2016 Kovo 20

Metų vadovas

Priklausyti partijoms nebėra vadovo privalumas

veidas.lt

BFL

Renata BALTRUŠAITYTĖ

„Lietuvos energijos“ valdybos pirmininko ir generalinio direktoriaus pareigas penkerius metus einantis 37-erių Dalius Misiūnas įsitikinęs, kad valstybės valdoma įmonė gali tapti pavyzdžiu privačioms.

Paklaustas, kiek įmonių šiuo metu sudaro „Lietuvos energijos“ grupę, vadovas nuoširdžiai sutrinka ir prašo pavaldinių skaičių patikslinti. Nieko nuostabaus: pastarieji mėnesiai bendrovėje nestokojo struktūrinių permainų. Vasarį buvo įsteigta energijos taupymo sprendimų paslaugas teikianti įmonė Energijos sprendimų centras, o sausį „Lietuvos energija“ įsigijo pirmuosius vėjo elektrinių parkus: vieną Jurbarko rajone, kitą – Estijoje. Juos valdančios įmonės taip pat papildė grupę. Kadangi perspektyviniuose „Lietuvos energijos“ planuose numatyta tolesnė vėjo energetikos plėtra (per artimiausius porą metų bendra valdomų parkų galia žada pasiekti 100 MW), ateityje juos valdančios įmonės veikiausiai bus sutelktos atskirame padalinyje.

Kam valstybės energetiniam milžinui prireikė vėjų parkų, kurie iki šiol Lietuvoje buvo plėtojami privačių bendrovių?

Vadovui būtina turėti savo nuomonę. Nereikia manyti, kad tą nuomonę turi palaikyti visi, tačiau ginti savąją – privalu.

„Viena iš „Lietuvos energijos“ veiklos krypčių yra gamybos diversifikavimas. Hidroenergetikai plėtoti neturime palankių gamtinių sąlygų, ateityje plėsime nebent Kruonio HAE. Elektros gamyba iš gamtinių dujų be VIAP lėšomis kompensuojamų kvotų vis dar nekonkurencinga, taigi lieka pramoninei gamybai palankesni už saulės energiją vėjo parkai. Dalis juos plėtojusių verslininkų šią veiklą vertino kaip laikinas investicijas. Pasibaigus valstybės garantuotų supirkimo kainų periodui, kai iš esmės užtekdavo laiku nurašyti skaitiklių rodmenis ir pasiimti pinigus, jie nebesiryš veikti didesnės kompetencijos reikalaujančiomis rinkos sąlygomis. Taigi pasiūlymų pirkti vėjo parkus tikimės sulaukti ir daugiau“, – neslepia D.Misiūnas.

Pavyzdžiu tapo estai

Tuo metu iš sekretoriato atkeliauja ir prašomas skaičius: „Lietuvos energijos“ grupę šiuo metu sudaro 21 įmonė, neskaičiuojant taip pat juridinį statusą turinčio Paramos fondo.

Kalbėdamas apie savo paties įgyvendintą „grupės architektūrą“, D.Misiūnas įvardija du reikšmingiausius pokyčių etapus. Pirmasis prasidėjo dar 2011 m., kai buvo intensyviai domimasi, kaip kitose šalyse veikia panašios vertikaliai integruotos energetikos įmonės ir kurios jų modelis Lietuvai būtų tinkamiausias. Galiausiai baziniu modeliu pasirinkta pirmoji modernėjimo keliu regione pasukusi „Eesti Energia“, o atskiros idėjos pasiskolintos iš tokių energetikos milžinų, kaip Suomijos „Fortum“, Švedijos „Vattenfall“ ir Danijos „DONG Energy“.

Europietiškas valstybinių energetikos įmonių (arba kelių įmonių stambiose valstybėse) veiklos modelis atsirado dėl Trečiojo energetikos paketo, reikalaujančio atskirti perdavimo veiklą. O štai Amerikoje ir Azijoje iki šiol sėkmingai veikia „senoviniai“, visas veiklas nuo gavybos iki tiekimo apimantys energetikos koncernai.

Antrasis bendrovės pokyčių etapas, pradėtas pernai, sumodeliuotas jau remiantis autentiška „Lietuvos energijos“ patirtimi ir šalies energetikos ūkio laukiančiais iššūkiais. Tikimasi, kad jis padės siekti užsibrėžto tikslo – iki 2020 m. išauginti grupės vertę dvigubai.

Priklausyti partijai – nebe privalumas

Bendrovės pertvarkai reikėjo stiprios komandos, o suburti ją buvo sudėtinga dėl „Lietuvos energijos“, kaip smarkiai politizuotos struktūros, įvaizdžio. Ne vienas D.Misiūno kalbintas kandidatas atsisakė siūlomo darbo manydamas, kad visi paskyrimai ir atleidimai bendrovėje neišvengiamai bus derinami su „politine linija“.

„Pirmosiose darbuotojų atrankose Elek­trėnuose kartais apskritai nesulaukdavome norinčiųjų, kuriuos dabar skaičiuojame dešimtimis ir šimtais. Jau ir gerai užsirekomendavę vadovai nutaikę progą užsimena, kad neatsisakytų darbo „Lietuvos energijoje“, – vadinasi, įvaizdis kinta. Dabar kandidato priklausymas politinei partijai pretenduojant į konkrečios įmonės vadovus laikomas nebe privalumu, o veikiau trūkumu, papildomu rizikos veiksniu, galinčiu kelti įmonėje nereikalingą įtampą“, – sako pašnekovas.

Sunkiausia būna tuomet, kai pats į žmogų dedi daug vilčių, bet nesulauki iš jo, ko tikiesi.

Tiesa, buvo laikas, kai energetikos minis­tras Arvydas Sekmokas jauną ir nepaklusnų Elektrėnuose dirbusį vadovą į akis išvadino valstybės priešu. Tačiau „Lietuvos energijos“ akcijos tuo metu perduotos valdyti Ūkio, po to – Finansų ministerijai, karingasis ministras netrukus virto eksministru, o D.Misiūnas, pasikeitus bendrovės akcininkams ir palaikant premjerui, pradėjo vadovauti visai energetikos įmonių grupei_.

„Vadovui būtina turėti savo nuomonę. Nereikia manyti, kad tą nuomonę turi palaikyti visi, tačiau ginti savąją – privalu. Jeigu jausiesi teisingas prieš patį save – tai ir apginsi. Problemų atsiranda tuomet, kai bandai save apgaudinėti. Pavyzdžiui, ramybės dėlei manyti, kad viršininko nuomonė vertingesnė už tavo paties. Bet pasikeitus viršininkui (arba šiam išsižadėjus savo žodžių), visi stovi ir nebeturi ką sakyti“, – primena D.Misiūnas.

Sunkiausia – kai nepateisina vilčių

Per penkerius vadovavimo metus jam ne kartą teko tvarkytis su ne pačiu dėkingiausiu pirmtakų paliktu „paveldu“, kai tekdavo operatyviai perimti prie bendrovės prisijungiančių įmonių valdymą. Elektrėnuose rangovai naujojo vadovo atsargiai teiraudavosi, ar dabar jau visiems galima dalyvauti viešuosiuose pirkimuose, o „Lietuvos dujos“ už analogišką vartotojų mokesčių surinkimo paslaugą tam pačiam  bankui dėl nepaaiškinamų priežasčių atseikėdavo gerokai daugiau nei „Lesto“.

Įsteigus bendrą Verslo aptarnavimo centrą, įmonėms teikiantį viešųjų pirkimų organizavimo, buhalterinės apskaitos, darbo santykių administravimo bei teisines paslaugas, panašių kuriozų daugiau nebegirdėti, o išlaidos konsultacinėms paslaugoms iš išorės įsigyti per trejus metus sumažėjo net 28 proc. Ir niekas nėra matęs „Lietuvos energijos“ generalinio direktoriaus besiteisinančio, kad nevykusį sprendimą konkrečioje įmonėje priėmė ne jis, o tos įmonės vadovas.

Optimizuojant perimtų įmonių valdymą neišvengiamai teko atsisakyti dalies ankstesnių vadovų paslaugų. Pastaraisiais metais vadovaujančių darbuotojų amžiaus vidurkis bendrovėje sumažėjo dar pora metų ir šiuo metu nesiekia 43-ejų.

„Kai su darbuotojais tenka kalbėtis apie jų darbo rezultatų ir lūkesčių neatitikimą bei gresiančius atleidimus, stengiuosi tai daryti atvirai, profesionaliai ir nepasiduoti emocijoms. Sunkiausia būna tuomet, kai pats į žmogų dedi daug vilčių, bet nesulauki iš jo, ko tikiesi. Ne vienas vėliau pripažino, kad nemalonus pokalbis padėjo prisiversti pergalvoti karjeros tikslus ir pasiieškoti sau labiau tinkamų pozicijų. Nes „Lietuvos energija“ teikia darbuotojams plačias rotacijos galimybes. Kol kas nedarome to sistemingai, tačiau daugelyje Europos šalių elektrinių vadovai maždaug kas trejetą metų priverstinai rotuojami“, – aiškina bendrovės generalinis direktorius.

Dykumos ir oazės

Kai D.Misiūnas, kaip vienas iš Kauno technologijos universiteto (KTU) karjeros mentorių, susitinka su studentais ir mėgina jiems apibūdinti savo veiklą, vadina save organizacijų inžinieriumi. Šiame universitete jis pats nuo 1996 m. Elektrotechnikos ir automatikos fakultete studijavo elektros inžineriją. Po trijų kursų pagal „Erasmus“ mainų programą išvyko studijuoti į Lundo universitetą Švedijoje.

„Tai buvo pirmieji „Erasmus“ programos metai KTU. Konkurso nebuvo, nes į keturias studijų vietas užsienyje pretendavo vos trys kandidatai. Bendramokslius tada labiau domino prekyba kabeliais ir elektros elementais, o ne mokslinis darbas, kurio perspektyvos, yrant iš sovietmečio paveldėtų energetikos organizacijų struktūroms, atrodė ganėtinai miglotos. Jaunimas į inžinerijos specialybes nesiveržė, gerai besimokydamas jau dvyliktoje klasėje turėdavai galimybę būti įrašytas į studentų sąrašus būsimiems mokslo metams. O mano tėtis keturis dešimtmečius dirbo Alytaus elektros tinkluose paprastu darbininku. Mačiau, kad be elektrikų paslaugų neapsieidavo jokios aplink Alytų sparčiai kylančių privačių namų, sodininkų ir garažų bendrijų statybos, todėl ši sritis atrodė verta dėmesio. Vasaromis ir pats uždarbiaudavau tose statybose“, – dėsto pašnekovas.

Lunde, siekdamas pramoninės technologijos mokslų daktaro laipsnio, D.Misiūnas praleido daugiau kaip penkerius metus. Jo buvę dėstytojai iki šiol kalbina lietuvį tiktai švediškai.

Disertacijos objektas buvo naujai sukurta kompiuterinė sistema, stebinti vamzdynus ir operatyviai nustatanti juose kylančių avarijų taškus. „Savo sukurtą sistemą praktiškai galėjau išmėginti arba naftotiekio, arba vandentiekio vamzdynuose. Švedijoje naftininkų bendrovių kaip ir nebuvo, todėl teko dairytis į vandentiekius. O pradėjęs dairytis pagalvojau, kad būtų įdomu sistemą išbandyti ten, kur galėčiau sutikti daugiau bendraminčių, nes Lundo universitete šia tema besidominčių kitų doktorantų nebuvo. Profesorius liepė pačiam susirasti norimą pasaulio šalį ir padėjo parašyti rekomendacinį laišką Australijon, kuri mane mielai priėmė. Finansavimą suteikė mokslininkų stažuotėms skirtas fondas, ir po kelių mėnesių jau išskridau į Adelaidę. Mano metodai ten buvo pripažinti ir iki šiol taikomi 400 kilometrų per Australijos dykumas besidriekiančiame vamzdyne, kurio įtrūkimus plika akimi įmanoma pastebėti tik tuomet, kai dykumoje pradeda formuotis nauja oazė. O kompiuterinė sistema, paremta stebėjimo radarų veikimo principu, tikslią avarijos vietą nustatydavo per keletą milisekundžių. Nebūtina netgi laukti avarijos, nes grįžtantis sistemos pasiųstos slėgio bangos signalas nurodydavo ir pavojingai suplonėjusias ar surūdijusias vamzdyno vietas. Gavau pasiūlymą likti ir kurti vamzdynų priežiūros paslaugas teikiančią privačią įmonę“, – pasakoja inžinierius.

Vis dėlto susitvarkęs doktorantūros reikalus Lunde D.Misiūnas pasuko Lietuvon ir įsidarbino vandentvarkos projektų vadovu Švedijos kapitalo įmonėje „Sweco“, kartu skaitydamas paskaitas Vilniaus Gedimino technikos universitete. Lektoriaus darbo atsisakė įsibėgėjus karjerai energetikos sektoriaus įmonėse, tačiau iki šiol nepraranda vilties kada nors grįžti į auditorijas. Tik mokytų studentus jau nebe elektronikos, o lyderystės ir karjeros planavimo.

Nereikia turėti per daug

„Lietuvos energijos“ valdybos pirmininkas ir generalinis direktorius iki šiol su šeima gyvena 60 kv. metrų ploto bute. Tiesa, butą išsirinko Žvėryne, sename mediniame name, kurį kartu su kaimynu architektu kapitaliai suremontavo. Vadovas laikosi nuomonės, kad gyvenant mieste svarbiau patogi vieta, nei didelė erdvė, o statytis individualų namą verta tik užmiestyje. Tačiau tuomet tektų susitaikyti su kantrybės reikalaujančiomis eismo spūstimis, kuriose kankintis – ne Daliaus būdui.

Nuo laiko gaišimo dėl eismo spūsčių ateityje jis ketina išvaduoti ir savo pavaldinius – pavaldžių įmonių vadovus, šiandien iš savo biurų priverstus dažnai važinėti į grupės centrinę būstinę. „Lietuvos energija“ ketina atsisakyti šiuo metu sostinėje valdomų biurų ir miesto pakraštyje statytis pastatą, kuriame tilps visi padaliniai. Savo ruožtu tą patį planuoja ir šalimais įsikūręs elektros perdavimo sistemos operatorius „Litgrid“.

„Lietuviai turi stiprų nesaugumo jausmą, verčiantį juos kaupti. Iš čia ir posakis: jau užsidirbo visam gyvenimui… Vyresnės kartos energetikai iki šiol man sako: viskas gerai, bet kodėl jūs taip įmones įskolinote? Senjorų suvokimu, sėkmingai veikianti bendrovė privalo turėti laisvų pinigų banke ir neturėti skolų. O man švedai išugdė kitokį požiūrį: norint efektyviai veikti, negalima turėti per daug, nes iš pertekliaus kyla bereikalingų problemų“, – teigia D.Misiūnas.

Geriausias pavyzdys – „Lietuvos energijos“ valdomas, bet įmonės reikmėms nenaudojamas nekilnojamasis turtas, kurio bendrovė pamažu bando atsikratyti aukcionuose. Neseniai pirkėjams buvo pasiūlyta_ daugiau kaip trys dešimtys panašių objektų, tačiau visi jie kartu sudaro vos ketvirtadalį bendrovės tiesioginei veiklai nenaudojamų patalpų. Iš viso per ketverius metus, centralizuodama ir optimizuodama nekilnojamojo turto valdymą, grupė išlaidas patalpų nuomai visoje Lietuvoje sumažino beveik trečdaliu, o užimamus plotus – triskart.

„Kai pirmą kartą išvydau centrinės „Lietuvos energijos“ būstinės kiemą, jis buvo užgriozdintas dideliais juodais tarnybiniais džipais. Iškart pasakiau, kad taip ilgai nebebus. Kai džipus pakeitė pigesni ir ekonomiškesni „Škoda“ automobiliai, viena tuometė vadovė pareiškė tokia prasta mašina nevažinėsianti. Paaiškinau, kad gali nevažinėti, jei nenori, bet tokiu atveju negalės tinkamai atlikti savo pareigų ir greitai bendrovėje nebedirbs. Taip ir nutiko: po pusmečio atsirado naujas žmogus, kurį puikiausiai tenkino „Škoda“, – pasakoja D.Misiūnas.

Kas yra antikomplikatorius

Nuo 2012 iki 2015 m. pabaigos „Lietuvos energijos“ įmonių grupės EBITDA (pelnas prieš palūkanas, mokesčius, nusidėvėjimą ir amortizaciją) augo nuo 157 iki 222 mln. eurų. Jau porą metų bendrovė yra didžiausia dividendų mokėtoja iš visų valstybės valdomų įmonių Lietuvoje. Tad D.Misiūno formuluotas siekis įrodyti, kad VVĮ gali būti ne mažiau efektyvi už privatų verslą, pamažu virsta realybe.

O štai prieš keletą metų entuziastingai skelbtų planų įgyvendinti viešą pirminį akcijų siūlymą (IPO) arba išleisti naują obligacijų emisiją, pritraukiant plėtrai reikalingų lėšų, kol kas atsisakyta. Ar dėl to kalti rinkoje itin atpigę pinigai? „Iš vienos pusės – taip, nes nebeliko tokio ryškaus poreikio pritraukti lėšų. Iš kitos – nėra pastebimo politikų, kurie kartu yra mūsų akcininkai, palaikymo tokiam žingsniui. Tačiau nuosekliai didiname grupės vertę, kad prireikus akcijas galėtume pardavinėti su pasitikėjimo premija, o ne su diskontu“, – pabrėžia D.Misiūnas.

Neseniai, vardydamas energetikos ateitį lemsiančius veiksnius, „Lietuvos energijos“ vadovas prognozavo, kad kilovatvalandės kainos sąvoka ilgainiui išnyks ir, panašiai kaip telekomunikacijų srityje, mokėsime ne už suvartotą elektros ir dujų kiekį, bet už paslaugų paketą, leidžiantį jaustis komfortiškai. Ar tokia sistema ne už kalnų?

„Dėl gamtinių dujų ūkio nebūčiau tikras, tačiau elektros sistemoje – tikrai taip. Ekspertai neabejoja, kad atsiskaitymus pagal elektros skaitiklių rodmenis netrukus pakeis abonementai klientams. O laikina tarpine grandimi, kaip ir dujų vartotojams, gali tapti dvinarė apmokėjimo sistema. Žinoma, paslaugų paketai turės būti individualūs, atitinkantys konkrečius klientų poreikius. Šiandien žmogus pernelyg apkraunamas buitiniais rūpesčiais: kas mėnesį nurašinėja penkių skaitiklių rodmenis, sudarinėja po penkias sutartis su paslaugų teikėjais, netgi šiukšlių konteinerius turi pasirinkti atsakingai, įvertinęs jų specifikacijas. O juk visa tai būtų galima gauti paprasčiau, nesukant galvos. Mes bendrovėje esame sugalvoję specialų žodį – „antikomplikatorius“, raginantį priimti paprastus ir kitiems lengvai išaiškinamus sprendimus“, – teigia vadovas.

„Lietuvos energijos“ Paramos fondo įstatuose numatyta, kad parama neskiriama ir nenaudojama politinėms partijoms ir politinėms kampanijoms finansuoti, taip pat ekstremaliam sportui remti. Įdomu, ar pats bendrovės vadovas neturi jokio ekstremalaus pomėgio?

„Esu išmėginęs daug ką, bet neužsikabinau. Ekstremaliausias mano sportas dabar – tenisas. Mėgstu vaikščioti, važinėti dviračiu. Anksčiau nemažai keliaudavau, tačiau dabar, kai šeimoje auga trejų metukų dukrelė Ema, pramoginių kelionių savaime sumažėjo. Savaitgaliais su vaikišku vežimėliu keliaujame po Žvėryną“, – šypsosi D.Misiūnas.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...