2014 Balandžio 09

Priešakinėse Maidano linijose

veidas.lt

Scanpix

Nacionalistinių judėjimų reikšmė Ukrainos įvykiuose dažnai apipinta įvairiais mitais, taip ją iškreipiant ir palenkiant į vieną ar kitą, o dažniausiai – į neigiamą pusę. Kokios yra Ukrainos nacionalistinių organizacijų ištakos bei politinės ambicijos?

“Jeigu kažkas atrodo, kalba, elgiasi kaip nacistas ir save vadina nacistu, tai jis ir yra toks”, – apie “Pravyj sektor” (“Dešiniojo sektoriaus”) įvaizdį pasisakė rusų politikos konsultantas Jevgenijus Minčenka. Tačiau ukrainiečių politikos analitikas Jurijus Romanenka jam atsakė: “Sutinku, tačiau jei kažkas kalba ir elgiasi kaip okupantas, bet kitus vadina fašistais, – kas jis? Išlaisvintojas nuo fašizmo?”
Ši ištrauka iš dviejų politikos ekspertų pokalbio apie padėtį Kryme puikiai iliustruoja žodyno reikšmę, kai kalbama apie įvykius, kuriuose susikerta dvi priešingos, visiškai atvirkščiai situaciją matančios ar siekiančios pateikti pusės.
Rusijos propagandos mašina Maidano revoliuciją nuolat vadino ukrainiečių kraštutinių nacionalistų, siekiančių nuversti teisėtą Viktoro Janukovyčiaus valdžią bei keliančių tiesioginę grėsmę vietos rusams, maištu. Ši etiketė, taikant ją Maidano barikadų priešakyje stovėjusiems sukarintos organizacijos “Pravyj sektor” nariams, kurį laiką buvo vartojama ir fašizmo šmėklos tebesibaiminančių Vakarų retorikoje.
Tačiau faktai, kad aštuoniolika iš daugiau nei šimto per susirėmimus su specialiosiomis pajėgomis žuvusių aktyvistų buvo nacionalistinės partijos “Svoboda” (“Laisvė”) nariai, o “Pravyj sektor” būriai lemtingų susidūrimų metu buvo pagrindinė puolimą atremianti jėga, rodo, jog nacionalizmas bei siekis apginti savo valstybės idealus išlieka aktualus ir globalėjančiame pasaulyje, nes “nuosaikieji” lieka revoliucijų paraštėse.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojo dr. Nerijaus Maliukevičiaus teigimu, vykstant reikšmingiems pokyčiams valstybėse į priešakines linijas stoja radikaliau nusiteikusios asmenybės ar judėjimai: “Maidanas buvo tas veiksnys, kuris paskatino labai margą publiką susivienyti bendram veikimui. Revoliucijose vedantysis aktyvas būna radikaliausiai nusiteikusios grupės, nesvarbu, ar jos iš politinės kairės, ar iš dešinės. Jei kalbame apie “Pravyj sektor”, jį sudaro tiek institucionalizuoti, tiek gana radikalūs dešinieji judėjimai.”

Po viena vėliava
“Pravyj sektor”, pirmiausia kaip neformalus sukarintas judėjimas, susibūrė praėjusių metų lapkričio mėnesį, kaip atsakas į neproporcingai griežtą saugumo būrių reakciją bandant išvaikyti Maidano aikštėje susirinkusius taikius protestuotojus.
Po viena vėliava stojo itin skirtingos kraštutinės dešinės bei nacionalistinės organizacijos: “Tryzub” (“Trišakis”), “Patrioty Ukrayiny” (“Ukrainos patriotai”) “Bilij molot” (“Baltasis kūjis”), Ukrainos nacionalinė asamblėja – nacionalinė savigyna bei kitos smulkesnės organizacijos. Tačiau “Pravyj sektor” lyderio, kuris yra nuo 1993-iųjų veikiančios sukarintos organizacijos “Tryzub” vadovas, Dmytro Jarošo teigimu, dauguma organizacijos narių yra eiliniai patriotiškai nusiteikę ukrainiečiai, nepriklausantys jokiems judėjimams.
Atgavus nepriklausomybę Ukrainoje pradėjo burtis nacionalistiniai judėjimai, kurių pagrindinis siekis – sulaikyti imperialistines kitų valstybių ambicijas ir išsaugoti Ukrainos suverenumą.
“Pavyzdžiui, partija “Svoboda” negali būti deramai suprantama kraštutinės dešinės Vakarų Europos partijų, kurių pagrindinė politinė žinia yra kova su imigracija, kontekste. “Svoboda” priklauso išlaisvinimo, antikolonializmo judėjimams, kurių pirminis priešas yra Rusijos imperializmas, tačiau jokiu būdu ne rusai, tą “Svoboda” pabrėžia kiekvieną kartą”, – interviu teigė Ukrainos šiuolaikinės politikos ekspertas Mykola Riabčiukas.
“Vienas mūsų tikslų – nacionalinė savigyna, tai reiškia ginti ukrainiečių tautos garbę visomis išgalėmis”, – apie šiandien kylančius uždavinius kalba D.Jarošas.
Tačiau kodėl nacionalinės grėsmės fone šioms organizacijoms priklijuojama neofašistų etiketė?

Neofašizmas – rusų propagandos įrankis
Politologo N.Maliukevičiaus teigimu, pastarojo meto Ukrainos patriotų bei kitų radikalesnių “Pravyj sektor” grupių išsišokimai susilpnina viso judėjimo pajėgumus: “Labai lengva propagandos techniką pritaikyti išsitraukiant radikaliausią dalį ir pagal ją rodant visą judėjimą. Pavyzdžiui, Rusijos televizijose Oleksandras Muzyčka, o ne D.Jarošas buvo pateikiamas kaip “Pravyj sektor” veidas, kai kur jis net vadintas judėjimo lyderiu.”
Eksperto teigimu, Kremlius iš pradžių šiam judėjimui ypač aktyviai bandė priskirti ir antisemitines nuotaikas. Tačiau siekdamas atsiriboti nuo Kremliaus propagandos primestų klišių D.Jarošas kovo pradžioje susitiko su Izraelio ambasadoriumi Kijeve Ruevenu Din Elu.
“D.Jarošas patikino, kad “Pravyj sektor” priešinsis visoms rasizmo, ypač antisemitizmo, apraiškoms visomis teisėtomis pastangomis”, – teigiama po susitikimo išplatintame ambasados pranešime. Taip D.Jarošas sugebėjo atimti šią pavojingą Kremliaus propagandos naudotą kortą.
“Pravyj sektor” yra radikali nacionalistinė ir sukarinta organizacija, tačiau tai nebūtinai reiškia neonacizmo išraišką”, – pabrėžia vokiečių politikos ekspertas Andreasas Umlandas, daugelį metų stebintis Rusijoje ir Ukrainoje vykstančius procesus.
“Veido” kalbintas Kijeve veikiančio Vidurio Europos instituto analitikas Maksymas Kyiakas pastebi, kad nors dėl “Pravyj sektor” veiklos kyla nemažai klausimų, grėsmės politinėje sistemoje ši organizacija tikrai nekelia: “Palyginti su Maidano savigynos būriais, “Pravyj sektor” yra kur kas mažesnis ir tesudaro apie 5 proc. Jie nėra tokie įtakingi, kaip bando pateikti Maskva. Manau, kad “Pravyj sektor”, kurį sudaro įvairios sukarintos organizacijos, netaps reikšminga jėga taikos laikotarpiu, kitaip tariant – nebus didžiosios politikos žaidėjas, kur nėra ugnies ir barikadų.”

Dr. Nerijus Maliukevičius, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas
Kremlius sėkmingai sukūrė aljansą su Vakarų Europos kraštutinėmis partijomis. Tad galima pastebėti ypatingą dvejopų standartų taikymą: juk kovodami su fašizmu Ukrainoje stebėti Krymo referendumo jie siuntė kraštutinių Vakarų Europos dešiniųjų partijų delegatus. Tad tarptautinių normų, suvereniteto, sienų neliečiamumo klausimais Kremlius taiko dvejopus standartus. Vienu atveju dešimtmečiais tai buvo keliama kaip prioritetai, kitu atveju – viskas tiesiog ignoruojama.
Tą patį matome ir Kremliaus akcentuojamoje kovoje su fašizmu. Galima įžvelgti orvelišką V.Putino poziciją: G.Orwello “1984-uosiuose” naujakalbėje taika tapo karu, o karas – taika, ir V.Putinas daro tą patį, nes dažnai kalbėdamas apie kovą su fašizmu jis pats iš principo vykdo agresyvią fašistinę politiką. Pavyzdžiui, dėl agresijos Kryme “ginant” rusakalbius piliečius nuo fašistų kyla didelė grėsmė Krymo totoriams. Būtent jie turėtų labiausiai išgyventi dėl savo ateities, prisimindami represijas.

Ukrainiečių eksperto M.Kyiako teigimu, Ukrainoje šiandien populiarus anekdotas atspindi sudėtingą situaciją.
Du žmonės kalbasi Odesoje. Pirmasis sako:
– Žinai, labai bijau kalbėti rusiškai.
– Kodėl? Bijai piktų nacionalistų? – klausia antrasis.
– Aišku ne, bijau, kad Rusija gali ateiti manęs gelbėti.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (2)

  1. Pikasas Pikasas rašo:

    Galima net neabejoti , kad tokios karinės akcijos Rytų Ukrainoje, vadinčiau jas išpuoliais, yra iš anksto koordinuojamos. Kas jas koordinuoja? – galima tik spėlioti. Kadangi tai sietina su kitais išpuoliais, tai vargu ar apsieita be užsienio komandos. Maskvai verkiant reikia tokių, tikriausiai jų pačių organizuotų užpuolimų tam, kad galėtų pateisinti ruošiamą įsiveržimą su karinėmis pajėgomis į Ukraina.

    Kol kas negalima sakyti, kad užpuolikams viskas sekasi. Jie iš esmės pastatomi kaip menkaverčiai taikiniai. Turėtų tie “žali žmogeliukai” žinoti, kad Kremlius šiek tiek bando kreipti kursą ir dabar apie prisijungimą atskirų sričių prie Rusijos nebekalbama. Kalbama apie Ukrainos konstitucines pataisas, įvedant federalinius santykius. Jei jau taip, tai Rusija yra geras pavyzdys. Ukrainos valdžia gali priimti konstituciją pavadinant Ukrainos federacine respublika, kaip yra Rusijos prezidentinė federacinė respublika. Kiek norės suteikti teisių prezidentui ? – tiek jų ir bus suteikta. Kaip rodo Rusijos ir Ukrainos pavyzdžiai, didelės prezidento teisės gali gerokai susiaurinti demokratiją šalyje. Minėti pavyzdžiai netgi visai tapo išsigimę dėl katastrofinės korupcijos mastų. Kokios būtų atskirų šalies sričių teisės spręsti tektų visai Ukrainai. Atskiri “karaliukai” tik silpnintų šalies visokias galimybes.

    Dabar Ukrainos valdžiai tenka ir vėl kovoti dėl gauto laiko iki galimos agresijos prasiveržimo. Tam, kad išsaugoti V.Putino garbės likučius, jei dar kokie likę, teks pažadėti vieną kitą kompromisą. Nesaugu būtų pažadėti nesijungti į ES ir NATO, nes Rusija galėtų trypti Ukrainą kada tik panorėjusi be deramo atsako. Tikiu, kad koks nors mažas žingsnelis gali būti padarytas ateinančią savaitę, kai susitiks JAV, ES, Rusijos ir Ukrainos ketvertukas. Daug pasiekta nebus, bet bent pasiryškins galimos kompromisų ribos. Jei žvelgti iš esmės, tai Rusija savo pietiniam kaimynui jau daug prikiaulino ir toliau taip grubiai elgiasi. Diktuoti kitai europinei valstybei, kaip tą daro Rusija, XXI-ame amžiuje yra visiškas tarptautinių santykių normų ir susitarimų, kuriuos yra pasirašiusi ir Rusija, nesilaikymas. Jei prieš Krymo aneksiją V.Putino veiksmų panašumas į fašistinį diktatorių, tai dabar tas panašumas dar labiau padidėjęs. Jei toliau vyks numatytas ir beveik neslepiamas scenarijus, tai visiškai tos dvi personos supanašės.

  2. Pikasas Pikasas rašo:

    Separatistai turėjo pakankamai laiko pasinaudoti siūloma amnestija, sudedant ginklus ir apleidžiant užgrobtus pastatus. Kai šaudoma į lėktuvus, kankinami ir žudomi suimtieji, grobiami žurnalistai, ruošiamos teroristinės provokacijos, tai tokia situacija gali tenkinti tik V.Putiną ir jo aplinką. Jei Rusijos “caras” dar 2008 metais grasino, kad Ukrainos suartėjimo su NATO atveju jis užims Krymą ir Rytų Ukrainą, tai tą ir daro, pasitaikius “Maidano revoliucijos” progai. Kilęs pasipriešinimas išvešėjusiai oligarchinei korupcijai ir atsiradus siekiui eiti kartu į demokratiją su brandesnėmis šiuo atžvilgiu šalimis, pagimdė Kremliaus lyderiui nerimą, kad Ukraina gali išsprūsti iš Maskvos priežiūros bei tapti pavyzdžiu Rusijos visuomenei.

    Atvykti su keliais automobiliais ar motociklais ir atidengti ugnį – nėra Ukrainos valdžios politika, tad ir operacijos buvo labai panašios į “Maskvos ranką”. Visi galėjo stebėti, kaip santūriai gynėsi Ukrainos kariai Kryme ir kaip saikingai elgtasi tramdant separatistus Rytų Ukrainoje. Valdžia įvairiais būdais stengėsi laimėti laiko tam, kad susitelkti ir pritraukti Pasaulio šalių moralinę paramą. Tokia ji jau yra, o ekonominė parama jau žadama. Karinės ginkluotės papildymo Ukraina taip pat gali tikėtis. Tolimesnių sankcijų Kremliaus režimui taip pat.

    Nekelia abejonių, kad vien tik Vakarų šalims nutraukus ekonominius santykius su Rusija, šiai grėstų ekonominė ir tuo pačiu socialinė katastrofa. Nukentėtų visi rinkos dalyviai, tačiau kai Rusijos biudžetas tempiamas daugiausiai energetinių resursų vežimu, tai jo sustabdymas reikštų visišką krachą. Visi tie Rusijos premjero pasiguodimai, kad bus rasta naujų pirkėjų užsienyje ar vidaus rinkoje yra tik naivus savęs apgaudinėjimas. Tikėtina netgi tai, kad Rusijos nusilpimo laukia jos draugė Kinija. Gal ji ir sutiktų pirkti papildomai iš Rusijos šį bei tą, tačiau tam reiktų laiko pasiruošimams. Be to, tada jau Kinija diktuotų savo sąlygas. Gal net pagal seną žemėlapį.

    D.Medvedevo drąsi poza greičiausiai tik noras įsiteikti “imperijos carui”. Apskritai slogu stebėti Rytų imperijos agresyvias konvulsijas. Vietoj to, kad žengtų ekonomikoje į priekį ir gerintų gyvenimą šalyje, seka viena po kitos agresijos prieš kaimynes. Milijardai dolerių kaip į balą… Pietryčių Ukrainos miestuose prie Lenino paminklo susiburia pulkas mitinguotojų – separatistų. Tai labai įspūdinga XXI-ame amžiuje tuo, kad tie mitinguotojai vis dar lenkiasi asmeniui, atsakingam už Rusijos sugriovimą ir nubloškimą keliais dešimtmečiais atgal.

    Prie tokio vaizdo visai dera ir Kremliaus ruporo Dmitrijaus Kiseliovo nuomonė: „Pagal veiklos mastą politikas V.Putinas, palyginti su jo XX a. pirmtakais, gali būti statomas į vieną gretą tik su Josifu Stalinu“. Su tuo , kuris sukėlė Ukrainoje, buvusiame Rusijos grūdų aruode, badą – “holodomorą”. Milijonai iš bado mirusių aukų – rūstus priminimas to , ką gali padaryti bolševikinis diktatorius, jei jis nebūna laiku sustabdomas.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...