2011 Birželio 24

Rėkti – tai mušti balsu

veidas.lt

"Mažylio" archyvas

Dauguma suaugusiųjų mano, kad jie to nedaro. Bet jie daro, jie rėkia ant vaikų ir bara juos. Primityvu ir žalinga, teigia specialistai.

Anksčiau buvo manoma, kad ir mušti vaikus yra tikslinga, nes tai – irgi auklėjimas, taip neva mokoma gražiai elgtis. Šiandien daugelis sako, kad aprėkti vaiką kartais tiesiog būtina. O dar po šimto metų atsisukę vadinsime mūsų laikus primityviais ir tamsiais, nes didelė rėkimo ant vaikų daroma žala jau bus įsisąmoninta, teigia danų pedagogas ir mokslininkas Erikas Sigsgordas, parašęs šia tema knygų ir atlikęs išsamų tyrimą apie rėkimo ir barimo pasekmes vaikams. Jis (o ir visi be išimties psichologai) teigia, kad fizinės bausmės bei pakeltas balsas žemina vaiko orumą ir liudija suaugusiojo nesugebėjimą teisingai nuspręsti, kaip elgtis. Tai – signalas, kad suaugęs žmogus išgyvena bejėgiškumą, o vaikui tai – neigiama patirtis, leidžianti manyti, kad su juo gali būti elgiamasi kaip su daiktu.

Užsikrėskime teisingai

Visi labai išloštų, jei suaugusieji nerėktų ant vaikų. Visų pirma, vaikai, taip pat ir tėvai. Rėkimas griauna santykius tarp suaugusiųjų ir vaikų. Vaikai, ant kurių nėra šaukiama, yra atviresni ir labiau pasitikintys, jie jaučiasi psichologiškai priimti ir pozityviau žvelgia į gyvenimą.

Visgi dauguma vaikų, pasak tyrimų, neretai gauna žodinės pylos. Barimas, šaukimas yra užkrečiamas. Taip pat ir NEšaukimas. Suaugusieji, ant kurių rėkė jų tėvai, ir patys rėkia ant savo vaikų. Tuo tarpu tie, ant kurių nebuvo šaukiama, ir patys nekelia balso, o kartu pozityviai vystosi kaip asmenybės. Jie tiki savimi ir gyvenimu, nes vaikystėje juos supę suaugusieji padėjo ir palaikė, kai to reikėjo. Jų patirtis rodo, kad gyvenimas yra geras, o problemos yra išsprendžiamos.

Rėkiama labai daug

Danijoje atliktas tyrimas rodo, kad rėkimas daro ilgalaikį žalingą poveikį: sukelia nepasitikėjimą, pyktį, baimę, kaltę ir gėdą. Tyrimas taip pat rodo, kad vaikai gaunantys labai daug smarkios pylos, turi mokymosi sunkumų. Vis dėlto, rėkimas yra labai paplitęs tiek šeimoje, tiek mokykloje, tiek darželyje. Skaičiai kalba patys už save: amerikiečių tyrimai rodo, kad mažų vaikų mamos pakeltu tonu bando koreguoti savo vaikų elgesį kas 3–9 minutę. Prekybos centruose vaikai yra tramdomi arba baudžiami dažniau nei kartą per minutę. Minėtas danų tyrimas rodo, kad 86 proc. iš 6000 apklaustų trimečius vaikus turinčių mamų praėjusią savaitę rėkė ant savo vaikų. Kitas Danijoje atliktas tyrimas rodo, kad net 97–98 proc. vaikų yra patyrę, kad ant jų daugiau ar mažiau rėkiama. Nėra jokio pagrindo manyti, kad Lietuvoje situacija yra kitokia.

Kaip rėkti mažiau

Eriko Sigsgaardo knyga “Rėk mažiau” skirta tėvams, kurie nori atsikratyti rėkimo. Autorius prisipažįsta, kad lygiai kaip ir kiti suaugusieji jis netenka kantrybės: “Tiek daug kvailo esu pasakęs ir padaręs! Paguoda yra tik tai, kad žmogus gali mokytis iš savo klaidų, kai jas atranda.”

Visi norėtų rėkti mažiau. Būtent apie tai yra ši knyga. Ne apie tai, kad žmogus ims ir nustos rėkti iškart, bet apie lėtą, atkaklų žygį. Geriau nusistatyti sau kuklesnius tikslus, pavyzdžiui, rėkti ne taip smarkiai arba atsiprašyti vaiko po to, kai vis dėlto aprėkėte per stipriai. Jei padaromas toks progresas, tai procesas tikrai tęsis ir toliau. Juk to tikrai norės ir tėvai, ir vaikai.

Mokslininkas surinko daug vaikų pasakojimų apie tai, ką jie jaučia aprėkti. Ta vaikų išmintis – nebloga motyvacija tėvams šios “auklėjimo priemonės” atsisakyti: “Kas yra rėkimas? Tai tas pats, kas mušti, bet balsu.” Mergaitė, 5 metai; “Aš manau, kad jie galėtų tiesiog pasakyti “Nedaryk šitaip” visiškai normaliu balsu…” Berniukas, 6 metai.

Šitaip užkertame kelią rėkimui

  • Visų pirma panagrinėkite situacijas, kurios jus išprovokuoja rėkti. Kitas logiškas žingsnis būtų jų arba vengti (dažnai tai sunkiai įmanoma), arba jas keisti. Pavyzdžiui, jei dažnai vaiką aprėkiate ryte skubėdami išeiti iš namų, paankstinkite susiruošimo laiką. Pyktį įmanoma suvaldyti pačioje užuomazgoje, jam dar nevirtus įniršiu. Svarbu atpažinti aplinkybes, kurios žada tuoj tuoj kilsiantį sprogimą, o tada sąmoningai nukreipti mintis kitur.
  • Antra užduotis būtų susikoncentruoti į bendrus pozityvius išgyvenimus, nesvarbu, ar tai būtų žaidimas kartu, ar knygos skaitymas, ar bulvių skutimas.Darykite su vaiku ką nors, kas patinka abiem. Būkite šalia žaidžiančio vaiko. Ir išjunkite mobilųjį telefoną!
  • Daugiau pasitikėjimo, pagyrimų – raskite už ką pagirti, ypač, kai einasi blogai. Neslopinkite vaiko “juodų” jausmų.Neleiskite vaikui pasijusti atstumtam, kai namie atsiranda mažas broliukas ar sesutė.
  • Tėvams verta prisiminti savo pačių vaikystę. Kaip jautėtės, kai buvo liepiama suvalgyti maistą, kuris nepatinka?
  • Leiskite vaikams dalyvauti priimant tam tikrus sprendimus. Juk suaugusieji sprendžia beveik viską, kas su vaiku vyksta per dieną, todėl galima būtų leisti bent jau kai kur pasireikšti, pavyzdžiui, išsirinkti, ką rengtis.
  • Tiek namie, tiek darželyje reikėtų atkreipti dėmesį į vaiko aplinką ir ribas. Ar yra vietos žaisti, lakstyti ir triukšmauti? Kartais ribas praplėtus, nebelieka nei problemos, nei reikalo rėkti.
  • Stebėkite save… Kaip elgiasi patys suaugusieji? Štai penkiametė mergaitė pasakoja: “Suaugę man liepia nerėkti. Bet jie patys rėkia tai sakydami!” Todėl klauskite savęs, ką jūs galite padaryti kitaip, o ne kaip kitokį  padaryti vaiką.

Žinok ir dažnai sau kartok:

  • Joks vaikas netampa geresnis, kai ant jo rėkiama, spaudžiama ar skubinama. Atvirkščiai, tai numuša ūpą, atgraso ir griauna pasitikėjimą savimi.
  • Vaiko meilė tėvams yra besalyginė ir atvira. Smarkus ir dažnas barimas ir rėkimas verčia vaiką gintis ir užsisklęsti.
  • Vaikas, kuriam yra sunku pritapti prie tam tikrų aplinkybių, po kurio laiko imamas laikyti “sunkiu vaiku”. Nutinka, kad toks mažylis susiduria su išankstiniu negatyviu nusistatymu savo atžvilgiu (ne tik pedagogų darželyje, bet ir tėvų!). Išsiaiškinus, kas jam sunku, gali nebeprireikti ir rėkimo.
  • Suaugę dažnai priekaištauja vaikams, nes mažieji elgiasi neatsargiai ir negalvoja apie pasekmes, tačiau jei būtų kitaip, argi jie būtų vaikai? Beje, nuolatos kartojami santūrūs, bet pagiežingi priekaištai tikrai nėra geriau nei rėkimas.
  • Vaikus išlaisvina netikėtas, nesuvaržytas suaugusiųjų elgesys, todėl labai vertinga kartkartėmis pamiršti savąjį auklėtojo vaidmenį ir tiesiog žaisti, kvailioti ir šėlti.

Susivaldymo “technikos”

Vaikai susimušė, blynai svyla, o katė nusilengvino ant naujo kilimo – vėl. Nepasiduokite norui trenkti galvą į sieną, verčiau tris kartus giliai įkvėpkite, susikoncentruodama tik į įeinantį ir išeinantį iš nosies orą. Skaičiuokite – tik ne nuo vieno iki penkiolikos, bet nuo penkiolikos iki vieno, – pasirodo, tai reikalauja daugiau pastangų, todėl efektyviau… Norite naujesnių pasiūlymų? Jų radome Fredo Millerio knygoje “Kaip nusiraminti, kai jau visiškai, absoliučiai eini iš proto”.

  • Visada po ranka turėkite ledinukų. Prieš praplyšdama įsimeskite vieną į burną ir susitelkite į vyšnios, avietės ar ananaso skonį. Atsispirkite norui sukramtyti. Kuo ilgiau čiulpsite ir atsiduosite skonio pojūčiui, tuo ramesnė pasijusite.
  • Nešiokitės ką nors, kas primena nuostabiai praleistą laiką – tiks pajūrio akmenukas, atsivežtas po atostogų, ar bilietas į mėgiamo atlikėjo koncertą. Galima nešiotis rankinėje, o galima pasidėti matomoje vietoje namuose – svarbu įsmeigti ten akis, kai jaučiatės esanti ant ribos.
  • Atmintyje kolekcionuokite kvapus. Kai prireiks, išsitraukite juos iš ten ir panirkite visa siela. Pavyzdžiui, kaip kvepėjo jūsų močiutės virtuvė? O kaip mamos naktiniai, dvelkiantys kvepalais, kuriuos ji mėgo, kai buvote maža?

Lina Baltrukonienė

“Mažylis”

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...