2010 Birželio 08

ICOR

“Rubikonas” nenusikratė nei vardo, nei įtarimų

veidas.lt

"Veido" archyvas

“Vilniaus energiją” valdo “Dalkia”, bet žmonės mato “Rubikono” šėšėlį

Metų pradžioje skandalais aplipusį pavadinimą “Rubikon Group” pakeitęs į naują ICOR, Andriaus Janukonio vadovaujamas koncernas žmonių vis tiek vadinamas senuoju vardu. Nepamiršti ir seni įtarimai, o ir naujų – nors vežimu vežk.

Jau beveik pasitvirtino prieš kelerius metus girdėta vieno gerai informuoto vilniečio verslininko prognozė: pamatysite, netrukus “Rubikono” rankose bus ne tik visas šilumos ūkis, bet ir atliekų tvarkymas. Toks jau tas A.Janukonis – gerai strateguoja: kodėl neaprėpus viso komunalinio ūkio?

Oficialiai nepavyktų įrodyti, kad šilumos ūkis – ICOR rankose. Taip, prieš vienuolika metų “Rubikon Group” atvedė į Lietuvą prancūzų investuotoją “Dalkia” – galingą energetikos paslaugų kompanijų grupę, veikiančią 800 pasaulio miestų. Tada buvo įsteigta nauja įmonė “Litesko”, kurioje “Rubikonas” turėjo apie trečdalį akcijų. Kita jų dalis priklausė Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankui bei kompanijai “Dalkia”. Devyniuose Lietuvos miestuose “Litesko” išsinuomojo šilumos tinklus. “Rubikono” akcijų dalis šioje įmonėje vis mažėjo, kol sumenko iki dabartinių 0,02 proc.

Sostinėje centralizuoto šildymo sistemos buvo išnuomotos “Dalkia” kompanijai prieš šešerius metus. Tada buvo įsteigta ir nauja įmonė – “Vilniaus energija”, kurios visi 100 proc. akcijų priklauso prancūzams. Taigi “Rubikono” nė vienu atveju pripaišyti tarsi neįmanoma, nors ICOR nė kiek neslepia, kad yra bendrovės “Dalkia” partneris Lietuvoje, tegul ir be akcijų. Būtent jam padedant pasaulinė korporacija mūsų šalyje plėtoja savo veiklą. ICOR akcininką Liną Samuolį “Dalkia” pasirinko vadovauti “Vilniaus energijai”.

Bet sutartis su “Dalkia” turi pabaigą – 2016 m., ir dabar verda negailestinga kova, ar ši sutartis bus pratęsta. Nuo lapkričio į derybas su savivaldybe vaikšto ICOR atstovai.

Mainais į investicijas – sutartis

“Dalkia” pasiūlė sostinei iki 2015-ųjų į biokuro diegimą investuoti apie 670 mln. Lt. Ji žada, kad šilumos ūkį pritaikius prie naujojo kuro gamtinių dujų vartojimas Vilniuje sumažėtų 250 mln. kub. m per metus. Skamba patraukliai ir dėl galimybės smarkiai sumažinti taršą, ir dėl to, kad už dujas mokami pinigai neiškeliautų į Rusiją ir liktų Lietuvoje, o tai būtų apie 300 mln. Lt. Bendrovės “Dalkia” atstovai netgi tikina, kad dėl to šilumos tarifas Vilniuje sumažėtų 2,3 proc.

Bet “Dalkia” nori garantijų: ji įsipareigotų investuoti, jeigu Vilniaus savivaldybė pratęstų šilumos tinklų nuomos sutartį dar dvidešimt metų – nuo 2016 iki 2036 m. Savivaldybei atsisakyti šių investicijų reikštų kapituliuoti prieš įsipareigojimus Europos Sąjungai iki 2016-ųjų gerokai sumažinti oro taršą. Keista, kad taip tiksliai sutampa data, įrašyta Lietuvos sutartyje su ES, ir “Dalkia” sutarties pabaiga. Bet kokių tik sutapimų nepasitaiko.

Žinoma, nebūtina rinktis biokurą: būtų galima filtruoti trijų Vilniaus elektrinių dūmus. Mokslininkai gąsdina, kad tai kainuotų apie milijardą litų – tiek investuoti į filtrus nepajėgtų nei Vilnius, nei visas šalies biudžetas.

Sklypas tuščias, bet baugus

Praėjusią savaitę Vilniaus tarybos posėdyje laukta sutarties su “Dalkia” pratęsimo klausimo svarstymo, bet jis net nebuvo įrašytas į darbotvarkę. Didžioji tos dienos naujiena buvo ta, kad interpeliacija sostinės merui Viliui Navickui žlugo. O meras – sutarties pratęsimo šalininkas. Tad “Dalkia” klausimas dar būtinai pasieks darbotvarkę.

Energetikos srityje dirbantis Lazdynų bendruomenės aplinkos komiteto pirmininkas Algirdas Jaruševičius – vienas iš tų vilniečių, kuris kategoriškai prieš sutartį. Jo nuomone, gražiose kalbose apie biokurą esama daug demagogijos. Tie Lietuvos miestai, kuriuose šiluma gaminama deginant biokurą, tikriausiai nesutiktų, bet vilniečių baimės akys didelės. Ir yra dėl ko.

Lazdynų gyventojus, ir ne tik juos, smarkiai išgąsdino planas statyti komunalinių atliekų deginimo įmonę. Jai ICOR turi sklypą greta Vilniaus 3-osios termofikacinės elektrinės. Dėl šio statinio nebuvimo lazdyniečiai kaunasi jau trejus metus. Poveikio aplinkai vertinimo ataskaita, kurią parengė bendrovė “Covi Baltic”, sukėlė daug įtarimų.

“Mūsų specialistai jai pateikė 50 pastabų. Ataskaitoje buvo parašyta, kad deginant po tūkstantį tonų komunalinių nerūšiuotų atliekų ne tik iš viso Vilniaus, bet ir iš aplinkinių regionų, oras niekaip nepasikeis. Bet juk negali toks kiekis nepaveikti aplinkos. Žinant moralinį “Rubikono” veidą, niekas netiki, kad jie milijonus išleis filtrams ir sorbentams. Lazdynų pakraštyje jau yra medicininių atliekų deginimo įmonė, gerai žinome, ką tai reiškia”, – sakė A.Jaruševičius.

ICOR mėgina įrodyti, kad tarp biokuro katilo ir komunalinių atliekų deginimo įmonės nėra nieko bendra, bet jau vėlu.Netiki žmonės. Puikioji “Rubikono” strategija ima kišti koją jos partnerei bendrovei “Dalkia”. Mat 34 proc. Vilniaus atliekų tvarkymo priklauso ICOR įmonei “Ecoservis”. Tai liūto dalis, nes likusios įmonės dalijasi po gerokai mažesnį šio verslo kąsnelį.

Žiūri atsargieji Lazdynų gyventojai į žaliąsias atliekų surinkėjų mašinas, ir deda vieną informaciją prie kitos. Kad ir iš kurios pusės žiūri, gale vis tiek mato atliekų deginimo įmonę. Todėl jau dešimties mikrorajonų gyventojai, sunerimę, kad vakarų vėjai jiems neš nuodus iš įmonės, pasirašė po peticijomis ir padavė į teismą Vilniaus visuomenės sveikatos centrą, kuris suderino minėtą ataskaitą. Tada savivaldybė užsakė studiją – Vilniaus miesto atliekų tvarkymo planą. Bet jis pasirodė įtartinai panašus į tą pačią ataskaitą.

“Planuojama įmonė yra aštuonis kartus didesnė, nei reikia visai Vilniaus apskričiai, be to, joje ketinama deginti ir nuotekų dumblą”, – stebisi A.Jaruševičius. O jeigu jau kalbama apie dumblą, vadinasi, keliai veda ir į “Vilniaus vandenis”, nekantraujančius padidinti vandens kainą. Visas komunalinis ūkis stebėtinai koncentruojasi į vieną grandiozinį planą.

Savivaldybei neliko nieko kita, kaip paskelbti, kad ekspertų, kurie įvertintų atliekų deginimo įmonės poveikį aplinkai, bus ieškoma užsienyje. Lietuvoje tokių rasti nepavyko.

Kas laimės?

Priešpaskutinę gegužės savaitę Vilniuje buvo atlikta gyventojų apklausa, ar jie pritaria Vilniaus miesto šilumos ūkio perorientavimui nuo iš Rusijos importuojamų dujų prie vietinio biokuro. Apklausta buvo atlikta Vilniaus šilumos tinklų užsakymu. Iš 502 telefonu apklaustų 15–75 metų amžiaus vilniečių 52,3 proc. buvo linkę pritarti. Į šiuos balsus, be abejonės, bus apeliuojama Vilniaus taryboje balsuojant dėl sutarties su “Dalkia” pratęsimo. Bet pirmiausia ir šiuos, ir skeptiškai nusiteikusius vilniečius reikės įtikinti, kad biokuras – tai ne Trojos arklys, paskui kurį į sostinę prasiskverbs ir atliekų deginimo įmonės projektas. Manipuliacijos su poveikio aplinkai vertinimu sukėlė tokį nepasitikėjimą, kad jokie ICOR pažadai (net ir tokie, kad visuomenės atstovai, jei tik norėtų, galėtų nors ir kiaurą parą tiesiogiai monitoriuose stebėti visus įmonėje vykstančius procesus) nepadeda.

Ne ką gelbsti ir tokie ICOR skelbiami skaičiai, kad gamtinėms dujoms ir mazutui pirkti Lietuvos įmonės kasmet išleidžia daugiau kaip 1 mlrd. Lt. Jeigu 80 proc. centralizuotai tiekiamos šilumos būtų pagaminta deginant biokurą, jis būtų nekainavęs nė pusės milijardo (2009 m. kainomis). Mat nenaudojamų miško kirtimo atliekų Lietuvoje tiesiog kalnai.

Į šią iškalbingą agitaciją nepatiklieji atsiliepia niūriais prisiminimais apie juodąją “Rubikono” buhalteriją ir ironija, kad “pinigai nekvepia” jokiai partijai. O sutarties su “Dalkia” pratęsimo šalininkai irgi nelieka skolingi, kaltintojų balsuose jie įžvelgia galingą dujininkų ranką, nenorinčią paleisti didelio vilnietiško kąsnio.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...