2015 Gegužės 06

Jolanta Sondaitė

“Kodėl taip sunku būti sąžiningam?”

veidas.lt

BFL

Tarpusavio santykiai. Ne žmonių skaičius aplink mus, o bendravimo kokybė lemia tarpusavio santykių gylį. Individualistinė Vakarų kultūra eliminuoja nuoširdų santykį su žmogumi, daugėja pragmatiškumo ir paviršutiniškumo.

„Pats melavimas nėra problema, priešingai nei priežastys, dėl kurių tam ryžtamasi. Tačiau gana dažnai žmonės pamiršta, jog santykis su melavusiu asmeniu yra kur kas svarbesnis, nei įrodymas, kad šis melavo“, – pasakoja keletą metų melo mechanizmais besidominti psichologė, mediatorė, Mykolo Romerio universiteto Psichologijos instituto docentė Jolanta Sondaitė.

Mokslininkės teigimu, baltajam melui (siekiant paguosti, neįskaudinti ar apsaugoti),  užsienyje atliktų tyrimų duomenimis, dažniau ryžtasi moterys, o savanaudiško melo dažniau griebiasi vyrai.

 

VEIDAS: Melui sunkiai atsispirdavo ir ankstesnės kartos, nors istorijoje netrūksta asmenybių, kurios dėl garbės žodžio galėjo ir galvą paguldyti. Ar galima daryti prielaidą, kad dabartinė karta lengviau pasitelkia melą nei mūsų tėvai ir proseneliai?

J.S.: Vien manipuliatyvi, visuomenės narius klaidinanti reklama, kurios šiandien netrūksta, leidžia daryti tokią prielaidą. Visuomenė tampa labiau orientuota į tokius materialinius dalykus, kaip savanaudiškumas, – beje, tai viena iš melo formų (siekiant naudos sau pakeisti, palenkti, paveikti kitą asmenį ir pan.).

VEIDAS: Istorija ir pastarųjų dienų įvykiai rodo, kad melui sunkiai atsispiria ir galingiausių valstybių lyderiai. Tačiau ar melu grįstas elgesys nediskredituoja pačios asmenybės?

J.S.: Lyderystė neturėtų derėti su melu, bet melą tyrinėjantys autoriai nurodo, kad meluoja ir iškiliausi lyderiai – prezidentai ir pan. Kuo atsakingesnę padėtį asmuo užima, tuo didesnę įtaką jo veiksmai ar poelgiai įgyja visuomenės akyse. Taigi priklausomai nuo asmens žinomumo ir melo poveikis bus atitinkamas.

VEIDAS: Tyrimai atskleidžia, kad meluojama nuo kelių iki keleto kartų per dieną ne tik aplinkiniams, bet ir sau. Kas lemia tokio elgesio priežastis?

J.S.: Įsisąmoninti ir priimti tikruosius savo jausmus nėra taip paprasta. Labai nelengva būti sąžiningam tiek sau, tiek aplinkiniams. Tyrimo metu apklausti žmonės nurodo per dieną meluojantys vieną du kartus, tačiau kai tiriamieji yra stebimi, nustatomas kur kas didesnis melagysčių skaičius. Taigi šiuo atveju daroma prielaida, kad ne visuomet ir pats žmogus savo melagystes pastebi.

VEIDAS: Sakote, kad sau meluojame nesąmoningai, iki galo patys to nesuvokdami?

J.S.: Šveicarų psichiatras Carlas Gustavas Jungas yra pasakęs, kad žmogaus gyvenimą vairuoja pasąmonė. Jos samprata apima ir intuiciją, ir negatyvius dalykus, ir potencialą (gabumus, polinkius ir pan.). Kai žmogaus gyvenimas tampa pernelyg struktūrizuotas, pasąmonė gali pasireikšti per sapnus (tiesa, kurios nenorima pripažinti dienos metu, iškyla žmonėms sapnuojant). Tikriausiai esate girdėję istorijų, kai vienas ar kitas žmogus dėl netikėtai užklupusios ligos pakeitė savo gyvenimo būdą ar veiklą. Tokiu būdu organizmas tarsi įspėjo, leido įsiklausyti į save, ir žmogus pasiryžo tam, ko iš tiesų nori, bet kam vis pritrūkdavo laiko ar kam jis vis neišdrįsdavo.

VEIDAS: Merilando neurologai ištyrė, kad moterys per dieną pasako apie 20 tūkst. žodžių, o tai yra 13 tūkst. daugiau nei vyrai. Mokslininkų vertinimu, tai lemia moteriškos lyties organizme esantis „kalbos proteinas“. Ar tai reiškia, kad jei dailiosios lyties atstovės daugiau kalba, dažniau ir meluoja?

J.S.: Užsienyje atliktų tyrimų duomenimis, siekiant paguosti ar neįskaudinti, palaikyti žmogų, baltam melui dažniau išties ryžtasi moterys, o vyrai labiau toleruoja savanaudišką melą, iš kurio naudos turi tik jie patys.

VEIDAS: Tačiau jei melo netoleruojame, kodėl jam ryžtamės? Kodėl meluojame?

J.S.: Pats melavimas nėra problema, priešingai nei priežastys, dėl kurių jam ryžtamasi. Tačiau gana dažnai žmonės pamiršta, jog santykis su melavusiu asmeniu yra kur kas svarbesnis, nei pats įrodymas, kad šis melavo. Bet išties retas šiandien bando suprasti ir paieškoti giluminių priežasčių, kodėl žmogus vienaip ar kitaip pasielgė. Gal, jeigu pabandytume suprasti, labiau vienas kitą priimti, melo reikėtų mažiau?

VEIDAS: Išeitų, kad melas kildinamas iš noro pateikti save gražiau ir geriau, nei iš tiesų esama, nes tik tada atrodome patrauklesni ir įdomesni aplinkiniams?

J.S.: Galima ir taip traktuoti: melas gimsta iš noro pademonstruoti stipriąsias savo puses. Tačiau vienu atveju jis gali būti suvokiamas kaip tiesos iškraipymas, o kitu – kaip tam tikrų savybių sustiprinimas, išryškinimas (per darbo pokalbį norima parodyti save iš gerosios pusės, taigi kartais viena ar kita savybė padidinama ir sustiprinama).

VEIDAS: Ne vienas melo teoretikas tikina, kad nesąžiningumą galima iššifruoti iš kūno kalbos. Į kokius jo signalus turėtume atkreipti dėmesį?

J.S.: Remiantis atliktais moksliniais tyrimais matyti, kad žmogui meluojant kūno kalba bei mimika siunčia priešingus signalus. Atsiranda neatitikmuo tarp sakomo žodžio ir vadinamosios kūno kalbos. Nereikėtų pamiršti, kad profesionalūs melagiai būna įvaldę ir ją, todėl darant išvadas patariama remtis daugiau nei vienu melo požymiu. Įprasta manyti, kad netiesą sakantis žmogus daro ilgesnes pauzes tarp žodžių (jam reikia apgalvoti, sukontroliuoti), kartoja tuos pačius žodžių junginius, šypsosi nenatūralia šypsena (nuo nuoširdžios ją skiria šypsantis į darbą neįsitraukę akių raumenys), taip pat pasikeičia jo balso tonas (gali pažemėti ar paaukštėti),  geriau įsižiūrėjus išryškėja veido išraiškos asimetrija, iš kurios ir sprendžiama apie galimą melą. Tokie judesiai, kaip drabužių, plaukų, veido lietimas, gali atsirasti nebūtinai dėl melo, o dėl tuo metu juntamo diskomforto ar susijaudinimo, taigi vertinti reikėtų labai atsargiai.

VEIDAS: Ar sutiktumėte, kad užkietėję melagiai vengia ilgesnio akių kontakto?

J.S.: Dėl akių kontakto galima ir labai apsirikti: nors įprasta manyti, kad žvilgsnio neatlaikantis žmogus yra melagis, įgudę sukčiai kaip tik stengiasi žiūrėti į akis. Bet nepamirškime, kad drovesniam žmogui tai taip pat iššūkis. Taigi pasikliauti žvilgsnio naudojimu meluojant neverta: tai labai prieštaringa. Kitas pasitvirtinęs dalykas – kad meluojant labiau išsiplečia akių vyzdžiai.

VEIDAS: Kaip patartumėte elgtis pastebėjus, kad žmogus meluoja: leisti jam tęsti, o gal sustabdyti?

J.S.: Pastebėjus, kad asmuo meluoja, nereikėtų skubėti užpykti ar įsižeisti: juk nežinote, kokios priežastys privertė jį taip pasielgti. Po tuo gali slypėti nesavanaudiškos priežastys. Tarkime, įmonės vadovas, nenorėdamas liūdinti darbuotojų, meluoja apie nedėkingą finansinę situaciją. Šiuo atveju diskusija nebūtų tinkamiausia išeitis. Kas kita, jei jums meluoja artimas žmogus. Susiklosčiusią situaciją reikėtų įvardyti ir pažiūrėti, ar bendravimas nors kiek keičiasi. Geriausia išeitimi galėtų tapti žmogaus orumo išsaugojimas, bet melo įvardijimas – taip nepažeisite tarpusavio santykio.

VEIDAS: Merilando neurologai ištyrė, kad moterys per dieną pasako apie 20 tūkst. žodžių, o tai yra 13 tūkst. daugiau nei vyrai. Mokslininkų vertinimu, tai lemia moteriškos lyties organizme esantis „kalbos proteinas“. Ar tai reiškia, kad jei dailiosios lyties atstovės daugiau kalba, dažniau ir meluoja?

J.S.: Užsienyje atliktų tyrimų duomenimis, siekiant paguosti ar neįskaudinti, palaikyti žmogų, baltam melui dažniau išties ryžtasi moterys, o vyrai labiau toleruoja savanaudišką melą, iš kurio naudos turi tik jie patys.

VEIDAS: Tačiau jei melo netoleruojame, kodėl jam ryžtamės? Kodėl meluojame?

J.S.: Pats melavimas nėra problema, priešingai nei priežastys, dėl kurių jam ryžtamasi. Tačiau gana dažnai žmonės pamiršta, jog santykis su melavusiu asmeniu yra kur kas svarbesnis, nei pats įrodymas, kad šis melavo. Bet išties retas šiandien bando suprasti ir paieškoti giluminių priežasčių, kodėl žmogus vienaip ar kitaip pasielgė. Gal, jeigu pabandytume suprasti, labiau vienas kitą priimti, melo reikėtų mažiau?

VEIDAS: Išeitų, kad melas kildinamas iš noro pateikti save gražiau ir geriau, nei iš tiesų esama, nes tik tada atrodome patrauklesni ir įdomesni aplinkiniams?

J.S.: Galima ir taip traktuoti: melas gimsta iš noro pademonstruoti stipriąsias savo puses. Tačiau vienu atveju jis gali būti suvokiamas kaip tiesos iškraipymas, o kitu – kaip tam tikrų savybių sustiprinimas, išryškinimas (per darbo pokalbį norima parodyti save iš gerosios pusės, taigi kartais viena ar kita savybė padidinama ir sustiprinama).

VEIDAS: Ne vienas melo teoretikas tikina, kad nesąžiningumą galima iššifruoti iš kūno kalbos. Į kokius jo signalus turėtume atkreipti dėmesį?

J.S.: Remiantis atliktais moksliniais tyrimais matyti, kad žmogui meluojant kūno kalba bei mimika siunčia priešingus signalus. Atsiranda neatitikmuo tarp sakomo žodžio ir vadinamosios kūno kalbos. Nereikėtų pamiršti, kad profesionalūs melagiai būna įvaldę ir ją, todėl darant išvadas patariama remtis daugiau nei vienu melo požymiu. Įprasta manyti, kad netiesą sakantis žmogus daro ilgesnes pauzes tarp žodžių (jam reikia apgalvoti, sukontroliuoti), kartoja tuos pačius žodžių junginius, šypsosi nenatūralia šypsena (nuo nuoširdžios ją skiria šypsantis į darbą neįsitraukę akių raumenys), taip pat pasikeičia jo balso tonas (gali pažemėti ar paaukštėti),  geriau įsižiūrėjus išryškėja veido išraiškos asimetrija, iš kurios ir sprendžiama apie galimą melą. Tokie judesiai, kaip drabužių, plaukų, veido lietimas, gali atsirasti nebūtinai dėl melo, o dėl tuo metu juntamo diskomforto ar susijaudinimo, taigi vertinti reikėtų labai atsargiai.

VEIDAS: Ar sutiktumėte, kad užkietėję melagiai vengia ilgesnio akių kontakto?

J.S.: Dėl akių kontakto galima ir labai apsirikti: nors įprasta manyti, kad žvilgsnio neatlaikantis žmogus yra melagis, įgudę sukčiai kaip tik stengiasi žiūrėti į akis. Bet nepamirškime, kad drovesniam žmogui tai taip pat iššūkis. Taigi pasikliauti žvilgsnio naudojimu meluojant neverta: tai labai prieštaringa. Kitas pasitvirtinęs dalykas – kad meluojant labiau išsiplečia akių vyzdžiai.

VEIDAS: Kaip patartumėte elgtis pastebėjus, kad žmogus meluoja: leisti jam tęsti, o gal sustabdyti?

J.S.: Pastebėjus, kad asmuo meluoja, nereikėtų skubėti užpykti ar įsižeisti: juk nežinote, kokios priežastys privertė jį taip pasielgti. Po tuo gali slypėti nesavanaudiškos priežastys. Tarkime, įmonės vadovas, nenorėdamas liūdinti darbuotojų, meluoja apie nedėkingą finansinę situaciją. Šiuo atveju diskusija nebūtų tinkamiausia išeitis. Kas kita, jei jums meluoja artimas žmogus. Susiklosčiusią situaciją reikėtų įvardyti ir pažiūrėti, ar bendravimas nors kiek keičiasi. Geriausia išeitimi galėtų tapti žmogaus orumo išsaugojimas, bet melo įvardijimas – taip nepažeisite tarpusavio santykio.

VEIDAS: Ir vis dėlto gana sunku suprasti, kodėl žmonės meluoja sau.

J.S.: Saviapgaulė – viena ir melo formų, pastaruoju metu išties labai paplitusių mūsų visuomenėje. Jos priežastys gali būti pačios įvairiausios. Viena iš versijų, kad šiuolaikinio žmogaus susitikimas su savimi tapo gana sudėtingas: nuolat užsiėmęs ir į išorinius dalykus orientuotas žmogus stokoja laiko sau ir ne visuomet gerai susigaudo, kas vyksta aplink. Dažniausiai tokie žmonės sako viena, o daro ką kita. Iš to ir atpažįstame saviapgaulę. Ilgainiui stabtelėti ir pažvelgti sau į vidų darosi pernelyg baisu, nes juk pamatysime tai, kas seniai slegia, taigi įsisukame buityje ir imituojame, kad mums viskas gerai. Kelias į save nėra lengvas, bet jis produktyvus ir atveriantis galimybes.

VEIDAS: Kada melas pateisinamas?

J.S.: Mokslinėje literatūroje išskiriamas profesinis melas, pavyzdžiui, politikos ir diplomatijos srityje. Ne kartą esame matę, kaip demokratinių valstybių vadovai spaudžia ranką diktatoriui. Šiuo atveju asmeniniai įsitikinimai lieka antroje vietoje – diplomatija dažnai reikalauja privalomos šypsenos. Taip pat baltas melas pateisinamas tais atvejais, kai siekiama žmogų apsaugoti, neturint jokių savanaudiškų ar piktų intencijų.

VEIDAS: Rytų kultūroje įprasta manyti, kad jei žmogus įsiklausys į save, sugebės atrasti savo vietą pasaulyje ir galės užsiimti tuo, ką geriausiai moka. Priešingai nei Vakarų pasaulyje, čia nekalbama apie karjerą ar pasiekimus, baltą ar juodą melą vardan savo tikslų. Jiems svarbiausia – draugiška ir palaikanti aplinka, o tuomet jau eina asmeniniai siekiai.

J.S.: Žmonės Rytų šalyse suvokia save kaip asmenybę, susietą su kitais žmonėmis. Asmuo iš Rytų niekuomet nepasakys, kad čia mano pasiekimas, – jis minės savo šeimą, giminės ryšius, prisimins tuos, kurie jam padėjo siekti vieno ar kito tikslo. Bendraudami jie siekia bendradarbiauti ir saugoti tarpusavio santykių harmoniją, o Vakarų kultūroje vyrauja individualizmas. Psichologiniai JAV tyrimai atskleidžia, kad nuo to, kaip žmogus suvokia savo santykį su aplinka, atsiskleidžia jo mąstymo subtilybės. Žmonės iš Rytų sąveikauja subtiliai stengdamiesi nieko neįžeisti, o Vakaruose dažnai save suvokia kaip atskirą, su kitais žmonėmis nesusietą asmenybę ir dėl to sąveikavimas su aplinka gali tapti šiurkštus, neatjaučiantis.

VEIDAS: Kitaip tariant, Vakarų kultūroje užkoduotas jos pačios susinaikinimo elementas? Ar ne ta kryptimi veda vienišumas ir atšiaurumas šalia esančiajam?

J.S.: Nepamirškime, kad lietuviai taip pat ilgą laiką buvo bendruomeniškos kultūros visuomenė: šalia gyvenantys žmonės vienas kitą suprato, palaikė, tačiau kartu su miesto kultūra įvyko staigus poslinkis individualizmo link. Kažkur pakeliui pametėme bendruomeniškumo, vienas kito palaikymo jausmą, pasijutome vieniši ir nesuprasti. Šiandien labiau nei bet kada anksčiau miesto žmogus įmestas į individualizmo liūną: jis lyg ir laisvas, bet vienui vienas sprendžiantis jį užgriuvusias problemas, išgyvenantis vidinę atskirtį, nebepatiriantis susietumo su aplinkiniais jausmo.

VEIDAS: Vis dažniau girdime apie tai, kad šiuolaikinėje visuomenėje kyla poreikis atsiskirti, pabūti vienam, gal net keletui dienų duoti nekalbėjimo įžadus? Nejau pats vienas žmogus nebepajėgia susitvarkyti su jį užgriuvusia išorinio triukšmo lavina?

J.S.: Ne visuomet dėl pasirinkto gyvenimo būdo žmogui pavyksta atrasti laiko sau, todėl tylėjimo savaitgaliai (be išorinio pasaulio dirgiklių: telefonų, skaipų, draugų) ar išvykos į vienuolynus, siekiant pabūti tik su pačiu savimi, vis populiaresni. Mums būtina rasti laiko sau, tačiau ne visiems tai pavyksta.

VEIDAS: Čikagos universiteto mokslininkai vienatvę linkę sieti su psichologinėmis problemomis, sveikatos sutrikimais bei prasta imunine sistema. Išeitų, kad nuo jos neapsaugoti ir socialiai aktyvūs asmenys?

J.S.: Vienatvė – subjektyvus dalykas. Net ir daugybės žmonių apsuptas gali jaustis be galo vienišas, nesuprastas. Tačiau pakanka keleto artimesnių ryšių, kad ir per atstumą, leidžiančių pajusti artumą, ir jau nesi vienišas. Taigi ne žmonių skaičius aplink mus, o bendravimo kokybė lemia tarpusavio ryšių gylį. Jei yra palaikymas ir supratimas, žmogus visuomet jausis gerai. Bet jau kuris laikas kalbama, kad individualistinėje Vakarų kultūroje tai tampa problema.

VEIDAS: Galbūt kai kuriems individams bendravimo, paremto artimu socialiniu ryšiu, iš tiesų nė nereikia? Gal jiems pakanka patenkinti svarbiausius instinktus?

J.S.: Žmogus – socialinė būtybė, todėl bendravimas ir dalijimasis informacija mums labai svarbus. Žinoma, esama tokių asmenybės sutrikimų, kaip psichopatija, kuri  pasižymi negebėjimu įsijausti į kitą žmogų, empatijos neturėjimu. Tuomet nesidairant į aplinkinius bet kokiomis priemonėmis siekiama savų tikslų, o melas tampa viena tokių priemonių. Šiuo atveju gyvenama pagal principą – tikslas pateisina visas priemones, o sąžinė ir kaltė psichopatams nėra būdinga.

VEIDAS: Ar galima atpratinti žmogų nuo melo? Kokios metodikos šiais ypatingais atvejais pasitelkiamos?

J.S.: Jei melavimas tapęs patologiniu, sunkiai kontroliuojamu (žmogus nebegali sustoti melavęs ir pats to jau nebekontroliuoja) ir asmenybę žlugdančiu procesu, gali pasireikšti drauge su priklausomybėmis, yra reikalingas gydymas. Šiuo atveju pats asmuo padėti sau yra bejėgis, nes nekontroliuoja kylančių impulsų.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...