"Veido" archyvas

Dažnai išgirsi sakant: “Jeigu papietavusi nesuvalgau gabalėlio torto, neturiu ramybės”. “Galiu atsisakyti bet kokio produkto, išskyrus šokoladą”. Tokios saldumynų mėgėjos dažnai kenčia nuo antsvorio ir… savo bejėgiškumo. Ar įmanoma su savimi pakovoti?

Cukrus organizmui nėra būtinas

Dažnai valgyti saldumynus – tikrai ydingas įprotis. Dėl jo formuojasi antsvoris, nutukimas, dantų ėduonis, kartais randasi nemalonus burnos kvapas. Rafinuoti saldumynai neteikia organzimui naudingų maisto medžiagų: vitaminų, mineralų, biologiškai aktyvių komponentų (pastarųjų saldumynuose beveik nėra), o tik kalorijų iš “grynųjų” angliavandenių.

Mitybos specialistai nuolat primena, kad cukrus organizmui nėra gyvybiškai būtinas maisto produktas, jo galėtume ir visai atsisakyti (panašiai kaip ir druskos). Deja, šis produktas skanina maistą, todėl daugelis negali be jo apsieiti. Šiaip ar taip, grynojo cukraus per dieną patariama suvalgyti ne daugiau kaip 3 šaukštelius, t.y. 15 g.

Tačiau tyrimai rodo, kad žmonės jo sunaudoja gerokai daugiau. Saldumas veikia mūsų skonio receptoriams, prie jo mes tiesiog priprantame. Angliavandenių, ypač paprastųjų, perteklius organizme virsta riebalais ir kaupiasi poodiniame sluoksnyje, todėl gausus jų vartojimas dažniausiai yra antsvorio ir nutukimo priežastis.

Malonumų medžioklė

Nustatyta, kad labiausiai pamalonina riebesni kaip 30 proc. minkštos,  konsistencijos saldūs patiekalai, kurie ypač lepina liežuvį ir gomurį. Tokie gaminiai kaip naminis pyragas, pudingas, tortas daro itin didelį malonumo poveikį skonio receptoriams. Patiriant malonumą jų nesunku padauginti. O juk tai didžiausia kalorijų talpykla.

Deja, norėti saldumynų nėra vien gardaus skonio troškimas. Už jo slypi ir fiziologinės priežastys. Saldūs gaminiai labai greitai padidina cukraus kiekį kraujyje. Tada žmogus jaučiasi energingesnis, gali lengviau susikaupti ir ilgiau išlikti darbingas. Cukraus kiekio svyravimai taip pat prisideda prie saldumynų norėjimo, bet suvalgyto pyragaičio poveikis greitai ir pasibaigia. Todėl tai nėra geras įprotis.

Kita saldumynų poreikio priežastis gali būti į hormonus panašios medžiagos – serotonino – išsiskyrimas organizme. Laikantis dietų, kuriose leidžiamas mažas angliavandenių kiekis, ilgainiui gali apimti nevaldomas noras suvalgyti ką nors saldaus. Manoma, kad tai lemia sumažėjusi serotonino koncentracija kraujyje. Serotoninas – viena iš biologiškai aktyvių medžiagų, kurias smegenys panaudoja nuotaikoms reguliuoti. Jo kiekis didėja valgant daug angliavandenių turinčio maisto.  Troškimas “ko nors saldaus” dažnai užvaldo po įtemptos dienos, didelių sukrėtimų ir išgyvenimų. Maistas tada tampa greičiausiu būdu patirti malonumą ir jam beveik neįmanoma atsispirti.

Nepatenkinti psichologiniai poreikiai

Dažna gardėsių mėgėja atsimintų, kad vaikystėje saldumynai jai buvo tarsi atlygis už gerą elgesį, pateisintus mamos lūkesčius, dar – įveiktą kotletą ar suvalgytą sriubą. Susiformavęs malonaus skonio poreikis gali reikšti iš vaikystės atėjusį nesąmoningą pasitenkinimą savimi (“aš gera – pamaloninau mamą, suvalgiau pietus”).

Kai kurie psichologai teigia, kad nenumaldomas noras suvalgyti “ką nors skanaus” gali būti ne kas kita, kaip nors užpildyti kažkokią vidinę tuštumą, meilės, švelnumo, bendravimo stygių. Todėl toms ir tiems, kurie tuo pat metu valgo saldumynus ir bjaurisi savimi, pataria pirmiausia pripažinti ir kaip nors patenkinti savo vidinius psichologinius poreikius. Kai šie poreikiai žinomi ir pripažįstami, tada ne jie žmogų, o žmogus juos kontroliuoja. Ir malonumui patirti nereikia griebtis saldainio ar pyragaičio.

Mamos, susimąstykite…
Saldumynų noras dažnai susiformuoja dar vaikystėje ne tik dėl psichologinių priežasčių. Nors motinos pienas yra saldaus skonio ir niekuo nepakeičiamas, išdygus pirmajam dantukui kūdikį reikia pratinti prie kitokio maisto. Ir čia motinos pozicija yra labai svarbi. Laikomasi nuostatos, kad pirmoji kūdikio košė turi būti iš daržovių, o ne iš grūdų. O daržovės paprastai nesaldinamos. Grūdų košės, atvirkščiai, dažniausiai saldinamos, nors specialistai teigia, kad to daryti nereikėtų. Būna, ir ne taip jau retai, kad vaikai mielai valgo jas nesaldžias. Nereikia užbėgti įvykiams už akių.

Negavęs saldintų košių vaikas gali augti visai jų nepasigesdamas. Tačiau dažniausiai mamai atrodo, kad nesaldintos košės mažasis nevalgys. Berdama į ją cukraus ji daro klaidą, dėl jos ateityje gali kilti gerokai didesnių rūpesčių.

Kaip sumažinti norą smaližiauti

“Noras smaližiauti gali būti kontroliuojamas”, – tvirtina mitybos žinovai.  Tik tam reikia noro, kantrybės ir užsispyrimo. Įsivaizduokite žmogų, kuris sužino, kad serga cukriniu diabetu – saldumynų jam teks visiškai atsisakyti. O jums tereikia sumažinti jų kiekį…

Specialistai siūlo visą dieną palaikyti tam tikrą cukraus kiekį kraujyje valgant daug sudėtinių angliavandenių turinčių produktų: įvairių kruopų ir grūdų košių, duonos gaminių, ankštinių daržovių. Reikėtų stengtis valgyti dažniau (maždaug kas tris valandas), bet po nedaug – taip  išvengsite staigaus cukraus kiekio kraujyje sumažėjimo. Reguliariai valgant ne tik gerėja savijauta, bet ir organizmas ima pats kontroliuoti angliavandenių poreikį. Kuo vertingesni patiekalai valgomi, tuo mažiau kankina troškimas praryti menkavertį skanėstą. Jei valgomi tik paprasti saldumynai, kūnas nuolat jaus vertingųjų medžiagų – pirmiausia mineralų ir vitaminų – stygių, ir jį “vers” malšinti gardėsiais.

Užėjus nenumaldomam norui…

Dietologai pataria, kad sunkiomis saldumynų poreikio minutėmis į burną galima paimti šaukštelį medaus ar sučiulpti mėgstamo skonio ledinuką. Tegu jis lėtai tirpsta burnoje – jausite saldumą, ir kalorijų organizmas gaus nelabai daug.

Visada verta turėti galvoje, kad, pavyzdžiui, kvadratėlis šokolado turi apie 35 kcal, šokoladinis saldainis – apie 50 kcal, ledinukas – apie 20 kcal, šaukštelis medaus – apie 50 kcal.

Angliavandenių rūšys

Angliavandeniai – labiausiai žemėje paplitę organiniai junginiai. Gaunami su maistu, jie teikia organizmui energiją, yra ypač lengvai virškinami ir pasisavinami. Virškinami jie skyla į anglies dioksidą ir vandenį, išskirdami daug energijos, kuri reikalinga mūsų fizinei ir protinei veiklai užtikrinti, gerai savijautai palaikyti.

Su maistu gaunami angliavandeniai skirstomi į sudėtinius ir paprastuosius. Paprastieji – tai įvairios kilmės cukrus, gaunamas iš vynuogių (gliukozė), vaisių (fruktozė), cukranendrių ir cukrinių runkelių (sacharozė), pieno (laktozė).

Didžiąją per dieną gaunamų angliavandenių dalį turėtų sudaryti sudėtiniai angliavandeniai. Vienas svarbiausių ir dažniausiai maiste esančių yra krakmolas. Daug jo turi grūdai, bulvės, ankštiniai augalai ir iš jų pagaminti produktai.

Valgydami daug sudėtinių angliavandenių turinčių produktų gausime ir vandenyje tirpių vitaminų, mineralinių medžiagų, maistinių skaidulų. Šių produktų negalima išbraukti iš valgiaraščio net ir laikantis dietos.

Verta žinoti

• Nelygu žmogaus sudėjimas ir veikla, per dieną su maistu jam reikia gauti 250–400 g angliavandenių. Jeigu šių suvalgoma per daug, jie organizme kaupiasi riebalų pavidalu.

• Saldumynai, kaip ir alkoholis, yra mitybos piramidės viršuje. Jų siūloma visai atsisakyti, arba “vartoti saikingai”. Ką tai reiškia?  Pavyzdžiui, suvalgyti 2 šokoladinius saldainius per dieną ir daugiau – jokių saldumynų.

• Lietuviškas cukrus gaunamas perdirbant cukrinius runkelius. Visiškai jį išvalius gaunamas rafinuotas baltasis cukrus ir jo sudėtyje nebelieka nieko, išskyrus angliavandenius. Juo ir saldinami konditerijos gaminiai. 100 g baltojo cukraus turi 395 kcal. Jis didina visų gaminių energinę vertę, bet niekaip kitaip jų nepapildo.

• Sveikuoliai teigia, kad noras smaližiauti gerokai sumažėja atsisakius druskos (arba labai sumažinus jos kiekį maiste). Šis teiginys, matyt, paremtas tik patirtimi, bet jeigu pamėginus pasiteisina – gal vertas dėmesio?

• Saldumynų norą kiek apmalšina ir mineralo chromo tabletės. Tačiau vartojamos ilgiau jos gali veikti toksiškai. Todėl prieš pradedant jas vartoti derėtų pasitarti su šeimos gydytoju ar dietologu.