2014 Balandžio 06

Repertuarus užkariauja nacionalinė klasika, feminizmas ir Čechovas

veidas.lt

M. Alekso nuotr.

Balandį laukia dvi kontrastingos operos ir du intriguojantys spektakliai Nacionaliniame Kauno dramos teatre.

Artimiausiais metais konkurencija dėl „Auksinio scenos kryžiaus“ lietuvių autoriaus pastatymo kategorijoje turėtų gerokai sustiprėti: nebėra mėnesio, kad neturėtume nacionalinio veikalo premjeros. Ir tai – ne stebuklingas šiuolaikinės lietuvių dramaturgijos prabudimas: ji į repertuarus iš festivalinių skaitymų vis dar prasiveržia sunkiai, nors vidutiniškoms lenkų, čekų, rusų ar skandinavų autorių pjesėms mūsų scenos atlapos. Tai atsigręžimas į lietuvių literatūros klasiką, kantriai laukusią savo interpretacijų valandos.
Nors mūsų literatūros klasika pasižymi epinio ir lyrinio pasakojimo tradicijomis, o dramaturgijos „stalčiukas“ joje niekada nebuvo prigrūstas, režisierių tai nė trupučio nebaugina: pagaliau gyvename postmoderniais laikais, kai kiekvienas menininkas „pats sau dramaturgas“. Praeities literatūriniai siužetai (ypač tie, kurių nebegloboja autorių teisių įstatymai) be gailesčio kompiliuojami, kupiūruojami ar kitaip lankstomi pagal statytojų įgeidžius. Ir visa tai, žinoma, pateisinama, jei tik žiūrovai salėje ploja katučių.
Balandį Nacionaliniame Kauno dramos teatre bus prisiminta rašytoja Ieva Simonaitytė ir jos romanas „Aukštujų Šimonių likimas“. Anksčiau anonsuotas kaip „Rosa von Hochenberg“, premjerai artėjant Agniaus Jankevičiaus spektaklis virto „Gentimi“, taip, pasak režisieriaus, stipriau pabrėždamas reikšmingą šeimos, bendruomenės ir valstybės konsolidacijos idėją.
Bet pasikeitė ne tik pavadinimas – iš spektaklio kūrėjų sąrašo paslaptingai dingo anksčiau anonsuotas dramaturgas Marius Macevičius, kurio pasiūlyta klasikės romano literatūrinė interpretacija nepateisino teatro lūkesčių. Todėl „Aukštujų Šimonių likimo“ ėmėsi pats A.Jankevičius. Ar nesakiau, kad nūdienos teatre kiekvienas pats sau dramaturgas?
Kadangi literatūrologai nuo vaikystės pasiligojusios Rožės Šimonytės personaže įžvelgia nemažai pačios rašytojos autobiografinių bruožų, režisierius naudojosi ir publicistiniu I.Simonaitytės palikimu. Kartu su jaunaisiais aktoriais „Gentyje“ pasirodys ir kauniečių trupės senjorai Jūratė Onaitytė bei Gintaras Adomaitis.

Ukrainos įvykių aidai

Nenuostabu, kad Ukrainos menininkams (kaip, beje, ir lietuviams devintojo ir dešimtojo dešimtmečių sandūroje) tautybė tapo vertingu koziriu, atveriančiu reikalingas duris Vakaruose. Galime neabejoti, kad netrukus renginių afišose bei knygynų vitrinose regėsime vis daugiau ukrainietiškų pavardžių. Tiesa, literatūra šiuo požiūriu – mažiau paslanki, leidėjams persiorientuoti prie naujų paklausos tendencijų prireiks laiko. Tačiau ukrainiečių rašytojų kūrinių Lietuvoje buvo išversta ir anksčiau. Vienas jų – Serhijo Žadano romanas „Depeche Mode“ – tapo siužetiniu pagrindu dar vienai artėjančiai premjerai Kaune.
Vis dėlto drama „Kartu“, pagal šį provokuojantį kūrinį sukomponuota Lauros Udrienės bei režisieriaus Artūro Areimos, atsirado anksčiau, nei pasaulį sudrebino įvykiai Ukrainoje. Spektaklio statytojas tvirtina nespekuliuosiantis jautria tema, tik kalbėsiantis apie mūsų tautoms bendrą posovietinį „paveldą“. Netgi veiksmas iš Charkovo žada būti perkeltas neapibrėžton erdvėn, kartu atsisakant dalies iš daugybės romane pateiktų personažų. Spektaklio tonacija – liūdna ir kartu juokinga, atspindinti paradoksų kupino laikmečio patirtį. Vaidins mišri sostinės ir Kauno aktorių komanda: Vainius Sodeika, Tomas Rinkūnas, Indrė Patkauskaitė, Gintautas Bejeris, Saulius Čiučelis, Vilija Grigaitytė, Tomas Erbrėderis.
Pačiam S.Žadanui nepavyko išvengti tragiškų įvykių verpeto: prieš mėnesį Charkove, gimtajame rašytojo mieste Rytinėje Ukrainoje, vykstant Maidano aktyvistų mitingui jis buvo sužeistas, o besigydydamas lietuviams atsiuntė laišką, kuriame išdėstė savo pilietinę poziciją. „Ukraina šiandien išgyvena tikriausiai pačias tragiškiausias dienas savo modernioje istorijoje. Aš suprantu, kad mūsų laukia labai sunkus metas, tačiau vis tiek tikiu savo tautiečių kantrybe ir valia“, – rašoma šiame laiške.

Antono Čechovo banga

Jei kalbėtume apie repertuarų tendencijas, negalėtume nepaminėti ir Antono Čechovo, kurio pjesės Lietuvoje vėl „ant bangos“. Šį sezoną Lietuvoje matėme jau dvi „Žuvėdras“, dabar pasirodys ir antrasis (po A.Areimos pastatymo Kaune) „Vyšnių sodas“. Šįkart jis atkeliauja į Valstybinį jaunimo teatrą.
„Tam, kad imtumeisi tokios medžiagos, reikia turėti aktorių, kurie galėtų tai suvaidinti. Manau, išaugo ir subrendo nauja karta, turinti ir galinti parodyti savo „Vyšnių sodą“, – teigia režisierius ir šio teatro vadovas Algirdas Latėnas.
Toji nauja karta Valstybiniame jaunimo teatre – tai Giedrė Giedraitytė, Aleksas Kazanavičius, Simonas Storpirštis, Sergejus Ivanovas, Andrius Bialobžeskis, Aušra Pukelytė, Giedrius Arbačiauskas, Jonė Dambrauskaitė, Lukas Petrauskas, Ignas Ciplijauskas, Jurgis Damaševičius. O pagrindiniam Liubovės Andrejevnos vaidmeniui pakviesta Viktorija Kuodytė, su kuria A.Latėnas prieš trejetą metų statė ir „Ledi Makbet“.
Kodėl A.Čechovas vėl tapo toks aktualus? Todėl, kad, pasak režisieriaus, šis dramaturgas pralenkė laiką: „Jis dar tuomet galvojo apie tuos pačius dalykus, kurie jaudina mus dabar. Tačiau niekada nerėkė apie tai atsistojęs ant “bačkos”, o mokėjo itin subtiliai tai atskleisti, paliesti savo kūryboje. Tai ir yra didžioji Čechovo paslaptis. Jo pjesėse, rodos, tik viršūnėlės tų ledynų kyšo…“

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...