2015 Vasario 21

Šarūnas Keserauskas

“Prioritetas yra vienas – kad mūsų veikla rinkoje vartotojams duotų kuo daugiau naudos“

veidas.lt

Konkurencija. Daugiau kaip 9 mln. eurų finansinės naudos kasmet vidutiniškai valstybei duodančios Konkurencijos tarybos pirmininkas kiekvienai institucijai siūlo pamatuoti, kokią vertę ji sukuria visuomenei.

Konkurencijos taryba vėl smogė iš peties: nustatė kartelį energetikos sektoriuje ir pripažino, kad bendrovės „Lukrida“, „Envija“ ir „Manfula“ nuo 2010 m. ribojo konkurenciją kogeneracinių jėgainių statybos rinkoje. Jos susitarė nustatyti iš susijusios bendrovės „Envija“ perkamų vidaus degimo variklių kainos dalį ir taikyti ne mažesnę nei dešimties procentų maržą. Už dvejus su pusę metų trukusį draudžiamą susitarimą „Manfulai“ skirta 333 900 eurų, „Envijai“ – 303 600 eurų bauda. „Lukrida“, prisipažinusi apie dalyvavimą kartelyje, atleista nuo 656 600 eurų baudos.

VEIDAS: Paskelbus nutarimą dėl bendrovių „Lukrida“, „Envija” ir „Manfula“ konkurenciją ribojančios veiklos, viešojoje erdvėje pasigirdo advokatų abejonių dėl įrodymų tikrumo ir neva taikyto nepakankamai aukšto įrodinėjimo standarto. Kaip vertinate tokias abejones dėl Konkurencijos tarybos ekspertų kompetencijos?

Š.K.: Mano supratimu, abejonės reiškiamos ne dėl ekspertų kompetencijos, bet, anot advokato, dėl pernelyg žemo įrodinėjimo standarto. Atkreipiu dėmesį, kad advokatas,   kuris tai pareiškė, atstovauja įstatymą pažeidusiai įmonei. Tokiais atvejais mes nieko kito ir nesitikime, paprastai advokatų argumentai tokie ir būna. Dėl kompetencijos kritikos nebuvo, ir tai mane džiugina. O įrodinėjimo standartus palikime teismui. Mūsų nuomone, įrodinėjimo standartas buvo pakankamas, o kritikuojami ir skundžiami yra beveik visi mūsų sprendimai, ir tai nestebina.

VEIDAS: Priekaištų sulaukėte ir dėl socialinės atsakomybės kriminalizavimo po to, kai aludarių susitarimą negaminti tam tikro stiprumo alaus pripažinote draudžiamu. Paprasta akimi žiūrint, aludarių siekis iš tiesų atrodo teisingas, kaip, ko gero, ir Vilniaus savivaldybės noras sukurti aukštos kultūros taksi paslaugas?

Š.K.: Kuo grįstas kelias į pragarą, mes žinome. Bet priemonės turi būti proporcingos teisėtam tikslui. Tik diktatoriai sako, kad tikslas pateisina priemones, o teisinėje valstybėje priemonės turi būti proporcingos. Vilniaus savivaldybės tikslas – pagerinti taksi aptarnavimo lygį, matyt, yra pagrįstas, bet priemonės neteisėtos ir neproporcingos. Ypač todėl, kad pati savivaldybė reguliuoja šią veiklą. Jei norima pakelti lygį, galima nustatyti griežtesnį reguliavimą ir jį įgyvendinti. Bet tai nereiškia, kad pačiai savivaldybei reikia kištis į rinką ir pradėti joje veikti. Jei kažkam savivaldybėje nepatiktų kepyklų kepama duona, ar tai reikštų, kad reikia steigti savivaldybės kepyklą?

Jei grįšime prie aludarių, ten klausimas buvo dėl stipraus alaus gamybos, kurią aludariai bendru sutarimu buvo apriboję. Jei aludariai mano, kad stiprų alų gerti nesveika, kiekvienas jų individualiai galėjo priimti tokį sprendimą. Bet jie priėmė jį kartu, nes priimdami individualiai jie rizikuotų, kad kiti tokio sprendimo nepriims ir toks sprendimas bus nepelningas. Todėl jie kartu sutaria ir tai yra tipiškas kartelinio susitarimo pavyzdys, apribojant tam tikros prekės gamybą.

Kitas klausimas – jei stiprus alus yra nesveika, ką jau kalbėti apie stipresnius gėrimus? Galbūt vis dėlto nesveika yra gerti alkoholį arba gerti jį nesaikingai? Bet man neteko girdėti, kad alkoholio gamintojai skatintų blaivybę arba tokį saikingą vartojimą, kuris reikšmingai sumažintų jų pardavimus. Be to, tirdami atradome, ir tai buvo paskelbta viešai, visiškai kitokius aludarių motyvus. Byloje yra cituojamas įmonių atstovų susirašinėjimas, kuriame vienos įmonės atstovas rašo manantis, „kad dėl laipsnių turėtų būti lengva rasti kompromisą ir visi nuo to tiktai daugiau uždirbtume, o ir sukomunikuotume gerai“. Čia, matyt, ir aiškėja, kad tikri to sprendimo motyvai yra įvaizdis ir uždarbis. Tai tokia čia ir socialinė atsakomybė.

VEIDAS: Konkurencijos tarybos nutarimas, kad savivaldybės sprendimas įsteigti taksi bendrovę „Vilnius veža“ pažeidžia svarbiausius konkurencijos principus, apskųstas teismui, vyksta bylinėjimasis. Tačiau ar vos prieš mėnesį paskelbtas Konstitucinio Teismo išaiškinimas, kad vežėjas ne konkurso būdu gali būti parinktas tik tuomet, jei privatūs vežėjai nenorėtų ir negalėtų suteikti paslaugos, nėra atsakymas šioje byloje?

Š.K.: Manau, kad tai plačiąja prasme yra atsakymas, nors konkreti byla buvo šiek tiek kitokia. Į Konstitucinį Teismą buvo kreiptasi siekiant išsiaiškinti, ar savivaldybės gali be konkurso parinkti transporto paslaugų teikėją ir ar tai neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas pasakė, kad neprieštarauja, tačiau parinkti be konkurso galima tik išimtiniais atvejais, kai privatus verslas negali ar nenori to daryti. Bet net ir tuomet negalima privilegijuoti ar diskriminuoti kitų šios paslaugos teikėjų.

VEIDAS: Tyrimas dėl bendrovių „Lukrida“ ir „Manfula“ išskirtinis ir tuo, kad pradėtas vienam kartelio dalyviui įskundus savo konkurentą. Konkurencijos taryba, taip pat palankūs įstatymai, atleidžiantys apie susitarimą pranešusius nuo baudų, skatina tą daryti. Ar dažni tokie atvejai ir kiek tarp jų pasitaiko tikrovės neatitinkančių pranešimų, siekiant, pavyzdžiui, apšmeižti konkurentus? Kas vis dėlto priverčia kartelio dalyvius prisipažinti?

Š.K.: Tokia galimybė Lietuvos įstatymuose atsirado 1999 m. Tačiau ja nebuvo naudojamasi, kol 2008 m. neatsirado pirmųjų detalių taisyklių, apibrėžiančių prisipažinimo dėl kartelinio susitarimo procedūrą. Nuo tada mes jau turime bent keletą tokių atvejų. Norėtųsi, kad jie būtų dažnesni. Iš kitos pusės, mažoje valstybėje to, matyt, negali būti dėl labai artimų verslo bendruomenės santykių. Vis dėlto pastaruoju metu tokių atvejų šiek tiek padaugėjo. Ir tai nėra įskundimas – tai prisipažinimas.

Tokių atvejų, kai akivaizdžiai siekiama vien tik sužlugdyti konkurentą, mūsų praktikoje dar nebuvo. Yra galimybė būti atleistam nuo baudos, ir kol kas visi, kurie prisipažino, nuo baudų buvo atleisti. Tačiau įmonei tenka pripažinti, kad pažeidė įstatymą. Tai, žinoma, kenkia reputacijai, bet prisipažindami jie tą reputaciją ir ištaiso. Tikrai ne visi išdrįsta tai padaryti. Tačiau privalumas yra didžiulis: įmonė gali pasakyti, kad darė klaidų praeityje, bet dabar jas ištaisė, išvengdama baudų ir nutraukdama neteisėtą veiklą. Manau, tai ir skatina prisipažinti, ir tikimės, kad ateityje tokių prisipažinimų bus dar daugiau.

VEIDAS: Jūs sakote, kad tai nėra įskundimas, bet tai turbūt priklauso nuo požiūrio: vieni tai vadina prisipažinimu, kiti – įskundimu?

Š.K.: Tai dvi tos pačios monetos pusės. Visų pirma tai yra prisipažinimas ir, be abejo,   bendrininko įskundimas. Panašios taisyklės taikomos ir baudžiamojoje teisėje. Aš suprantu, kad mūsų posovietinėje valstybėje, kuri yra patyrusi, ką reiškia KGB persekiojimas, įskundimai yra tam tikra stigma. Nors iš tiesų tai pilietiškas elgesys. Nes žmogus, daręs žalą visuomenei, arba, paprastai sakant, vogęs iš vartotojų pinigus, nusprendžia to nebedaryti ir padėti išaiškinti pažeidimą. Tai tikrai pagirtina.

VEIDAS: Natūralu, kad verslas nesutinka su jūsų sprendimais, juos skundžia teismams. Kokia yra ši statistika: ar dažnai skundžia, kiek bylų laimėta, kiek pralaimėta?

Š.K.: Didžioji dalis Konkurencijos tarybos nutarimų yra skundžiami teismuose ir bylinėjimasis dėl nustatyto pažeidimo bei paskirtos baudos pagrįstumo kartais trunka net kelerius metus. Didžiąją dalį bylų mes laimime. Pavyzdžiui, pernai buvo visiškai atmesti devyni skundai dėl mūsų nutarimų, du mūsų sprendimai buvo pakeisti sumažinant baudas, trys sprendimai panaikinti. Tačiau nereikia tikėtis šimtaprocentinių pergalių teismuose, nes tai galėtų reikšti, kad galbūt nesiimame itin sudėtingų atvejų, kurie galėtų duoti didelę naudą vartotojams, o imamės tik labai saugių bylų. Kartais, kai byla yra nauja ir sudėtinga, galima ir pralaimėti. Mes – taip pat žmonės ir galime klysti. Galų gale pažeidimas gali būti, tačiau gali nepakakti įrodymų.

VEIDAS: Kokiais principais vadovaudamasi Konkurencijos taryba atsirenka bylas?

Š.K.: Šaltinių yra ne vienas. Mes patys galime pradėti tyrimą, jei rinkoje pastebime kažkokių anomalijų, kurios negali būti paaiškinamos įprastais dalykais. Gauname skundų ir iš rinkos dalyvių, vartotojų. Gauname rinkos dalyvių prisipažinimų, taip pat valstybinės institucijos kartais atkreipia mūsų dėmesį į galimus pažeidimus, ypač kai tai susiję su viešaisiais pirkimais. O atsirenkame vadovaudamiesi dviem nuostatomis: pirmiausia – ar yra pagrindo įtarti, kad tai būtent konkurencijos teisės pažeidimas, ir, jei yra pažeidimas, sprendžiame klausimą, ar tai mūsų prioritetas.

Mes galime įsikišti ir tuomet, kai tos problemos sprendimas gali tapti precedentu. Kartais mažos bylos kuria didelius precedentus. Sakykim, aludarių byla precedento požiūriu buvo svarbi, nes buvo dangstomasi socialine atsakomybe. Vertinant mastą, vartotojus, kuriuos paliestų ši problema, tai nebūtų labai daug, bet mes norėjome parodyti, kad socialinė atsakomybė nėra tas figos lapas, kuriuo galima dangstyti kartelinius susitarimus.

VEIDAS: Už pažeidimus skiriate tūkstantines ir net milijonines baudas. Kiek tų baudų iš tiesų sumokama?

Š.K.: Taip, absoliutūs skaičiai gali atrodyti įspūdingai. Pavyzdžiui, bauda, skirta įmonei „Gazprom“ už koncentracijos vykdymo sąlygos pažeidimą, siekė daugiau nei 35 mln. eurų. Neseniai bendrovėms „Maxima LT“ ir „Mantinga“ už draudžiamus susitarimus, siekiant užsitikrinti didesnę pelno maržą vartotojų sąskaita, skirta bauda siekia beveik 20 mln. eurų. Bet žiūrėkime ne į absoliučius dydžius, o į santykinį dydį – kokią dalį įmonės apyvartos sudaro bauda. Ji turi ne tik atitikti pažeidimo sunkumą, bet ir būti pritaikyta konkrečiam pažeidėjui, kad jį atgrasytų. Jei baudos būtų fiksuotos, didelei įmonei su didžiule apyvarta bauda galėtų atrodyti labai maža.

Taip žiūrint mūsų skiriamos baudos nėra labai didelės. Dažniausiai jos svyruoja nuo dešimtųjų procento dalių iki kelių procentų nuo apyvartos. Yra retesnių atvejų, kai pasiekiama maksimali įstatymo numatyta riba – 10 proc. nuo apyvartos. Seniau Konkurencijos taryba privalėjo tirti praktiškai visus skundus, o dabar galime pasirinkti reikšmingesnius atvejus, tiriamos įmonės ir jų apyvartos paprastai būna didelės. Taigi net maža procentinė bauda gali atrodyti įspūdingai. Daugumą mūsų nutarimų įmonės skundžia, ir kol vyksta teismai, paskirtų baudų mokėti nereikia.

Bendra visų praėjusiais metais Konkurencijos tarybos skirtų baudų suma – 63 184 140 eurų, iš jų kol kas sumokėta 62 326 eurai. Pernai užfiksavome savotišką „greičio rekordą“, kai viena įmonė skirtą baudą sumokėjo per vieną dieną. Bendra visų 2013 m. skirtų baudų suma – 571 304 eurai, sumokėta 569 856 eurai.

VEIDAS: Pradėjęs vadovauti Konkurencijos tarybai kėlėte klausimą dėl nepakankamo institucijos finansavimo. Ar pavyko pralaužti ledus ir įrodyti, kad valstybė, norėdama turėti aukštos kvalifikacijos specialistų, turėtų jiems mokėti ir atitinkamo dydžio atlyginimus?

Š.K.: Deja, situacija nesikeičia, ir tai ne vien mūsų institucijos, o viso valstybinio sektoriaus problema. Nepopuliaru sakyti, kad valstybiniame sektoriuje dirbantys žmonės turi uždirbti daugiau. Politikams tai populiarumo taškų nesuteikia. Todėl šiuo klausimu nevyksta jokia pragmatiška diskusija. Vyksta, sakyčiau, pavydu grįsta dogmatinė diskusija. Viena iš dogmų, kad niekas valstybiniame sektoriuje negali uždirbti daugiau nei Seimo nariai. Dirbdamas Jungtinės Karalystės konkurencijos institucijoje šiek tiek aukštesnio nei vidutinio lygio valstybės tarnautoju, uždirbau tiek pat, kiek parlamento nariai. Institucijos vadovo atlyginimas buvo beveik dvigubai didesnis už Jungtinės Karalystės premjero.

Ir tai normalu. Nes konkurencijos institucijoje dirbantys specialistai yra profesionalai, dėl kurių reikia konkuruoti rinkoje su konsultacinėmis bendrovėmis, advokatų kontoromis, bankais. Žmonių, išmanančių konkurencijos teisę, nėra daug ir šių profesionalų atlyginimas turi atitikti rinkos sąlygas. Tačiau kiekvienas bandymas pasiekti, kad atlyginimai institucijose, prižiūrinčiose rinkas ir konkuruojančiose dėl specialistų su rinkos dalyviais, būtų šiek tiek didesni, atsiremia į klausimą, o kodėl kitiems turėtų būti mokama mažiau. Bet Lietuvos viešajame sektoriuje turi dirbti mažiau žmonių ir jiems turi būti daugiau mokama. Tada galėsime turėti ir išsaugoti geriausius ekspertus, jie dirbs efektyviau. Tačiau tai nepopuliarūs sprendimai, kurių priimti politikai neturi drąsos, todėl valstybės sektoriuje, neskaitant dirbančiųjų „iš idėjos“, mes turime daug nelabai kvalifikuotų žmonių, užuot turėję gerokai mažiau aukštesnės kvalifikacijos specialistų.

Neturiu didelių vilčių, kad ši problema būtų greitai sprendžiama visos valstybės mastu. Tačiau bent jau dalinis sprendimas būtų kai kurioms institucijoms suteikti didesnį nepriklausomumą, kad galėtume mums skirtą finansavimą panaudoti savo nuožiūra, turėti didesnį savarankiškumą. Tokioms rinką prižiūrinčioms institucijoms turėtų būti suteikta daugiau savarankiškumo ir faktinio nepriklausomumo. Tuomet galima reikalauti ir didesnio efektyvumo. Dabar valstybiniame sektoriuje yra lygiava, dogmatiniai principai ir labai griežta hierarchija. Nesvarbu, kad esi profesionalas, – tu negali uždirbti daugiau nei politikai. O tai reiškia, kad kai kurių profesionalų mes arba negalėsime pritraukti, arba negalėsime išlaikyti, nes jie bus išgraibstyti privataus sektoriaus.

VEIDAS: Ar taip įsivaizdavote darbą Konkurencijos taryboje, sutikdamas imtis jos vadovo pareigų?

Š.K.: Šiek tiek daugiau, nei galėjau įsivaizduoti, teko administracinio darbo, kuris nebuvo susijęs su mano ankstesne patirtimi Jungtinėje Karalystėje, kur dirbau konkurencijos teisininku. Šiuo požiūriu buvo daug naujų dalykų, tiek gerų, tiek ir nelabai gerų. Bet pastarieji mane tik skatina veikti ir keisti situaciją. Galbūt tikėjausi, kad bus šiek tiek lengviau skleisti konkurencijos kultūrą viešajame sektoriuje, bet ten pokyčiai vyksta labai lėtai. Iš kitos pusės, aš, matyt, gavau daugiau, nei tikėjausi, iš tos komandos, kurią čia radau ir kuri vėliau prie mūsų prisijungė. Tai tikrai geras kolektyvas, su kuriuo lengva dirbti.

VEIDAS: Kokio pobūdžio konkurencijos pažeidimai vyrauja Lietuvoje? Gal esame kažkuo išskirtinė šalis?

Š.K.: Jei kalbame apie verslo daromus pažeidimus, Lietuva niekuo neišsiskiria. Bet mes labiau išsiskiriame tuo, kad Lietuvoje daug konkurencijos pažeidimų padaro viešojo administravimo subjektai. Jų konkurencijos kultūra tikrai žema. Čia ypač pasižymi savivaldybės. Yra tiesiog tokia standartinė schema, kai savivaldybė be konkurso paskiria įmonę teikti tam tikras paslaugas. Ką tai reiškia? Mes skundžiamės, kad Lietuvos gyventojai nėra pakankamai verslūs, ypač regionuose, o savivaldybės, užuot skatinusios privačią iniciatyvą, pačios užima tas rinkas, kuriose galėtų veikti privatūs subjektai. Tai didžiulė problema. Jei kažkam suteikiama išskirtinė teisė veikti, sukuriama monopolija, ir iš to plaukia visos kitos problemos: neefektyvi veikla, galimos per didelės kainos, politiniai ryšiai tarp valdžios ir privilegijuotų įmonių.

Mūsų bendras tikėjimas konkurencija ganėtinai silpnas, nemažos dalies žmonių instinktai dar sovietiniai. Jei yra problema, tai geriausia ją spręsti viską paimant į savo rankas ir reguliuojant. Jei nepatinka taksi paslaugų lygis – steigiama  savivaldybės taksi įmonė, jei nepatinka bankų veikla – įsteikime valstybinį banką. Taip greitai galime suvalstybinti daugelį rinkų. O reikėtų siekti rinkų atvirumo ir tinkamai prižiūrėti tose rinkose veikiančius subjektus, tuomet konkurencija duos rezultatų ir jie valstybei bei mokesčių mokėtojams kainuos kur kas mažiau. Nes visus tuos valstybinius verslus finansuoja mokesčių mokėtojai.

VEIDAS: Konkurencijos taryba iš tiesų yra nustačiusi nemažai savivaldybių pažeidimų, o Vilniaus savivaldybė, ko gero, – apskritai pažeidimų rekordininkė. Ar valstybė turi pakankamai teisinių svertų tokiems piktybiniams pažeidėjams sutramdyti?

Š.K.: Juokaujant galima būtų pasakyti, kad Vilniaus savivaldybė yra mūsų VIP klientas. Per pastaruosius septynerius metus esame priėmę devynis nutarimus dėl konkurenciją ribojančių Vilniaus savivaldybės sprendimų. Kodėl taip yra? Politikai gyvena pagal tam tikrą rinkimų ciklą, jiems reikia greitų rezultatų, todėl, užuot kūrę geresnę konkurencinę aplinką privačiam verslui, jie imasi trumpalaikių sprendimų.

Jei kalbame apie teisinius svertus, mes galime įpareigoti nutraukti neteisėtus veiksmus, tačiau viešojo administravimo subjektams negalime skirti baudų, pavyzdžiui, kaip verslo atstovams. Tai, matyt, ir atpalaiduoja. Bet jei diskriminuojamos įmonės, Konkurencijos tarybai nustačius pažeidimą ir jį patvirtinus teismui, pasinaudotų teise kreiptis į teismus ir reikalauti žalos atlyginimo, situacija pasikeistų. Jei savivaldybėms ar kitoms institucijoms tektų atlyginti žalą, ji galėtų būti gerokai didesnė nei bet kuri bauda. Tuomet pradėtų veikti atgrasymo mechanizmas. Bet apie tokius ieškinius dėl žalos atlyginimo kol kas man nėra tekę girdėti.

O politikai, kurie vadovauja institucijoms, turėtų prisiminti Konstituciją, kuri sako, kad mūsų ūkis yra grindžiamas privačia iniciatyva, todėl valstybė užsiima tam tikra ūkine veikla tik išskirtiniais atvejais, kai privačios įmonės negali ar nenori tuo užsiimti. Jei tokio principo būtų laikomasi, būtų kur kas mažiau valstybės ar savivaldybės kontroliuojamų įmonių, daugiau erdvės privačiam verslui ir didesnė atsakomybė reguliuoti ten, kur reikia tą daryti. Tai yra kelias į priekį.

VEIDAS: Pažeidėjus griežtai baudžiate, bet nemažai pastangų dedate ir rinkos dalyvius mokydami sąžiningai konkuruoti – rengiate gaires, mokymus, seminarus. Ar Lietuvoje požiūris į konkurenciją keičiasi? Gal užtektų „apšviesti“, ir problemų neliktų?

Š.K.: Dalies pažeidimų galima būtų išvengti, jeigu žmonės žinotų, kaip reikia elgtis. Tačiau švietimas nėra viską gydantis vaistas, kai kada reikia taikyti ir sankcijas. Mes turime derinti tuos abu įrankius.

VEIDAS: Ar pastebite, kad griežta, bekompromisė Konkurencijos tarybos veikla duoda rezultatų?

Š.K.: Mes jau kelerius metus atliekame tam tikrą savo veiklos vertinimą, naudodamiesi Jungtinės Karalystės ekonomistų parengta metodika, kuri leidžia pasakyti, kokią tiesioginę finansinę naudą gauna vartotojai dėl mūsų įsikišimo į rinką ir mūsų sprendimų. Neseniai šiems skaičiavimams pradėjome taikyti Tarptautinės ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos priimtą rekomendacinę metodiką, pagal kurią mūsų institucijos 2012–2014 m. sukurta vidutinė tiesioginė nauda kasmet sudarė 9,31 mln. eurų. Konkurencijos tarybos biudžetas 2014 m. buvo 1,36 mln. eurų.

Esame sau įsipareigoję, kad vienas į mūsų instituciją investuotas euras duotų vartotojams bent penkis eurus naudos. Taigi tą įsipareigojimą vykdome ir kasmet visuomenei naudos duodame bent penkis kartus daugiau. Būtų gerai, kad visos valstybės institucijos pasimatuotų savo kuriamą vertę.

Žinoma, metodika pagrįsta tam tikromis prielaidomis, tačiau poveikis akivaizdus ir realiame gyvenime. Pavyzdžiui, prieš kelerius metus nustatėme ortopedinių priemonių gamintojų kartelinį susitarimą. Vėliau pastebėjome, kad kainos sumažėjo. Priežastingumą įrodyti būtų sudėtinga, bet faktas tas, kad kainos sumažėjo. Kitas pavyzdys – regis, prasidėjęs kainų karas mažmeninės prekybos maisto produktais rinkoje. Šį karą galėjo lemti daug veiksnių, bet vienas jų galėjo būti ir mūsų tyrimas dėl bendrovių „Maxima LT“ ir „Mantinga“ konkurenciją ribojančio susitarimo.

O jei kalbėsime bendrai, Lietuvos visuomenė vis dar gana mažai žino apie konkurenciją. Visuomenės tikėjimas konkurencijos nauda yra labai trapus. Jei tik jos netenkina prekių kainos, iš karto žiūrima į valdžią: kodėl ji nieko nedaro dėl to, kad pakilo kažkokio produkto kaina. Bet netikima konkurencija, kuri ir turėtų užtikrinti prekių pasirinkimą, gerą kokybę ir geras kainas. Daug ką dar reikia padaryti ne tik mums – reikia bendrų ir kitų institucijų pastangų. Ypač gerą pavyzdį turi rodyti politikai, aiškindami konkurencijos naudą, nes dažniau aiškinama, kodėl reikia kurti įvairias valstybines įmones, o ne saugoti konkurenciją. Tenka pripažinti, kad konkurencijos kultūra Lietuvoje dar nėra aukšta. Bet ji gerėja.

VEIDAS: Kokie yra šių metų Konkurencijos tarybos veiklos prioritetai?

Š.K.: Svarbiausias prioritetas visada tas pats – kad mūsų įsikišimas į rinką vartotojams duotų kuo daugiau naudos. Šitą klausimą visada užduodame sau prieš pradėdami bet kurį tyrimą. O jei kalbame apie atskiras sritis, į kurias koncentruosime dėmesį, tai svarbus sektorius išliks energetika. Šioje rinkoje dalyvių nedaug, gana didelis reguliavimas, įeiti į rinką kliūčių irgi netrūksta, todėl konkurencijos problemų, tikėtina, taip pat yra daug.

Kita sritis – maisto prekės. Praėjusių metų gruodžio mėnesį pradėjome pieno sektoriaus tyrimą, kuriuo norime išsiaiškinti, ar toje rinkoje yra struktūrinių problemų ir kaip jas būtų galima spręsti. Pasižiūrėję į savo bylų praktiką matėme ne vieną tyrimą, susijusį su pieno sektoriumi, todėl nusprendėme patyrinėti, kaip veikia ši rinka. Juo labiau kad ir visuomenės susidomėjimas šia sritimi yra didelis. Kasmet stengiamės atlikti po vieną tokį atskiros srities tyrimą.

Mūsų dėmesio centre išliks ir viešojo administravimo subjektai, nes čia pažeidimų nustatome statistiškai daugiausiai. Pernai beveik pusė Konkurencijos tarybos tyrimų vyko dėl konkurenciją ribojančių viešųjų subjektų veiksmų. Ypatingą dėmesį skirsime ir viešiesiems pirkimams, kur gana dažnai pasitaiko kartelinių susitarimų, kai konkursų dalyviai tarpusavyje derina veiksmus, kas taps laimėtoju.

VEIDAS: Kaip manote, ar Konkurencijos taryba verslui jau yra tapusi baubu?

Š.K.: Aš manau ir tikiuosi, kad ne. Tos didelės baudos absoliučiais skaičiais imant  atkreipia verslo dėmesį. Bet noriu tikėtis, kad mes netapome baubu, nes visų pirma verslas mums yra svarbus sąjungininkas, o ne priešininkas. Būtent iš verslo gauname daug informacijos apie tai, kas vyksta rinkoje. Viešojoje erdvėje dažnai kalbama, kad verslas nukenčia nuo Konkurencijos tarybos, bet niekas neužsimena apie tą tyliąją  verslo daugumą, kuri nukenčia nuo konkurenciją pažeidžiančių kolegų. Kartais mes dirbtinai esame parodomi kaip verslo baubai. Bet jei pažeidėjai ar potencialūs pažeidėjai mūsų bijo ir dėl to nedaro pažeidimų, tai yra gerai.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...