2012 Balandžio 30

Rezervatai – gamtos turtų ir emocinės vertės žmogui saugyklos

veidas.lt

Lietuviai mielai ieško egzotikos, bet šalia esančių vertybių daugelis nepastebi. Viena tokių vertybių – mūsų rezervatai.

„Mūsų pareiga numatyti, kad ateinančios kartos turėtų pasaulį, ne blogesnį nei mūsų. Gerbti ir atsižvelgti – apie žemę ir vandenį, čia augančius ir gyvenančius augalus bei gyvūnus galvoti kaip apie turinčius tokias pat teises būti čia. Šventajame gyvenimo rate mes esame šalia…“ – lyg įgyvendindamos šią seną indėnų išmintį visos civilizuotos valstybės nuo seno tam tikras teritorijas saugo.
„Mes turime savitą saugomų teritorijų sistemą, senas gamtos ir kultūros paveldo apsaugos tradicijas, – teigia Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktorė Rūta Baškytė. – Šiose teritorijose saugomos gamtos ir kultūros paveldo vertybės ne tik saugomos, bet ir pritaikomos pažinimui, poilsiui. Tačiau vis dar dažnai dairomės į kaimynines šalis, ieškome egzotikos, o šalia esančių vertybių nepastebime ar nesuvokiame. Tik supratę jų vertę labiau tausosime, saugosime ir tinkamai naudosimės teikiamomis galimybėmis.“
Man, šio straipsnio autoriui, teko apkeliauti beveik visus Lietuvos nacionalinius ir regioninius parkus, todėl drįstu pritarti, kad turime tikrai neįkainojamą turtą. Tačiau saugomų teritorijų sistemoje yra vietų, kur taip paprastai nepakeliausi. Tarkime, rezervatai saugomi itin griežtai: čia draudžiama ūkinė veikla, ribojamas lankymasis, leidžiami tik moksliniai tyrimai ir stebėjimai, tik kartais vykdomas pažeistų vietų atkūrimas. Kitaip tariant, gamta čia tvarkosi pati. Todėl čia ne tik nekertami ar nesodinami medžiai, bet ir nudžiūvę ar audrų išversti jie tampa maistu, būstu, slėptuvėmis paukščiams, vabzdžiams, grybams. Savaime suprantama, rezervatuose nemedžiojama, nerenkamos gamtos gėrybės. Apskritai čia „pamirštama“, kas žalinga ar naudinga žmogaus požiūriu.
Mūsų šalyje yra Čepkelių, Kamanų ir Viešvilės valstybiniai gamtiniai rezervatai bei Žuvinto biosferos rezervatas. Šįkart paklajokime po kelis iš jų.

Kamanos – itin mažai paliestas gamtos kampelis
Šiauriniame Lietuvos pakraštyje apsupta miškų plyti Kamanų pelkė. Tenykščių žemaičių tarme jos vardas reiškia šlapią, klampią, sunkiai pereinamą vietą. Tai viena seniausių Europos aukštapelkių, išsiskirianti unikaliu reljefu, klampynių ir ežerokšnių gausa. „Kamanų rezervate aptikta 45 saugomų rūšių augalų ir 102 saugomų rūšių gyvūnų. Aukštapelkėje peri dirviniai sėjikai, tikučiai, tetervinai. Štai dirvinis sėjikas – vienas rečiausių Lietuvos paukščių, mūsų šalyje peri gal tik 45 jų poros. Gūdžiuose apypelkio miškuose prieglobstį randa lūšys ir vilkai, kurių čia gyvena per dešimt“, – pasakoja Kamanų rezervato vyriausiasis ekologas Vaidotas Grigaliūnas.
Mokslininkai šią pelkę tyrinėja jau daugiau kaip šimtmetį. „Kamanos yra vienas iš nedaugelio ne tik Lietuvos, bet ir Europoje dar mažai kultūros paliestas gamtos kampelis, išsaugojęs savo prigimties primityvumą“, – 1937-aisiais rašė Kazys Brundza.
Kartu vienas rezervato tikslų – vykdyti ekologinį švietimą. Tam skirta moderni ekspozicija, į kurią pirmiausia ir kviečiami svečiai. Paspaudi mygtuką, ir sumauroja taurusis elnias, atsiliepia tetervinas ar dirvinis sėjikas. Prigęsta apšvietimas, ir užkaukia vilkai. Kartu čia galima palyginti didžiausių ir mažiausių paukščių plunksnas, kiaušinius ar sužinoti, kad didžiausias mūsų miškų gyventojas briedis ne tik kasmet numeta ragus, o pavasariop atsiaugina naujus, bet ir barzdelę kas trejus metus keičia. Ekspozicijoje parodoma ir tai, kad bebras – antras po žmogaus padaras, sugebantis taip stipriai keisti savo gyvenamąją aplinką.
„Lankytis šiame rezervate leidžiama tik lydint direkcijos darbuotojui”, – perspėja rezervato vyriausiasis inspektorius Alvydas Urbonas. Susigundę pauogauti ar pagrybauti Kamanose, galite tikėtis susitikimo su rezervato inspektoriais. „Pažeidimų kiekis tiesiogiai proporcingas gamtinių gėrybių kiekiui tais metais“, – dėsto A.Urbonas.
Ypač ši pelkė masina spanguoliautojus, ir liūdniausia, kad jie ne tik neteisėtai uogauja, bet dar ir gamtą teršia. O baudos nėra mažos: vien už įėjimą į rezervatą be leidimo galima gauti 150 Lt baudą. Su vietiniais žmonėmis dar bandoma rasti bendrą kalbą, o su brakonieriais kovojama be išlygų. Štai vienas Mažeikių rajono gyventojas buvo sulaikytas, kai su dviem šunimis kasė urvus ir naikino mangutus. Kadangi jis jau buvo baustas ir už nelegalią žvejybą rezervato ežere, jam teko pakloti net 4 tūkst. Lt baudą.
Svarbu žinoti, kad į ekskursiją Kamanose galima eiti tik mokomuoju pažintiniu taku ir tik lydint gidui. Taigi, taip ir padarykime. Per pelkinius miškus pasiekiame klampynę, panašią į tundrą. Klausomės tylos ir stebime paukščius. Ant samanų raudonuoja spanguolės. Susilieji su aplinka, o akys ieško, gal pasirodys koks pelkės gyventojas. Žvėrių takų čia išminta išties daug. Jie vinguriuoja tarp gailinių pušynų, o medeliai panašūs į didelius bonsus. Tarkime, žmogaus ūgio pušis gali būti ir šimto metų – tai lemia augimo pelkėje sąlygos.
Pelkės vandens lygis matuojamas kas 15 dienų, tam į kiminų kilimą kai kur įleisti juodi plastikiniai vamzdžiai. Beveik visi jie apgraužti. Pasirodo, tai vilkų darbas, nes svetimkūniai traukia jų dėmesį. Jie – paslaptingiausi apypelkio gyventojai. Stebimės skersai ir išilgai išmintais jų takais.
Prie Nimfėjų ežerėlių ant liulančių krantų pridrabstyta vandens augalų likučių. Ekologas paaiškina, kad čia augalų šaknimis pasigardžiavo briedžiai – jie įšoka į vandenį ir dantimis išsirauna storas lelijų šaknis. Įdomu, kaip toks sunkus žvėris išsiropščia ant liulančio kranto, nes čia ir žmogus, atrodo, tuoj prasmegtų.
Žengiame per baltus, rusvus ir kitokių spalvų kiminų patalus. Jie siurbia vandenį visu paviršiumi, nes neturi šaknų, ir sugėrę drėgmę gali pasunkėti dešimtis kartų. Kamanų pelkėje auga net 19 rūšių kiminai. Per vienus metus iš pelkės augalų susiformuoja 1 mm durpių. O po mūsų kojomis ne vienas jų metras: storiausias klodas siekia 7 m, vidutinis – 4 m. Rūgščioje, be deguonies aplinkoje visai nevyksta puvimas, todėl jei kas nugrimzta į pelkę, visiems laikams užkonservuojama. Tad kiek čia skypi paslapčių?

Tarp Europos elitinių parkų
Su Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijos vyriausiuoju specialistu, ekologu Evaldu Klimavičiumi, švilpiant vėjui, atviromis kopėčiomis ropščiamės į 36 metrų aukščio priešgaisrinio stebėjimo bokštą. Užburia nuo jo viršaus atsiveriantis reginys: kiek akys aprėpia į padūmavusius tolius dreikiasi Čepkeliai – viena įspūdingiausių mūsų pelkių. Pavasario saulėje blyksi ežerokšniai, kyla mišku apaugusios salos – kalvelės. Pro žiūronus stebime gerves.
Šiame rezervate aptikta per 880 augalų rūšių, registruotos 186 paukščių ir 41 žinduolių rūšys. Mano palydovas sako, kad visą raistą skersai Baltarusijos link galėtų pereiti gal per dieną, o išilgai tektų eiti ir dvi dienas. Labai jau ilgai, juk atstumai tiesiąja tebūtų 7–12 km. Tačiau kaip sunku žengti pelke, greitai įsitikinau pats: vandens vietomis virš kelių, smingi ir slidinėji tarp kemsų. O ir paklysti, jei nėra saulės, lengva. Sunkiai traukiu kojas, apautas ilgais žvejo batais. Kas žingsnis – čep, čep, čep. Gal todėl ir Čepkeliai…
Profesorius Tadas Ivanauskas rašė: „Vaikščioti Čepkeliuose – savotiškas menas.“ Ir raistą kiekvienas mato savitai – per dvasinį ryšį su juo. Baigęs Sorbonos universitetą, Musteikoje jis tyrinėjo gamtą. Tuomet jo paruoštas iškamšas galima pamatyti Kauno zoologijos muziejuje. Tuos metus jis vadino laimingiausiais gyvenime. Profesorius kasmet čia sugrįždavo su savo draugu dailininku Antanu Žmuidzinavičiumi ir atkakliai rūpinosi, kad Čepkeliai būtų išsaugoti. Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijos direktoriaus pavaduotojas Eugenijus Drobelis pasakojo, kad sovietmečiu viename Leningrado institutų jau buvo parengtas planas, kaip šį didžiulį raistą „sukultūrinti“.
Tačiau pelkės senovės lietuviams niekada nebuvo atgrasios vietos. Priešingai – kūlgrindomis vedė į saugias slaptavietes, teikė gamtos gėrybių. Dar neseniai aplinkinių kaimų gyventojai savaitėmis įsikurdavo Čepkelių salose, ruošdavo pašarus gyvuliams, vakarais raistas skambėdavęs nuo dzūkiškų dainų. Šienas buvo džiovinamas ant medinių platformų, o išveždavo jį tik žiemą rogėmis. Dabar nešienaujamos ir nenuganomos vietos labai pasikeitusios, kinta ir biologinė įvairovė. Uždraudus bet kokią ūkinę veiklą, aplinkinių kaimų gyventojams liko teisė spanguoliauti, grybauti. Tačiau rinkti spanguoles bei grybus rezervate leidžiama tik vietiniams ir tik dešimt dienų rugsėjį.
Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato būstinėje ant sienos kabo sertifikatas su vilko atvaizdu ir trimis raidėmis – PAN. Pasaulinis gamtos fondas sukūrė PAN parkų fondo strategiją, kurios tikslas – į vieną tinklą susieti elitines saugomas Europos teritorijas, į veiklą įtraukiant aplinkosaugininkus, vietos bendruomenes ir verslininkus. PAN parkų organizacijos pagrindinis tikslas – išsaugoti vertingiausias Europos laukinės gamtos teritorijas. Taigi praėjusiais metais tarptautinėje PAN parkų konferencijoje Dzūkijos nacionalinis parkas kartu su Čepkelių valstybiniu gamtiniu rezervatu buvo priimtas į šią elitinių parkų draugiją, kuriai priklauso tik 13 saugomų teritorijų.
Įsiminė rezervato darbuotojo žodžiai, išgirsti iš vieno anglų eksperto: „Kai grįžęs papasakosiu, kad Lietuvoje yra tokio ploto neliesta gamtos teritorija, ne visi manimi patikės…“
„Tad šiuo požiūriu esame turtingi, reikia tik suvokti tai ir tinkamai saugoti, – pabrėžia E.Drobelis. – Tai taip gera: eini per rezervatą, ir širdis džiaugiasi – bent artimiausiu metu čia niekas neateis su pjūklu ar šautuvu. O dar vertingesnės šios gamtos vertybės bus po šimto ar dviejų šimtų metų. Tokių vietų emocinė vertė žmogui bus itin didelė.“

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...