2011 Vasario 22

Geopolitika

Rusija, kurią mes praradome

veidas.lt

90-ųjų pradžioje reikėjo išvyti iš valstybės tarnybos visus tarybinius ir partinius biurokratus.

Šiais metais sukanka naujosios Rusijos dvidešimtmetis – valstybės atsiradusios po komunistinio režimo kracho ir sovietinės imperijos subyrėjimo. Bet neišsipildė revoliuciniai lūkesčiai ir viltys, kad naujoji valstybė taps demokratine ir šiuolaikiška, o žmonės joje gyvens saugiai ir prideramai.

Šiandieninė Rusija – kiaurai politiškai ir ekonomiškai korumpuota valstybė, valdoma autoritarinio-kleptokratinio režimo, kuri byra tiesiog akyse, neišvengiamai artėja prie socialinio-politinio kataklizmo ir labai tikėtino subyrėjimo.

Rusijos  politinės-istorinės raidos verpetai ir eilinio posūkio taško neišvengiamumas verčia mus išanalizuoti 90-ųjų metų politinių sprendimų ir veiksmų įtaką šiandien susiklosčiusiai situacijai. Atbulinė analitinė ataskaita reikalinga tam, kad nauja valdžia, kuri ateis pakeisti žlugusį režimą, neleistų pasikartoti panašioms klaidoms, bei pasinaudotų priemonėmis, leisiančiomis išvesti šalį iš krizės, kurią paveldėjo iš sovietinės imperijos ir per visą laiką vis dar neįveiktos. Trumpai pateikiame šios analizės rezultatus. (Detali analizė pateikta autoriaus knygoje “Аудит политической системы посткоммунистической России”, 2007 m., ir “Вертикаль никуда: Очерки политической истории России 1991—2008″, 2010 m.)


Nomeklatūrinis revanšas

Viena svarbiausių strateginių klaidų, padarytų politinių jėgų, atėjusių į valdžią naujoje Rusijoje, buvo naujai kuriamose valdymo struktūroje masinis panaudojimas valdininkų, dirbusių valstybiniame ir partiniame aparate, visose struktūrose ir visuose lygmenyse. Tokio sprendimo pradinė idėja buvo tame, kad greitai darbo pradžiai naujose struktūrose, praktiškai nebuvo kitų kadrų ir kito kelio, kaip tik pritraukti tarybinius valdininkus, žinančius ankstesnę ūkinę sistemą. Taktiniu atžvilgiu gal būt tai buvo pateisinama. Bet kaip parodė tolimesnė įvykių eiga, naivu buvo tikėtis, kad tokią „profesionalią“ tarybinę partinę-valstybinę nomenklatūrą bus galima priversti dirbti šalies ir naujos valdžios interesams, o ne saviems, visų pirma merkantiliniams interesams.

Faktiškai buvo reikalinga ne valstybinio aparato departizacija, kuri ir taip beveik automatiškai įvyko (kartu su TSKP subyrėjimu), o jo desovietizacija, arba tiksliau denomenklatūrizacija, kuri lig šiai dienai taip ir neįvykdyta. To pasekmėje valstybės valdymą ir šalies resursus užgrobė sovietinės nomenklatūros paveldėtojai.


Ekonominio determinizmo aklavietė

90-ųjų metų reformų išskirtinumas buvo tame, kad ekonomikos sferoje reformos buvo vykdomos aplenkiant kitas visuomenines ir valstybės sritis. Tą sąlygojo tai, kad labiausiai aktyvi ir išsimokslinusi prezidento Jelcino komandos dalis buvo sudaryta iš vadovų ir ekonomistų, ekonominio determinizmo pasekėjų. Reformatoriai, išauklėti istorinio materializmo idėjomis, buvo nuoširdžiai įsitikinę, kad pirmiausiai reikia reformuoti ekonomiką ir pereiti nuo administracinės-planinės prie rinkos ekonomikos. O tai sukurs sąlygas sekančiam žingsniui  ir bus galima realizuoti demokratišką politinę sistemą. Tačiau neįvertintas poreikis, kartu su ekonominėmis reformomis vykdyti ir politines bei idėjines-vertybines permainas, labai greitai pasireiškė,  paliesdamas pačių reformatorių likimus tiek  tapdamas priežastimi, iškraipiusia ne tik rezultatus, bet netgi vykdytų ekonomikos reformų tikslus.

Situacija šiandienės Rusijos politinėje, ekonominėje, socialinėje ir kitose sferose, visuomenės moralinė-dorovinė ir kultūrinė padėtis akivaizdžiai demonstruoja tai, kad ekonominis determinizmas pademonstravo neadvekatumą ir nesugebėjimą išvesi naująją valstybę iš krizės, kuri buvo paveldėta dar iš tarybinės imperijos. Po neilgos demokratijos prošvaistės 90-ųjų metų pradžioje Rusija vėl sugrįžo į aklavietę – krizinę situaciją, daug kuo panašią į buvusią dar prieš sovietų imperijos subyrėjimą. Be demokratinių permainų valstybės valdyme neįmanoma išeiti iš šios aklavietės.


Politinės korupcijos bacila

Rusijos valstybinį ir politinį modelius, apibrėžtus Konstitucijoje 1993 metais, valdžia savo veiksmais pradėjo deformuoti gan greitai po jos priėmimo. Tokią eigą nulėmė politinių jėgų, įvykdžiusių revoliuciją, išsigimimas į valdantįjį nomenklatūrinį-oligarchinį režimą, bei prie valdžios prasiveržusios nomenklatūros atsiribojimas nuo demokratinio judėjimo. Persilaužimo momentu, ryškiai pagreitinusiu šią takoskyrą, tapo 1994 metų gale prasidėjusi Čečėnijos tragedija.

Prezidento Jelcino komanda, stengdamasi atitolinti ir apsaugoti prezidentinės valdžios instituciją nuo dar nelabai efektyvios ir kokybiškos, bet jau visiškai realios politinės konkurencijos, pradėjo savo instituciją naudoti bei pozicionuoti kaip tiesioginį  ir savarankišką politikos subjektą. Ši institucija, likusi be realios politinių ir visuomeninių jėgų atramos, neišvengiamai pradėjo naudoti administracinius valdžios resursus savo pajėgumo užtikrinimui siekiant politinių tikslų, kas ir yra politinė korupcija.

Politinės korupcijos bacila pateko į Rusijos politinį organizmą 1995-1996 metais, parlamento-prezidento rinkimų cikle. Politinė korupcija galutinai tapo varančiuoju politikos mechanizmu, kai 1999 m. pabaigoje – 2000 m. pradžioje buvo atlikta operacija “įpėdinis”, kurios rezultate į valdžią pateko Putino komanda.

Stengimasis išsilaikyti valdžioje “visuomenės labui”, bet kokia kaina ir priemonėmis, išpažįstant bolševikų iš jėzuitų perimtą principą “tikslas pateisina priemones”, neišvengiamai veda link  politinės konkurencijos slopinimo ir jos pakeitimo politine korupcija.


Teisminė kontrreforma

Neužbaigta teisminė reforma ir nuo 90-ųjų vidurio prasidėjusi faktinė kontrreforma lėmė tai, kad šiandieninės Rusijos teisminė sistema nepajėgi vykdyti teisingą, objektyvų ir nešališką teisingumą, atlikti pagrindinio arbitro funkcijas sprendžiant visus politinius, socialinius ir ekonominius ginčus bei konfliktus. Teisminės reformos posūkis į priešingą pusę prasidėjo dar pirmosios Valstybinės dūmos darbo metu, neapsieita tame ir be prezidentūros administracijos dalyvavimo.

Pirmosios ir vėlesniųjų Valstybės dūmų deputatai, buvusieji valstybės saugumo baudžiamųjų-apsaugos organų ir vidaus reikalų tarnybos, tarybinės prokuratūros ir teismų darbuotojai pradėjo viešai nepaskelbtą, bet nuo to nei kiek ne mažiau agresyvią kontrreformą.

Teisminė valdžia pagal geriausias tarybines tradicijas tapo priversta tarnauti valdančiajam režimui, pažeidžiant valdžių atskyrimo principą. Ji priklausoma nuo prezidentinės bei vykdomosios valdžios ir panaudojama valdžios apsaugai ir atribojimui nuo socialinių ir politinių protestų. Viena iš esminių teisminės sistemos problemų yra jos “žmogiškoji kokybė”, teisėjų korpuso žemas profesionalumas, moralinė ir dorovinė būklė, jame išplitusi savanaudiškumo ir korupcijos bacila, pasirengimas teisti ne pagal įstatymus ir teisingumą, o remiantis politiniu tikslingumu ir pagal “telefoninę teisę”. Ir kol Rusijos teismų sistema bus tokioje padėtyje, apie jokią demokratinę ir teisinę valstybę arba tikrąją rinkos ekonomiką nei kalbos negali būti.


Politinės chirurgijos receptai

Atsižvelgiant į pateiktą analizę, galima pasiūlyti pirmaeiles priemones, kurias reikės panaudoti po neišvengiamo valdančio autoritarinio-kleptokratinio režimo subyrėjimo.

Profesionali valstybės aparato liustracija – draudimas dirbti valstybės tarnyboje tiems, kas ankstesniųjų režimų valdymo metu užėmė pareigas, kuriose buvo priiminėjami, tiesiogiai ruošiami bei derinami valstybės lygio valdymo sprendimai. Tuo pačiu turi būti pakeisti teisėsaugos organų ir spectarnybų darbuotojai. Taip pat turi būti užtikrinta valstybės aparato nepolitinės dalies teisinė apsauga nuo bet kokios politinės įtakos.

Teismų sistemos reforma – atšaukti visus  teisės aktus, prieštaraujančius 1991 m. teismų reformos koncepcijai, ir užbaigti teismų reformą pagal šią koncepciją. Tuo pačiu reikia pakeisti visą teisėjų korpusą, pradiniame etape pritraukiant į teisėjų pareigybes visas teismų sistemos grandis, visų pirma advokatus ir juristus iš nevalstybinių struktūrų.

Politinės konkurencijos atgaivinimas – atšaukti visus įstatymus, ribojančius politinių partijų ir visuomeninių organizacijų, išskyrus antikonstitucinių, kūrimąsi ir veiklą, taip pat formuoti politinius bei visuomeninius-politinius junginius.

Rinkiminės valdžios“ likvidacija – atšaukti visą galiojančią rinkimų įstatyminę bazę. Tuo pačiu galimas rinkiminių komisijų (išskyrus centrinę) formavimo funkcijų perleidimas teismų sistemos institucijoms, po teisėjų korpuso atnaujinimo, bei rinkimų komisijų formavimas „prisiekusiųjų“ principu.

Informacinės konkurencijos atgaivinimas – sumažinti iki minimumo visų lygių valstybinių ir susietų su valdžia masinio informavimo priemonių kiekį, sukurti visuomeninę televiziją ir radiją, išsaugant tik vieną valstybinį telekanalą ir vieną valstybinę radijo stotį, veikiančią tik federaliniame lygmenyje.

Sukurti specialią valstybinę instituciją kovai su korupcija, veikiančią už vykdomosios ir įstatymų leidžiamosios valdžios ribų, pilnai realizuoti visus 2003 metų JTO Konvencijos nutarimus prieš korupciją ir 1999 metų ES konvencijas dėl kriminalinės ir pilietinės-teisinės atsakomybės už korupciją.

prof. Julijus Nisnevičius

http://www.demokratija.eu/

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...