skoniai. Pavyzdžiui, arabai mėgsta labai saldžius saldumynus. Mūsų lenkiška „Karvutė“, kurios 60 proc. sudaro cukrus, jiems visai nesaldi. Tačiau dėl šio polinkio jie stipriai kenčia, nes beveik trečdalis JAE gyventojų serga diabetu. Jų pomėgiai gal ir liko tokie patys, bet keičiasi poreikiai, stengiamasi vartoti mažiau cukraus. Keičiasi mentalitetas, daug tėvų saldumynų vaikams neduoda išvis.

Išskirčiau tris pagrindines saldumynų verslo tendencijas. Pirmoji yra vadinamieji „vaikystės skoniai“. Aš pati, kiek bevažiuočiau į Lietuvą, visada parduotuvėse ieškau tų pačių „Gaidelio“ sausainių, „Nomedos“ ir „Griliažinių“ saldainių tokioje pat pakuotėje, tokio pat skonio ir nebandykit man šito pakeisti. Man nesvarbu, čia sveika ar nesveika, tiesiog žmogus pasiilgsta būtent to skonio ir jo visą laiką ieško.

Dovilės siūlomi įsigyti gaminiai, „Polish Sweets“ archyvo nuotr.

Antroji tendencija – sveikuoliški produktai be cukraus, gliuteno, visokie veganiški ir bio. Žmonės ėmė vertinti kuo natūralesnius, sveikesnius produktus. Kuo mažiau sudėtinių dalių, tuo geriau perkama. Pavyzdžiui, turime šokoladą tik iš dviejų sudėtinių dalių. Viena įmonė kakavos pupeles mala, mala, mala ir tik pabaigoje įdeda beržų cukraus.

O trečioji tendencija – visokios naujovės. Maistas jau nebėra tik maistas, žmonės nori kažkokio fun. Geriausias mūsų bestseleris yra šokoladai, kurie atrodo kaip seni ir surūdiję geležiniai įrankiai.

– „Polish Sweets“ interneto svetainėje prie kontaktų nurodomi tik du asmenys. Ar tikrai dirbate tik dviese?

– Praktiškai taip. Dar yra buhalteris, informatikas, teisininkas, tačiau jie nėra mūsų darbuotojai, tik perkame jų paslaugas.

Nežinau, kaip kitur, tačiau bent jau Lenkijoje įmonės stengiasi turėti kuo mažiau darbuotojų

Nežinau, kaip kitur, tačiau bent jau Lenkijoje įmonės stengiasi turėti kuo mažiau darbuotojų. Reikiamos paslaugos perkamos iš individualių įmonių ar asmenų, kurie specializuojasi tam tikroje srityje. Jie patys susimoka mokesčius, sąskaitas už telefoną, važinėjimus ir biurus, kuriuos dažniausiai turi savo namuose.

– Ar Jūs irgi dirbate namie?

– Dirbu namuose arba gyvenu biure, čia kaip pasirinksi (juokiasi). 90 proc. mano darbo vyksta internetu ir telefonu, daug reikalų tvarkau su pižama, niekas manęs juk nemato. Aišku, gyvo kontakto su žmogumi niekas nepakeis, dėl to ir vyksta mugės, žmonės trokšta rankos paspaudimo, pasižiūrėjimo į akis.

– Sakote, kad nežinote kitų panašių įmonių. Kokie pagrindiniai jos privalumai? Galbūt panašia veikla sumanys užsiimti žmonės kitose šalyse.

– Mes esame viskas viename. Tuo pat metu dirbame su daug skirtingų įmonių, todėl ir uždirbame daugiau. Didesnis šansas, kad surasime daugiau pirkėjų, nes mūsų gaminių paletė platesnė, platesni ir kontaktai. Taip sakant, ranka ranką plauna.

Tai – retai pasitaikanti, bet pati geriausia win-win situacija, kai nėra pralošiančių pusių

Tai – retai pasitaikanti, bet pati geriausia win-win situacija, kai nėra pralošiančių pusių. O platintojams irgi geriau, nes eina į vieną puslapį, kontaktuoja su vienu žmogumi ir mes jiems viską surandame, sudedame vieną krovinį iš įvairių tiekėjų. Jei dirbčiau tik vienai įmonei, ji už mane turėtų mokėti daugiau mokesčių, aš dirbčiau tiek pat, o užsidirbčiau mažiau.

– Žiūrint į nuotraukas jūsų siūlomų prekių kataloguose nejučia ima tįsti seilė… Kaip pavyksta išlaikyti puikias kūno formas dirbant tokioje saldžių pagundų srityje?

– Pradėjusi verslą dažnai tapdavau savo pačios reklamos auka ir per pirmą pusmetį buvau priaugusi dešimt kilogramų. Būdavo, fotografuoji produktus, rengi tekstą katalogui apie kokią nors tįstančią „Karvutę“, žiūrėk, jau ir pats tos „Karvutės“ dairaisi… (juokiasi). Kai grįžtu iš mugių arba pradedame bendradarbiauti su nauju tiekėju, parsivežu daug pavyzdėlių, kuriuos reikia išragauti. Tai gerai, jei neskanūs, o jeigu skanūs… Pasninkas po to būna kurį laiką.

– Kokia buvo šio verslo pradžia? Juk Lenkijoje gyvenate daugiau nei dešimt metų.

– Taip. Ištekėjau už Zduńska Wolos mero, tad iš pradžių padėjau jam organizuoti rinkimų kampaniją, vėliau prisidėjau prie miesto vystymosi strateginio plano kūrimo. Iš tikrųjų atvažiavus čia teko visiškai persikvalifikuoti, kadangi iki tol Lietuvoje dirbau mokytoja, vertėja, vargonininke, koordinavau tarptautinius projektus, organizavau kultūrinius renginius. Čia viskas tapo praktiškai neįmanoma, nes tuomet dar nemokėjau lenkų kalbos.

Po keleto metų dabar jau buvusio mano vyro politinė karjera baigėsi, tad teko sugalvoti kažką naujo. Jis atsidarė teisinių paslaugų kontorą, ėmėme važinėti ir verslininkams siūlyti savo paslaugas: jis – teisines, aš – daugiau administracines.

Dovilė su dukromis/ Asmeninio albumo nuotr.

Taip kartą atsidūrėme pas vieną sausainių gamintoją. Teisinių ar administracinių paslaugų jam nereikėjo, bet teigė apsidžiaugsiąs, jei paieškočiau jam pirkėjų užsienyje. Man tokia idėja pasirodė smagi, juk laisvai kalbu penkiomis kalbomis (lietuvių, vokiečių, anglų, rusų ir lenkų – aut. past.), mėgstu saldumynus, patinka daug bendrauti. Nuvažiavau į saldumynų mugę, ėmiau bendrauti su platintojais. Tačiau viskas buvo kiek chaotiška.

– Kaip pavyko veiklą susisteminti?

– Tuo metu pradėjau ketvirtąsias savo studijas – verslo komunikaciją ir rinkodarą anglų kalba Lodzės universitete (Dovilė prieš tai buvo baigusi pedagogikos, vokiečių filologijos ir tarptautinių santykių studijas – aut past.).

Tai ir buvo gera proga viską susisteminti, nes iki tol kaip ežiukas rūke vaikščiojau ir nežinojau, į kurią pusę eiti

Mūsų tarptautinės šešių asmenų komandos baigiamasis darbas buvo apie užsienio klientų paiešką. Tai ir buvo gera proga viską susisteminti, nes iki tol kaip ežiukas rūke vaikščiojau ir nežinojau, į kurią pusę eiti. Viena iš darbe pasiūlytų formų buvo dalyvavimas tarptautinėse mugėse. Taip ir prasidėjo mano kelionės.

Nuvažiavau į Kelną Vokietijoje, ten vyksta didžiausia saldumynų mugė pasaulyje – septynios didžiulės halės, visi pirkėjai ir gamintojai vienoje vietoje. Fiziškai neįmanoma apeiti per keturias dienas. Jaučiausi ten kaip žuvis vandeny, žmonės iš viso pasaulio, stende kalbi su visais visomis kalbomis. Tada važiavome į Londoną, Amsterdamą, Dubajų. Visur turėjome savo stendą, kuriame pristatėme kelis lenkų gamintojus, pasakodavome apie juos ir jų produktus. Pati ieškodavau gamintojų, kurie neturi eksporto skyriaus ir neužsiiminėja pardavimu į užsienį, bet gamina įdomius produktus.

– Kaip į Jus žiūrėjo patys lenkų gamintojai?

– Gerai, jiems buvo lengva manimi pasitikėti, nes visiškai nerizikavo ir nemokėjo man nieko tol, kol nebuvo pardavimų. Praktiškai rizikavo tik man persiųstais pavyzdėliais.

– Būtent tokia verslo pradžia ir darbo principas atrodo nemažas iššūkis.

– Taip ir buvo. Pirmi metai apskritai buvo labai sunkūs finansiškai, nes viską, ką vyras uždirbo teisinėje kompanijoje, pumpavome į šitą. Verslo pradžioje būtina turėti stiprų finansinį užnugarį, nes, jei nepasėsi, nepjausi. Brangios kelionės, brangus dalyvavimas mugėse. Bet antraisiais metais atsirado pirmieji pardavimai ir tapo lengviau.

Tik štai dabar, po ketverių metų, iškilo kiek kitoks iššūkis. Tokia jau esu – man patinka generuoti naujas idėjas, iš pradžių viskas atrodo įdomu, bet kai padarau sunkiausią darbą ir ateina laikas raškyti vaisius, man tampa nuobodu. Juokauju, kad mėgstu plėšti dirvonus, bet labai nemėgstu ravėti. Bandžiau save plakti, atgailauti, kad va tau, boba, keturiasdešimt metų, turi savo verslą, kuris duoda pinigus, susitupėk, kiek gali naujo ieškoti.

Nenoriu pasakoti iš knygų, noriu pasakoti iš gyvenimo

Laimei, dabar turiu verslo partnerę, kuri kaip tik ir mėgsta tą „ravėjimą“. Taigi papildome viena kitą ir visai neblogai einasi. Būtent iš to nuobodumo ir susigalvojau dėstytojavimą – nuo naujų mokslo metų Visuomeninių mokslų akademijoje dėstysiu rinkodarą praktikoje. Nenoriu pasakoti iš knygų, noriu pasakoti iš gyvenimo. Jaunoji karta iš mano klaidų nepasimokys, bet gali pasimokyti iš patirčių. Noriu įkvėpti juos drąsos daryti tai, ką mėgsta.

Pasaulyje visi dviračiai jau išrasti ir sunku atrasti savo vietą. Vienintelis būdas iš naujo išrasti dviratį yra daryti tai, ką mėgsti.

Interviu pirmą kartą publikuotas svetainėje euroblogas.lt liepos 29 d.


Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. Anonimas rašo:

    Įdomus straipsnis viskas


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...