2011 Birželio 07

Revoliucija, kurios nebuvo

veidas.lt

"Veido" archyvas
"Veido" archyvas

Gegužės pabaigoje Gruzijos didžiuosiuose miestuose nuvilnijusi demonstracijų banga nuslūgo taip pat greitai, kaip ir kilo, taip ir nesukėlusi opozicijos žadėtos „revoliucijos“. Gegužės 25-osios naktį policijai išvaikius protestus ašarinėmis dujomis ir guminėmis kulkomis, jau kitą rytą toje pačioje vietoje vyko nepriklausomybės dienai skirtas paradas. Žmonės fotografavosi su kareiviais, mojo pravažiuojantiems tankams, pirko ledus ir linksminosi šventės renginiuose. Mažai kas tikėjo, jog opozicija būtų ką nors pasiekusi protestais ir buvo juntamas palengvėjimas, kad jie neužsitęsė per ilgai. Kiti kaltina protestus surengusią Nino Burdžanadzę bandžius išprovokuoti policiją panaudoti jėgą prieš susirinkusius žmones. Panašu, kad revoliucijų metas Gruzijoje praėjo.

Iš tiesų, nors demonstracijos, nusinešusios keturių žmonių gyvybes, plačiai nuskambėjo užsienio spaudoje, kur kas svarbesni pačiai Gruzijai buvo vėlesni įvykiai. Lygiai savaitę po protestų Gruzijos nevyriausybinių organizacijų aktyvistai susirinko toje pačioje vietoje pagerbti protestų aukų ir pasmerkti prasiveržusio smurto – tiek iš policijos, tiek iš demonstrantų pusės. Nepolitinė tylos akcija ragino politikus paskelbti centrinę Rustavelio gatvę „zona be smurto“. Tarptautinės žmogaus teisių organizacijos pasveikino tokią Gruzijos NVO akciją kaip politiškai brandų žingsnį, teikiantį vilties Gruzijos demokratijai.

Panašu, kad tai ne visai tokia reakcija, kokios tikėjosi radikalumu pasižyminti Nino Burdžanadzė. Populiarumą, o galbūt ir valdžią ji tikėjosi susigrąžinti kilus visuotiniam nepasitenkinimui valdžios veiksmais. Kai kurie policijos pareigūnai išties persistengė išsklaidydami protestuotojus, kurie jau buvo nustoję priešintis. Dešimtys žmonių atsidūrė ligoninėse dėl įvairių sumušimų ir sužeidimų; dar keletas dingo ir artimieji vis dar neturi jokių žinių apie juos. Gruzijos ombudsmenas Giorgis Tugušis taip pat pasmerkė „tokį neproporcingą jėgos panaudojimą“ ir paragino prokuratūrą pradėti skubų tyrimą.

"Veido" archyvas

Kita vertus, būtent to protestų rengėjai ir tikėjosi. Politinė akcija, kuria Demokratinis Judėjimas ragino Gruzijos prezidentą Michailą Saakašvilį atsistatydinti, buvo suplanuota likus savaitei iki nepriklausomybės dienos – vienos pagrindinių švenčių Gruzijoje. Buvo išduoti leidimai, kelioms dienoms uždarytos pora pagrindinių gatvių. Miesto valdžia buvo pasiruošusi verčiau iškęsti kamsčius miesto gatvėse nei būti apkaltinta, jog riboja žodžio laisvę opozicijai – ši tema Gruzijoje dabar nepaprastai jautri. Tačiau nepaisant visų sudarytų salygų protestuotojai nepriklausomybės dienos išvakarėse patraukė į aikštę priešais parlamentą ir ten įsitvirtinę pareiškė, jog nesitrauks ir neleis kitą dieną vykti suplanuotam paradui. Artėjant vidurnakčiui, kai baigėsi leidimas demonstracijai, protestuotojai buvo apsupti policijos ir paraginti išsiskirstyti.

Tačiau organizatoriai atsisakė palikti aikštę ir savo ruožtu pasiūlė atšaukti kitos dienos šventę. Protestuotojai buvo apginkluoti plastikinėmis lazdomis, kuriomis anksčiau apdaužė policijos ir jame buvusius žmones. JAV ambasadorius John Bass (Džonas Besas) savo pranešime spaudai išreiškė susirūpinimą policijos smurtu prieš protestuotojus, bet kartu atvirai kritikavo ir opoziciją. „Dalis protesto dalyvių akivaizdžiai nebuvo suinteresuoti taikiu protestu, bet ieškojo kibirkšties sukelti smurtinę konfrontaciją“, – teigė ambasadorius. Prancūzijos ambasadorius Eric Fournier (Erikas Furnjė) taip pat ragino protestuotojus pasitraukti, primindamas, jog kiti piliečiai irgi turi teises.

Negana to, pirmosios protesto aukos – policininkas ir protesto dalyvis – buvo partrenkti iš protesto vietos skubančių automobilių, kuriais, kaip praneša oficialūs šaltiniai, važiavo opozicijos lyderiai, tarp jų ir Nino Burdžanadzė. Automobiliai dideliu greičiu nuskriejo toliau gatve ir iš įvykių vietos pabėgo. Ši scena buvo nufilmuota Al Jazeera televizijos kamerų ir akimirksniu pasklido internete. Dėl įvykio buvo pradėtas tyrimas ir kol kas nenustatyta, kam tiksliai priklausė automobiliai, bet tai smarkiai pakenkė Burdžanadzės ilgą laiką puoselėtam „aukos“ įvaizdžiui. Pasitikėjimo politikei nepridėjo ir itą dieną Vidaus reikalų ministerijos paviešintas Burdžanadzės ir jos sūnaus pokalbio įrašas, kuriame ji neva tvirtinanti, jog „verta paaukoti kelis šimtus žmonių, kad įvyktų revoliucija.“

"Veido" archyvas

Revoliucijai Gruzijoje pasirinktas tiek netinkamas laikas, tiek netinkamas būdas. Daugelis prisiminė ankstesnes demonstracijas, 2008-aisiais ir 2009-aisiais, taip pat surengtas Demokratinio Judėjimo. Pirmoji, sutraukusi tūkstantines minias, buvo išsklaidyta panaudojus jėgą ir susilaukė smarkios Vakarų kritikos. Nuo to laiko Tbilisis su protestuotojais elgiasi ypač atsargiai – vis dėlto Gruzijos demokratizacija yra tamprių santykių su Vakarais garantas, kurio Saakašvilisi jokiu būdu nenorėtų prarasti. Tad kitais metais kai opozicijos partijos vėl susirinko protestuoti, centrinė gatvė buvo uždaryta kelioms savaitėms, o valdžia nesiėmė absoliučiai nieko – protestuotojai galiausiai patys paliko gatves.

"Veido" archyvas

Šiemet protestai jau nebesulaukė tokio atgarsio, neprilygo ir dalyvių skaičiumi. Kitų opozicijos partijų nariai atsisakė dalyvauti Demokratinio Judėjimo akcijoje, kurią norėta paversti arabiško stiliaus „pykčio diena“. Kaip teigė Iraklis Alasania, buvęs diplomatas ir nuosaikaus opozicijos sparno lyderis, „laikai, kai politikai galėjo tiesiog sukviesti žmones į gatves, baigėsi. Gruzija kuria naują politinę kultūrą. Žmonės nori nuspręsti Gruzijos likimą rinkimuose.“

 

Specialiai „Veidui“ iš Tbilisio Renata Skardžiūtė – Kereselidze

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...